Žinių visuomenės plėtra Lietuvoje

 Įvadas Pasaulyje vyksta permainos: sparčiai keičiasi tiek rinkos, tiek darbo vietų, namų ūkio ir laisvalaikio aplinka. Žmonių veiklą vis mažiau riboja nuotoliai ir laikas, veikla darosi globališkesnė, stiprėja specializacija. Dabartiniu laikotarpiu svarbu bendradarbiauti konkuruojant atvirosios rinkos ekonomikos sąlygomis. Atsiranda naujo tipo – virtualiųjų įmonių, elektroninio viešojo administravimo, darbo, mokymosi ir kultūros plėtros – galimybių. Ypač didelę reikšmę įgyja informuotumas, žinios, kompetencija, gebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Šios ypatybės skatina permainas, nes jos yra gyvenimo kokybės ir socialinės gerovės kūrimo, kultūros vertybių ir kalbos išsaugojimo laidas, ūkinės veiklos katalizatoriai, demokratijos plėtros, bendradarbiavimo pagalbininkai. Tačiau informacijos, mokėjimo (žinių), informacinių technologijų galia visiškai atsiskleidžia tik žinių visuomenėje, kai visi jos nariai – gamintojai, paslaugų teikėjai, paprasti žmonės, visų lygių vadovai – gali, moka ir nori naudotis jų pranašumais. Žinių visuomenė 1 - tai atvira, išsilavinusi, nuolat besimokanti ir mokėjimu (žiniomis) savo veiklą grindžianti visuomenė, kurios nariai - tiek paprasti gyventojai, tiek visų lygių vadovai – turi galimybę ir geba visose savo veiklos srityse efektyviai naudotis šiuolaikinių informacinių technologijų priemonėmis, šalies ir pasaulio kompiuterizuotais informacijos ištekliais, o valstybės ir savivaldybių institucijos, pasitelkdamos šias priemones ir išteklius, - priimti sprendimus, garantuoti gyventojams prieinamą ir patikimą viešąją informaciją. Temos aktualumas. Žinių visuomenės plėtra Lietuvoje yra aktuali tuo, kad dabartiniu laikotarpiu žinių ekonomika tampa svarbiausiu išsivysčiusių šalių ūkio raidą lemiančiu veiksniu, o žinioms imlios pramonės bei informacinių technologijų plėtotė yra būtina šalies pažangos, klestėjimo ir gerovės sąlyga. Subalansuota šalies plėtra galima tik turint ilgalaikę šalies raidos strategiją, pagrįstą žinių visuomenės ir žinių ekonomikos prioritetais. Šių prioritetų įgyvendinimui reikalingos kryptingos valdžios pastangos ir politinė valia. Žinių visuomenės plėtra Lietuvoje, Europos mastu, yra atsilikusi (tarp Europos valstybių esame kartais net treti nuo galo2). Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime “Dėl Lietuvos nacionalinės informacinės visuomenės plėtros koncepcijos patvirtinimo”3 išskiriamos šios svarbiausios atsilikimo priežastys: • daugelis gyventojų nemoka ir neturi galimybių išmokti naudotis moderniomis informacijos apdorojimo priemonėmis. Antai interneto paslaugomis nuolat naudojasi tik apie 8 procentus Lietuvos gyventojų (kaime jų skaičius nesiekia nė 1 procento); • kaimo gyventojai beveik neturi galimybių naudotis informacinėmis technologijomis ir kompiuterių tinklais dėl gebėjimų ir ryšių kanalų stokos, didelių ryšių priemonių kainų; • moksleiviams trūksta mokomosios medžiagos, kvalifikuotų mokytojų, kompiuterių, kontaktų su pasaulio kompiuterių tinklais. Prie kompiuterių tinklų išskirtinėmis ryšio linijomis prijungta tik 3 procentai mokyklų, 60 moksleivių tenka vos vienas kompiuteris; • nėra kompetentingos vykdomosios valdžios institucijos, turinčios pakankamus įgaliojimus valdyti informacinės visuomenės darbų plėtrą, derinti ir koordinuoti šiuos darbus; • vykdomosios valdžios institucijų darbuotojai menkai moka naudotis informacijos apdorojimo galimybėmis, nėra dokumentų, reglamentuojančių elektroninius mainus tarp institucijų; • verslininkai neskatinami prisidėti prie Lietuvos informacinės visuomenės plėtros. Šiame kontekste kyla daug probleminių klausimų: kokie veiksniai lemia žinių visuomenės plėtrą, kokių priemonių reikia šiam tikslui pasiekti bei kokios yra prioritetinės žinių visuomenės plėtros Lietuvoje sritys? Kursinio projekto tikslas: siekiant plėtoti žinių visuomenę, kuri yra atvira, išsilavinusi, nuolat besimokanti ir mokėjimu (žiniomis) savo veiklą grindžianti, visų pirma svarbu išanalizuoti žinių visuomenės plėtros Lietuvoje veiksnius. Šių veiksnių identifikavimas, manau, padėtų atskleisti prioritetines sritis ir sumodeliuoti žinių visuomenės plėtros Lietuvoje veiksmų planą. Tyrimo objektas: šiame kursiniame projekte, gilindamasi į žinių visuomenės plėtrą Lietuvoje, tyrimo objektu pasirinkau veiksnius, kurie lemia žinių visuomenės plėtros galimybes. Kursinio projekto uždaviniai: • pateikti tyrimo objekto kaip sistemos interpretaciją; • įvertinti šiuolaikinių vadybos teorijų taikymo tyrimo objektui galimybes; • nustatyti ekonominių vadybos metodų taikymo tyrimo objektui sritis; • įvertinti administracinių valdymo metodų taikymo tyrimo objektui tikslingumą; • identifikuoti ir įvertinti tyrimo objekto psichologinius aspektus; Kursinio projekto metodai: mokslinės literatūros bei dokumentų analizė. 1. Tyrimo objekto kaip sistemos interpretacija Pastarąjį dešimtmetį sparti informacinių technologijų plėtra sudarė sąlygas plėtoti globalios visuomenės idėją (B. D. Newman, 1996). Šios idėjos įgyvendinimas užtikrina sąlygas ir galimybes laisviems ir globaliems informacijos mainams, informacinės infrastruktūros plėtrai tarptautiniu mastu. Procesas įgauna svarbią ekonominę, politinę, visuomeninę ir socialinę reikšmę, vis labiau nulemia perėjimą prie žinių visuomenės. Ši visuomenė yra atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo veiklos programoje numato, jog informacinė ir žinių visuomenė, pagrįsta mokslu ir inovacinėmis technologijomis, tampa strateginiu Lietuvos uždaviniu ir ekonominės plėtotės kryptimi. Žinių visuomenės plėtrą lemia informacinių technologijų raida bei jų skverbimasis į visas žmogaus veiklos sritis. Siekiant plėtoti žinių visuomenę Lietuvoje įvardinamos šios pagrindinės kryptys: • mokslo ir švietimo srityje kurti efektyvią ir darnią, visiems prieinamą ir tęstinę švietimo sistemą, sudarant sąlygas mokytis visą gyvenimą, užtikrinti švietimo sistemos kokybę integruojantis į bendrąją Europos šalių švietimo erdvę, rengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus ir užtikrinti būtiną šalies mokslinę ir technologinę kompetenciją; • gyventojų kompetencijos srityje užtikrinti Lietuvos gyventojams galimybę įgyti žinių, įgūdžių ir kvalifikaciją, kurie leistų pasinaudojus ryšių ir informatikos technologijų pranašumais, lanksčiau prisitaikyti prie greitai kintančių gyvenimo ir darbo sąlygų; • valstybės valdymo ir savivaldos srityje įgyvendinti elektroninės valdžios, elektroninės vyriausybės projektus; • kultūros srityje išsaugoti ir aktualinti paveldėtas bei bendrąsias Europos kultūros vertybes jungiantį Lietuvos kultūros tapatumą ir užtikrinti jo tąsą, atvirą sklaidą ir konkurencingumą šiuolaikiniame Lietuvos, Europos Sąjungos ir pasaulio kultūrų kontekste; • žinių ekonomikos ir elektroninio verslo srityje plėtoti mokėjimu (žiniomis), informacija ryšių ir informacinėmis technologijomis grindžiamą verslą. Kaip matome, žinių ekonomikos ir žinių visuomenės kūrimas ir vystymas yra pagrindinis šalies plėtros katalizatorius ir šiuolaikiškos konkurencingos ekonomikos sukūrimo garantas. Siekiant vykdyti žinių visuomenės plėtrą, visų pirma svarbu sistemiškai pažvelgti į žinių visuomenę Lietuvoje (žr. 1 pav.). 