Žinių visuomenės plėtros Lietuvoje veiksniai

ĮVADAS Pasaulyje vyksta permainos: sparčiai keičiasi tiek rinkos, tiek darbo vietų, namų ūkio ir laisvalaikio aplinka. Žmonių veiklą vis mažiau riboja nuotoliai ir laikas, veikla darosi globališkesnė, stiprėja specializacija. Dabartiniu laikotarpiu svarbu bendradarbiauti konkuruojant atvirosios rinkos ekonomikos sąlygomis. Atsiranda naujo tipo – virtualiųjų įmonių, elektroninio viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros plėtros – galimybių. Ypač didelę reikšmę įgyja informuotumas, žinios, kompetencija, gebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Šios ypatybės skatina permainas, nes jos yra gyvenimo kokybės ir socialinės gerovės kūrimo, kultūros vertybių ir kalbos išsaugojimo laidas, ūkinės veiklos katalizatoriai, demokratijos plėtros, bendradarbiavimo pagalbininkai. Tačiau informacijos, mokėjimo (žinių), informacinių technologijų galia visiškai atsiskleidžia tik žinių visuomenėje, kai visi jos nariai – gamintojai, paslaugų teikėjai, paprasti žmonės, visų lygių vadovai – gali, moka ir nori naudotis jų pranašumais. Žinių visuomenė - tai atvira, išsilavinusi, nuolat besimokanti ir mokėjimu (žiniomis) savo veiklą grindžianti visuomenė, kurios nariai - tiek paprasti gyventojai, tiek visų lygių vadovai – turi galimybę ir geba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis šiuolaikinių informacinių technologijų priemonėmis, šalies ir pasaulio kompiuterizuotais informacijos ištekliais, o valstybės ir savivaldybių institucijos, pasitelkdamos šias priemones ir išteklius, - priimti sprendimus, garantuoti gyventojams prieinamą ir patikimą viešąją informaciją. Temos aktualumas. Žinių visuomenės plėtra Lietuvoje yra aktuali tuo, kad dabartiniu laikotarpiu žinių ekonomika tampa svarbiausiu išsivysčiusių šalių ūkio raidą lemiančiu veiksniu, o žinioms imlios pramonės bei informacinių technologijų plėtotė yra būtina šalies pažangos, klestėjimo ir gerovės sąlyga. Subalansuota šalies plėtra galima tik turint ilgalaikę šalies raidos strategiją, pagrįstą žinių visuomenės ir žinių ekonomikos prioritetais. Šių prioritetų įgyvendinimui reikalingos kryptingos valdžios pastangos ir politinė valia. Žinių visuomenės plėtra Lietuvoje, Europos mastu, yra atsilikusi (tarp Europos valstybių esame kartais net treti nuo galo). Kursinio darbo tikslas: siekiant plėtoti žinių visuomenę, kuri yra atvira, išsilavinusi, nuolat besimokanti ir mokėjimu (žiniomis) savo veiklą grindžianti, visų pirma svarbu išanalizuoti žinių visuomenės plėtros Lietuvoje veiksnius. Šių veiksnių identifikavimas, manau, padėtų atskleisti prioritetines sritis ir sumodeliuoti žinių visuomenės plėtros Lietuvoje veiksmų planą. 1. Informacinės ir žinių visuomenės kaip sistemos interpretacija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime “Dėl Lietuvos nacionalinės informacinės visuomenės plėtros koncepcijos patvirtinimo” išskiriamos šios svarbiausios atsilikimo priežastys: • daugelis gyventojų nemoka ir neturi galimybių išmokti naudotis moderniomis informacijos apdorojimo priemonėmis. Antai interneto paslaugomis nuolat naudojasi tik apie 8 procentus Lietuvos gyventojų (kaime jų skaičius nesiekia nė 1 procento); • kaimo gyventojai beveik neturi galimybių naudotis informacinėmis technologijomis ir kompiuterių tinklais dėl gebėjimų ir ryšių kanalų stokos, didelių ryšių priemonių kainų; • moksleiviams trūksta mokomosios medžiagos, kvalifikuotų mokytojų, kompiuterių, kontaktų su pasaulio kompiuterių tinklais. Prie kompiuterių tinklų išskirtinėmis ryšio linijomis prijungta tik 3 procentai mokyklų, 60 moksleivių tenka vos vienas kompiuteris; • nėra kompetentingos vykdomosios valdžios institucijos, turinčios pakankamus įgaliojimus valdyti informacinės visuomenės darbų plėtrą, derinti ir koordinuoti šiuos darbus; • vykdomosios valdžios institucijų darbuotojai menkai moka naudotis informacijos apdorojimo galimybėmis, nėra dokumentų, reglamentuojančių elektroninius mainus tarp institucijų; • verslininkai neskatinami prisidėti prie Lietuvos informacinės visuomenės plėtros. Šiame kontekste kyla daug probleminių klausimų: kokie veiksniai lemia žinių visuomenės plėtrą, kokių priemonių reikia šiam tikslui pasiekti bei kokios yra prioritetinės žinių visuomenės plėtros Lietuvoje sritys? Pastarąjį dešimtmetį sparti informacinių technologijų plėtra sudarė sąlygas plėtoti globalios visuomenės idėją (B. D. Newman, 1996). Šios idėjos įgyvendinimas užtikrina sąlygas ir galimybes laisviems ir globaliems informacijos mainams, informacinės infrastruktūros plėtrai tarptautiniu mastu. Procesas įgauna svarbią ekonominę, politinę, visuomeninę ir socialinę reikšmę, vis labiau nulemia perėjimą prie žinių visuomenės. Ši visuomenė yra atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo veiklos programoje numato, jog informacinė ir žinių visuomenė, pagrįsta mokslu ir inovacinėmis technologijomis, tampa strateginiu Lietuvos uždaviniu ir ekonominės plėtotės kryptimi. Žinių visuomenės plėtrą lemia informacinių technologijų raida bei jų skverbimasis į visas žmogaus veiklos sritis. Siekiant plėtoti žinių visuomenę Lietuvoje įvardinamos šios pagrindinės kryptys: • mokslo ir švietimo srityje kurti efektyvią ir darnią, visiems prieinamą ir tęstinę švietimo sistemą, sudarant sąlygas mokytis visą gyvenimą, užtikrinti švietimo sistemos kokybę integruojantis į bendrąją Europos šalių švietimo erdvę, rengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus ir užtikrinti būtiną šalies mokslinę ir technologinę kompetenciją; • gyventojų kompetencijos srityje užtikrinti Lietuvos gyventojams galimybę įgyti žinių, įgūdžių ir kvalifikaciją, kurie leistų pasinaudojus ryšių ir informatikos technologijų pranašumais, lanksčiau prisitaikyti prie greitai kintančių gyvenimo ir darbo sąlygų; • valstybės valdymo ir savivaldos srityje įgyvendinti elektroninės valdžios, elektroninės vyriausybės projektus; • kultūros srityje išsaugoti ir aktualinti paveldėtas bei bendrąsias Europos kultūros vertybes jungiantį Lietuvos kultūros tapatumą ir užtikrinti jo tąsą, atvirą sklaidą ir konkurencingumą šiuolaikiniame Lietuvos, Europos Sąjungos ir pasaulio kultūrų kontekste; • žinių ekonomikos ir elektroninio verslo srityje plėtoti mokėjimu (žiniomis), informacija ryšių ir informacinėmis technologijomis grindžiamą verslą. Kaip matome, žinių ekonomikos ir žinių visuomenės kūrimas ir vystymas yra pagrindinis šalies plėtros katalizatorius ir šiuolaikiškos konkurencingos ekonomikos sukūrimo garantas. Siekiant vykdyti žinių visuomenės plėtrą, visų pirma svarbu sistemiškai pažvelgti į žinių visuomenę Lietuvoje (žr. 1 pav.). 