Visuomenės informavimo teisinis reglamentavimas. Kursinis darbas

Įvadas Šio darbo autorius mano, kad informacija - vienas rimčiausių žmonijos rūpesčių, ypač XX amžiuje, vadinamame informacijos amžiumi. Ji žmo­gaus vargų ir laimėjimų šaltinis, lemiantis žmogaus elgesio mo­delį. Teisė į informaciją - plati tema. Pabandykime pažvelgti į ją tik viešu aspektu - valstybės įstaigų ir asmens santykio požiūriu, kokios asmens galimybės gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Čia susiduria asmuo, kurio pati žmogiškoji prigimtis suteikia teise ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, būtiną normaliam žmogaus gyvenimui, ir valstybės įstaigos - valstybės ins­titucijos, kurias apibūdindama Konstitucija nurodo: "Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms" (Konstitucijos 5 straipsnis). Jų veiklos reguliavimui būdingos nuorodos: "teise saugo įstatymas", "draudžiama", "įstatymas ir teismas saugo".1 Todėl darbo autoriaus manymu teisė į informaciją būtina normaliam žmogaus gyvenimui. Ji viena iš pagrindinių asmens teisių ir laisvių, garan­tuotų Konstitucijos. Šio teisinio instituto prygimtį atskleidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 strai­psnis, kuris nustato: "Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei san­tvarkai. Pilietis turi įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Todėl šiame darbe bus bandoma atskleisti informacijos laisvės konstitucinio instituto prielaidas bei informacijos laisvės samprata ir garantijos pagal LR Konstitucijos (25 str.) ir jos interpretavimą Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimuose. 1. Visuomenės informavimo konstituciniai pagrindai "Veiksmingai gyventi - tai reiškia turėti teisingą informaciją”. Informacija - elementarus žmogaus poreikis, jo žinojimo matas. Ji šalina nežinojimą, neapibrėžtumą, veikia kiekvieno el­gesį, daro jį prasmingą. Todėl teisė į informaciją būtina normaliam žmogaus gyvenimui. Ji viena iš pagrindinių asmens teisių ir laisvių, garan­tuotų Konstitucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 strai­psnis nustato: "Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas ... Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei san­tvarkai ... Pilietis turi įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį."2 Žodžiu, informacija - vienas rimčiausių žmonijos rūpesčių, ypač XX amžiuje, vadinamame informacijos amžiumi. Ji žmo­gaus vargų ir laimėjimų šaltinis, lemiantis žmogaus elgesio mo­delį. Teisė į informaciją - plati tema. Pabandykime pažvelgti į ją tik viešu aspektu - valstybės įstaigų ir asmens santykio požiūriu, kokios asmens galimybės gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Čia susiduria asmuo, kurio pati žmogiškoji prigimtis suteikia teise ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, būtiną nor­maliam žmogaus gyvenimui, ir valstybės įstaigos - valstybės ins­titucijos, kurias apibūdindama Konstitucija nurodo: "Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms" (Konstitucijos 5 straipsnis). Jų veiklos reguliavimui būdingos nuorodos: "teise saugo įstatymas", "draudžiama", "įstatymas ir teismas saugo".3 Informacijos, t. y. žinių, jų pateikimo, sferoje asmens ir valstybės, jos įstaigų santykis yra labai svarbus ir nuo jo pri­klausys, kokie apskritai yra žmogaus teisių ir laisvių suvokimo ,ir apsaugos standartai. Susiduria dvi erdvės - žmogaus prigimties, pilnaverčio gyvenimo prasmės nulemta ir teisės saugoma erdvė, t.y. žmogaus teisinės apsaugos "laukas", ir valstybė, jos įstaiga, kita faktinė ir teisinė materija, - su ja supančia gyvavimo erdve, kuri prasminga tiek, kiek užtikrina pirmąją. Tuo labiau kad, kaip sakė Thomas Hobbes, tas, kieno galioje visus ginti, turi lygiai tokią pat galią visus engti. Todėl valstybė, jos įstaigos - ne tik žmogaus teisių ir laisvių gynėjos (teisei apginti reikia valstybės jėgos), bet ir potencialiai pavojingiausias priešininkas, todėl jos valdžia ribojama Konstitucijos ir įstatymų, asmuo saugomas nuo valstybės kišimosi. Informacija būtina ne tik žmogui, bet ir valstybei, jos įstai­goms - kaip organizuotai ir tikslingai sistemai. Be jų jos nepa­jėgtų nei sprąsti pavesti klausimų, tvarkyti tikiu, krašto apsau­gos, saugumo ir t.t. Todėl jos irgi turi rinkti, kaupti, sisteminti žinias, kad galėtų jomis naudotis. Asmens teisės į informaciją požiūriu valstybės įstaigų vai­dmuo nevienareikšmis. 1. Nekliudyti žmogui (pačiam ar nevalstybinei organiza­cijai plačiąja prasme) skleisti ir gauti informaciją (tą teisę riboja tik Konstitucija): a) įstatymų leidėjui - sukurti įstatyminius pagrindus; b) vykdomajai valdžiai - nekliudyti ir sudaryti sąlygas įgy­vendinti asmeniui savo teise; e) teismui - kilus ginčui, užtikrinti teisingumą. 