Vincas Krėvė 1882-1954 Gyvenimo ir kūrybos apžvalga Vincas Mickevičius-Krėvė gimė Subartonyse, Merkinės parapijoje. Jo senelis esą atsikėlęs iš kitos parapijos, kur Mickevičius vadinę Krėvėmis. Šią pravardę rašytojas vėliau pasirinko slapyvardžiu. Subartonys pačiame Dzūkijos vidury. Ežerai, slėniai ir aukšti kalneliai, nuo kurių atsiveria mėlynuojančių šilų vaizdas, istorinės vietovės - Merkinės piliakalnis, Punios Margirio kalnas, Liškiavos pilies griuvėsiai, Perloja, Gilšės ir Ilgio ežerai - nuo pat mažens žadino kūrybinę vaizduotę. Herojišką Dzūkijos krašto praeitį rašytojas pavaizdavo romantiniuose „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“. Pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje, paskui savarankiškai, Peterburge išlaikė progimnazijos egzaminą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet po dvejų metų buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos. Greičiausia buvo įskųstas, nes daug skaitė, domėjosi istorijos, kultūros, socialinio gyvenimo ir moralės klausimais. Dėl ūmaus charakterio, lengvai pažeidžiamo garbės jausmo sunkiai tai išgyveno. Be to, slėgė santykiai su namiškiais: netrukus Mickevičių šeimoje mirė du vaikai, ir artimųjų priekaištai, kad šitaip Dievas baudžia šeimą, Vincą sukrėtė. Taip radosi amžinos kaltės ir pasaulio neteisingumo jausmas, o įskaudinto vienišo žmogaus paveikslas literatūroje jam pasidarė pats artimiausias. Pasak Alberto Zalatoriaus, buvo mestas iššūkis ne tik tėvų valiai, kunigo profesijai, Bažnyčiai, bet ir krikščionybei kaip vertybių sistemai. Iš čia noras pažinti ne tik Kristaus mokymą, bet ir kitas religijas: Krėvė gilinosi į budizmą, panteizmą, pagonybę, domėjosi antikos kultūra. Kadangi Vilniaus universitetas po 1831 m. sukilimo caro įsaku buvo uždarytas, Krėvė studijavo Kijeve, Lvove, Vienoje. Dešimt metų gyveno Kaukaze, mokytojavo Baku realinėje gimnazijoje. Buvo puikus mokytojas: daug cituodavo atmintinai, formuluodamas įdomias diskusines rašto darbų temas pratino mokinius nuosekliai ir logiškai mąstyti, drąsiai kalbėdavo apie draudžiamus dalykus (tuo metu Užkaukazė kaip ir Lietuva buvo Rusijos užkampis), su pagarba atsiliepdavo apie senąją Azerbaidžano kultūrą, istoriją, skiepijo mokiniams tautinio orumo jausmą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Krėvė grįžo į Kauną, dirbo profesoriumi Kauno, vėliau Vilniaus universitete. Vasaras leisdamas tėviškėje su aistra rinko tautosaką, išleido ne vieną liaudies dainų, padavimų, patarlių rinkinį. Kaip rašytoją Krėvę išgarsino kaimiškoji proza (apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“ ir novelių apysaka „Raganius“), kurioje vaizduojami vis dar tradiciškai gyvenantys senieji Lietuvos kaimo žmonės, išlaikę tautinio būdo savitumą, esmines lietuviško charakterio ypatybes. Senasis išminčius skerdžius Lapinas (apsakymas „Skerdžius“), išsaugojęs paslaptingą ryšį su medžiu, gamtą suvokia kaip Dievo dovaną visiems žmonėms, todėl ūkininkui Grainiui sumanius savo žemėje nukirsti šimtametę liepą karštai ją gina: „Ar tu ją sodinai, kad ji tavo, ar tu ją auginai, kad kirsti nori? Ar gal ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama ir grožėjasi?“ Žuvus liepai „lyg dangus prakiuro toje vietoje“. „Jau kai žmonės tokių medžių, kaip liepa, nesigaili, tai jie ir nieko nesigaili. E, mirti geriau, negu tokiais laikais gyventi“, - sielvartauja skerdžius, o netrukus pasiligoja ir miršta. Senojo skerdžiaus paveikslu Krėvė išaukštino dar Simono Daukanto ir Antano Baranausko įžvelgtą lietuvių bruožą - jautrumą gamtai kaip džiaugsmo, santarvės su pasauliu, gyvenimo pilnatvės šaltinį. 1940 m. V. Krėvė buvo pakviestas ministru pirmininku į SSRS okupuotos Lietuvos vyriausybę. Negalėdamas sulaikyti Lietuvos nepriklausomybės ir ekonomikos griovimo važiavo aiškintis į Maskvą, ten pokalbiuose su Viačeslavu Molotovu paaiškėjo Stalino kėslai. Matydamas, kad negalės paveikti sovietų valdžios sprendimo inkorporuoti Lietuvą į SSRS, Krėvė atsistatydino. 