1 pav. Žinių visuomenės Lietuvoje sistema Žinių visuomenės sistemoje pagrindiniai elementai: • žmogiškasis kapitalas, kurį sudaro visi visuomenės nariai, jų gebėjimas naudotis informacinėmis technologijomis, plėtoti žinias ir įgūdžius, kompetencijas sugebėti prisitaikyti prie greitai kintančių gyvenimo ir darbo sąlygų ir pan; • švietimas – per šį sistemos elementą įgyvendinamos prioritetinės žinių visuomenės plėtros sritys kaip mokymasis visą gyvenimą, mokslinių tyrimų vystymasis, užtikrinama galimybė gyventojams įgyti žinių; • informacinės technologijos – tai sistemos elementas padedantis vykti komunikacijai tarp visuomenės narių, užtikrina sąlygas ir galimybes laisviems ir globaliems informacijos mainams, informacinės infrastruktūros plėtrai tarptautiniu mastu; • verslas – žinių visuomenės sistemoje svarbu plėtoti mokėjimu (žiniomis), informacija ir informacinėmis technologijomis grindžiamą verslą, kadangi čia vienas svarbiausių aspektų – ekonomikos augimas, kuris priklauso nuo labai greito ir efektyvaus žinojimo sukūrimo, įsisavinimo, paskirstymo ir panaudojimo • valdžia – šioje sistemoje vienas svarbiausių elementų, kadangi valstybės valdymo ir savivaldos srityje siekiama įgyvendinti elektroninės valdžios, elektroninės vyriausybės projektus. Žinių visuomenėje svarbiausią vaidmenį atlieka – žinios, kurių pagalba vyksta komunikaciją tarp visų sistemos elementų. Visi sistemos elementai sąveikaują tarpusavyje pasitelkdami žinias. Taigi žinių visuomenės plėtrai svarbiausia yra žinios, informacijos mainai, žinių kūrimas, paskirstymas panaudojimas bei įgūdžių plėtra. Kaip matome sisteminis požiūris padeda nustatyti žinių visuomenės plėtros veiksniu – švietimas, inovacijos, e-visuomenė bei ekonominė politiką. Kaip ir kiekvieną sistemą taip ir žinių visuomenę Lietuvoje įtakoja ir išoriniai veiksniai: ES struktūriniai fondai kurių pagalba galima sėkmingai plėtoti žinių visuomenę bei kurti informacines technologijas. Tuo tarpu kitų valstybių žinių visuomenės kūrimo patirtis taip pat labai svarbus siekiant plėtoti Lietuvos žinių visuomenė, kadangi pasidalindami patirtimi su kitomis valstybėmis galima praturtinti savo suvokimą bei geriau numatyti tolimesnius strateginius plėtros veiksmus. Siekiant žinių visuomenės Lietuvoje plėtros, svarbu nustatyti veiksnius, kurie spartiną šį procesą bei garantuoja sėkmę. Kaip matome iš pateiktos schemos (žr. 2 pav.) žinių visuomenė yra grindžiama keturias pagrindiniais plėtros veiksniais: švietimas, inovacijos, e-visuomenė ir ekonominė politika (žinių ekonomika). Tačiau, siekiant plėtoti žinių visuomenę Lietuvoje, kiekvienas žinių visuomenės plėtrą sudarantis elementas, atskleidžia tam tikras plėtros problemas. 2 pav. Žinių visuomenės plėtros Lietuvoje veiksniai (pagal A. Kubilius, 2003) Vienas pagrindinių žinių visuomenės plėtros veiksnių: švietimas. Žinių visuomenėje siekiama užtikrinti gyventojams galimybę įgyti žinių ir kvalifikaciją. Pasitelkę ryšių ir informacijos technologijų teikiamas galimybes, visuomenės nariai galės lanksčiau prisitaikyti prie sparčiai kintančių gyvenimo ir darbo sąlygų, sėkmingai konkuruoti pasaulio rinkose. Taigi švietimo sistema turi būti derinama su žinių visuomenės poreikiais. Siekiant kurtį žinių visuomenę visų svarbiausia, jog švietimo ir mokslo tyrimų sistema būtų orientuota į praktiką, kad būtų sudaryta verslo inovacijas ir nuolatinį tobulėjimą skatinanti aplinka bei mokslo ir verslo sintezė. Žinių visuomenėje piliečiai, valdžia ir verslas intensyviai naudoja informacines technologijas ir komunikacijas kasdieninėje veikloje. Kaip matome žinių visuomenė sudaro sąlygas operatyviai cirkuliuoti žinioms. Todėl labai svarbu, kad būtų užtikrinta mokslinių tyrimų ir inovacijų europinio lygmens kokybė, mokslo ir verslo integravimas, technologijų plėtra ir pan. Žinių ir įgūdžių plėtra yra pagrindinis žinių visuomenės plėtros veiksnys. Žmoniškųjų išteklių plėtra yra šio plėtros plano strategijos, numatančios svarbiausią augimo potencialą – žiniomis paremtą ekonomiką, prioritetas. Taigi toliau darbe bus aptarta žmogiškųjų išteklių plėtra, kaip žinių visuomenės plėtros priemonė (žr. 3 pav.). 1 prioritetas: Žmogiškųjų išteklių plėtra 3 pav. Žinių visuomenės plėtros priemonės (1) (pagal A. Stankaitiene) Žmogaus ateities perspektyvas daugiausia lemia investicijos į gyventojų kokybę ir žinias. Žmonijos vystymosi istorija patvirtina glaudų ryšį tarp švietimo ir ekonomikos išsivystymo lygių. Sėkmingos ekonomikos vystymas vis daugiau priklauso nuo to, kokios bus investicijos į žmones ir intelektualinio potencialo išsaugojimą bei plėtrą, t.y. žmogiškąjį kapitalą. Žinių visuomenėje žmogus jau nebėra tiesiog “ekonominis žmogus”, atliekantis ekonominius vaidmenis. Jis traktuojamas kaip daugialypė asmenybė, kaip lemiamas kūrybinis veiksnys ir pagrindinis visuomenės informacinis resursas. Toliau darbe bus pažvelgta į antrąjį žinių visuomenės plėtros prioritetą – gamybos sektorių (žr. 4 pav.). Prioritetas 2: Gamybos sektoriaus plėtra 4 pav. Žinių visuomenės plėtros priemonės (2) (pagal A. Stankaitiene) Žinių visuomenėje vienas svarbiausių aspektų – ekonomikos augimas, kuris priklauso nuo labai greito ir efektyvaus žinojimo sukūrimo, įsisavinimo, paskirstymo ir panaudojimo. Efektyvus žinių panaudojimas tampa svarbiausiu faktoriumi. Žinių ekonomikos pagrindiniai svertai išvardinti žemiau: • Ekonominis ir institucinis režimas, kuris skatina žinių efektyvų panaudojimą, naujos kompetencijos kūrimą ir verslumą. • Išsilavinę ir turintys plačius gebėjimus žmonės, kurie gali sukurti ir naudoti žinias, kompetenciją. • Dinamiška informacinė infrastruktūra, kuri gali palengvinti efektyvų informacijos apdorojimą, sklaidą ir bendravimą. Žinių visuomenės plėtros darbams įgyvendinti valstybė turi skirti tokio dydžio finansinius išteklius, kurie leistų pasiekti valstybės ilgalaikės raidos strategijoje numatytus tikslus – sukurti aplinką šalies materialinei ir dvasinei gerovei plėtoti. Tikroji žinių visuomenės plėtros jėga – socialinė-kultūrinė veikla, paremta bendruomenių poreikiu mokytis (dėl gyvenimo kokybės), nors nemažas vaidmuo tenka ir universitetams, vyriausybei bei verslui...tiksliau jų sąveikai. Siekiant paspartinti žinių visuomenės kūrimo procesus, kad Lietuva per kelis pastaruosius metus pasiektų Europos Sąjungos valstybėse esamą žinių visuomenės išsivystymo lygį ir sudarytų galimybę savo valstybės piliečiams naudotis visomis ryšių ir informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis švietimo, verslo bei viešojo gyvenimo srityse būtina: • Informacinės visuomenės plėtrai panaudoti valstybės biudžeto ir fondų, Europos Bendrijų programų, Europos Sąjungos struktūrinių fondų ir kitų šaltinių lėšas, siekiant, kad kiekvienais metais šioms reikmėms skiriamos valstybės lėšos, didėtų. • Sukurti palankią aplinką užsienio aukštųjų technologijų kompanijų investicijoms Lietuvoje. • Skatinti su universitetais susijusių technologijų parkų kūrimą, remti ir įgyvendinti Švietimo ir mokslo ministerijos planus palaipsniui didinti mokslinimas tyrimams ir vystymui skiriamą biudžeto lėšų dalį. • Valstybės biudžeto lėšomis, skirtomis mokslui, remti mokslinius tyrimus ir eksperimentinės plėtros darbus, kuriuos vykdo valstybinės mokslo institucijos kartu su ūkio subjektais. • Įdiegti investicijų į mokslinius tyrimus ir mokslo eksperimentinę plėtrą skatinimo ir priežiūros sistemą, leidžiančią reguliariai vertinti investicijų ir priemonių panaudojimo 2. Šiuolaikinių vadybos teorijų taikymo tyrimo objektui galimybių įvertinimas Siekiant įvertinti šiuolaikinių vadybos teorijų taikymo tyrimo objektui galimybes visų pirma svarbu trumpai susipažinti su pateiktomis vadybos teorijomis4: • klasikinė vadybos teorija skirstoma į: mokslinio valdymo ir administravimo teorijas. Mokslinio valdymo teorijos pagrindas yra maksimaliai padalinti darbą, užtikrinti maksimalų darbų specializavimą, apriboti vykdytojo darbą kuo paprastesnėmis operacijomis, garantuoti maksimalų darbo užmokestį, apriboti darbininko veiklos sferą tik darbo operacijomis, nereikalaujant iš jo spręsti darbo bei gamybos organizavimo klausimų. Administravimo teorijos pagrindas 14 pagrindinių principų: darbo pasidalijimas, valdžia drausmė, komandų vienovė, krypties vienovė, individualių tikslų pajungimas bendrai gerovei, atlyginimas, centralizacija, hierarchija, tvarka, teisingumas, personalo stabilumas, iniciatyva ir kolektyvo dvasia. • žmogiškųjų santykių (bihevioristinė) vadybos teorija į priekį iškelia socialinių veiksnių įtaką gamybos valdymui ir suranda naujų būdų darbo našumui didinti: tarnautojų