Žmogaus ir gamtos ryšys „Metuose“

Literatūrinis rašinys Žmogaus ir gamtos ryšys „Metuose“ Galvojant apie tolimą praeitį, mane ir po šiai dienai tebestebina „paprasto“, t. y. gamtos, žmogaus sugebėjimas išlaikyti niekad nenutrūkstantį santykį su aplinkos ir peizažo elementais, suprasti jų kalbą. Alfonsas Nyka-Niliūnas „Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas“,— rašė vienas žymiausių Lietuvos filosofų Antanas Maceina. Jau nuo seno žmogus yra priklausomas nuo gamtos, su ją susijęs. Oro permainos lėmė darbus, gyvenimo būdą: žmogus, ugdydamas glaudų santykį su gamta, įsilieja į jos ritmą. Gamtos ir žmogaus vienovė išryškėja XVIII a. poeto Kristijono Donelaičio epinėje didaktinėje poemoje „Metai“. K. Donelaičio, lietuvių grožinės literatūros pradininko, sukūrusio pirmąjį tarptautinio lygio grožinės literatūros kūrinį lietuvių kalba, kūrinyje „Metai“ poetizuojama gamtos ir žmogaus vienovė. Poemoje veikiantys tie patys personažai — žemdirbiai, vieno valsčiaus žmonės — aiškiai atlieka autoriaus suteiktas funkcijas: veikėjams praleidžiant daug laiko gamtoje, jaučiamas jos prisilietimas jų gyvenimuose, įtaka pasaulėžiūrai ir santykis su žmogumi. Poeto dinamiškai kuriamas gamtos pasaulis gaivališkas, o vaizdavimas dažnai vartojant analogijas su žmogaus gyvenimu („<...> kaip ant ežerų visur langai pasidaro, / Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą“), sukuria gyvastingą ryšį tarp gamtos ir individo. Gamta, kad būtų artimesnė žmogui, personifikuojama: ypač išryškėja svarbiausias peizažo akcentas — saulelė, kuri, vaizduojama dinamiškai, pavasarį budina pasaulį ir juokiasi, o rudenį „atstodama ritas“, taip perteikiant kalendorinį keturių metų laikų ciklą. Šį nuolatinį kitimą pabrėžia savo kalbose filosofiškai samprotaujantys „viežlybi“ būrai Lauras ir Selmas. Glaudų gamtos ir žmogaus ryšį atskleidžia „Vasaros darbuose“ senojo būro Lauro monologas, kurio metu kuriama žmogaus ir augalo gyvenimo paralelė: Lauras prisimena Senojo Testamento Dovydą, kuris teigė, kad žmogus yra kaip žolelė, kuri greitai nuvysta. Barokiškas mirties motyvas atsiskleidžia ir „Rudenio gėrybėse“: „laukai pasiliko mums visur gedulingi“. Bet, Donelaičio akimis žvelgiant, ir rudenį gamta ir žmogus sudaro vienovę. Anot Jurgio Lebedžio, žmogus jaučia gamtoje tą pačią gyvybinę jėgą, kaip ir savyje, tariasi esąs lyg visumos dalis, negalįs išsiskirti iš universalaus proceso, gyvenąs bendra nuotaika. Taigi, žmogus ir gamta yra neatskiriama vienas nuo kito dalis, turinti nuo seno puoselėtą glaudų ryšį.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!