1947 m. pasitraukė į JAV, Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūras. Emigracijoje jautėsi vienišas, nepritapęs - „mano vardas liko Lietuvoje, čia atsivežiau tik pavardę, kuri jau nieko nereiškia“, „mano siela nesugeba nei priimti „amerikoniškojo“ gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti...“ Prieš mirtį išsakė paskutinį norą - „grįžti Lietuvon ir ten atsigulti amžinam poilsiui šalia savo tėvų ir protėvių ant Subartonių kapinyno“. Laukti teko ilgai. Beveik po keturiasdešimt metų, 1992 m., rašytojo palaikai perlaidoti Subartonyse. Drama ,,Skirgaila“ Literatūrinis kontekstas V. Krėvės dramos radosi ne tuščioje vietoje. XIX a. pabaigoje jau buvo išspausdinta ir suvaidinta Antano Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Prasidėjo slaptų lietuviškų vakarų, „klojimo teatro“, sąjūdis. Paskutiniu XIX a. dešimtmečiu V. Kudirka išvertė D. Bairono „Kainą“, kelias F. Šilerio dramas, A. Mickevičiaus „Vėlinių“ III dalį, bet šie kūriniai nebuvo pastatyti. Įvairių meno draugijų rengiamuose vakaruose buvo populiarios Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės komedijos, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda svieto lygintojas“, Miko Petrausko muzikinė drama „Birutė“ - pirmoji lietuviška opera. Mėgėjų teatre Mažojoje Lietuvoje pirmąsias savo dramas pastatė Vydūnas (1868-1953), idealizuoto tikrovės paveikslo, dažnai perteikiamo abstrakčiais simboliais ir alegorijomis, kūrėjas. Pradinė situacija, kūrinio atmosfera Lygindami su XIX a. pabaigos – XX a. pradžios draminiais kūriniais, literatūrologai dramą „Skirgaila“ (1924 m.) vadina pirmąja tikra drama lietuvių literatūroje. Joje yra visa, ko stigo ankstesnėms lietuviškoms pjesėms, - konfliktas, nuolat stiprėjanti įtampa, tragiška situacija, draminė kolizija, t. y. priešingų siekių, interesų, nuomonių susidūrimas. Šiame dramos veikale dėmesys sutelktas į Lietuvos kunigaikščio Skirgailos tragediją. Pirmą kartą lietuvių literatūroje skleidžiasi istorinio asmens vidinis pasaulis, parodomi valdovo dvasios pakilimai ir nuopuoliai. „Skirgailą“ literatūros istorikai dažnai lygina su V. Šekspyro dramomis, nes Krėvė irgi rėmėsi istorijos šaltiniais. Beveik visas dramos veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, kurią, atrodo, supa dar ne miestas, o gūdi giria. Remarkose nurodytas rekvizitas: ąžuolinės skobnys, suolai, žvėrių kailiai, rago taurės. Pasak Redos Pabarčienės, Aukštoji pilis, kaip Elsinoras „Hamlete“, yra ir veikėjo dvasinės situacijos, supančio pasaulio metafora. Hamletą gaubia šiaurietiško šalčio, drėgmės atmosfera, Skirgailos „ore“ tvyro sunkumas, nerimas, įtampa, persmelkianti herojaus vidų ir simboliškai įsikūnijanti viduramžiškos pilies vaizdinyje. Abiejų dramų pagrindiniai veikėjai tragiški: jų idealai nedera su tikrove, norai su galimybėmis, tikslai su įgyvendinimo būdais. Religinės ir politinės prieštaros Skirgailą matome tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei pakeisti, nei išvengti: Lietuva jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi vokiečių riteriai, bet valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senaisiais dievais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventieji ąžuolynai, kai dainius įkvėpdavo garsūs didvyrių žygiai. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra proto ir jausmų konfliktas. Jis supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą („
Šį darbą sudaro 1751 žodžiai, tikrai rasi tai, ko ieškai!
★ Klientai rekomenduoja
Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?
Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!
Norint atsisiųsti šį darbą spausk ☞ Peržiūrėti darbą mygtuką!
Mūsų mokslo darbų bazėje yra daugybė įvairių mokslo darbų, todėl tikrai atrasi sau tinkamą!
Panašūs darbai
Atsisiuntei rašto darbą ir neradai jame reikalingos informacijos? Pakeisime jį kitu nemokamai.
Pirkdamas daugiau nei vieną darbą, nuo sekančių darbų gausi 25% nuolaidą.
Išsirink norimus rašto darbus ir gauk juos akimirksniu po sėkmingo apmokėjimo!