Žmogaus kančia lietuvių literatūroje (Balys Sruoga, Jonas Biliūnas)

Lietuvių k. literatūros įskaitos kalbos planas

Lietuvių k. literatūros įskaitos kalba

Žmogaus kančia lietuvių literatūroje

(Balys Sruoga, Jonas Biliūnas)

Kančia tiesiogiai parodo žmogui jo ribas bylodama, kad tiek pasaulyje, tiek pačiame žmoguje esama kažko, kas nepaklūsta nei jo protui, nei valiai, nei veiksmui. Tai būsena, kurios neįmanoma avavališkai įveikti ar reguliuoti savo noru. Svarbu suvokti, jog kenčiantis žmogus- visų pirma yra stiprus žmogus." Kančia pati nepadaro mūsų gerų, bet leidžia mums tapti geresniais nei esame." Ši Lankesterio diakono Niko Donelio pasakyta mintis puikiai atspindi faktą, jog kiekvienas žmogus, jausdamas kančią, gali tapti geresnis tiek sau, tiek aplinkiniams. Kenčiantis žmogus- gana dažnai pasirodo lietuvių literatūros kūriniuose, nes skaitytojui artima tema yra aktuali ir lengvai suprantama. Tad šiandien savo kalboje, remdamasi Baliu Sruoga ir Jonu Biliūnu, pristatysiu žmogaus kančią, aprašomą lietuvių literatūroje. Žmogui, patiriančiam kančią ir tiek fizinį, tiek moralinį smurtą- ironija yra tas faktorius, kuris padeda išgyventi. Mums labai sunku įsivaizduoti, ką teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo metu gyvenusiems žmonėms, su kokia gyvenimiška kančia jie susidūrė. Labai įspūdingai savo laikyseną fašizmo akivaizdoje aprašė XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių prozininkas Balys Sruoga savo memuariniame kūrinyje "Dievų miškas". Balys Sruoga kaip įkaitas kartu su dar keliolika Lietuvos inteligentų buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Ten praleidęs beveik dvejus metus rašytojas nusprendė parašyti atsiminimų knygą. Sruogos atsiminimai- tai liudijimas ateinančioms kartoms apie nusikaltimus ir žmogaus dehumanizavimą. Kūrinyje aprašoma asmens orumą žeminanti lagerio buitis- kankinimus primenantys darbai, absurdiška prievolė numirti, kalinių sužvėrėjimai. Lageris labai dažnai lyginamas su karu: lageryje jokios pagalbos nesulaukiama, nėra jokios pagarbos žmogui, jis laikomas gyvūnu; kare- sužeistajam teikiama pagalba, sužeistąjį net priešas pagerbia. Lagerio prižiūrėtojai ironiškai vadinami "narsuoliais", "karžygiais", šalia Kalėdų eglutės sumaniusio statyti kartuves Majerio skonis vadinamas pavyzdingu". Koncentracijos stovykla pateikiama kaip žmogaus naikinimo įstaiga, kurioje žmogaus sužvėrėjimas čia rodomas šiurpiais vaizdais: kaliniai pliekiami lazdomis už menkiausią „pagarbos" nerodymą valdžiai, jie miega utėlių pilnuose pataluose, nusilpę ir sergantys katorgininkai, klipatos yra varomi į darbą. Tokia aplinka nužmogina, nelaimėliai ima vogti vieni iš kitų, kai kurie yra pasiruošę išplėšti širdį ar kepenis iš mirusių likimo draugų kūnų. Prausyklos scenoje atskleidžiama prižiūrėtojų moralinė degradacija ir lagerio sistemos absurdiškumas: kaliniai verčiami praustis su rūbais ir yra mušami. Baudžiami rūbus praradę, o ne tie, kurie juos pavogė. Lageryje galioja stipresniojo, tačiau vertybes praradusio žmogaus teisė. Tačiau kūrinio pasakotojas į viską žvelgia ironiškai, nes tai buvo vienintelė priemonė, leidžianti išlikti žmogumi ir suteikianti individui stiprybės atsispirti sielą griaunančiam žiaurumui. Rašytojas ieškojo atsakymo į pagrindinį 20 amžiaus klausimą: kaip ir kodėl atsirado nežmoniška fašizmo ideologija, kaip vieni žmonės pavirto žvėrimis, o kiti, silpni, iškankinti, bejėgiai, iš paskutinių jėgų stengėsi išlikti žmonėmis. Iš autoriaus atsiminimų nesunku suvokti, jog lageryje praranda vertę visa tai, kas normaliame gyvenime turi prasmę,- pirmiausia kultūra, inteligentiškumas, žmogiškumas. Labai svarbu suprasti, jog lageris tai vieta, kurioje žmogaus mirtis netenka paslapties, ypatingumo. Ji kasdieniška, purvina, beprasmiška. Balys Sruoga visus savo skaudžius ir žeminančius išgyvenimus pateikia kūrinį rašydamas ironiškai- taip tarsi apsaugodamas save nuo skausmingų prisiminimų. „Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar tai buvo galima,- ir tai gerose vilnose palšieji gyvūnėliai pakeldavo visą pirtį." Pats autorius yra teigęs, kad jeigu būtų rašęs be ironijos- nebūtų išgyvenęs, nes ironija buvo tas skydas, kuriuo prisidengė nuo mirties pavojaus, taip jis gynėsi nuo skausmo. Sruoga, gyvendamas nežmoniškomis sąlygomis, stengėsi nepasiduoti, kovoti prieš žmogų žlugdančią aplinką, neprarasti inteligentiškumo ir siekti išsilaisvinti. Rašytojas iš dalies išsisuko nuo lagerio kasdienybės, kai buvo išsiųstas dirbi į raštinę. Taigi, nesunku suvokti, jog kančia, kokią patyrė ne tik Balys Sruoga, bet ir visi lagerio