1 pav. Žinių visuomenės Lietuvoje sistema Žinių visuomenės sistemoje pagrindiniai elementai: • žmogiškasis kapitalas, kurį sudaro visi visuomenės nariai, jų gebėjimas naudotis informacinėmis technologijomis, plėtoti žinias ir įgūdžius, kompetencijas sugebėti prisitaikyti prie greitai kintančių gyvenimo ir darbo sąlygų ir pan; • švietimas – per šį sistemos elementą įgyvendinamos prioritetinės žinių visuomenės plėtros sritys kaip mokymasis visą gyvenimą, mokslinių tyrimų vystymasis, užtikrinama galimybė gyventojams įgyti žinių; • informacinės technologijos – tai sistemos elementas padedantis vykti komunikacijai tarp visuomenės narių, užtikrina sąlygas ir galimybes laisviems ir globaliems informacijos mainams, informacinės infrastruktūros plėtrai tarptautiniu mastu; • verslas – žinių visuomenės sistemoje svarbu plėtoti mokėjimu (žiniomis), informacija ir informacinėmis technologijomis grindžiamą verslą, kadangi čia vienas svarbiausių aspektų – ekonomikos augimas, kuris priklauso nuo labai greito ir efektyvaus žinojimo sukūrimo, įsisavinimo, paskirstymo ir panaudojimo • valdžia – šioje sistemoje vienas svarbiausių elementų, kadangi valstybės valdymo ir savivaldos srityje siekiama įgyvendinti elektroninės valdžios, elektroninės vyriausybės projektus. Žinių visuomenėje svarbiausią vaidmenį atlieka – žinios, kurių pagalba vyksta komunikaciją tarp visų sistemos elementų. Visi sistemos elementai sąveikaują tarpusavyje pasitelkdami žinias. Taigi žinių visuomenės plėtrai svarbiausia yra žinios, informacijos mainai, žinių kūrimas, paskirstymas panaudojimas bei įgūdžių plėtra. Kaip matome sisteminis požiūris padeda nustatyti žinių visuomenės plėtros veiksniu – švietimas, inovacijos, e-visuomenė bei ekonominė politiką. Kaip ir kiekvieną sistemą taip ir žinių visuomenę Lietuvoje įtakoja ir išoriniai veiksniai: ES struktūriniai fondai kurių pagalba galima sėkmingai plėtoti žinių visuomenę bei kurti informacines technologijas. Tuo tarpu kitų valstybių žinių visuomenės kūrimo patirtis taip pat labai svarbus siekiant plėtoti Lietuvos žinių visuomenė, kadangi pasidalindami patirtimi su kitomis valstybėmis galima praturtinti savo suvokimą bei geriau numatyti tolimesnius strateginius plėtros veiksmus. Siekiant žinių visuomenės Lietuvoje plėtros, svarbu nustatyti veiksnius, kurie spartiną šį procesą bei garantuoja sėkmę. Kaip matome iš pateiktos schemos (žr. 2 pav.) žinių visuomenė yra grindžiama keturias pagrindiniais plėtros veiksniais: švietimas, inovacijos, e-visuomenė ir ekonominė politika (žinių ekonomika). Tačiau, siekiant plėtoti žinių visuomenę Lietuvoje, kiekvienas žinių visuomenės plėtrą sudarantis elementas, atskleidžia tam tikras plėtros problemas. 2 pav. Žinių visuomenės plėtros Lietuvoje veiksniai (pagal A. Kubilius, 2003) Vienas pagrindinių žinių visuomenės plėtros veiksnių: švietimas. Žinių visuomenėje siekiama užtikrinti gyventojams galimybę įgyti žinių ir kvalifikaciją. Pasitelkę ryšių ir informacijos technologijų teikiamas galimybes, visuomenės nariai galės lanksčiau prisitaikyti prie sparčiai kintančių gyvenimo ir darbo sąlygų, sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkose. Taigi švietimo sistema turi būti derinama su žinių visuomenės poreikiais. Siekiant kurtį žinių visuomenę visų svarbiausia, jog švietimo ir mokslo tyrimų sistema būtų orientuota į praktiką, kad būtų sudaryta verslo inovacijas ir nuolatinį tobulėjimą skatinanti aplinka bei mokslo ir verslo sintezė. Žinių visuomenėje piliečiai, valdžia ir verslas intensyviai naudoja informacines technologijas ir komunikacijas kasdieninėje veikloje. Kaip matome žinių visuomenė sudaro sąlygas operatyviai cirkuliuoti žinioms. Todėl labai svarbu, kad būtų užtikrinta mokslinių tyrimų ir inovacijų europinio lygmens kokybė, mokslo ir verslo integravimas, technologijų plėtra ir pan. Žinių ir įgūdžių plėtra yra pagrindinis žinių visuomenės plėtros veiksnys. Žmoniškųjų išteklių plėtra yra šio plėtros plano strategijos, numatančios svarbiausią augimo potencialą – žiniomis paremtą ekonomiką, prioritetas. Taigi toliau darbe bus aptarta žmogiškųjų išteklių plėtra, kaip žinių visuomenės plėtros priemonė (žr. 3 pav.). 1 prioritetas: Žmogiškųjų išteklių plėtra 3 pav. Žinių visuomenės plėtros priemonės (1) Žmogaus ateities perspektyvas daugiausia lemia investicijos į gyventojų kokybę ir žinias. Žmonijos vystymosi istorija patvirtina glaudų ryšį tarp švietimo ir ekonomikos išsivystymo lygių. Sėkmingos ekonomikos vystymas vis daugiau priklauso nuo to, kokios bus investicijos į žmones ir intelektualinio potencialo išsaugojimą bei plėtrą, t.y. žmogiškąjį kapitalą. Žinių visuomenėje žmogus jau nebėra tiesiog “ekonominis žmogus”, atliekantis ekonominius vaidmenis. Jis traktuojamas kaip daugialypė asmenybė, kaip lemiamas kūrybinis veiksnys ir pagrindinis visuomenės informacinis resursas. Toliau darbe bus pažvelgta į antrąjį žinių visuomenės plėtros prioritetą – gamybos sektorių (žr. 4 pav.). Prioritetas 2: Gamybos sektoriaus plėtra 4 pav. Žinių visuomenės plėtros priemonės (2) Žinių visuomenėje vienas svarbiausių aspektų – ekonomikos augimas, kuris priklauso nuo labai greito ir efektyvaus žinojimo sukūrimo, įsisavinimo, paskirstymo ir panaudojimo. Efektyvus žinių panaudojimas tampa svarbiausiu faktoriumi. Žinių ekonomikos pagrindiniai svertai išvardinti žemiau: • Ekonominis ir institucinis režimas, kuris skatina žinių efektyvų panaudojimą, naujos kompetencijos kūrimą ir verslumą. • Išsilavinę ir turintys plačius gebėjimus žmonės, kurie gali sukurti ir naudoti žinias, kompetenciją. • Dinamiška informacinė infrastruktūra, kuri gali palengvinti efektyvų informacijos apdorojimą, sklaidą ir bendravimą. Žinių visuomenės plėtros darbams įgyvendinti valstybė turi skirti tokio dydžio finansinius išteklius, kurie leistų pasiekti valstybės ilgalaikės raidos strategijoje numatytus tikslus – sukurti aplinką šalies materialinei ir dvasinei gerovei plėtoti. Tikroji žinių visuomenės plėtros jėga – socialinė-kultūrinė veikla, paremta bendruomenių poreikiu mokytis (dėl gyvenimo kokybės), nors nemažas vaidmuo tenka ir universitetams, vyriausybei bei verslui...tiksliau jų sąveikai. Siekiant paspartinti žinių visuomenės kūrimo procesus, kad Lietuva per kelis pastaruosius metus pasiektų Europos Sąjungos valstybėse esamą žinių visuomenės