Žmogaus dvasinės stiprybės išbandymas lietuvių literatūroje

Žmogaus dvasinės stiprybės išbandymas lietuvių literatūroje Kančia – tai būsena, kai individas jaučia daug įvairių neigiamų emocijų, kurias sukelia traumuojantys įvykiai. Kartais skausmas yra suvokiamas kaip neišvengiamas dalykas, tarsi būtinybė, kuri gali mus sustiprinti. Dažnai kančia išbando ne mūsų fizinę, o dvasinę stiprybę, be kurios kiekvienas žmogus lengvai pasiduotų įvairioms gyvenimo kliūtims ir paprasčiausiai žlugtų. Ši stiprybė išryškėja įvairiose kritinėse situacijose: praradus artimą žmogų, susidūrus su labai nepalankiomis gyvenimo sąlygomis, karuose bei tremtyse. Individas pats pasirenka ar priešintis likimo skiriamiems iššūkiams, ar jiems pasiduoti. Lietuvių poetas bei publicistas Balys Sruoga vaizduoja žmogų, kuriam dvasinė stiprybė yra tarsi galingas ginklas, padedantis išlikti katastrofiškomis sąlygomis. Tačiau ar tik morališkai stipraus asmens paveikslas yra aprašomas mūsų tautos literatūroje? Realizmo epochos rašytojas Jonas Biliūnas aprašo dvasiškai silpną asmenį, kuris, susidūręs su gyvenimo kliūtimis, pasiduoda. XX a. rašytojas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas Balys Sruoga savo memuariniame romane „Dievų miškas“ atskleidžia dvasinės stiprybės būtinybę, kuri padeda išsaugoti racionalų mąstymą ir išlikti itin sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Poetas buvo labai talentinga ir spalvinga asmenybė, kuri garsėjo karštu būdu, netikėtais poelgiais ir sumanymais. „Sruoga iš tikrųjų turėjo kandų liežuvį. Jeigu jam kas nepatikdavo, rėždavo tiesiai.“ – taip teigė kritikas Julius Butėnas. 1943 metais rašytojo gyvenimas visiškai pasikeitė, kai vokiečių okupacinė valdžia suėmė jį ir išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kurioje teko patirti žlugdančią totalitarizmo sistemą. B. Sruoga buvo ypatingas asmuo savo dvasia - jis suvokė, kad nors ir yra nelaisvėje, tačiau niekas iš jo negalėjo atimti laisvės išlikti morališkai stipriam nepalankiose gyvenimo situacijose. Romanas „Dievų miškas“ yra liudijimas apie tai, ką teko iškęsti poetui, kad sugebėtų išgyventi sunkiomis lagerio sąlygomis. Kūrinyje gana glaustai aprašoma lagerio buitis, kasdieniai darbai, bausmės, kurias tenka iškęsti kaliniams. Čia žmonės dažnai mirdavo dėl nuolatinio bado, šalčio ir ypač prastų higienos sąlygų. Šiurpūs koncentracijos lagerio epizodai yra pasakojami santūriai, beveik nekalbama apie tėvynės ir šeimos ilgesį. Balio Sruogos knyga išsiskiria iš kitų tuo, kad joje rašytojas beveik neatskleidžia savo vidinių išgyvenimų, o pasakoja savitu stiliumi. Svarbiausi šio kūrinio akcentai yra ironija ir sarkazmas, kuriuos galima įžvelgti beveik kiekviename sakinyje. Pasakotojas šiame romane vaizduojamas kaip išsilavinęs žmogus, nevengiantis pasišaipyti iš savo padėties lageryje, kuriame su žmonėmis buvo elgiamasi lyg su gyvuliais: „Šiandien jį dar keturiese tempia, rytoj mane gal už vienos kojos nučiunčins, - dėl tokių niekaniekių numirėliui nėra ko įsižeidinėti.“ Atrodo, kad autorius šaiposi iš kiekvieno pareigūno, iš kiekvieno skausmo ir ligos, iš kiekvieno kankinimo būdo. Jau kūrinio pradžioje Vokietija yra pristatoma kaip šalis, garsėjanti nebe barokine, o barakine kultūra. Kurdamas prižiūrėtojų ir lagerio budelių paveikslus autorius ironiškai juos vadina „narsuoliais“, „karžygiais“ ir pašiepia kalinių kankinimo būdus: „Kartais kalinius jisai paversdavo driežais, - liepdavo pilvu šliaužti per kiemą. Kartais – varlėmis: reikėdavo šokinėti.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!