švietimas, grupiniai sprendimai, darbo humanizavimas, žmonių elgesio psichologiniai motyvai gamybos procese, grupiniai santykiai, grupinės normos, neformaliosios organizacijos ir neformalūs lyderiai. • kiekybinės vadybos teorijos tikslas – matematikos modelių, skaičiavimo technikos bei informacinių valdymo sistemų taikymas valdymo situacijoms, problemoms spręsti ir vykdymui kontroliuoti. Šios mokyklos šalininkų teigimu, organizacijos sistemą sudaro trys pagrindiniai elementai: komunikacija, pusiausvyra, sprendimo priėmimas. • viena naujausių vadybos teorij7 yra visuotinės kokybės vadybos koncepcija. Svarbiausia šioje teorijoje suvokti tai, kad sėkmės laidas – ne milžiniškos sumos pinigų, išleistų gamybos automatizacijai ir roboto-technikai, o žmonės ir, svarbiausia, gamybos valdymo sistemos. Manau, jog siekiant kurti bei plėtoti Lietuvos žinių visuomenę ypač svarbu perprasti visuotinės kokybės vadybos filosofiją bei metodus ir jais vadovautis kasdieninėje veikloje. Visuotinės kokybės vadyba (VKV) yra tokia vadybos filosofija ir metodai, kuriais vadovaudamasi organizacija nuolat tobulėja, siekdama kuo geriau patenkinti vartotojų poreikius, gerindama produktų arba paslaugų kokybę ir mažindama išlaidas. Taigi žinių visuomenės plėtros Lietuvoje veiksniai (švietimas, inovacijos, e-visuomenė bei ekonominė politika) turi būt grindžiami visuotinės kokybės vadybos teorijos principais. Remiantis šia teorija, žinių visuomenės plėtra turi būti tarsi nuolatinis gyvenimo būdas, kai kiekvienas visuomenės narys yra orientuotas į nepertraukiamą proceso tobulinimą, nukreiptą į vartotojo pasitenkinimo didinimą. Trys esminės VKV nuostatos yra svarbiausieji visuotinės kokybės vadybos aspektai. Į juos turi atsižvelgti aukščiausiojo lygio vadovai (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybė), todėl jie yra piramidės viršuje. Penkis didžiuosius principus įgyvendina žmonės iš vidurinio valdymo lygmens (žinių visuomenės nariai). Šie principai neturi tokios strateginės reikšmės. Būdami tokie jie užima viduriniąja piramidės dalį. Dešimt vadybos priemonių turi didesnę kasdieninę darbinę reikšmę ir plačiai taikomi daugeliui veiklos sričių. Todėl jie piramidės apačioje. Panagrinėkime šiuos komponentus. Trys esminės nuostatos: 1. Visuotinis vadybos apsisprendimas siekti puikios kokybės. Gerinti kokybę yra vienas iš aukščiausių organizacijos, (mano nagrinėjamu atveju visuomenės) tikslų, tiek visos organizacijos, tiek kiekvieno jos nario. Norint tą tikslą pasiekti, reikia suvokti kitus VKV metodo elementus bei jų paisyti. Be aukščiausių vadovų apsisprendimo siekti kokybės neįmanomi jokie pasikeitimai organizacijoje, visuomenėje. Visi keitimosi procesai prasidės tik tada, kai aukščiausias valdymo lygmuo įsisąmonins, kad kito kelio į išlikimą nėra, kaip tik kokybės gerinimas ir VKV elementų diegimas. 2. Apsisprendimas tenkinti vartotoją. Kokybę galima apibrėžti kaip atitiktį specifikacijoms, t.y. kaip „laipsnį“, iki kurio gaminys ar paslauga negali turėti trūkumų. Tačiau tiksliau ją būtų galima apibrėžti kaip vartotojo poreikių reikalavimų tenkinimą ir viršijimą. Visiškai tenkinti vartotoją reiškia ne tik atsiliepti į vartotojo poreikius, bet ir pradžiuginti jį. 3. Dalyvių vadyba ir įgaliojimas. Pagrindinė VKV idėja yra plėtoti tokią sistemą, kurioje plačiai dalyvautų tiek žemutinio, tiek ir vidurinio visuomenės lygio nariai. Penki VKV principai: 1. Grupinis darbas. Yra keletas grupinio darbo variantų, tokių kaip darbuotojų įtraukimas ir kokybės būreliai, bet dažnai vartojami ir kiti variantai. Pagrindiniai grupės tikslai yra gerinti kokybę, didinti našumą, mažinti išlaidas. 2. Ištisinė sistemos integracija. Visus žinių visuomenės sistemos elementus reikia integruoti. Kiekvienas elementas privalo veikti su kitais kaip visos sistemos dalis. 3. Kokybės standartų kūrimas. Kad visuomenės nariai turėtų konkretesnių orientyrų, valdžia bei verslas rengia kokybės standartus kokybei kontroliuoti ir matuoti. 4. Kokybės matavimas. Tam, kad užtikrintume kokybę, būtina nuolat matuoti ir, gretinant rezultatus, nustatyti kokybės kitimo tendenciją atžvilgiu iki reikalaujamo kokybės lygio tam, kad laiku atliktume koreguojančius veiksmus reikiamam kokybės lygiui palaikyti. 5. Tolydinis kokybės gerinimas. Pati VKV teorija reiškia nuolatinį gerinimą. Vadybininkų sukurta sistema skatina kiekvieną narį prisidėti prie nuolatinio tobulinimo. Nuolat stebėdamos rezultatus ir suprasdamos bendrąsias ir specifines tų rezultatų priežastis, problemas sprendžiančios grupės nuolat tobulina procesus, kad kokybė nuolat gerėtų. Dešimt vadybos priemonių Visuotinė kokybės vadyba naudoja 10 vadybos priemonių, sudarančių VKV piramidės pagrindą. 1. Modelių žvalgyba. Kai apsisprendžiama taikyti VKV, ji turi keisti daugelį sistemų. Yra vienas būdas, galintis padėti gerinti kokybę, - stebėti, mokytis ir keistis informacija su kitomis valstybėmis. 2. Mokymas. Nariai mokomi taikyti kokybės matavimo būdus, kad išsiugdytų problemų sprendimo įgūdžius. 3. Procesų visumos suvokimas (orientavimasis į procesus). Kokybės gerėjimas priklauso nuo to, kaip suprantamas bendras žinių visuomenės plėtros procesas. Norint pagerinti visą kokybę, kreipiamas dėmesys į kiekvieną proceso elementą. Kitu atveju, jei orientuojamasi tik į rezultatus, pirmiausiai domimasi padariniais. 4. Problemų apsibrėžimas. Apsibrėžti problemas svarbu dar prieš imantis jas spręsti. Vyriausybė naudodamasi techninėmis galimybėmis gali gerinti operacijas, lengviau apsibrėžti savo dabartines ir būsimas problemas. 5. Problemų sprendimas. Problemos sprendžiamos taip: stebint nustatomos jų priežastys, matuojami bei renkami duomenys, jie analizuojami, ieškoma galimų sprendinių, jie vertinami ir kuriamas rekomenduotinas optimalus sprendinys. 6. Darbuotojų kokybės laidavimas. Jei kokybė laiduojama per visą procesą ir kiekviename jos etape, poreikis matuoti kokybę proceso pabaigoje mažėja. Taip dirbant atsakomybė ir atsiskaitymas yra perkeliami kiekvienam darbuotojui. Šiuo atveju taikoma statistinė procesų kontrolė. 7. Aktyvioji vadyba. Iš anksto renkama informacija, žvalgomasi, ko galima tikėtis, paskui tai naudojama kurti strategijai ir metodams, kaip užbėgti už akių vidaus ir išorės įvykiams, neigiamai veikiantiems firmos gaminių kokybę. 8. Tiekėjų kokybės laidavimas. Bendrovės, kurioms rūpi palaikyti aukštus kokybės standartus, gali mokyti tiekėjus, kaip garantuoti puikios kokybės komponentus. Tokios bendrovės mielai dirbs su tiekėjais, jau išmokytais dirbti kokybės metodais, jei: 1) jos įdėjo lėšų į tiekėjų mokymą; 2) gali tikėtis geros kokybės komponentų lengvatinėmis kainomis; 3) gali išvengti išlaidų žaliavoms tikrinti. 9. Bendravimas. Geras, teisingas, atviras dvišalis bendravimas yra esminis kokybės gerinimo momentas. Jis yra tas saitas, kuris jungia bendrovės pastangas dirbti VKV metodais. Jo esama formalaus ir neformalaus, žodinio ir nežodinio. Bendravimo kanalai bendrovėje eina aukštyn, žemyn, iš šalies. 10. Darbuotojo pripažinimas ir paskatos. Kadangi VKV labai pabrėžia žemesniojo ir viduriniojo lygio darbuotojų įnašą, svarbu sukurti pripažinimo ir apdovanojimų už geras idėjas sistemą. Bendrovė, norėdama skatinti darbuotojus teikti tobulinimo idėjų, pastebėti bei spręsti problemas, turi turėti ir skatinimo sistemą. Tai gerai veikia žmones, skatina jų aktyvumą. Bendrovė turi atsilyginti darbuotojams už sėkmingus veiksmus. Įvertinus šiuolaikinių vadybos teorijų taikymo tyrimo objektui galimybes daroma išvada, kad, siekiant žinių visuomenės plėtros Lietuvoje, geriausia būtų taikyti visuotinės kokybės vadybos koncepciją. Taikant šios vadybos teorijos filosofiją bei metodus bus apimamos prioritetinės žinių visuomenės plėtros sritys kaip visuomenės narių poreikių tenkinimas, žinių mainai, informacinių technologijų plėtra, mokslo ir verslo integravimas, atviros rinkos ekonomikos kūrimas ir pan. Remiantis visuotinės kokybės vadybos teorija, žinių visuomenės plėtra turi būti tarsi nuolatinis gyvenimo būdas, kai kiekvienas visuomenės narys yra orientuotas į nepertraukiamą proceso tobulinimą, nukreiptą į pasitenkinimo didinimą. 