išsivystymo lygį ir sudarytų galimybę savo valstybės piliečiams naudotis visomis ryšių ir informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis švietimo, verslo bei viešojo gyvenimo srityse būtina: • Informacinės visuomenės plėtrai panaudoti valstybės biudžeto ir fondų, Europos Bendrijų programų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų šaltinių lėšas, siekiant, kad kiekvienais metais šioms reikmėms skiriamos valstybės lėšos, didėtų. • Sukurti palankią aplinką užsienio aukštųjų technologijų kompanijų investicijoms Lietuvoje. • Skatinti su universitetais susijusių technologijų parkų kūrimą, remti ir įgyvendinti Švietimo ir mokslo ministerijos planus palaipsniui didinti mokslinimas tyrimams ir vystymui skiriamą biudžeto lėšų dalį. • Valstybės biudžeto lėšomis, skirtomis mokslui, remti mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus, kuriuos vykdo valstybinės mokslo institucijos kartu su ūkio subjektais. • Įdiegti investicijų į mokslinius tyrimus ir mokslo eksperimentinę plėtrą skatinimo ir priežiūros sistemą, leidžiančią reguliariai vertinti investicijų ir priemonių panaudojimo 2. Ekonominių valdymo metodų taikymas žinių visuomenės sričių nustatymui Valdymo metodai yra būdas, kuriuo veikiamas valdomas ob­jektas pasiekia užsibrėžtą tikslą. Valdymo metodai ir prin­cipai santykiauja per valdymo akto tikslą. Pats tikslas apsprendžia valdymo metodą, o principai leidžia išrinkti tikslo pasiekimui efektyviausią metodą duotose sąlygose. Skirtumas tarp metodo ir principo tame, kad principų negalime pasirinkti, jie yra būtini ir jais reikia vadovautis. Naudojamų metodų sudėtis gali keistis priklausomai, kokie veiks principai ir kokios bus sąlygos. Tokiu atveju, principai formuoja metodų sistemą, tuo pačiu atskirus metodus. Svarbiausi valdymo metodai grupuojami į ekonominių, administracinių, socialinių ir psichologinių metodų grupes. Metodas - tai tam tikras poreikio, uždavinio sprendimo būdas. Vadyboje vartojama metodo kategorija apibrėžiama taip: valdymo subjekto poveikio būdas į valdymo objektą. Parenkant valdymo metodą, reikia žinoti pavaldinių poreikių prioritetus. Ekonominiai valdymo metodai yra tiesioginio ir netiesioginio veikimo sistema, panaudojant ekonominius dėsnius, prekių bepiniginį ryšį ir ekonomines kategorijas su tikslu gauti aukštus galutinius gamybinės ūkinės veiklos rezultatus. Ekonominis valdymo metodas turi dvi puses: -valdymas tiesiogiai veikiant planais, direktyvomis per planinius rodiklius, normas ir normatyvus; - valdymas netiesiogiai veikiant valdymo objektą per ekonominius svertus ir per prekių bei pinigų ryšį (skatinimą); Ekonominių valdymo metodų taikymas turi remtis ekonominiais dėsniais. Gamyba turi pastoviai ir planingai plėstis, saugotis disproporcijų, tobulinti techniką ir technologiją. Ekonominės sąlygos, suinteresuotumas ūkine veikla ir užduočių vykdymu, vyksta ekonominių metodų pagrindu. Skiriami šie ekonominiai vadybos metodai: Metodų grupės (pagal turinį, pobūdį, paskirtį): 1. Darbo apmokėjimas 2. Kainodara 3. Finansavimas (kreditavimas) 4. Ūkiskaita(vidinė) 5. Įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas 6. Pelno paskirstymas 7. Efektyvumo vertinimas 1.Darbo apmokėjimas. • Objektyvumas • Suprantamumas • Konkurencingas • Darbo užmokesčio reglamentavimas ◦ Yra patvirtintos tarptautinės rekomendacijos, kaip nustatyti darbo vertę. Galima nustatyti pagal tai, kiek darbas yra sudėtingas, kokia darbuotojo atsakomybė, kokios darbo sąlygos ir kt. Tada jau galima nustatyti darbo vertę. ◦ Kitas aspektas, kiek darbo turi padaryti žmogus. Darbo normavimas: 1. Sąnaudos(laiko norma). 2. Darbo rezultatų normos 3. Aptarnavimo normos(kiek vietų turi aptarnauti vienas žmogus. 2.Kainodara. Egzistuoja 3 skirtingi kainodaros modeliai(principai) 1. Sąnaudų(orientuota į kaštus) 2. Paklausos(orientuota į paklausą) 3. Konkurencijos(orientuota į konkurentus) 1.Sąnaudų - bazinis dalykas sąnaudos. Nustatomos suminės sąnaudos pridedam pelno normą ir turime kainą: išlaidos + Np = Kaina Į kaštus orientuotas kainos nustatymo metodas. Taikydama šį metodą, įmonė prekės kainą gali nustatyti keliais variantais. Vienas iš jų – kaštai plius antkainis. Apskaičiuojant kaštus įvertinami kintamieji ir pastovieji prekės kaštai. Antkainis suprantamas kaip pelno dydis prekės vienetui. Vienai ar kitai prekei nustatytas antkainis gali būti keičiamas priklausomai nuo kintančių rinkos sąlygų. Įmonė nustato ne stabilų antkainį, o lankstų. Šiuo atžvilgiu vienos ar kitos prekės kainą įmonė keičia sulig rinkos sąlygomis. Lanksčiais antkainiais siekiama palaikyti tam tikro lygio vienos ar kitos prekės pardavimo apimtį. Kainos nustatymas gali būti pagrįstas lūžio taško radimu. Šiuo būdu galima išnagrinėti įvairias pardavimo kainų, prekės kiekio ir gamybos kaštų kombinacijas, nustatyti lūžio taškus ir gamybos apimtis, leidžiančias gauti pelno, bei parinkti tinkamiausią variantą. Taikant į kaštus orientuotą nustatymo metodą, prekės kainos skaičiavimas gali būti pagrįstas vien kintamaisiais kaštais. Šiuo atveju pastovieji kaštai, galima sakyti, visai ignoruojami: kaina nustatoma tokia, kad viršytų prekės kintamuosius kaštus, arba, kitaip sakant, prie kintamųjų kaštų pridedamas tam tikro dydžio antkainis. Pastovieji kaštai paprastai nepaskirstomi tarp įmonės gaminamų prekių. Jie padengiami iš pelno, gauto pardavus visas įmonės prekes. Jei gautasis pelnas nepadengia pastoviųjų kaštų, įmonė patiria nuostolių. 2.Paklausos-pirmiausia nustatoma kaina (ji nustatoma išnagrinėjus paklausą ir nustačius, kad už tokią kainą vartotojai nupirks mūsų parduodamą kiekį.)Po to nustatome pelno normą, kiek mes norime turėti pelno. Šiuo atveju įmonė turi spręsti, kaip su tokiom išlaidom pagaminti, tai ko reikia) Kaina – Np = išlaidos Išlaidos padalinamos padaliniams ir jie turi tvarkytis su tokiom išlaidom. Į paklausą orientuotas kainos nustatymo metodas. Įmonė, nustatydama prekės kainą šiuo metodu, remiasi ne gamybos kaštais, o verte, kurią ši prekė turi vartotojams. Kainos lygio pagrindas nustatomas pagal tai, kaip vartotojai suvokia prekę, kokią reikšmę jai suteikia savo vaizduotėje. Kitaip tariant, nustatant kainą remiamasi egzistuojančios paklausos lygiu. Įmonė keičia savo prekės kainą priklausomai nuo paklausos pokyčio. Prekės paklausai išaugus, įmonė kainą padidina, o paklausai sumažėjus – sumažina. Kaštai yra tik ribojantis veiksnys, rodantis, ar įmonė gaus planuojamą pelną, jei nustatys paklausos lygį atitinkančią kainą. 