Žemo dažnio elektromagnetiniai laukai vėžio terapijoje

Mokslinėje literatūroje gausu žinių apie perspektyvius medicinos diagnostikos ir gydymo metodus, naudojant elektromagnetinius laukus. Šių sričių darbai prasidėjo jau 1926 metais. Plačiau diegti elektromagne­ti­nius tyrimo metodus medicinoje pradėta tik aštuntajame dešimtmetyje. Tai impedansinė pletizmografija, mikrobanginiai skysčio plaučiuose diagnozavimo metodai, mikrobangė radiometrija, arterijų sienelių judesių radiolokacija, piktybinių auglių perkaitinimas mikrobangomis ir kt.
Vėžys – ląstelių piktybinis auglys, kurio vystymasis sąlygoja mirtį. Vėžinė ląstelė yra pakitusi ląstelė, kurios gyvybinis ciklas nėra normalus. Ji gamina medžiagas, kurių negamina sveikos ląstelės ir ima nekontroliuojamai augti ir tokiu būdu neleidžia ne tik sveikoms organizmo ląstelėms, bet ir organams tinkamai funkcionuoti. Kraujo ar limfos pagalba atitrūkusios, nuo auglio vėžio ląstelės, patenka į kitas kūno dalis, kur pradeda augti. Vėžio atsiradimą gali sąlygoti žalingi aplinkos faktoriai, stresai, virusai, genų mutacijos ir kiti veiksniai.
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet pasaulyje nuo vėžio miršta daugiau kaip 6 mln. žmonių, išaiškinama apie 10 mln. naujų vėžio atvejų. Diegiant naujausius mokslo pasiekimus ir technologijas bandoma sumažinti sergamumą vėžiu. Šios ligos gydyme taip pat yra bandoma panaudoti ir žemo dažnio elektromagnetines bangas. Yra išvystyta daugybė metodų (biorezonansas, hipertermija, ląstelių com sistema, dažnių terapija), kurie vėžio terapijoje naudoja elektromagnetinius prietaisus. Tačiau daugumos iš jų efektyvumas nėra moksliškai įrodytas ir netgi pasitaikė atvejų kuomet jie sukėlė pavojų pacientų gyvybei.
1) Autonominė augimo stimuliacija. Vėžinės ląstelės praranda priklausomybę nuo išorinių augimo veiksnių ir dauginasi nepriklausomai nuo tarpląstelinių signalų. Jos arba pačios pradeda sintezuoti būtiniausius augimo veiksnius arba skatina kaimynines arba cirkuliuojančias imuninės sistemos ląsteles tai daryti.
2) Augimo kontrolės praradimas. Vėžinės ląstelės dauginasi nekontroliuojamai dėl atsiradusių pažaidų jų molekuliniuose mechanizmuose (mutavę p53 genas, Rb genas, TGF receptoriai).
3) Atsparumas apoptozei. Ląstelių apoptozę aktyvuoja DNR pažaidos, onkogenų ir kiti streso signalai. Įvairūs pokyčiai leidžia vėžinėms ląstelėms išvengti apoptozės. Vėžinėse ląstelėse susilpnėja apoptozę skatinantys (proapoptoziniai) signalai, o antiapoptoziniai signalai, priešingai,  sustiprėja.
4) Pažeisti ląstelės senėjimo mechanizmai. Vėžinės ląstelės senėjimo išvengia dėl mutacijų...

Daugiau informacijos...