Žaliasis Žemės potencialas

1. ĮVADAS Įsivaizduokite, kad kosminis laivas artėja prie aiškiai matomos, debesų neužstotos Žemės. Prieš jūsų akis atsiveria ne tik vandenynai ir žemynai su kalnais ir žemumomis, upėmis ir pakrantėmis, bet ir toks vaizdas, kurį galima matyti žemėlapyje, t.y. platuminės juostos sausumoje. Tai ir yra geografinės (gamtinės) zonos. Šis platuminis pasiskirstymas pagal lygiagretes ypač ryškus Afrikos žemyne bei apie ašigalius, iki pat vidutinių platumų. Čia atskirų juostų ar zonų požymiai keičiasi priklausomai nuo platumos. Tačiau galima pastebėti ir tai, kad Šiaurės Afrikos ir vėsiose vidutinio klimato Europos zonose vyksta aršūs pasikeitimai einant nuo vandenyno veikiamų pakrančių link žemyno vidurio. Be to, Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei pietų ir pietryčių Azijoje esama geografinių juostų, besitęsiančių pagal dienovidinius. O subtropikuose tam tikri požymiai skiria vakarinę žemynų dalį nuo rytinės. Atidžiau įsižiūrėję pastebėsime kalnų įtaką šių juostų viduje. Kalnuose galima išskirti vadinamąsias aukštumines pakopas. Alpėse jos prasideda nuo dar nedideliame aukštyje augančių mišriųjų miškų, aukščiau pereina į spygliuočių miškus, pievas ir ganyklas iki uolų ir amžinųjų sniegynų bei ledynų sričių. Taigi metas paklausti savęs: kas yra geografinės (gamtinės) zonos, kokios priežastys lėmė jų atsiradimą ir kokie yra svarbiausi jų požymiai? Geografinės (gamtinės) zonos susidaro dėl to, kad nuo pusiaujo ašigalių kryptimi mažėjant saulės spinduliavimo trukmei ir intensyvumui Žemės paviršius gauna vis mažesnį energijos kiekį. Tai lemia Žemės rutulio forma bei jos skriejimo apie Saulę orbita. Dėl šių energijos gavimo (ir energijos praradimo per Žemės atmosferą) zoninių skirtumų vyksta bendroji atmosferos cirkuliacija, kuri pasireiškia globalinėse vėjų juostose – tiek didesniame oryno aukštyje, tiek ir prie Žemės paviršiaus. Dėl nevienodo gaunamos energijos kiekio Žemę galima suskirstyti į klimato juostas. Palyginus dėl atmosferos cirkuliacijos susidariusių ir lygiagrečiai išsidėsčiusių klimato juostų ribas su geografinėsmis (gamtinėmis) zonomis, nesunku pastebėti, kad jas lemia klimatas. 2. GEOGRAFINĖS (GAMTINĖS) ZONOS Geografinės zonos – žemynų skirstymo teritoriniai vienetai, sąlygojami šilumos ir drėgmės derinio. Vieni mokslininkai geografinėmis zonomis laiko miškingus, pusiau miškingus, žolėtus, dykuminius kompleksus ir skiria 20geografinių zonų, kurios skirstomos į pazonius. Kiti mokslininkai skiria kur kas daugiau zonų. Gamtinės zonos dėsningai eina viena po kitos: • arktinių dykumų; • tundros ir miškatundrės; • miškų (spygliuočių, mišriųjų, plačialapių, sezoniškai drėnų, drėgnųjų pusiaujo); • miškastepių ir stepių; • pusdykumių ir dykumų; • savanų. Gamtinis (horizontalusis) zoniškumas – geografinių zonų kaita lygumose nuo pusiaujo ašigalių link ir nuo vandenyno pakrančių į žemyno vidurį. Vertikalusis zoniškumas – geografinių zonų kaita kalnuose. Apatinė geografinė zona kalnuose sutampa su papėdės geografine zona. Kylant aukštyn kartu su klimato sąlygomis ( to kas 1km 5 – 6o C, slėgis kas 11 – 15 metrų po 1mm, kritulių kiekis didėja, vėliau mažėja) keičiasi ir geografinės zonos. Geografinėms zonoms įtakos turi klimatas. Klimatas – tai konkrečios vietovės daugiametis oro