3.Konkurencijos Iš pradžių nustatoma Kaina. Šiuo atveju kaina nustatoma atsižvelgiant į konkurentus. Ji gali būti ir didesnė ir mažesnė, bet turi būti pranašumas prieš konkurentus (pvz.: kokybė geresnė, aptarnavimas ir pan.) K – Np = išlaidos K>išlaidos Kišlaidos tiesioginės Į konkurentus orientuotas kainos nustatymo metodas. Nustatydama kainas šiuo metodu, įmonė daugiausia remiasi konkurentų kainomis. Savo prekių kainą ji nustato tokią, kokias analogiškoms savo prekėms nustatė jos konkurentai, arba truputį didesnę ar mažesnę už konkurentų. Nustatydama savo prekių kainas, įmonė orientuojasi į esamą rinkos kainų lygį. Ji nekeičia savo kainos, kol konkurentai nekeičia savųjų, ir pakeičia remdamasi konkurentų kainų pakeitimais. Įmonė taip daro nepriklausomai nuo to, ar kinta jos prekių paklausa, ar kinta prekės kaštai. Ji tiesiog mėgdžioja konkurentų veiksmus, nesiekdama išlaikyti pastovios priklausomybės tarp kainų ir kaštų Praktikoje sutinkami šie kainodaros metodai: • Kainos nustatymas kaštų pagrindu: prie visų kaštų pridedamas norimas gauti pelnas. Jį sudaro visuminių kaštų metodas, kainos nustatymas tiesioginių sąnaudų būdu. • Kainos nustatymas vertės pagrindu. Jį sudaro kainos nustatymas nuostolingumo būdu, kainos nustatymas pusiausvyros būdu, kainos nustatymas orientuojantis į paklausą, kainos nustatymas orientuojantis į konkurencijos lygį, parametrų palyginimo metodas, lyderiavimai ir sekimas lyderiu kainų politikoje. • Optimalaus kainos lygio nustatymas. Optimali kaina ta, kuri garantuoja maksimalų pelną. Surenkama informacija apie kaštus, kainą ir paklausą bei parengiami keli elgsenos variantai. • Paslaugų kainos. Kainos nustatomos analogiškai prekių kainoms. Tikslas – nustatyti tokią kainą, kad ji būtų mažesnė už kliento gaunamą vertę ar naudą. • Kontraktinė kaina. Naudojama, kai įmonė dalyvauja konkurse užsakymą gauti. 1) fiksuotų kainų kontraktai: kaina sutariama kontrakto sudarymo metu. 2) Gamybos kaštų padengimo kontraktai: jie sudaromi, kai iš anksto negalima nustatyti būsimų gamybos kaštų. • Vidinė įmonių kainodara. Ji yra naudojama, norint tiksliai įvertinti rezultatus, kurie nesąlygojami išorės veiksnių, o tiesiogiai priklauso nuo įmonės padalinio darbo. 3.Finansavimas Finansavimo būdai priklauso nuo finansavimo šaltinio. Egzistuoja vidiniai ir išoriniai šaltiniai. Išorinis šaltinis – pvz. ilgalaikė paskola. Vidinis šaltinis – pelnas (gali būti amortizacija, nusidėvėjimas) Kreditavimas. Egzistuoja keli požymiai, įgalinantys klasifikuoti kredito išdavimo būdus: • Laikas: ilgalaikis kreditas, trumpalaikis kreditas, neterminuotas kreditas . • Forma: verslo paskolos (kreditų limitas, atnaujinamasis kreditas), nekilnojamojo turto paskolos (hipotekos kreditas), vartojimo paskolos (pirkimas išsimokėtinai, paskolos kreditas, kredito kortelė), užsienio paskolos. Kreditą būtų galima apibūdinti kaip materialinių vertybių (pinigine ar prekine forma) perdavimą kitam asmeniui laikinam naudojimui. Kreditai yra konkretūs sandoriai, kurie išsiskiria formų ir sąlygų įvairove, tačiau pati kredito esmė visuomet išlieka pastovi, nekintama. Kreditavimo objektas – tai materialinės vertybės arba sąnaudos, kurioms skolininkas neturi nuosavų lėšų. Objektai yra skirstomi į : • pagrindinius fondus; • apyvartines lėšas. Tiek lietuvių autoriai, tiek užsienio šalių ekonomistai išskiria šias pagrindines vidaus kredito formas: • Bankinis; • Valstybinis; • Vartotojiškas; • Komercinis. Taip pat šiam vidiniam kreditui kai kurie autoriai priskiria hipotetinį kreditavimą bei plačiau taikomą lizingą, faktoringą ir forfeitingą. • Banko kreditas – tai paskolos suteikimas tam tikram laikotarpiui, už kurį imamas palūkanų mokestis. Tai ekonominiai santykiai tarp kreditorių (bankų) ir skolininko, kuriuo gali būti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys. Banko kreditas – tai pagrindinė kredito forma. Jo įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo naudojamų kreditavimo metodų atitinkamomis ekonominėmis sąlygomis. Bankų veikla turėtų būti nukreipta į pinigų apyvartos didinimą, į piniginės–kreditinės politikos valdymą. Bankų kreditas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis kreditas (bankas–skolininkas) yra populiariausias, o kreditavimas per tarpininką yra mažiau populiarus. Bankų kreditavimo sistema apima principus, kreditavimo objektą, paskolos suteikimo bei grąžinimo mechanizmą, taip pat kontrolę. Išduodamas kreditą bankas laikosi ir kredito grąžinimo, mokumo principų, nustato kokiems tikslams kreditas bus panaudojamas, kokiam laikotarpiui. Bankas, suteikdamas kreditą paprašo užstato. Užstatas – tai materialinė garantija kredito grąžinimui. Kreditas yra suteikiamas laikinam naudojimuisi. Kredito trukmė skaičiuojama nuo paskolos gavimo momento iki jos grąžinimo. Pinigine forma suteikiama paskola dažniausiai būna negrynais pinigais, o tik kreditinis susitarimas. Kreditinė paskola – tai kuomet kreditorius (bankas) už skolininką laiduoja, garantuoja ar akceptuoja. Suteikdami kreditus bankai ima palūkanų mokestį. Paskolų procentai priklauso nuo paskolos dydžio, pobūdžio, trukmės, rinkos, infliacijos ir kitų. Banko kreditui yra priskiriama ir faktoringas, forfeitingas, lizingas, kreditinė linija. Lizingas – tai ūkinė veikla, kai sutartimi pagrindinis ūkio subjektas perleidžia teisę naudotis tam tikru nekilnojamu ir kilnojamu turtu fiksuotam ar neapibrėžtam laikotarpiui kitam ūkio subjektui, už kurią pastarasis moka iš anksto sutartus dažniausiai periodinius nuomos mokėjimus. Lizingas – tai ilgalaikė mašinų, įrengimų, transporto priemonių ir kito kilnojamo ir nekilnojamo turto nuoma. Bet tai ne paprasta nuoma, o specifinė, kuri ir priartina lizingą prie kredito. Skirtingai nuo nuomos jame, kaip taisyklė, dalyvauja ne du, o daugiau subjektų: įrengimų tiekėjas, lizingo kompanija ir naudotojas. Taip pat gali būti įvairūs tarpininkai bei garantai (lizingo kompaniją finansuojanti institucija, draudimo kompanija bei valstybė institucija (mokesčių inspekcija)). Patį lizingo procesą galima suskirstyti į kelias stadijas: 1. Naudotojas suranda įmonę ar organizaciją, kuri gamina jam reikalingą įrangą. Su ta įmone aptariate techninę reikalo pusę ir sudaro išankstinį susitarimą. 2. Lizingo gavėjas, kartais kartu su gamintoju, kreipiasi į lizingo kompaniją su prašymu nupirkti jam šiuos įrenginius iš tiekėjo, o po to juos jam suteikti laikinai nuosavybei. 