kaliniai, negali būti net apibūdinama žodžiais: lageryje žmonės nebuvo laikomi žmonėmis, jie buvo paprastos klipatos, neturinčios nei gyvenimo, nei žmogiškų teisių. Žmogus, kuris nusikalsta moralei, negali su tuo susitaikyti ir patiria kančią. Skriauda ir kaltė yra svarbiausios moralinės problemos, kurias XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje kelia didieji pasaulio rašytojai humanistai. Būtent tokias moralines normas ir jų paminimą aprašė XIX amžiaus pabaigos lietuvių prozininkas Jonas Biliūnas savo novelėse,,Vagis" ir,,Lazda". Pats autorius nekartą yra teigęs, jog pagrindinis jo kriterijus kūryboje yra sąžinė ir jos sukeliama kančia. Biliūnas savo apsakymuose kelia moralinius, filosofinius žmogaus būties klausimus: kas yra kaltė, skriauda, kas yra moralinė atsakomybė? Vienas ryškiausių psichologinės savianalizės pavyzdžių, kai veikėjas patiria kančią - novelė,,Vagis". Pagrindinis veikėjas, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, negali pamiršti jaunystėje padaryto nusikaltimo- užmušė arkliavagį gindamas savo gyvybę ir turtą. Ši nelaimė sukrėtė dvasią, sąžinės kirminas graužia ir po daugelio metų. Novelėje keliamas klausimas: kodėl neteisiamas (iš tiesų nekaltas, nes užmušė arkliavagį, gindamas save ir savo turtą) žmogus visą gyvenimą jaučia sąžinės graužatį. "Ką padarai bloga kitam, pirmiausia sau padarai". Iš pradžių Jokūbas, nevengdamas pasigirti, kalba apie savo jaunystę, piršlybas, yra darbštus, stiprus, linksmas, mylintis darbą ir žmones žmogus, nieko negalintis nuskriausti. O šią laimingą gyvenimą tą pačią sėkmingų piršlybų naktį perkerta nelaimė - Jokūbas nužudo vagį. Nuo šio momento veikėjo gyvenimas yra dviprasmis. Viena vertus, jam neblogai sekasi ūkininkauti, jis turi šeimą, yra gerbiamas kaimynų, bet, kita vertus, jis yra užmušęs žmogų ir šito užmiršti negali. leškodamas nusiraminimo, palengvėjimo, veikėjas savo mirtiną nuodėmę atskleidžia kunigui, žmonai, artimiausiems kaimynams, net nori prisipažinti valdžiai. Tai rodo, kad žmogus yra tikintis, dievobaimingas, jog jis negali nusikaltimo slėpti savyje, jam būtina išsipasakoti, nes kitaip sąžinė užgriauš. Jis suvokia, kad, kol sąžinė nebus rami, tol jis negalės normaliai gyventi. Novelėje atskleidžiama vaiko sielos brendimo, žmogiškųjų vertybių išbandymo, būties nevienareikšmiškumo problematika. Nesunku suvokti, jog pagrindinis veikėjas mokosi iš savo klaidų, pripažįsta dorovės ir moralės normas, nes tik dėl jų visą gyvenimą veikėją kankina sąžinės graužatis. Toks žmogus, nusižengęs moraliniams principams, negali jaustis laimingas, nes jo sąžinė- tai pagrindinis teisėjas, lemiantis jo skausmą ir vis sugrįžtančius prisiminimus. Jokūbas padarė nedidelį nusikaltimą- jis stengėsi apginti savo turtą, tačiau moralė yra toks dalykas, kuris neleidžia pamiršti skaudaus jo gyvenimo įvykio. Kiek kitokio pobūdžio novelė, pristatanti kitokią kančią- tai,,Lazda". Šioje novelėje pasakojama apie tai, kad žmogus, baudžiavos laikais neteisėtai pašėręs žole jaučius, susilaukė už tai bausmės. Pasakotojo tėvas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušusio, ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose. Tėvas Dumbraucką vertina gana teigiamai bei su pagarba. Jis priėmė tą lazdą, su kuria pats kažkada buvo muštas, su pagarba ir mandagiai padėkojo, sakė vaikams, kad nereikia pykti ant Dumbraucko, nes ir pastarasis yra nukentėjęs maišto metais nuo kazokų. Tėvas jį priėmė gyventi, norėdamas parodyti, kad jau pamiršo skriaudą ir tuos lazdos smūgius: "tegu šitoj lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atmjsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motyna jums kartais žabeliu suduodava". Galima teigti, kad šios novelės pasakotojo tėvas pamiršo tą kančią ir tuos smūgius, kuriuos patyrė jaunystėje ir sugebėjo atleisti tam, kas privertė jį kentėti. Taigi, nesunku suvokti, kad žmogus, nors ir netyčia nusižengęs moralės principams, kenčia, nes sąžinė yra tas faktorius, kuris kartas nuo karto primena apie kažkada padarytą moralinį nusikaltimą. Apibendrinant, galiu teigti, kad kenčiantis ir nelaimingas herojus dažnai iškyla įvairių rašytojų kūryboje. Daugumos inteligentų literatūroje galima rasti nelaimingą žmogų, kurio gyvenimo įvykiai paskatina jį kentėti. Tik kentėdamas žmogus gali save atrasti, suvokti, koks iš tiesų esąs ir kokios jo žmogiškumo ribos. Mano aptartuose kūriniuose kančia buvo aprašyta panašiai. tiek Balio Sruogos, tiek Jono Biliūno kūriniuose kančia buvo parodoma ne tik fizinė, bet ir dvasinė, kuri yra net labiau kankinanti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!