Vytautas Mačernis. VII Vizija

Vytautas Mačernis VII Vizija V.Mačernio kūryba nėra gausi, tačiau įvairi ir turiniu, ir formomis, ir žanrais. Įvairumas liudija didelį poeto talentą. Itin talentingai bei ryškiai savo vidinį pasaulį, sielos virpesius V.Mačernis atskleidžia eilėraščių cikle “Vizijos”. Nors tuo metu, kai buvo kuriamos šios eilės, pasaulyje vyksta sudėtingos istorinės permainos, V.Mačernis sugeba bent dvasios regėjimuose pamatyti gėrį, grožį, tiesą. Tai puikiai atsispindi ir VII – ojoje Vizijoje. Joje lyrinis subjektas prisimena nuostabią legendą apie karalių gėlę, kurios lapeliams palietus kieno nors veidą ar širdį “nemirtingumo saulė tam skaisčiai dienas nušviečia”. “Nemirtingumo saulė” – nuolat šviečianti, lyg amžinybės simbolis, sukuriama kaip vizzija, kaip regėjimas, kuris pačiam lyriniam subjektui yra paslaptis. Svarbiausia “Vizijų” ašis – namų, kaimo, senolių sodybos, gyvybės ir gyvastingumo teigimas, todėl pirmoji VII Vizijos dalis ir yra pradėta protėvių namų aprašymu. Tuo metu vyksta žemės laiminimo šventė, tad ir “mano protėvių namus “ “džiaugsminga nuotaika užliejo”. Vakaras protėvių namuose sutapatinamas su legenda apie pasakišką karalių gėlę. Niūrioj dabarty išsiskiria legendos, vizijos laikas, kuris, kaip ir kūrybos galia išlaisvina žmogų: “Ir išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis”. Rodos, kiekviena vizija, kiekvienas regėjimas atitolina lyrinio subjekto mintis nuo dabarties ir realybės, vizija – lyg intarpas tarp praeities ir ateities, tačiau skirtumas tas, kad tiek ateitis, tiek praeitis yra vienodai niūri. Tai įrodo ir dažnai įterpiamas žodelis “vėl”: “šypsojos vėl”, ”dvasia vėl skrenda ten”, “aš grįšiu vėl”. Žodeliu “vėl” parodomas veiksmo kartojimasis, jo kartojimasis kas vakarą, nes “išlikę širdyje anos legendos žodžiai / Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus, / Iš išsilaisvinus dvasia vėl skrenda ten, į nuostabių šviesų šalis”. Eilėraštyje aprošomi ne tik jausmai (”liepsna ilgesį sukėlė”), bet ir garsai (“pasigirdo juokas įstabus”) ir kvapai. (“kvepiančių kalvų gretas”). Kadangi lyrinis subjektas yra ne tik stebėtojas, jis aprašo pats save “nes aš buvau toks jaunas ir jautrus”. “Ir man”, “ many” pabrėžia tai, kad eilėraštyje aprašomi potyriai, jausmai yra pačio lyrinio subjekto, kuris būtent per tuos potyrius bando surasti atsakymus į tiek daug jaunam žmogui kylančių klausimų. Šventė, bei legenda sukuria pakilią lyrinio subjekto nuotaiką, bei šviesias ir kūrybingas mintis. Tačiau šias mintis atitolinti gali “kasdienybės šaltas spindulys”. I – osios ir II – osios VII Vizijos laikai skiriasi, mat antroji dalis yra pradėta žodžiais: “praėjo daug dienų…”. Padėtas daugtaškis – tai įvykiai, o gal tiesios tos niūrios dienos, nežiūrint, kurių “anos legendos žodžiai / Many kas vakaras suplėšo kasdienybės pančius ir varžtus.” Lyrinis subjektas, jei galėtų, karalių gėlę atneštų “į protėvių namus” ir ne veltui, nes tai namai, kuriuose gyvena lyrinis subjektas, gyveno ankstesnės kartos. Tai – genties namai, kuriuose keičiasi tik kartos, o patyes jie – lyg amžinybės simbolis, lyg “nemirtingumo saulė”. V.Mačernis teigė, kad žmogus, net suvokdamas, jog tikrovė nesutampa su svajų ir vizijų pasauliu, turi stengtis nors kartais atitrūkti nuo realybės, patikėti šia gražia legenda ir vėl dvasia skristi į “nuostabių šviesų šalis”.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!