3. Lizingo kompanija, nupirkusi įrenginius ir tapusi jų savininke, perduoda laikinam naudojimui už nustatytą mokestį. Yra išskiriamos šios lizingo formos: finansinis (lizingo sutartis garantuoja nuomojamos priemonės savininkui investuotų lėšų grąžinimą ir taip pat pelno iš lizingo operacijos gavimą), operatyvusis (nuomojamo turto savininkas gali nuomoti tą patį turtą daug kartų, tačiau neperleidžia nuosavybės teisės. Visą riziką ir naudą savininkas pasilieka sau. Pasibaigus terminui, turtas grąžinamas nuomotojui arba abi šalys pratęsia sutarties galiojimo laiką), grąžintinas (įmonė parduoda lizingo kompanijai savo kilnojamą ir nekilnojamą turtą, tuo pat metu su ja sudarydama sutartį savo buvusio turto ilgalaikei nuomai. Pardavėjas ir toliau naudoja buvusį turtą lizingo pagrindais, kartu gauna iš pirkėjo pinigų sumą už pardavimą. Šio lizingo operacijoje ir tikėjas, ir nuomininkas tas pats asmuo. O turtą pirkusi institucija – lizingo davėjas). Faktoringas -tai banko ar specialios kompanijos tiekėjo piniginių reikalavimų pirkimas pirkėjui ir jų inkasavimas už tam tikrus komisinius. Jo esmė ta, kad faktoringo kompanija iš savo klientų perka reikalavimus pirkėjams apmokant 80-90 proc. atgautų pinigų vertės, ir apmokant likusią dalį 10-20 proc., atskaičiuojant komisinius mokesčius ir procentą už kreditą griežtais nustatytais terminais nepriklausomai nuo lėšų, gautų iš pirkėjo. Vėliau atėjusios įplaukos iš pirkėjo užskaitomos faktoringo kompanijai. Forfeitingas – eksporto kreditavimas, perkant vekselius ar kitus skolos reikalavimus. Ši forma – komercinio kredito transformacija į bankinį. Jį atliekant pardavėjas – eksportuotojas, kuri įvykdė savo įsipareigojimus ir reikia inkasuoti importuotojo atsiskaitomuosius dokumentus su tikslu gauti grynus pinigus. Pirkėjas – bankas ar speciali kompanija. 4.Ūkiskaita 2 pagrindinės įgyvendinimo formos. • Pelno centras • Kaštų arba sąnaudų centras. Vienu atveju dėmesys kreipiamas į pelno rodiklį, kitu į kaštų arba sąnaudų rodiklį. Santykiai yra nustatomi, kad kiekvienas padalinys būtų skatinamas turėti geresnius rodiklius (turėti didesnį pelną arba mažesnes sąnaudas). Turi būti nustatoma visa pelno ar išlaidų struktūra ir dirbtinai nustatomi rodikliai, kaip kiekvienas padalinys pasieks geresnius rezultatus. Nustatoma, kiek uždirbsim – tiek ir gausim. 5.Įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas Kalbama apie tuos įsipareigojimus, kurie prisiimti savanoriškai. Šis ekonominių metodų elementas neatsiejamas nuo kreditavimo. Įsipareigojimų valdymo užtikrinimas įmanomas trimis būdais: • Įkeitimas. Šis būdas naudojamas teikiant nekilnojamojo turto paskolas (hipotekos kreditas), kuomet jų grąžinimas yra garantuojamas įkeistuoju nekilnojamuoju turtu (žeme, pastatais). Skolos sąlygų nesilaikant skolintojas gali perimti teisę į nuosavybę • Užstatas. Šis būdas naudojamas teikiant verslo paskolas, t.y. už paskolą skolininkas pateikia papildomą užstatą, kad tuo atveju, jei paskola nebūtų grąžinta, jį būtų galima parduoti ir atgauti pinigus. Užstatas gali būti vertybiniai popieriai, atsargos ar kitas turtas, dažnai didesnės vertės nei paskolos suma . • Laidavimas. Šis būdas naudojamas teikiant vartojamąsias paskolas. Kitaip tariant, jei neįmanoma įvertinti paskolą norinčio paimti asmens kreditingumo, už jį gali laiduoti kitas asmuo, taip šis užtikrintų, kad skola bus grąžinta skolintojui Priemonės užtikrinti įsipareigojimų vykdymą: • Hipoteka (ipoteka)- užtikrinti įsipareigojimo vykdymą nekilnojamu turtu. Įkeičiamas turtas nėra parduodamas kreditoriui. • Įkeitimas – plačiau nei hipoteka. Gali būti įvairus turtas. Pvz. Teisės į turtą. Gali būti pas skolininką ar kreditorių. • Laidavimas – kito asmens įsipareigojimas už skolininką, laidavimas gali būti už atlyginimą ar be jo. • Garantija – vienašalis įsipareigojimas. • Draudimas – įsipareigojimas tam tikromis sąlygomis padengti atsiradusias išlaidas ar negautas įmokas. • Netesybos – jei nepadarys to, kas nustatyta sutartyje, mokės nustatytą sumą. • Rankpinigiai – įsipareigojimas pirmame etape, kad vykdys sutartį. Jei ne suma atiteks kitai šaliai. 6.Pelno paskirstymas Visais laikais dauguma korporacijų savo finansinės veiklos viltis sieja su reinvestuojamuoju pelnu, kuris kartu yra ir jų veiklos finansavimo šaltinis. Finansinis dividendų išmokėjimo koeficientas, t.y. pelno, išmokamo akcininkams, procentas mažina refinansuojamo pelno dydį, o sprendimas apie dividendų išmokėjimą yra kartu ir finansavimo sprendimas. . Dividendų išmokėjimo koeficientas yra pagrindinis firmos dividendų politikos aspektas, kuris gali daryti didelę įtaką akcininkų firmos veiklos vertinimui. Dividendų politika apima ir dividendų stabilumą bei kitus faktorius, darančius poveikį dividendų išmokėjimui, taip pat dividendų išmokėjimą akcijomis, akcijų skaldymą bei išpirkimą. Dividendų išmokėjimo koeficientas Ar gali asmeninių dividendų išmokėjimas įtakoti akcininkų gerovę? Jei taip, tai kokia dividendų išmokėjimo koeficiento reikšmė maksimizuoja jų naudą. Tarkime, kad verslo rizika yra vienoda. Norint atsakyti į anksčiau pateiktą klausimą, būtina peržiūrėti firmos dividendų politiką, o ypač finansavimo sprendimus, sąlygojančius išskaičiavimus iš pelno. Iki tol, kol firmos investicinių projektų rentabilumo lygis viršija reikiamą lygį, kompanija finansavimui naudos grynąjį pelną - investuos į vertybinius popierius su aukštu prioritetu, taip užsitikrindama savo kapitalo augimą. Jei šio pelno dalis po visų priimtų investicinių projektų finansavimo lieka neišnaudota, tai ji paskirstoma dividendų forma tarp akcininkų. (Kol kas nekreipiamas dėmesys į akcijų išpirkimą). Priešingu atveju dividendai nemokami. Jei visų vertų dėmesio investicinių projektų bendra vertė viršija grynojo pelno ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu, užtikrinamu tuo pelnu, dydį, tai firma finansuos tą trūkumą naujų akcijų ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu išleidimo pagalba. Jei nagrinėjame dividendų politiką tik kaip finansavimo sprendimą, tai dividendų išmokėjimas atlieka pasyviojo likučio vaidmenį. Dividendų dydis keisis nuo periodo iki periodo priklausomai nuo firmai priimtinų investicinių projektų skaičiaus svyravimo. Jei firma turi daug galimybių naudingam lėšų investavimui, tai dividendų išmokėjimas turbūt bus lygus nuliui. Ir atvirkščiai, jei firma neturi galimybių naudingam lėšų investavimui, dividendų sudarys 100. Bet kurioje situacijoje dividendų išmokėjimo reikšmingumas svyruos nuo 0 iki 1. Pelnas- paprastai