V. Mačernis "Pirmoji vizija"

Vytautas Mačernis – savoje žemėje amžinai likęs žemininkas.Jo kūryba nėra gausi. Jis rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. Tačiau Vytautas Mačernis užbaigė vienintelį ciklą “Vizijos” {1939- 1942}.
“Vizijos”- vienas V. Mačernio kūrybos polių. “Vizijas” sudaro “Įžanga”, septynios atskiros dalys ir “Pabaiga”. Vizijos - tai ypatingi dvasios regėjimai, vaizdiniai, kurie išsiskleidžia žmogaus vaizduotėje. Poetinė vizija - tai menine kalba išsakytas vidinis regėjimas.
Praeina pro mane.
Pirmoji eilutė rimuojasi su trečia, o antroji su ketvirta.
Taip pat šią viziją galima suskirstyti į tris segmentus. Pirmosios strofos pirmosios dvi eilutės yra realybė, o jau trečia ir ketvirta eilutė pasakotoja nukelia į viziją:
Vėl pamiršti vaizdai lyg pelkių šviesos rudeninę naktį
Praeina pro mane.
Tada visi aštuonios strofos yra vizija. Ir tik paskutiniosios strofos paskutinės dvi eilutės vėl yra realybė:
Tik pas mane tamsus vidurnaktis, tik pelenuos maža ugnelė gūri,
Ir baisiai daužosi širdis.
Pirmoje vizijoje kalbama “aš” asmeniniu: išbundu, praeina pro mane, matau... Pasakotojo nuotaika kintanti. Pradžioje, kai jis yra realybėje, jis jaučiasi blogai:
Kai išbundu vidurnakty klaikiam ir ima širdį plakti,
O smilkiniais tiksent kančia.
Jo netenkina realybė, jis nori iš jos pabėgti. Nemiela pasakotoją supanti aplinka. Pasakotojas tokioje aplinkoje kankinasi, jo širdis neranda ramybės. Ir tada jis panyra į vizija. Vizija tarsi šviesa, o rudeninė naktis simbolizuoja baugią realybę, juodą, tamsią. Tačiau pasinėrus į viziją, pasakotojas pasikeičia. Keičiasi spalvos, kurias jis mato. Jei realybėje ji buvo vien tik juoda, tai vizijoje aplinka spindinti:
Ir aš matau gimtinį šiaurės kelią
Į saule degančius namus...
Šviesą šiai vizijai suteikia gimtinė, gimti namai. Juk namai- vienintelė žemės vieta, gobiama šviesos ir palaimos- įprasti žmonių darbai, paprasti garsai įgauna paslaptingą malonų širdžiai šviesumą, gerumą. Tačiau ir gimtoje žemėje ne visada būna šviesu:
Bet vakaruos antai jau temsta skliautas.
Tarsi kokia nelaimė atslenka audra.
Net ir vizijoje pasakotojui darosi neramu. Šią baugią tamsą skrodžia tik bauginantys perkūnijos blyksniai:
Po orą vaikosi perkūnijos oželiai,
Ištiesę giedančius sparnus;
Septintoje vizijos strofoje pasakotojas vėl pamato šviesą:
Bet pamažėl prašvinta pašaliai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!