3. Ekonominių valdymo metodų taikymo tyrimo objektui sričių nustatymas Valdymo metodai yra būdas, kuriuo veikiamas valdomas ob­jektas pasiekia užsibrėžtą tikslą. Valdymo metodai ir prin­cipai santykiauja per valdymo akto tikslą. Pats tikslas apsprendžia valdymo metodą, o principai leidžia išrinkti tikslo pasiekimui efektyviausią metodą duotose sąlygose. Skirtumas tarp metodo ir principo tame, kad principų negalime pasirinkti, jie yra būtini ir jais reikia vadovautis. Naudojamų metodų sudėtis gali keistis priklausomai, kokie veiks principai ir kokios bus sąlygos. Tokiu atveju, principai formuoja metodų sistemą, tuo pačiu atskirus metodus. Svarbiausi valdymo metodai grupuojami į ekonominių, administracinių, socialinių ir psichologinių metodų grupes. Metodas - tai tam tikras poreikio, uždavinio sprendimo būdas. Vadyboje vartojama metodo kategorija apibrėžiama taip: valdymo subjekto poveikio būdas į valdymo objektą. Parenkant valdymo metodą, reikia žinoti pavaldinių poreikių prioritetus. Ekonominiai valdymo metodai yra tiesioginio ir netiesioginio veikimo sistema, panaudojant ekonominius dėsnius, prekių bepiniginį ryšį ir ekonomines kategorijas su tikslu gauti aukštus galutinius gamybinės ūkinės veiklos rezultatus. Ekonominis valdymo metodas turi dvi puses: -valdymas tiesiogiai veikiant planais, direktyvomis per planinius rodiklius, normas ir normatyvus; - valdymas netiesiogiai veikiant valdymo objektą per ekonominius svertus ir per prekių bei pinigų ryšį (skatinimą); Ekonominių valdymo metodų taikymas turi remtis ekonominiais dėsniais. Gamyba turi pastoviai ir planingai plėstis, saugotis disproporcijų, tobulinti techniką ir technologiją. Ekonominės sąlygos, suinteresuotumas ūkine veikla ir užduočių vykdymu, vyksta ekonominių metodų pagrindu. Skiriami šie ekonominiai vadybos metodai5: Metodų grupės (pagal turinį, pobūdį, paskirtį): 1. Darbo apmokėjimas 2. Kainodara 3. Finansavimas (kreditavimas) 4. Ūkiskaita(vidinė) 5. Įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas 6. Pelno paskirstymas 7. Efektyvumo vertinimas 1.Darbo apmokėjimas. • Objektyvumas • Suprantamumas • Konkurencingas • Darbo užmokesčio reglamentavimas ◦ Yra patvirtintos tarptautinės rekomendacijos, kaip nustatyti darbo vertę. Galima nustatyti pagal tai, kiek darbas yra sudėtingas, kokia darbuotojo atsakomybė, kokios darbo sąlygos ir kt. Tada jau galima nustatyti darbo vertę. ◦ Kitas aspektas, kiek darbo turi padaryti žmogus. Darbo normavimas: 1. Sąnaudos(laiko norma). 2. Darbo rezultatų normos 3. Aptarnavimo normos(kiek vietų turi aptarnauti vienas žmogus. 2.Kainodara. Egzistuoja 3 skirtingi kainodaros modeliai(principai) 1. Sąnaudų(orientuota į kaštus) 2. Paklausos(orientuota į paklausą) 3. Konkurencijos(orientuota į konkurentus) 1.Sąnaudų –bazinis dalykas sąnaudos. Nustatomos suminės sąnaudos pridedam pelno normą ir turime kainą: išlaidos + Np = Kaina Į kaštus orientuotas kainos nustatymo metodas. Taikydama šį metodą, įmonė prekės kainą gali nustatyti keliais variantais. Vienas iš jų – kaštai plius antkainis. Apskaičiuojant kaštus įvertinami kintamieji ir pastovieji prekės kaštai. Antkainis suprantamas kaip pelno dydis prekės vienetui. Vienai ar kitai prekei nustatytas antkainis gali būti keičiamas priklausomai nuo kintančių rinkos sąlygų. Įmonė nustato ne stabilų antkainį, o lankstų. Šiuo atžvilgiu vienos ar kitos prekės kainą įmonė keičia sulig rinkos sąlygomis. Lanksčiais antkainiais siekiama palaikyti tam tikro lygio vienos ar kitos prekės pardavimo apimtį. Kainos nustatymas gali būti pagrįstas lūžio taško radimu. Šiuo būdu galima išnagrinėti įvairias pardavimo kainų, prekės kiekio ir gamybos kaštų kombinacijas, nustatyti lūžio taškus ir gamybos apimtis, leidžiančias gauti pelno, bei parinkti tinkamiausią variantą. Taikant į kaštus orientuotą nustatymo metodą, prekės kainos skaičiavimas gali būti pagrįstas vien kintamaisiais kaštais. Šiuo atveju pastovieji kaštai, galima sakyti, visai ignoruojami: kaina nustatoma tokia, kad viršytų prekės kintamuosius kaštus, arba, kitaip sakant, prie kintamųjų kaštų pridedamas tam tikro dydžio antkainis. Pastovieji kaštai paprastai nepaskirstomi tarp įmonės gaminamų prekių. Jie padengiami iš pelno, gauto pardavus visas įmonės prekes. Jei gautasis pelnas nepadengia pastoviųjų kaštų, įmonė patiria nuostolių. 2.Paklausos-pirmiausia nustatoma kaina (ji nustatoma išnagrinėjus paklausą ir nustačius, kad už tokią kainą vartotojai nupirks mūsų parduodamą kiekį.)Po to nustatome pelno normą, kiek mes norime turėti pelno. Šiuo atveju įmonė turi spręsti, kaip su tokiom išlaidom pagaminti, tai ko reikia) Kaina – Np = išlaidos Išlaidos padalinamos padaliniams ir jie turi tvarkytis su tokiom išlaidom. Į paklausą orientuotas kainos nustatymo metodas. Įmonė, nustatydama prekės kainą šiuo metodu, remiasi ne gamybos kaštais, o verte, kurią ši prekė turi vartotojams. Kainos lygio pagrindas nustatomas pagal tai, kaip vartotojai suvokia prekę, kokią reikšmę jai suteikia savo vaizduotėje. Kitaip tariant, nustatant kainą remiamasi egzistuojančios paklausos lygiu. Įmonė keičia savo prekės kainą priklausomai nuo paklausos pokyčio. Prekės paklausai išaugus, įmonė kainą padidina, o paklausai sumažėjus – sumažina. Kaštai yra tik ribojantis veiksnys, rodantis, ar įmonė gaus planuojamą pelną, jei nustatys paklausos lygį atitinkančią kainą. 3.Konkurencijos Iš pradžių nustatoma Kaina. Šiuo atveju kaina nustatoma atsižvelgiant į konkurentus. Ji gali būti ir didesnė ir mažesnė, bet turi būti pranašumas prieš konkurentus (pvz.: kokybė geresnė, aptarnavimas ir pan.) K – Np = išlaidos K>išlaidos Kišlaidos tiesioginės Į konkurentus orientuotas kainos nustatymo metodas. Nustatydama kainas šiuo metodu, įmonė daugiausia remiasi konkurentų kainomis. Savo prekių kainą ji nustato tokią, kokias analogiškoms savo prekėms nustatė jos konkurentai, arba truputį didesnę ar mažesnę už konkurentų. Nustatydama savo prekių kainas, įmonė orientuojasi į esamą rinkos kainų lygį. Ji nekeičia savo kainos, kol konkurentai nekeičia savųjų, ir pakeičia remdamasi konkurentų kainų pakeitimais. Įmonė taip daro nepriklausomai nuo to, ar kinta jos prekių paklausa, ar kinta prekės kaštai. Ji tiesiog mėgdžioja konkurentų veiksmus, nesiekdama išlaikyti pastovios priklausomybės tarp kainų ir kaštų Praktikoje sutinkami šie kainodaros metodai: • Kainos nustatymas kaštų pagrindu: prie visų kaštų pridedamas norimas gauti pelnas. Jį sudaro visuminių kaštų metodas, kainos nustatymas tiesioginių sąnaudų būdu. • Kainos nustatymas vertės pagrindu. Jį sudaro kainos nustatymas nuostolingumo būdu, kainos nustatymas pusiausvyros būdu, kainos nustatymas orientuojantis į paklausą, kainos nustatymas orientuojantis į konkurencijos lygį, parametrų palyginimo metodas, lyderiavimai ir sekimas lyderiu kainų politikoje. • Optimalaus kainos lygio nustatymas. Optimali kaina ta, kuri garantuoja maksimalų pelną. Surenkama informacija apie kaštus, kainą ir paklausą bei parengiami keli elgsenos variantai. • Paslaugų kainos. Kainos nustatomos analogiškai prekių kainoms. Tikslas – nustatyti tokią kainą, kad ji būtų mažesnė už kliento gaunamą vertę ar naudą. • Kontraktinė kaina. Naudojama, kai įmonė dalyvauja konkurse užsakymą gauti. 1) fiksuotų kainų kontraktai: kaina sutariama kontrakto sudarymo metu. 2) Gamybos kaštų padengimo kontraktai: jie sudaromi, kai iš anksto negalima nustatyti būsimų gamybos kaštų. • Vidinė įmonių kainodara. Ji yra naudojama, norint tiksliai įvertinti rezultatus, kurie nesąlygojami išorės veiksnių, o tiesiogiai priklauso nuo įmonės padalinio darbo. 