apskaičiuojamas iš pajamų, gautų pardavus prekes ar gaminius, atėmus jų įsigijimo ar gamybos sąnaudas: PELNAS=PAJAMOS – SĄNAUDOS. Pelnas – tai įmonės išteklius, atsiradęs jai veikiant. Pelnas leidžia finansuoti (įsigyti) materialųjį turtą, suteikti paskolas pirkėjams bei turėti grynųjų pinigų. Tačiau pelnas nėra materialus dalykas ir neturi būti tapatinamas su pinigais. Pelnas yra įmonės turtėjimo šaltinis. Pelnas paskirstomas – privalomiesiems mokėjimams; dividendams; atskaitymams į privalomąjį atsargos ir pelno rezervų fondą; metiniams išmokėjimams (tantjemoms) stebėtojų tarybos ir valdybos nariams; darbuotojų premijoms ir kt. tikslams. Pajamų paskirstymas. Skiriami šie pajamų paskirstymo būdai: • Tiesioginės pajamos per gamybos veiksnius: darbą, žemę, kapitalą. Šiai kategorijai priklauso darbo užmokestis, palūkanos, renta. • Transferinės (pervedimo) pajamos. Jos susidaro, valstybinėms ar visuomeninėms institucijoms akumuliuojant dalį pirminių pajamų per mokesčius ar įnašus ir perskirstant jas socialinėms programoms realizuoti. Šioms pajamoms priklauso pensijos, pašalpos, stipendijos ir kt. 7.Efektyvumo vertinimas Ekonominis efektyvumas siejamas su dviem sąvokomis: • Mainų efektyvumas. Tai toks prekių paskirstymas tarp vartotojų, kai mainais nebegalima pagerinti kurio nors vieno asmens padėties, nepabloginus bent vieno kito asmens padėties. Tai Pareto optimalumo sąlyga. • Gamybos efektyvumas pasireiškia per gamybos galimybių kreivę (produktų transformacijos kreivę). Ji nustatoma kaip aibė įvairių prekių gamybos apimčių derinių, kurie yra galimi esant duotai gamybos veiksnių apimčiai ir nekintant technologijai . Veiklos ekonominio efektyvumo bendroji išraiška yra pinigai, tačiau ši išraiška neleidžia realiai modeliuoti kolektyvo veiklos laike ir erdvėje, todėl tam tikslui kiekvieno kolektyvo veiklos rezultatai vertinami ir nustatomi absoliutaus ir lyginamojo ekonominio efektyvumo rodikliais. 1. Absoliutus ekonominis efektyvumas. Žmonių veiklos absoliutus ekonominis efektyvumas (regione, Respublikoje) išreškiamas nacionalinių pajamų metinio prieaugio santykiu su kapitaliniais įdėjimais. Absoliutus ekonominis efektyvumas išreiškiamas šia lygybe: EAb. = NPT/KT Čia EAb. – veiklos absoliutus ekonominis efektyvumas; NPT - nacionalinių pajamų prieaugis per metus; KT – kapitaliniai įdėjimai šiai veiklai garantuoti. Šioje lygybėje vektoriniai dydžiai nusako sistemos kintamumą laike ir erdvėje. Šiems vektoriniams dydžiams vertinti ir analizuoti laike ir erdvėje naudojami lyginamojo ekonominio efektyvumo rodikliai: normatyviniai, tikrieji, pasiekti analizuojamu laikotarpiu. 2. Lyginamasis ekonominis efektyvumas. Lyginamuoju ekonominiu efektyvumu vertinami veiklos rezultatai, lyginant juos veiklos normatyvų ir realiųjų veiklos laukų ribose. Šie skaičiavimai leidžia tiksliai vykdyti visas pagrindines valdymo funkcijas visose kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos grandyse ir laipteliuose: planavimą, organizavimą, reguliavimą, kontrolę, apskaitą, analizę. Išanalizavus pagrindinius ekonominių valdymo metodų elementus, galima daryti išvadą, kad vykdant žinių visuomenės plėtrą svarbu, jog šio proceso valdymas vyktų tiesiogiai veikiant planais, direktyvomis per planinius rodiklius, normas ir normatyvus. Manau, jog žinių visuomenės plėtrai galima būtų taikyti šiuos ekonominiu valdymo metodus: finansavimą, įsipareigojimų vykdymo užtikrinimą bei efektyvumo vertinimą. 3. Pagrindiniai informacinės visuomenės plėtros siekiniai NIVP (Nacionalinė informacinės visuomenės plėtros strategija) Strategijai, atsižvelgiant į sėkmingą jos įgyvendinimo per dešimt metų viziją, suteiktas sąlyginis pavadinimas: “LIETUVA - GLOBALIŲ GALIMYBIŲ ŠALIS”. Lietuvos pasirinkimą pagal šią NIVP Strategiją apibūdina siekimas, kad informacinės technologijos padėtų Lietuvai atsiverti pasauliui ir veiksmingai išnaudoti savo svarbiausią resursą - jos žmogiškuosius išteklius, t.y.: pasitelkti Lietuvos piliečių kūrybines galias ir informacinių technologijų teikiamas galimybes, užtikrinant nacionalinės ekonomikos tarptautinį konkurencingumą ir aukštą gyvenimo kokybę. Lietuvos visuomenė, nuolat atkurdama bei didindama savo informacinę kompetenciją globalios plėtros kontekste ir plėsdama kiekvieno žmogaus galimybes realizuoti savo poreikius, siekia tapti visaverte pasaulio informacinės visuomenės dalyve. IVP - tai nesibaigiantis kelias, vedantis nuo nesudėtingo informacijos apsikeitimo Internete prie visuotinės informacijos išteklių apykaitos bei kolektyvinio uždavinių sprendimo globalių sistemų tinkluose. Tačiau šio kelio pradžioje Lietuvos visuomenė susiduria su nepalankia realybe. Nors žmogiškieji ištekliai - vienintelis Lietuvos ekonominio augimo rezervas, tačiau didelė dalis gana aukštos kvalifikacijos Lietuvos darbo jėgos socialinių permainų sąlygomis sparčiai netenka kvalifikacijos. Lietuvos padėtis šiuo atžvilgiu skiriasi nuo Vakarų Europos ir yra panaši į daugelio Rytų Europos šalių situaciją: a) dėl ekonominių priežasčių Lietuvai būdinga dar greitesnė “europietiška” jos gyventojų senėjimo tendencija; b) žemesnis nei Vakarų Europoje pragyvenimo lygis; c) iš sovietinės sistemos paveldėtos nepraktiškos, mažai pritaikomos žinios, ar tiksliau - paveldėtas nesugebėjimas jas pritaikyti (viena iš šios situacijos išraiškų - su realiais visuomenės poreikiais menkai susieta ir lėtai kintanti Lietuvos švietimo bei mokslo infrastruktūra). Įvertinant šias aplinkybes, matoma visai reali grėsmė, kad informacinės visuomenės plėtra palies daugiausia tik elitinius Lietuvos visuomenės sluoksnius ir nesukurs sąlygų greitam visuomeninės raidos šuoliui. Išsipildžius šiam pesimistiniam scenarijui, dar gana didelis Lietuvos intelektualinis potencialas nebus išnaudotas ir atkurtas, nepateks į globalios skaitmeninės ekonomikos apyvartą. Kadangi pati Lietuva neturi pakankamų vidinių resursų ir galimybių greitai pakeisti padėtį (nors, žinoma, tai nereiškia, kad nereikia jų maksimaliai išnaudoti), lieka vienintelis realus greitesnės pažangos būdas - įsijungti į ES ekonominės ir socialinės sanglaudos procesą ir Europos erdvėje kurti žinių visuomenę bei žinių ekonomiką. Lemiamą reikšmę įgyja tinkamas Lietuvos pasirengimas ir sugebėjimas efektyviai išnaudoti ES struktūrinius fondus, o iki įstojimo į ES - specialių programų galimybes, kitus tarptautinio bendradarbiavimo ir techninės pagalbos svertus. Lietuvos galimybes padidina tas faktas, kad pačioje Europos Sąjungoje pakankamai