V. Mačernis "Ketvirtoji vizija" ir jos interpretavimas

Vytautas Mačernis – sudėtingai suprantamas ir tragiškos lemties poetas. Visame jo likime, jo poezijoje – tragiška pasaulėjauta. Bet ne pesimistinė, nes tada nebūtų buvę vis naujų poetinių pastangų skverbtis į žmogaus būties suvokimo gelmes. Mačernis yra priskiriamas žemininkų kartai. Su žemininkais jį sieja jo kūrybos problematika: tiesos, gyvenimo prasmės ieškojimas, namų vaidmuo. Vytautas Mačernis parašė poezijos rinktines „Žmogaus apnuoginta širdis“, „Po ūkanotu nežinios dangum“, eilėraščių ciklus „Metų sonetai“, „Vizijos“.
„Vizijos“ – vienintelis baigtas didesnės apimtiems Mačernio kūrinys. Tai septynių eilėraščių, pavadintų vizijomis, ciklas su jį įrėminančiomis „Įžanga“ ir „Pabaiga“. „Vizijas“ galima būtų pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.
Kiekvienoje „vizijoje“, kaip ir nagrinėjamoje ketvirtojoje lyrinis subjektas patiria įvairias dvasines būsenas – nuo pilnatvės ir palaimos jausmo iki visiškos dvasinės tuštumos ir nuobodulio.
Šioje nagrinėjamoje „vizijoje“ palaimą ir džiaugsmą lyrinis subjektas patiria vaikystėje. Jis tai prisimena, kai „supamoj kėdėj sėdėdamas“, ilgai stebėjo „saulės langą grindyse“. Šios „vizijos“ laikas yra vaikystė: “Šiandien prisiminiau aš vieną nuotykį iš savo bundančios vaikystės metų“. Erdvė – siaura, nekasdieniška, didelis kambarys: „Didžiajam kambary, prie stalo, pievų, ežerų, pelkynų gėlėmis papuošto, Iš didelių maldaknygių senolė meldėsi“. Lyrinis „aš“ pasineria į vaizdines vizijas: „Ir lyg sapne matytos karalaitės pirštais“. Šio mažo vaiko mintyse viskas gražu ir gera, kol staiga „į langą krito paukščio išskėstų sparnų šešėlis“. V. Mačernis į šį paveikslą tartum įkūnija tikrą gyvenimą, kuris ne visada yra gražus, jį aptemdo kažkieno šešėliai, ir tada mes, kaip ir „vizijos“ lyrinis „aš“, norime pasislėpti kažkieno saugiame glėbyje. Galėdami jausti ir žinoti, išgirsti, kad esame ne vieni, kad mus gina, „galime svajot, tikėt ir džiaugtis“. Štai šioje „vizijoje“ lyrinio veikėjo dvasios atrama ir supratingumas įkūnijamas senolės vaidmenyje.
Kadangi šios „vizijos“ pirmos dalies veikėjas gyvena prisiminimais iš vaikystės, tai jis prisimena, kaip senolė...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!