režimas, kurį lemia geografinė platuma, oro masių judėjimas ir paklotinis paviršius. Pagrindinės klimato juostos atitinka keturis pagrindinius oro masių tipus. Pereinamosios juostos yra tarp pagrindinių. Čia oro masės keičiasi sezoniškai, jos patenka iš gretimų juostų. Klimatą formuojantys veiksniai Klimato juostų ribos neina griežtai lygiagretėmis, jos nukrypsta tai į šiaurę, tai į pietus. Tai vietovės palotinio paviršiaus, reljefo, vandenynų, sausumų, jūrų srovių, vyraujančių vėjų įtaka klimatui. Reljefo įtaka – ypač kalnagūbrių išsidėstymas. Jie sulaiko drėgmę, vėjus. Aukštuose kalnuose kliamto jusotos išsidėsto vertikaliai. Vandenynų įtaka – arti jūrų ir vandenynų nedidelė metinė temperatūrų amplitudė, daug kritulių, toliau žemyninis klimatas – metinės temperatūrų amplitudės didelės. Vyraujantys vėjai – kai kuriose pasaulio dalyse išskiriami klimato tipai pagal vyraujančius vėjus. Tai rytų, pietryčių, pietų Azijoje musoninis klimato tipas, rytų Europos lygumoje vyrauja vakarų vėjai iš Atlanto, todėl žiemos gana švelnios. 3. GEOGRAFINĖS ZONOS PLAČIAU... Iš šiaurės į pietus septynios gamtinės zonos: arkties dykumų, tundros, miškatundrės, miškų, miškastepių ir stepių, pusdykumių (Pakaspijys), drėgnųjų subtropikų (siauras ruožas į pietus nuo Tuapsės Juodosios jūros pakrantėje); miškų zona skirstoma į tris pazones: taigos, mišriųjų ir plačialapių miškų (tik europinėje dalyje), musoninių miškų (tik Tolimuosiuose Rytuose). Drėgnieji atogrąžų miškai – kitaip yra vadinami džiunglėmis, pusiaujo miškais, arba tiesiog hilėjos... Čia vidutinė oro temperatūra yra +250oC, +200oC. Šalčiausia temperatūra nenukrenta mažiau +180oC, o šilčiausia gali siekti daugiau nei +350oC. Iškrenta daug kritulių, apie 4000 – 2000mm. Oro drėgmė siekia net 90%. Karštam ir drėgnam klimatui įtakoja pusiaujo oro masės, jos geografinė padėtis (tarp šiaurės ir pietų atogrąžų, kur saulė visą laiką kaba aukštai virš horizonto ir visus metus yra pasiskirsčiusi tolygiai). Dėl augalų tankumo čia prasiskverbia mažai saulės spindulių, medžiai yra visą laiką žali ir priskaičiuojama daugybę jų rūšių – 1 ha būna apie 40 medžių rūšių. Yra išskiriami taip vadinami ardai (aukštai), šiuose regionose jų yra 4: aukštų medžių ( 1000mm Trumpas 2 – 3mėnesių nelietingas laikotarpis Lietingu laikotarpiu ža;iuojantys drėgnieji miškai; aukštų žolių pievos Ryžiai, cukranendrės Nuolat žaliuojantys drėgnieji atogrąžų miškai Pusiaujo sritis MT +26 o C MKS > 2000mm Tolygi temperatūrų eiga ir tolygus kritulių pasiskirstymas per metus Labai turtingi rūšimi, nuolat žaliuojantys drėgnieji miškai >200 medžių rūšių 1 ha, mangrovai Klajoklinė žemdirbystė; plantacijų ūkis (aliejinė palmė, kaučiukas, kava, kakava) 2) Pasaulio gamtinės zonos ir vandenyno srovės 3) Geografinių zonų žemėlapis 7. LITERATŪRA 1) Heiner Barsch, Ulrich Borner, Horst Brunner, Dieter Richter, Gabriele Saupe, Winfried Wiesemuller. Globalinės problemos. 1993. 2) Pasaulio atlasas VII – VIII klasėms. Briedis. 1997. 3) Martišienė A., Semaško L., Markevičienė A. Geografija. Trumpas geografijos kursas. V. 2000. Prieiga prie interneto: 1. http://lt.wikipedia.org/wiki/Rusijos_geografija 2. http://us.geocities.com/geovpu/geo-zonos.htm#Pasaulio_geografinių_zonų_žemėlapis_

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!