2. Sudaryti teisines ir faktines galimybes asmeniui gauti iš valstybės institucijų jų surinktą informaciją', t. y. pirmuoju atveju dominuoja pasyvusis veikos aspektas, o šiuo atveju - aktyvusis.4 Valstybės įstaigose - kalnai informacijos. Jos turinį siejant su asmeniu ją galima skirti į: - ne asmeninio pobūdžio informaciją (pačią įvairiausią), - surinktą apie asmenį informaciją. Kaip šia informacija asmuo gali pasinaudoti, kad teisė gau­ti informaciją būtų įgyvendinta? Keli žodžiai apie tai, kaip ta informacija, kurią asmuo gali gauti, atsiduria valstybės įstaigoje. Jos veiklai žinių išties reikia. Žmogaus teisių užtikrinimo aspektu neasmeninio pobūdžio ži­nios keltų mažiausiai problemų. Tiksliau, kiltų problema, kaip asmuo gali jų gauti. Žinioms apie asmenį, joms rinkti teisiškai būtina nustatyti, kad: 1) žinių apie asmenį rinkimo pagrindą k tikslus reglamen­tuoja tik įstatymas; 2) žinių rinkimas negali pažeisti konstitucinių asmens tei­sių k laisvių; 3) žinios gali būti renkamos, kaupiamos, perduodamos ir naudojamos tik įstatymų nustatyta tvarka; 4) viešai skelbti žinias apie asmenį galima tik jo sutikimu; 5) įstatymai užtikrintų asmens žinių apsaugą; 6) žinios būtų naudojamos tik įstatymų nustatytiems tik­slams ir tvarka. Pagaliau turime atsiminti, kad vienos žinios apie asmenį renkamos atvirai (savanoriškai ar privalomai), o kitos - slaptai (nustatyta tvarka ir pagrindais - šioje sferoje būtina papildoma kontrolė, apsauga, atsakomybė). Lietuvos Respublikoje, nors iš tikrųjų žinios apie asmenį renkamos, kaupiamos, sisteminamos ir naudojamos, nėra įstaty­mo, kuris reguliuotų šių klausimų visumą. Yra įstatymų, regu­liuojančių atskiras sferas. Tai būtų, pavyzdžiui, Gyventojų regis­tro įstatymas, pagal kurį sudaromas gyventojų registras (asmens anketiniai duomenys), Statistikos įstatymas, reglamentuojantis pareigą teikti tam tikrus duomenis ir teise jais naudotis. Be šių, vien informacijai rinkti skirtų įstatymų, galioja Policijos, Teis­mų, Prokuratūros, Laikinasis vidaus tarnybos, Valstybės sienos apsaugos, Muitinės, Krašto apsaugos, Saugumo departamento įstatymai, kuriuose numatyti reikalavimai pateikti norintiems ten dirbti asmeninis specifinius duomenis apie save. Kiti duomenys renkami dėl norinčių gauti valstybės paramą (pašalpą, pensiją), emigruoti, imigruoti, gauti pilietybę, susituokti, įregistruoti ben­drovę, verstis kokia nors veikla asmenų, tad jie patys suinteresuoti juos teikti.5 Dar kiti įstatymai suteikia teisę tam tikroms valstybės in­stitucijoms: Policijai (18 str. 3 p.), Saugumo departamentui, Sta­tistikos departamentui, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Lietu­vos bankui, vykdant joms pavestas funkcijas, teisę rinkti, kaupti, sisteminti informaciją k apie asmenis. Kita vertus, egzistuoja piliečio teisė gauti valstybės įstaigų turimą informaciją. Ją įgyvendindamas asmuo gautų: - surinktą asmeninio pobūdžio informaciją (apie patį as­menį); • kitą, ne asmeninio pobūdžio informaciją. Čia pat kyla keli klausimai: 1) kokia informacijos, su kuria turi teisę susipažinti pilietis, apimtis, 2) kokia susipažinimo procedūra, 3) kokia galimybė apginti savo teisę gauti informa­ciją; 4) ar numatyta atsakomybė už asmens teisės gauti infor­maciją pažeidimą. Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei san­tvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusi­kalstamais veiksmais - tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykan­tos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. 1. Konstitucijos 25 straipsniu laiduojama informacijos laisvė. Ji ap­ima laisvę turėti įsitikinimus ir juos reikšti, teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, spaudos ir kitų informacijos priemonių laisvę. Visuotinai pripažįstama, kad šiuolaikinėje visuomenėje informacija, šalinanti nežinojimą, neapibrėžtumą, daranti žmogaus elgesį prasmingą, tapo sąmoningai suvoktu žmogaus poreikiu. Informacijos laisvė - reikš­minga žmogaus statuso šiuolaikinėje visuomenėje dalis. Kiekvienas žmo­gus turi savo pažiūras ir įsitikinimus. Nevaržoma galimybė juos reikšti yra elementari prielaida jam bendrauti su kitais žmonėmis. Tik laisvai keičian­tis informacija žmogui atsiveria galimybė plėsti savo žinias, ugdyti pasau­lėžiūrą, tobulėti kaip asmenybei, šios teisės įgyvendinimu laiduojamas žmogaus orumas, asmenybės vystymasis. Ne mažiau svarbus ir kitas šios teisės aspektas. Kaip pažymėta Konsti­tucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarime, „laisvas ir visuotinis keiti­masis informacija, nevaržomas jos skleidimas yra ypač svarbus demokra­tinių procesų veiksnys, užtikrinantis ne tik individualios nuomonės, sub­jektyvių įsitikinimų, bet ir grupinių pažiūrų, įskaitant ir politines, bei visos tautos valios formavimą. Būtent dėl to informacijos laisvė yra pamatinis pliuralistinės demokratijos elementas." Informacijos laisvės įgyvendinimas ypač aktualus besiformuojančiai XX a. pabaigos informacijos visuomenei. Informacijos laisvė - vieningo žmogaus teisių ir laisvių konstitucinio instituto dalis. Todėl Konstitucijos 25 straipsnio normas galima vertinti tik siejant su atitinkamomis pagrindines teises įtvirtinančiomis normomis. Pažymėtina, kad kai kurios kitos Konstitucijos normos taip pat fiksuoja įvairius informacijos laisvės aspektus: „Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!