3.Finansavimas Finansavimo būdai priklauso nuo finansavimo šaltinio. Egzistuoja vidiniai ir išoriniai šaltiniai. Išorinis šaltinis – pvz. ilgalaikė paskola. Vidinis šaltinis – pelnas (gali būti amortizacija, nusidėvėjimas) Kreditavimas. Egzistuoja keli požymiai, įgalinantys klasifikuoti kredito išdavimo būdus: • Laikas: ilgalaikis kreditas, trumpalaikis kreditas, neterminuotas kreditas . • Forma: verslo paskolos (kreditų limitas, atnaujinamasis kreditas), nekilnojamojo turto paskolos (hipotekos kreditas), vartojimo paskolos (pirkimas išsimokėtinai, paskolos kreditas, kredito kortelė), užsienio paskolos. Kreditą būtų galima apibūdinti kaip materialinių vertybių (pinigine ar prekine forma) perdavimą kitam asmeniui laikinam naudojimui. Kreditai yra konkretūs sandoriai, kurie išsiskiria formų ir sąlygų įvairove, tačiau pati kredito esmė visuomet išlieka pastovi, nekintama. Kreditavimo objektas – tai materialinės vertybės arba sąnaudos, kurioms skolininkas neturi nuosavų lėšų. Objektai yra skirstomi į : • pagrindinius fondus; • apyvartines lėšas. Tiek lietuvių autoriai, tiek užsienio šalių ekonomistai išskiria šias pagrindines vidaus kredito formas: • Bankinis; • Valstybinis; • Vartotojiškas; • Komercinis. Taip pat šiam vidiniam kreditui kai kurie autoriai priskiria hipotetinį kreditavimą bei plačiau taikomą lizingą, faktoringą ir forfeitingą. • Banko kreditas – tai paskolos suteikimas tam tikram laikotarpiui, už kurį imamas palūkanų mokestis. Tai ekonominiai santykiai tarp kreditorių (bankų) ir skolininko, kuriuo gali būti tiek juridiniai, tiek ir fiziniai asmenys. Banko kreditas – tai pagrindinė kredito forma. Jo įtaka ekonominiams procesams priklauso nuo naudojamų kreditavimo metodų atitinkamomis ekonominėmis sąlygomis. Bankų veikla turėtų būti nukreipta į pinigų apyvartos didinimą, į piniginės–kreditinės politikos valdymą. Bankų kreditas gali būti tiesioginis ir netiesioginis. Tiesioginis kreditas (bankas–skolininkas) yra populiariausias, o kreditavimas per tarpininką yra mažiau populiarus. Bankų kreditavimo sistema apima principus, kreditavimo objektą, paskolos suteikimo bei grąžinimo mechanizmą, taip pat kontrolę. Išduodamas kreditą bankas laikosi ir kredito grąžinimo, mokumo principų, nustato kokiems tikslams kreditas bus panaudojamas, kokiam laikotarpiui. Bankas, suteikdamas kreditą paprašo užstato. Užstatas – tai materialinė garantija kredito grąžinimui. Kreditas yra suteikiamas laikinam naudojimuisi. Kredito trukmė skaičiuojama nuo paskolos gavimo momento iki jos grąžinimo. Pinigine forma suteikiama paskola dažniausiai būna negrynais pinigais, o tik kreditinis susitarimas. Kreditinė paskola – tai kuomet kreditorius (bankas) už skolininką laiduoja, garantuoja ar akceptuoja. Suteikdami kreditus bankai ima palūkanų mokestį. Paskolų procentai priklauso nuo paskolos dydžio, pobūdžio, trukmės, rinkos, infliacijos ir kitų. Banko kreditui yra priskiriama ir faktoringas, forfeitingas, lizingas, kreditinė linija. Lizingas – tai ūkinė veikla, kai sutartimi pagrindinis ūkio subjektas perleidžia teisę naudotis tam tikru nekilnojamu ir kilnojamu turtu fiksuotam ar neapibrėžtam laikotarpiui kitam ūkio subjektui, už kurią pastarasis moka iš anksto sutartus dažniausiai periodinius nuomos mokėjimus. Lizingas – tai ilgalaikė mašinų, įrengimų, transporto priemonių ir kito kilnojamo ir nekilnojamo turto nuoma. Bet tai ne paprasta nuoma, o specifinė, kuri ir priartina lizingą prie kredito. Skirtingai nuo nuomos jame, kaip taisyklė, dalyvauja ne du, o daugiau subjektų: įrengimų tiekėjas, lizingo kompanija ir naudotojas. Taip pat gali būti įvairūs tarpininkai bei garantai (lizingo kompaniją finansuojanti institucija, draudimo kompanija bei valstybė institucija (mokesčių inspekcija)). Patį lizingo procesą galima suskirstyti į kelias stadijas: 1. Naudotojas suranda įmonę ar organizaciją, kuri gamina jam reikalingą įrangą. Su ta įmone aptariate techninę reikalo pusę ir sudaro išankstinį susitarimą. 2. Lizingo gavėjas, kartais kartu su gamintoju, kreipiasi į lizingo kompaniją su prašymu nupirkti jam šiuos įrenginius iš tiekėjo, o po to juos jam suteikti laikinai nuosavybei. 3. Lizingo kompanija, nupirkusi įrenginius ir tapusi jų savininke, perduoda laikinam naudojimui už nustatytą mokestį. Yra išskiriamos šios lizingo formos: finansinis (lizingo sutartis garantuoja nuomojamos priemonės savininkui investuotų lėšų grąžinimą ir taip pat pelno iš lizingo operacijos gavimą), operatyvusis (nuomojamo turto savininkas gali nuomoti tą patį turtą daug kartų, tačiau neperleidžia nuosavybės teisės. Visą riziką ir naudą savininkas pasilieka sau. Pasibaigus terminui, turtas grąžinamas nuomotojui arba abi šalys pratęsia sutarties galiojimo laiką), grąžintinas (įmonė parduoda lizingo kompanijai savo kilnojamą ir nekilnojamą turtą, tuo pat metu su ja sudarydama sutartį savo buvusio turto ilgalaikei nuomai. Pardavėjas ir toliau naudoja buvusį turtą lizingo pagrindais, kartu gauna iš pirkėjo pinigų sumą už pardavimą. Šio lizingo operacijoje ir tikėjas, ir nuomininkas tas pats asmuo. O turtą pirkusi institucija – lizingo davėjas). Faktoringas -tai banko ar specialios kompanijos tiekėjo piniginių reikalavimų pirkimas pirkėjui ir jų inkasavimas už tam tikrus komisinius. Jo esmė ta, kad faktoringo kompanija iš savo klientų perka reikalavimus pirkėjams apmokant 80-90 proc. atgautų pinigų vertės, ir apmokant likusią dalį 10-20 proc., atskaičiuojant komisinius mokesčius ir procentą už kreditą griežtais nustatytais terminais nepriklausomai nuo lėšų, gautų iš pirkėjo. Vėliau atėjusios įplaukos iš pirkėjo užskaitomos faktoringo kompanijai. Forfeitingas – eksporto kreditavimas, perkant vekselius ar kitus skolos reikalavimus. Ši forma – komercinio kredito transformacija į bankinį. Jį atliekant pardavėjas – eksportuotojas, kuri įvykdė savo įsipareigojimus ir reikia inkasuoti importuotojo atsiskaitomuosius dokumentus su tikslu gauti grynus pinigus. Pirkėjas – bankas ar speciali kompanija. 4.Ūkiskaita 2 pagrindinės įgyvendinimo formos. • Pelno centras • Kaštų arba sąnaudų centras. Vienu atveju dėmesys kreipiamas į pelno rodiklį, kitu į kaštų arba sąnaudų rodiklį. Santykiai yra nustatomi, kad kiekvienas padalinys būtų skatinamas turėti geresnius rodiklius (turėti didesnį pelną arba mažesnes sąnaudas). Turi būti nustatoma visa pelno ar išlaidų struktūra ir dirbtinai nustatomi rodikliai, kaip kiekvienas padalinys pasieks geresnius rezultatus. Nustatoma, kiek uždirbsim – tiek ir gausim. 5.Įsipareigojimų vykdymo užtikrinimas Kalbama apie tuos įsipareigojimus, kurie prisiimti savanoriškai. Šis ekonominių metodų elementas neatsiejamas nuo kreditavimo. Įsipareigojimų valdymo užtikrinimas įmanomas trimis būdais: • Įkeitimas. Šis būdas naudojamas teikiant nekilnojamojo turto paskolas (hipotekos kreditas), kuomet jų grąžinimas yra garantuojamas įkeistuoju nekilnojamuoju turtu (žeme, pastatais). Skolos sąlygų nesilaikant skolintojas gali perimti teisę į nuosavybę • Užstatas. Šis būdas naudojamas teikiant verslo paskolas, t.y. už paskolą skolininkas pateikia papildomą užstatą, kad tuo atveju, jei paskola nebūtų grąžinta, jį būtų galima parduoti ir atgauti pinigus. Užstatas gali būti vertybiniai popieriai, atsargos ar kitas turtas, dažnai didesnės vertės nei paskolos suma . • Laidavimas. Šis būdas naudojamas teikiant vartojamąsias paskolas. Kitaip tariant, jei neįmanoma įvertinti paskolą norinčio paimti asmens kreditingumo, už jį gali laiduoti kitas asmuo, taip šis užtikrintų, kad skola bus grąžinta skolintojui Priemonės užtikrinti įsipareigojimų vykdymą: • Hipoteka (ipoteka)- užtikrinti įsipareigojimo vykdymą nekilnojamu turtu. Įkeičiamas turtas nėra parduodamas kreditoriui. • Įkeitimas – plačiau nei hipoteka. Gali būti įvairus turtas. Pvz. Teisės į turtą. Gali būti pas skolininką ar kreditorių. • Laidavimas – kito asmens įsipareigojimas už skolininką, laidavimas gali būti už atlyginimą ar be jo. • Garantija – vienašalis įsipareigojimas. • Draudimas – įsipareigojimas tam tikromis sąlygomis padengti atsiradusias išlaidas ar negautas įmokas. • Netesybos – jei nepadarys to, kas nustatyta sutartyje, mokės nustatytą sumą. • Rankpinigiai – įsipareigojimas pirmame etape, kad vykdys sutartį. Jei ne suma atiteks kitai šaliai. 