gerai suvokiamos skaitmeninės pasaulio perskyros grėsmės bei tolygios informacinės įtraukties visoje Europoje būtinybė. Lietuvos IVP poreikiai tampa papildomu argumentu greitesniam priėmimui ir spartesniam integravimuisi į ES. Lietuva IVP uždavinius turėtų spręsti, išeidama iš siaurų vietinės politikos rėmų (t.y.: Lietuva turėtų atsižvelgti bent jau į Rytų Europos integracijos į ES kontekstą ir aktyviai dalyvauti šiame plataus regioninio masto procese). Jeigu pagal anksčiau suformuluotus derybinius rodiklius Lietuva gali pasivyti pirmaujančias ES kandidates, tai pagal naujus, dar tik formuluojamus IVP rodiklius (nes pačios ES šalys dar tik artėja prie jų įgyvendinimo) Lietuva gali tapti lyderė Rytų Europos regione. Europos Sąjungai Lietuva reikalingesnė kaip šalis, suvokianti savo interesus ir perspektyvas, kaip visavertis partneris įsijungianti į pasaulinių problemų sprendimą. Aktyviai įsijungusi į eEuropa+ Veiksmų plano įgyvendinimą bei tolesnį šios ir kitų analogiškų ES iniciatyvų plėtojimą, Lietuva turi galimybę pasiekti neblogų rezultatų ir platinti gerą šios srities praktiką visoje Rytų Europoje, o perspektyvoje - net ir visos Europos mastu, tokiu būdu sukurdama ir savo globalios plėtros perspektyvas. Mokslo ir technologijų plėtra, spartinanti ekonomikos augimą (inovacinių sistemų plėtra). Šis siekinys iškeltas į pirmą vietą todėl, kad jis apima inovacinę plėtros sritį, kuri skatina visų kitų visuomenės sričių plėtrą. Kita vertus, informacinių ir skaitmeninių technologijų plėtra tai - šiuolaikinis mokslo ir technologijų plėtros variklis, katalizuojantis mokslo ir verslo sąveiką. Greitaveikių skaitmeninės komunikacijos tinklų, jungiančių akademines mokslo ir studijų institucijas, sukūrimas ir plėtra atveria naujas efektyvaus bendradarbiavimo galimybes mokslinių tyrimų ir studijų srityje. Lietuvos mokslo ir studijų institucijų tinklo plėtra pagal GEANT programą turi būti sparčiau plėtojama, kad dar iki įstojimo į ES jame būtų pasiekti ES standartus atitinkantys akademinio informacinio tinklo (LITNET) duomenų paerdavimo greičiai (tam yra galimybių panaudoti palydovinio ir plačiajuosčio bevielio ryšio technologijas). Greitas tarptautinis akademinis intranetas - tai inovacija, lemianti žinojimu pagrįstos visuomenės sukūrimą. Tai, kas šiandien gims šioje integruotoje žinojimo erdvėje, rytoj ras pritaikymą kasdieniniame gyvenime, o kartu tai - pagrindinis plačiosios visuomenės kompetencijos atnaujinimo šaltinis. Skaitmeninė mokslo vystymo technologinė tendencija vystosi į paskirstyto skaičiavimo (padalintos atminties) integruotų tinklų, “metakompiuterių” sukūrimą, t.y.: į globalaus tinklo sistemų (WWG) koncepcijos realizavimą, kuris dar labiau paspartins mokslo plėtrą ir jo inovacines galimybes. Intensyvesnis informacinių technologijų pritaikymas Lietuvoje tiesiogiai įtakos spartesnę biotechnologijų, optinių ir kitų aukštųjų technologijų plėtrą. Lietuvos mokslo raida turės būti siejama su sugebėjimu išnaudoti globalios informacinės infrastruktūros teikiamas galimybes, įsisavinant informacines mokslo procesų valdymo technologijas bei naujausius pasaulinius mokslo laimėjimus, o taip pat su tinkamu pasirengimu įvairiapusiškam tarptautiniam bendradarbiavimui, o kartu ir su globalios rinkos poreikiais. Valstybės finansų resursai, skirti mokslo vystymui, turės būti labiau koncentruojami į priešakinio pobūdžio tyrinėjimus, šiuolaikinius projektus, turinčius inovacijų potenciją. Valstybės programos turi būti įgyvendinamos, panaudojant šalies mokslo institucijų kometenciją ir resursus (integruotas žinias ir patirtį, o taip pat jų galimybes pateikti įvairaus profilio specialistus). Lietuvos mokslo ir technologijų plėtra per inovacijoms imlią ūkio infrastruktūrą, ir specialias inovacijų skatinimo programas bei sistemas (inovacijų diegimo bei plėtojimo technologinius parkus, valstybės finansuojamus žvalgomuosius projektus, inovacinius centrus, šių centrų informacines sistemas bei duomenų bazes ir pan.) padės transformuoti naujus ar įsisavintus išradimus į rinkos produktus bei paslaugas ar sprendimus, galinčius konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Produktyvių žinių ekonomika taps svarbiausiu augimo veiksniu ir Lietuvos visuomenės kompetencijos bei konkurencinių galimybių atsinaujinimo pagrindu. Mokslo ir technologijų plėtra - tai šalies vystymosi perspektyvas užtikrinantis siekinys. Lietuvos mokslo ir inovacinių centrų aktyvus dalyvavimas integruotoje Ęuropos Mokslinių Tyrimų Erdvėje. pasiekti aukščiausią Europos mokslinio meistriškumo rangą ir visavertiškai dalyvauti Europos mokslinių tyrimų strategijos formavime bei mokslinių produktų panaudojimo programose, o tuo pačiu sudaryti galimybes sparčiau vystyti ir kitas mokslo sritis, užtikrinant ir spartesnę bendrą technologinę pažangą bei ūkines vystymosi perspektyvas. Tačiau šį strateginį uždavinį pasiekti pavyks tik greitai įgyvendinus gilią mokslo ir studijų reformą, atitinkamai koncentruojant valstybinius asignavimus bei siejant mokslo ir studijų turinį bei struktūrines kryptis su nacionalinės plėtros ir konkrečiais ūkio poreikiais. 4. Su informacinės visuomenės plėtra susijusių darbų finansavimo porekių apimendrinimas Seimo informacinės visuomenės plėtros komiteto pavedimu Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LRV apibendrino iš įvairių valstybės institucijų gautą medžiagą apie informacinės visuomenės plėtrai skirtų darbų finansavimą 2001 m. ir finansavimo poreikius 2002 m. Informaciją apie informacinės visuomenės plėtros darbų finansavimo poreikius pateikė Vidaus reikalų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Susisiekimo ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, Finansų ministerija, Kultūros ministerija, Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija, Teisingumo ministerija, Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LRV, Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie LR Seimo, Europos komitetas prie LRV, Lietuvos archyvų departamentas prie LRV, Lietuvos statistikos departamentas prie LRV, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LRV, Viešųjų pirkimų tarnyba prie LRV. Specialiųjų tyrimų tarnyba, Ryšių reguliavimo tarnyba prie LRV bei Tautinių mažumų bei išeivijos departamentas prie LRV nurodė nenumačiusios priemonių, susijusių su informacinės visuomenė plėtra, Žemės ūkio ministerija pateikė netikslius duomenis. Lentelėje pateikti informacijos apibendrinimo rezultatai pagal