6.Pelno paskirstymas Visais laikais dauguma korporacijų savo finansinės veiklos viltis sieja su reinvestuojamuoju pelnu, kuris kartu yra ir jų veiklos finansavimo šaltinis. Finansinis dividendų išmokėjimo koeficientas, t.y. pelno, išmokamo akcininkams, procentas mažina refinansuojamo pelno dydį, o sprendimas apie dividendų išmokėjimą yra kartu ir finansavimo sprendimas. . Dividendų išmokėjimo koeficientas yra pagrindinis firmos dividendų politikos aspektas, kuris gali daryti didelę įtaką akcininkų firmos veiklos vertinimui. Dividendų politika apima ir dividendų stabilumą bei kitus faktorius, darančius poveikį dividendų išmokėjimui, taip pat dividendų išmokėjimą akcijomis, akcijų skaldymą bei išpirkimą. Dividendų išmokėjimo koeficientas Ar gali asmeninių dividendų išmokėjimas įtakoti akcininkų gerovę? Jei taip, tai kokia dividendų išmokėjimo koeficiento reikšmė maksimizuoja jų naudą. Tarkime, kad verslo rizika yra vienoda. Norint atsakyti į anksčiau pateiktą klausimą, būtina peržiūrėti firmos dividendų politiką, o ypač finansavimo sprendimus, sąlygojančius išskaičiavimus iš pelno. Iki tol, kol firmos investicinių projektų rentabilumo lygis viršija reikiamą lygį, kompanija finansavimui naudos grynąjį pelną - investuos į vertybinius popierius su aukštu prioritetu, taip užsitikrindama savo kapitalo augimą. Jei šio pelno dalis po visų priimtų investicinių projektų finansavimo lieka neišnaudota, tai ji paskirstoma dividendų forma tarp akcininkų. (Kol kas nekreipiamas dėmesys į akcijų išpirkimą). Priešingu atveju dividendai nemokami. Jei visų vertų dėmesio investicinių projektų bendra vertė viršija grynojo pelno ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu, užtikrinamu tuo pelnu, dydį, tai firma finansuos tą trūkumą naujų akcijų ir vertybinių popierių su aukštu prioritetu išleidimo pagalba. Jei nagrinėjame dividendų politiką tik kaip finansavimo sprendimą, tai dividendų išmokėjimas atlieka pasyviojo likučio vaidmenį. Dividendų dydis keisis nuo periodo iki periodo priklausomai nuo firmai priimtinų investicinių projektų skaičiaus svyravimo. Jei firma turi daug galimybių naudingam lėšų investavimui, tai dividendų išmokėjimas turbūt bus lygus nuliui. Ir atvirkščiai, jei firma neturi galimybių naudingam lėšų investavimui, dividendų sudarys 100. Bet kurioje situacijoje dividendų išmokėjimo reikšmingumas svyruos nuo 0 iki 1. Pelnas- paprastai apskaičiuojamas iš pajamų, gautų pardavus prekes ar gaminius, atėmus jų įsigijimo ar gamybos sąnaudas: PELNAS=PAJAMOS – SĄNAUDOS. Pelnas – tai įmonės išteklius, atsiradęs jai veikiant. Pelnas leidžia finansuoti (įsigyti) materialųjį turtą, suteikti paskolas pirkėjams bei turėti grynųjų pinigų. Tačiau pelnas nėra materialus dalykas ir neturi būti tapatinamas su pinigais. Pelnas yra įmonės turtėjimo šaltinis. Pelnas paskirstomas – privalomiesiems mokėjimams; dividendams; atskaitymams į privalomąjį atsargos ir pelno rezervų fondą; metiniams išmokėjimams (tantjemoms) stebėtojų tarybos ir valdybos nariams; darbuotojų premijoms ir kt. tikslams. Pajamų paskirstymas. Skiriami šie pajamų paskirstymo būdai: • Tiesioginės pajamos per gamybos veiksnius: darbą, žemę, kapitalą. Šiai kategorijai priklauso darbo užmokestis, palūkanos, renta. • Transferinės (pervedimo) pajamos. Jos susidaro, valstybinėms ar visuomeninėms institucijoms akumuliuojant dalį pirminių pajamų per mokesčius ar įnašus ir perskirstant jas socialinėms programoms realizuoti. Šioms pajamoms priklauso pensijos, pašalpos, stipendijos ir kt. 7.Efektyvumo vertinimas Ekonominis efektyvumas siejamas su dviem sąvokomis: • Mainų efektyvumas. Tai toks prekių paskirstymas tarp vartotojų, kai mainais nebegalima pagerinti kurio nors vieno asmens padėties, nepabloginus bent vieno kito asmens padėties. Tai Pareto optimalumo sąlyga. • Gamybos efektyvumas pasireiškia per gamybos galimybių kreivę (produktų transformacijos kreivę). Ji nustatoma kaip aibė įvairių prekių gamybos apimčių derinių, kurie yra galimi esant duotai gamybos veiksnių apimčiai ir nekintant technologijai . Veiklos ekonominio efektyvumo bendroji išraiška yra pinigai, tačiau ši išraiška neleidžia realiai modeliuoti kolektyvo veiklos laike ir erdvėje, todėl tam tikslui kiekvieno kolektyvo veiklos rezultatai vertinami ir nustatomi absoliutaus ir lyginamojo ekonominio efektyvumo rodikliais. 1. Absoliutus ekonominis efektyvumas. Žmonių veiklos absoliutus ekonominis efektyvumas (regione, Respublikoje) išreškiamas nacionalinių pajamų metinio prieaugio santykiu su kapitaliniais įdėjimais. Absoliutus ekonominis efektyvumas išreiškiamas šia lygybe: EAb. = NPT/KT Čia EAb. – veiklos absoliutus ekonominis efektyvumas; NPT - nacionalinių pajamų prieaugis per metus; KT – kapitaliniai įdėjimai šiai veiklai garantuoti. Šioje lygybėje vektoriniai dydžiai nusako sistemos kintamumą laike ir erdvėje. Šiems vektoriniams dydžiams vertinti ir analizuoti laike ir erdvėje naudojami lyginamojo ekonominio efektyvumo rodikliai: normatyviniai, tikrieji, pasiekti analizuojamu laikotarpiu. 2. Lyginamasis ekonominis efektyvumas. Lyginamuoju ekonominiu efektyvumu vertinami veiklos rezultatai, lyginant juos veiklos normatyvų ir realiųjų veiklos laukų ribose. Šie skaičiavimai leidžia tiksliai vykdyti visas pagrindines valdymo funkcijas visose kompleksinės valdymo ir savivaldos sistemos grandyse ir laipteliuose: planavimą, organizavimą, reguliavimą, kontrolę, apskaitą, analizę. Išanalizavus pagrindinius ekonominių valdymo metodų elementus, galima daryti išvadą, kad vykdant žinių visuomenės plėtrą svarbu, jog šio proceso valdymas vyktų tiesiogiai veikiant planais, direktyvomis per planinius rodiklius, normas ir normatyvus. Manau, jog žinių visuomenės plėtrai galima būtų taikyti šiuos ekonominiu valdymo metodus: finansavimą, įsipareigojimų vykdymo užtikrinimą bei efektyvumo vertinimą. 4. Administracinių valdymo metodų taikymo tyrimo objektui tikslingumo įvertinimas Administracinius valdymo metodus6 sudaro organizaciniai, tvarkomieji ir teisiniai metodai. Administraciniai metodai yra tiesioginio veikimo. Tokie me­todai turi direktyvinį charakterį ir privalomi vykdyti. Administracinių metodų pagrindas yra disciplina, atsakomybė, valdžia ir prievarta. Jie reiškiasi per įsakymus, potvarkius, in­strukcijas, nurodymus ir pan. Administraciniai metodai taikomi konkrečioms situacijoms. Savo keliu, organizaciniai valdymo metodai dalomi į organizacinius reglamentuotus, organizacinius normatyvinius ir organizacinius projektinius. Organizaciniai reglamentuoti valdymo metodai yra nustaty­tos taisyklės, kurios nusako vykdymą, apsprendžia jų turinį ir veiklos organizavimo tvarką. Vidaus sistemos reglamentavimui priklauso sprendimų priėmimas bei jų vykdymas, valdymo struktūrų paruošimas, pavaldumo ryšiai bei schemos, informacijų srautai, dokumentų apyvarta, valdymo mechanizmas ir kai kurie valdymo stiliaus elementai. Minėti reglamentavimo objektai glaudžiai susiję su valdymu bei jo metodais. Plačiausiai išsiskleidžia reglamentavimas gamybos procese. Technologiją reglamentuoja technologinės kortelės, gamybos objekto judėjimą - technologinis maršrutas, įrengimų darbą - techninis aptarnavimas ir pan. Dar vienas reglamentavimo metodas yra standartizavimas. Organizaciniai normatyviniai valdymo metodai yra taisyklės, kurios riboja tam tikras gamyboje naudojamas vertybes. Tokie metodai turi prievartos charakterį ir yra organizaciniams reglamentuotiems metodams pagrindas. Organizaciniai normatyviniai metodai turi du pagrindinius elementus: normas ir norma­tyvus. Tie elementai parodo leidžiamą išteklių naudojimo ly­ginamąjį arba absoliutų dydį. Norma yra tiesioginis dydis, pav. 3 kilogramai plieno vienai detalei, 15 minučių tekinimo opera­cijai