institucijas: 1. lentelė Informacinės visuomenės plėtros darbų finansavimo poreikiai Institucijos pavadinimas Patvirtintos 2001 m. išlaidos 2002 m. išlaidų projektas   Iš jų   Iš jų Iš viso Paprastosios Iš jų darbo užmokesčiui Nepaprastosios Iš viso Paprastosios Iš jų darbo užmokesčiui Nepaprastosios Ministerijos Vidaus reikalų ministerija 13124 4828 920 8296 8409 3377 498 5032 Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 632 409   223 571 377   194 Susisiekimo ministerija 130     130 493     473 Krašto apsaugos ministerija 3754     3754 3855     3855 Sveikatos apsaugos ministerija 84 84     500 500     Finansų ministerija 2200 400   1800 5367 367   5000 Kultūros ministerija 34831 28817 13915 6014 29562 28432 13847 1130 Ūkio ministerija 520 520     520 520     Teisingumo ministerija TM pavaldžios institucijos: 5821 549 3521 538 1595 889 2300 11 7006 1842 4848 842 2256 351 2158 1000 Kitos institucijos Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie LRV 4196 3016 718 1180 14431 6796 1845 7635 Lietuvių kalbos komisija 449 449     436 436     Europos komitetas 35 35     12 12     Archyvų departamentas 400     400 1628,6 78,6 60 1550 Statistikos departamentas 2350 2350     2115 2115     Kūno kultūros ir sporto departamentas 99 99     102 72 30   Viešųjų pirkimų tarnyba 318 218 120 100 213 213 125   Viso: 69492 45284 18157 24208 75434 48907 19012 28027 Žemės ūkio ministerija Pateikta netiksli informacija Specialiųjų tyrimų tarnyba Nenumatytos susiję priemonės Ryšių reguliavimo tarnyba Nenumatytos susiję priemonės Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas Nenumatytos susiję priemonės Vertinant iš valstybės institucijų gautą informaciją, reikėtų atsižvelgti į keletą problematiškų aspektų: • Institucijose nėra aiškaus ir vieningo supratimo, kokie darbai patenka į kategoriją „su informacinės visuomenės plėtra susijusios priemonės“, todėl institucijų pateiktoje medžiagoje buvo nurodytos labai skirtingos apimties ir paskirties priemonės; • Kai kurios institucijos pateiktoje medžiagoje nurodė priemones, apskritai nesusijusias su informacinės visuomenės plėtra (pvz. dalis Kultūros ministerijos, Krašto apsaugos ministerijos nurodytų priemonių); • Dalies institucijų medžiagoje nuodytos priemonės yra neaiškiai įvardintos, todėl sudėtinga įvertinti jų turinį, apimtis ir svarbą; • Kai kurios institucijos pateikė medžiagą, kurioje nurodyti pasenę duomenys arba priemonės, dubliuojančios kitų institucijų numatytus darbus (pvz.: VRM pateikta informacija), todėl pateikta informacija neatitinka realios situacijos; • Informaciją pateikė ne visos institucijos, kurioms buvo siųstas užklausimas dėl informacijos. Dėl čia paminėtų priežasčių nebuvo įmanoma atlikti išsamios ir sistemingos gautos medžiagos analizės bei įvertinti, kiek ir kaip bus vykdomi darbai, numatyti Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginiame plane. Galima pateikti tik keletą gautą medžiagą apibendrinančių išvadų, apimančių vien tas institucijas, kurios pateikė informaciją: 1. Su informacinės visuomenės plėtra susijusiems darbams patvirtintos išlaidos 2001 m. sudarė 69492 tūkst. Lt, iš jų paprastosioms išlaidoms 45284 tūkst. Lt, investicijoms – 24208 tūkst. Lt; 2002 m. planuojamiems darbams lėšų poreikis sudaro 75434 tūkst. Lt, iš jų paprastosioms išlaidoms 48907 tūkst. Lt, investicijoms – 28027 tūkst. Lt. 2. Didžiausios su informacinės visuomenės plėtra susijusių darbų finansavimo apimtys 2001 m. nurodytos Kultūros ministerijos (34831 tūkst. Lt), Vidaus reikalų ministerijos (13124 tūkst. Lt), Teisingumo ministerijos (5821 tūkst. Lt), Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LRV (4196 tūkst. Lt), Krašto apsaugos ministerijos (3754 tūkst. Lt) pateiktoje medžiagoje. 3. Didžiausi minėtų darbų finansavimo poreikiai numatyti Kultūros ministerijos (29562 tūkst. Lt), Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LRV (14431 tūkst. Lt), Vidaus reikalų ministerijos (8409 tūkst. Lt), Teisingumo ministerijos (7006 tūkst. Lt), Finansų ministerijos (5367 tūkst. Lt) pateiktoje medžiagoje. IŠVADOS Žinių visuomenės plėtros Lietuvoje kaip sistemos interpretacija parodė, kad šioje sistemoje pagrindiniai elementai yra žmogiškasis kapitalas, švietimas, informacinės technologijos, valdžia bei verslas. Visi elementai tarpusavyje sąveikauja žinių pagalba. Todėl žinių visuomenėje svarbiausia yra žinių cirkuliacija, informacijos mainai tarp visų elementų, žinių kūrimas, paskirstymas, panaudojimas bei įgūdžių plėtra. Šis sisteminis požiūris padėjo nustatyti žinių visuomenės plėtros prioritetines sritis bei veiksnius: švietimas, inovacijos, e-visuomenė bei ekonominė politika. Išanalizavus pagrindinius ekonominių valdymo metodų elementus, galima daryti išvadą, kad vykdant žinių visuomenės plėtrą svarbu, jog šio proceso valdymas vyktų tiesiogiai veikiant planais, direktyvomis per planinius rodiklius, normas ir normatyvus. Manau, jog žinių visuomenės plėtrai galima būtų taikyti šiuos ekonominiu valdymo metodus: finansavimą, įsipareigojimų vykdymo užtikrinimą bei efektyvumo vertinimą. Apibendrinus šio bandymo įvertinti su informacinės visuomenės plėtra susijusių darbų apimtis ir jų finansavimo poreikius rezultatus, galima daryti išvadą, kad šiuo metu pagrindinė problema - tai, jog nėra metodikos, kuri užtikrintų tikslų ir vieningą šių darbų supratimą ir leistų aiškiai apibrėžti, kokios lėšos priskirtinos informacinės visuomenės plėtros sričiai. Preliminarus šios srities darbų ir jų finansavimo poreikių įvertinimas leidžia teigti, kad šie darbai vykdomi nesistemingai, nėra laikomasi vieningo informacinės visuomenės plėtros darbų plano, ryškus atskirų projektų vykdymo žinybiškumas. Tam, kad būtų efektyviai ir koordinuotai planuojami informacinės visuomenės plėtrai skirti darbai ir jiems reikalingos lėšos, yra būtinas bendras strateginis planavimas bei koordinavimas, užtikrinantis darbų tęstinumą ir jų vykdymui skirtų lėšų efektyvų panaudojimą. Todėl labai svarbu, kad artimiausiu metu būtų parengtas ir patvirtintas teisės aktas, nustatantis asignavimų valdytojų programose informacinės visuomenės plėtrai skirtų lėšų planavimą ir panaudojimą ir nustatyta įgaliota institucija, atsakinga už šios srities darbų bei jiems skirtų lėšų koordinavimą. LITERATŪROS SĄRAŠAS 1. Brazaitis J. Z., Brazaitienė T. Verslo valdymo informacinės sistemos. Vilnius. 1998; 2. Adamkus V. Žinių visuomenė ir demokratija. 2004. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!