ir pan. Normatyvas yra daugiau santykinis dydis, pav. 4 detalės per valandą ir pan. Organizaciniame normatyviniame procese paruošiami šie nor­matyvai ir normos: valdymo personalo skaičiaus, valdymo darbo išlaidų, valdymo operacijų ciklo trukmių, medžiagų išlaidų, tech­ninių priemonių bei įrangos ir darbo sąnaudų. Organizaciniams projektiniams valdymo metodams priklauso projektiniai skaičiavimai, schemos, išplanavimas ir pan. Taip pat, šiems metodams priklauso rekonstrukcijos. Dauguma tų meto­dų patenka į organizacijos projektą. Organizacijos projektas ruošiamas naujoms ir reorganizuojamoms įmonėms. Toks organizacijos projektas yra kompleksinis, apimantis visą valdymo sistemą. Administraciniai teisiniai valdymo metodai reiškiasi teisinėmis normomis. Teisinės normos yra elgesio taisyklės, kurios nustatytos valstybės. Tokios normos yra vadinamos teisiniais reglamentais, kaip teisiniai įstatymai, instruk­cijos, nurodymai ir kiti normatyviniai aktai. Tokie metodai naudojami kaip juridinis pagrindas valdymui ir ginčų sprendimui. Jų laikantis, valdymas supaprastėja. Pav. viršininkas gerai žino, kad savarankiškai be teisinių normų pažeidimo darbininkui sumažinti įkainį negali. Administraciniai valdymo metodai reglamentuoja valdymą, sudaro sąlygas ginčų išsprendimui. Administraciniai valdymo metodai pasitelkiami, siekiant užtikrinti valdymo sistemos vientisumą, ir reglamentuoja organizacinius darbuotojų santykius. Administraciniai valdymo metodai išreiškia tiesioginį-direktyvinį sistemos pobūdį, užtikrina, kad bus priimti sistemai reikalingi sprendimai, užtikrina, kad bus sudarytos šiems sprendimams priimti reikiamos sąlygos. Administraciniai valdymo metodai yra skirstomi į7: Pagal poveikį: 1. organizaciniai stabilizuojantys – jie nustato ilgesnio laikotarpio organizacinės veiklos variantą: tai organizacinė valdymo struktūra, organizacinė gamybos struktūra. 2. reglamentuojantys – tiksliai nurodo, ką daryti, t.y. privalomų organizacinių nuostatų vykdymas. Tokie yra tipiniai valstybinių įmonių, akcinių bendrovių, individualių įmonių, funkcinių padalinių nuostatai, pareigybės instrukcijos, reglamentai. 3. nurodantys – teikiantys tam tikrą veikimo laisvę. Prie nurodančių metodų galima priskirti: įsakymus, protokolinius sprendimus, nutarimus, rezoliucijas. 4. instruktuojantys – supažindinantys su geriausiais, tačiau ne privalomais veiklos variantais. Instruktuojant supažindinama su darbo sąlygomis, aiškinami tikslai ir uždaviniai, patariama ir rekomenduojama kaip atlikti vieną ar kitą užduotį. Instruktavimas įgauna informacinės, metodologinės pagalbos formas. 5. normuojantys – nustatantys valdymo aparatų normas, darbo organizavimo normas ir normatyvus. Analitinis organizacijos struktūros projektavimas – tai daugiau mokslinio pagrindu pagristas administracinis valdymo metodas. Išskiriami etapai: a)valdymo objekto analizė; b)valdymo uždavinių sąrašo sudarymas; c) valdymo uždavinių sprendimo metodų parinkimas; d)valdymo uždaviniams spręsti reikalingos informacijos identifikavimas; e)uždavinio sprendimo sąnaudų skaičiavimas; f)uždavinių reikšmingumo įvertinimas ir rangavimas; g)darbuotojų skaičiaus nustatymas; h)valdymo organizacinės struktūros pagrindimas. Įvertintinus administracinių valdymo metodų taikymo tyrimo objektui tikslingumą daroma išvada, kad siekiant plėtoti žinių visuomenę Lietuvoje šie metodai yra svarbūs. Kaip matome administraciniai valdymo metodai pasitelkiami, siekiant užtikrinti valdymo sistemos vientisumą, ir reglamentuoja visuomenės narių santykius. Būtent tai ir užtikrintų nuoseklią žinių visuomenės plėtrą. Bei informacinių technologijų kūrimąsi. Administraciniai valdymo metodai išreiškia tiesioginį-direktyvinį sistemos pobūdį, užtikrina, kad bus priimti žinių visuomenės plėtrai Lietuvoje reikalingi sprendimai, kad bus sudarytos šiems sprendimams priimti reikiamos sąlygos. 5. Tyrimo objekto psichologinių aspektų identifikavimas ir įvertinimas Psichologiniai valdymo metodai pasireiškia įtikinimu ir įkalbėjimu. Įtikinimas turi daugiau moksliškus pagrindus. Įtikinimas reiškiasi dviem aspektais: 1. Kaip idėja, požiūris, nuojauta ir pan. 2. Kaip idėjų, požiūrių, nuojautų loginis procesas. Pirmuoju atvejų aiškinama esmė, charakteristika ir nauda. Antruoju atvejo stengiamasi įtikinti, kad tai reikia, kad tai būtina ir numato įdiegimo kelius. Psichologiniams valdymo metodams priskiriama, taip vadinama, “socialinė rolė”, kuri suprantama kaip asmeninio elgesio funkcija ir forma. Socialinei rolei priklauso emocijos, akira­tis, veikla, kuri pasireiškia jos taisyklių, normų, etalonų, tradicijų nustatymu. Socialinės rolės veikla suteikia galimy­bes prognozuoti valdymo procesą. Socialiniai psichologiniai valdymo metodai leidžia įvertinti žmogaus kaip asmenybės, individo socialines psichologines nuostatas, orientaciją ir panaudoti jas įmonės veiklai aktyvinti. Skiriamos tokios pagrindinės psichologinių valdymo metodų grupės pagal turinį: 1. motyvacija, 2. bendravimas, 3. auklėjimas, 4. profesinė etika, 5. darbo grupių ar kolektyvo formavimas, 6. darbo humanizavimas grupės, 7. profesinė atranka ir grupės mokymas. Motyvas – veiklos priežastis, susijusi su objektyvių poreikių patenkinimu, t.y. įsisąmoninus įtampą sukėlusias priežastis ir suradus objektą, kuris padės ją pašalinti, poreikis tampa veiklos motyvu. Motyvacija – elgesio (veiksmų, veiklos) skatinimo sistema, kurią sukelia įvairūs motyvai. Motyvavimas – darbuotojų motyvacijos poveikis (o poveikio priemonės ir metodai – motyvavimo priemonės ir metodai). Organizacijos tikslų žmogus sieks tada, kai supras, kad drauge patenkins ir savo poreikius. Dėl to vadovai turi sudarinėti tokias situacijas, kurios darbuotojus tuo įtikintų. Atlyginimas – tai viskas, ką žmogus vertina, ne vien tik pinigai ar kitokios medžiaginės gėrybės. Atlyginimas gali būti dviejų rūšių: vidinis ir išorinis. Vidinį atlyginimą duoda pats darbas – pasitenkinimo jausmas darbą sėkmingai užbaigus, pasitenkinimas, gavus reikšmingą darbą ir kt. Paprasčiausias būdas garantuoti vidinį atlyginimą – sudaryti geras darbo sąlygas ir duoti aiškią užduotį, paaiškinant jo svarbą. Išorinį atlyginimą duoda pati organizacija – darbo užmokestis, paaukštinimas, prestižo simboliai ir kt. Bendravimo procesas – tai pasikeitimas informacija tarp dviejų ar daugiau žmonių. Pagrindinis šio proceso tikslas – pasiekti, kad informacija būtų teisingai suprasta Bendravimo procesas labai svarbus organizacijai, nes bendraujant realizuojami žmogiškieji kontaktai ir susiformuoja tam tikra darbuotojų elgsena. Bendravimas vadovavimo procese yra svarbiausia ryšio priemonė, užtikrinanti vadovų ir darbuotojų sąveiką. W. G. Scottas ir T. Mitchelas išskyrė keturias svarbiausias organizacijos viduje pasireiškiančias komunikacijų funkcijas: emocionaliąją (emocijas žmonės išreiškia bendraudami pasitenkinimu, nepasitenkinimu, džiaugsmu, pykčiu ir kt.), motyvacijos (tam tikro elgesio, veiksmų, tikslingos veiklos skatinimas, kurį sukelia įvairūs motyvai; pagrindinė vadovo pareiga yra bendrauti su darbuotojais prieinamu būdu, palaikyti efektyvų bendravimą), informacijos (šios funkcijos tikslas – vadovui suteikti informacijos, reikalingos sprendimui priimti, nes sprendimo priėmimas ir bendravimas priklauso nuo suteiktos informacijos), kontrolės (kontroliniai pranešimai, politika, planai ir kt. kontroliuoja organizacijos narių elgesį). Efektyvus bendravimas yra tada, kai egzistuoja grįžtamasis ryšys, kurio tikslas – įsitikinti, kad pranešimas suprastas, ir gauti gavėjo atsiliepimą. Pagrindiniai auklėjimo būdai – įtikinimas ir pratinimas. Įtikinti, kad vertinamas doras, sąžiningas darbas, elgesys, galima žodžiu ir pavyzdžiu. Įtikinti galima tik tuomet, kai darbai nesiskiria nuo žodžių. Priešingu atveju, ir geriausi žodžiai bereikšmiai, tušti. Įpratinti gerai elgtis galima tik tuomet, kai gerus darbus visuomet paskatina, o už blogus – baudžia. Be bausmių apsieiti negalima. Bet nereikia pamiršti, kad pati blogiausia bausmė – nepelnyta. Bausti reikia todėl, kad panašūs atvejai nepasikartotų. Bausti, kaip ir skatinti, reikia tik viešai. Kiekvieno poveikio tikslas – įsitikinti, kad dirbti reikia sąžiningai, gerai. Žmogus sąžiningai dirbs tik tuomet, kai pats to norės. Vadinasi, poveikis (ir bausmės, ir paskatinimo) turi sužadinti norą dirbti sąžiningai. Profesinės etikos metodai. Vadovavimas – tai, pirmiausia, bendravimas. Todėl vadovavimo kultūrą lemia bendravimo kultūra darbe – tarp vadovo ir pavaldinio, tarp bendradarbių. Bendravimo pagrindas – etika. Bendravimo normos darbe vadinamos tarnybine etika. Ji apibūdina dorovinį santykių lygį. Tarnybinės etikos normos rodo, kokie turi būti tarpusavio santykiai, ko reikia siekti, kad darbas būtų mielesnis, sąlygos žmoniškesnės, santykiai teisingesni. Tarnybinės etikos principai grindžiami bendradarbių dorovinės kultūros principais: teisingumu, tolerancija, pagarba, sąžiningumu, kitaip sakant, žmoniškumu. Darbo grupių ar kolektyvų formavimas. Vadovo pareiga suformuoti tokias darbo grupes, kad jos taptų kolektyvais. Tik tuomet, kai įmonę sudaro kolektyvai, o ne būtiną darbo laiką atidirbančių žmonių grupės, galima tikėtis, kad jų veikla bus efektyvi. Darbo grupių sudarymo principai skiriami į technologinius ir psichologinius. Svarbiausi technologiniai principai yra tokie: 1. Darbo grupes reikia sudaryti taip, kad jos atliktų technologiškai užbaigtus darbo procesus. 2. Grupių dydį sąlygoja naudojama technika bei technologija. 3. Grupės sudėtis privalo atitikti darbo pobūdį. Ją galima apskaičiuoti išskaidžius darbą į sudedamąsias dalis. Specialistų santykis su bendruoju narių skaičiumi turi būti lygus šios specialybės darbų ir visų darbų sąnaudų santykiui. 4. Turi būti nustatytas bendras darbo režimas: darbo pradžia, pabaiga, pertraukos. Svarbiausi psichologiniai principai yra šie: 1. Darbo grupės turi būti tokio didumo, kad jos nariai galėtų vienas kitą darbo metu matyti, vienas su kitu bendrauti, vienas kitą gerai pažinti. 2. Geriau, kad grupės būtų įvairaus amžiaus, įvairaus charakterio, temperamento bei skirtingų lyčių žmonės. Paisant šių principų, sudaromos sąlygos šioms grupėms tapti darniais kolektyvais. Pirmieji simptomai, kad grupėje nesusiformuoja kolektyvas yra blogi darbo rezultatai, didelė žmonių kaita, skundai, konfliktai. Nepasitenkinimo darbu, nesklandumų priežastys dažnai yra blogos darbo sąlygos. Didelę įtaką pasitenkinimui darbu turi darbo turinys ir darbų atlikimo būdai. Siekiant žinių visuomenės plėtros Lietuvoje svarbu panaudoti psichologinius valdymo metodus, kurie leistų įvertinti visuomenės narių socialines psichologines nuostatas, orientacijas ir panaudoti jas plėtros veiklai aktyvinti. Manau, jog tinkamiausi psichologiniai valdymo metodai šioje srityje yra visuomenės narių motyvacija plėtoti žinių visuomenę bei visų sistemos elementų tarpusavio bendravimas siekiant užsibrėžtų tikslų. 6. Kiekybinių valdymo sprendimų metodų taikymo tyrimo objektui galimybių įvertinimas 1. Prognozavimas. • matematinė statistika (nustatomi tam tikri dėsningumai), • tikimybių teorija (įvertinam dėsningumų pasekmės ir jos tikimybės), • ekspertiniai vertinimai metodai (jie talpina ir i. ir ii. metodus), • koreliacinė regresinė analizė (porinė analizė, daugianarė analizė, laiko eilučių analizė, autokoreliacija), • scenarijų metodas, • sprendimų medžiai, • imitacinis moduliavimas, • statistinis modeliavimas (arba Mote Carlo metodas), • euristiniai algoritmai (jis naudoja kompiliacija tam tikrų metodų). • sintezė (paprasčiausiai gali būti aritmetinis vidurkis. Įvertinamas kiekvieno metodo patikimumą ir tada sintezuojamas rezultatas). 2. Organizavimas. • matematinė statistika, • tikimybių teorija, • ekspertiniai vertinimai, • koreliacinė regresinė analizė, • imitaciniai metodai, • euristiniai algoritmai, • grafų teorija, • lošimų teorija, • masinio aptarnavimo teorija, • atsargų valdymo terija (daugiau reikia kitur, negu čia, bet tinka sandėlių ūkiui tvarkyti). 3. Planavimas. • matematinė statistika, • tikimybių teorija (nedažnai žaidžia, bet tam tikrus aspektus įvertina), • ekspertiniai vertinimai, • koreliacinė regresinė analizė, • scenarijų metodas, • sprendimų metodas (jei rimtas mokslinis planavimas), • euristiniai algoritmai (matyt populiariausi), • masinio aptarnavimo teorija, • atsargų valdymo teorija, • matematinis programavimas (jis turi įvairias atmainas: tiesinis programavimas, netiesinis programavimas (kvadratinis, eksponentinis, ...), determinuotas, sveikas skaitinis, dinaminis programavimas, stochastinis (arba tikimybinis)). • balansinių skaičiavimų metodai. 4. Apskaita. • matematinė statistika, • euristiniai algoritmai. 5. Kontrolė. • matematinė statistika, • euristiniai algoritmai. 6. Analizė. • matematinė statistika, • tikimybinė teorija (iš dalies), • ekspertiniai vertinimai, • koreliacinė regresinė analizė (svarbiausias čia), • masinio aptarnavimo teorija, • euristiniai algoritmai. Išvados 1. Žinių visuomenės plėtros Lietuvoje kaip sistemos interpretacija parodė, kad šioje sistemoje pagrindiniai elementai yra žmogiškasis kapitalas, švietimas, informacinės technologijos, valdžia bei verslas. Visi elementai tarpusavyje sąveikauja žinių pagalba. Todėl žinių visuomenėje svarbiausia yra žinių cirkuliacija, informacijos mainai tarp visų elementų, žinių kūrimas, paskirstymas, panaudojimas bei įgūdžių plėtra. Šis sisteminis požiūris padėjo nustatyti žinių visuomenės plėtros prioritetines sritis bei veiksnius: švietimas, inovacijos, e-visuomenė bei ekonominė politika. 2. Įvertinus šiuolaikinių vadybos teorijų taikymo tyrimo objektui galimybes daroma išvada, kad, siekiant žinių visuomenės plėtros Lietuvoje, geriausia būtų taikyti visuotinės kokybės vadybos koncepciją. Taikant šios vadybos teorijos filosofiją bei metodus bus apimamos prioritetinės žinių visuomenės plėtros sritys kaip visuomenės narių poreikių tenkinimas, žinių mainai, informacinių technologijų plėtra, mokslo ir verslo integravimas, atviros rinkos ekonomikos kūrimas. Remiantis visuotinės kokybės vadybos teorija, žinių visuomenės plėtra turi būti nuolatinis gyvenimo būdas, kai kiekvienas visuomenės narys yra orientuotas į nepertraukiamą proceso tobulinimą, nukreiptą į pasitenkinimo didinimą. 3. Išanalizavus pagrindinius ekonominių valdymo metodų elementus, galima daryti išvadą, kad vykdant žinių visuomenės plėtrą svarbu, jog šio proceso valdymas vyktų tiesiogiai veikiant planais, direktyvomis per planinius rodiklius, normas ir normatyvus. Manau, jog žinių visuomenės plėtrai galima būtų taikyti šiuos ekonominiu valdymo metodus: finansavimą, įsipareigojimų vykdymo užtikrinimą bei efektyvumo vertinimą. 4. Įvertintinus administracinių valdymo metodų taikymo tyrimo objektui tikslingumą daroma išvada, kad siekiant plėtoti žinių visuomenę Lietuvoje šie metodai yra svarbūs. Kaip matome administraciniai valdymo metodai pasitelkiami siekiant užtikrinti valdymo sistemos vientisumą, reglamentuotu visuomenės narių santykius. Būtent tai ir užtikrintų nuoseklią žinių visuomenės plėtrą. Administraciniai valdymo metodai išreiškia tiesioginį-direktyvinį sistemos pobūdį, siekiant, kad būtų priimti žinių visuomenės plėtrai Lietuvoje reikalingi sprendimai bei sudarytos šiems sprendimams priimti reikiamos sąlygos. 5. Siekiant žinių visuomenės plėtros Lietuvoje svarbu panaudoti psichologinius valdymo metodus, kurie leistų įvertinti visuomenės narių socialines psichologines nuostatas, orientacijas ir panaudoti jas plėtros veiklai aktyvinti. Manau, jog tinkamiausi psichologiniai valdymo metodai šioje srityje yra visuomenės narių motyvacija plėtoti žinių visuomenę bei visų sistemos elementų tarpusavio bendravimas siekiant užsibrėžtų tikslų. Literatūros sąrašas 1. Adamkus V. Žinių visuomenė ir demokratija. 2004. Prieiga per Internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!