Vincas Krėvė-Mickevičius "Skirgaila"

VINCAS KRĖVĖ - MICKEVIČIUS 2020, Kaunas Neoromantizmas ■ Neoromantizmas (atsinaujinantis romantizmas) – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios literatūros ir meno kryptis, kuri į romantizmą žiūri naujai, jį papildo ir sieja su impresionizmu (trumpalaikiais pojūčiais ir įspūdžiais, intymiais išgyvenimais, kurie paremti ne mintimis, o nuotaika, spalvomis, garsais, žodžio niuansais), simbolizmu (simboliais grindžiama žmogaus nuojauta, žmogaus patirtis), su realizmu (vaizduoja įvykius, žmones, daiktus ir gamtą tokius, kokie jie yra iš tikrųjų). ■ Neoromantizmo literatūroje natūrali žmogaus prigimtis, jo gaivališkos emocijos, gamtos grožis keliamas kaip priešprieša techninei civilizacijai, literatūros buitiškumo tendencijoms. ■ Dažnas herojus trokšta nuotykių, nepaprastumo, siekia etinių vertybių, bet jaučiasi vienišas, pasmerktas nesėkmėms. Kūriniams yra būdinga emocingumas, realistinių detalių ir simbolių derinimas, muzikalumas, kai kada polinkis į tautosakinę poetiką. Vincas Krėvė-Mickevičius (1882–1954) - reikšmingiausias XX a. pradžios Lietuvos prozininkas, dramaturgas, lietuvių literatūros klasikas, profesorius, dėl savo politinės veiklos prieštaringai vertinama asmenybė. Biografija Vincas Mickevičius gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse (Varėnos raj.), Merkinės parapijoje. Rašytojo senelis buvo kilęs iš Nedzingės parapijos, kur Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis. Šią pavardę kaip literatūrinį slapyvardį Krėvė vartojo nuo 1909 m., Nepriklausomos Lietuvos laikais Krėvė pasirašinėjo dvilype pavarde: Krėvė-Mickevičius. 1944 m., pasitraukęs į Austriją, o 1947 m. į JAV, pasirašinėjo tik Krėve. Rašytojo tėvai Juozas Mickevičius ir Marė Kindaraitė-Mickevičienė buvo imlūs ūkininkai. Iš motinos, manoma, būsimasis rašytojas paveldėjo švelnumą, gerumą, vaikiškai jautrią sielą. Tėvas buvo darbštus, valdingas, labai stipraus ir sukto charakterio žmogus. Iš tėvo pusės Vincas Mickevičius paveldėjo stiprų charakterį, didelis užsispyrimą ir valdingumą, impulsyvumą bei atkaklumą. Nuo pat mažens tėvų noru buvo skatinamas eiti pasišventusio kunigo keliu, nes turėjo silpną sveikatą, kuri jam neleido dirbti sunkiųjų darbų. Tėvai gabų vaiką leido į mokslus: pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje bei pasiruošęs privačiai, Peterburge išlaikė 4 klasių kurso egzaminą, 1898 metais įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurioje mokėsi 2 metus, bet dėl nesutarimų su seminarijos vadovybe iš jos pasitraukė. Nors dvasininku netapo, visą gyvenimą jautė vidinį konfliktą, ieškojo atsakymo į klausimą, kas yra tikėjimas ir religingumas. Domėjosi išskirtinio likimo asmenybėmis, nepripažįstančiomis autoritetų, siekiančiomis peržengti savojo pasaulio ribas. 1904 m. Kazanės I-oje gimnazijoje gavo brandos atestatą ir tais pačiais metais pradėjo studijas Kijevo universiteto Filologijos-filosofijos skyriuje, studijavo slavistiką. 1904 m. parašė pirmąjį apsakymą „Miglos“, kūrė eilėraščius lenkų kalba. 1905 m. universitetas buvo uždarytas, V. Krėvė persikėlė į Lvovo universitetą Galicijoje (Austrija), nenutraukdamas ryšių su Kijevo universitetu. 1908 m. baigė Lvovo universitetą filosofijos daktaro laipsniu, išlaikė valstybinius egzaminus Kijevo universitete, pelnė aukso medalį už darbą „Indoeuropiečių protėvynė“, buvo pakviestas ruoštis profesūrai. Dėl mažo atlyginimo iš universiteto išėjo. Krėvė mokėsi rusų, lenkų kalbas ir studijavo literatūras, gilinosi į orientalistiką (Rytų kraštų, ypač Indijos, istoriją, kultūrą, religiją, meną). 1913 m. Kijevo universitete apgynė disertaciją apie Budos ir Pratjekabudos vardų kilmę, gavo lyginamosios kalbotyros magistro laipsnį, be to, iš sanskrito į rusų kalbą vertė indų rašytojų klasikų kūrinius. 1909 m. išvyko į Užkaukazę. Baku miesto realinėje mokykloje apie dešimt metų dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą bei islamą. Vasaromis parvykdavo į tėviškę rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1911 m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo. 1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su žydų kilmės buvusia mokine Rebeka Karak. Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviai veikė Baku socialistų revoliucionierių (eserų) partijoje, redagavo jos laikraštį. 1917–1918 m. buvo Baku miesto tarybos narys, 1919 m. paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane. Šiuo laikotarpiu rašė padavimus, apsakymus, dramas, pradeda visas pagrindines kūrybos temas. Studijų metai 1920 m. gegužės mėn. su žmona ir šešiamete dukra grįžęs iš Baku, įsikūrė Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje sekretoriumi. 1922 m. paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, organizavo Slavų literatūros ir kalbų katedrą. 1924 m. Krėvė perkūrė 1916 m. rusų kalba parašytą dramą „Skirgaila". 1925–1937 m. Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Skaitė visuotinės literatūros istoriją. Redagavo mokslinius leidinius „Tauta ir žodis", „Mūsų tautosaka", „Darbai ir dienos", literatūrinius žurnalus „Skaitymai", „Literatūra", „Dienovidis". Dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje. Pastarajai vadovavo 1938–1940m. 1938 m. už didelius nuopelnus folkloristikai Rygos universitetas suteikė Krėvei garbės daktaro vardą. Mokslinė veikla „V. Krėvės paskaitos būdavo labai įdomios. Jis skaitė bendrosios literatūros, specialųjį ir slavų literatūros kursus. Vos įėjęs į auditoriją, dar neprisiartinęs prie katedros, V. Krėvė jau pradeda šnekėti, o pasibaigus paskaitai, išeidamas, iki pat durų dar pasakoja. Dažnai V. Krėvė per paskaitas būdavo išsiblaškęs. Pasakodamas apie vieną kurį rašytoją, jis paminėdavo visai kito vardą, šito nepastebėdamas. Skaitydavo labai susikaupęs, į auditoriją nežiūrėdavo, o žvelgdavo kažkur į vieną tašką, nieko aplink save nematydamas. Neprisimindavo studentų veidų bei pavardžių, nors į kai kuriuos per paskaitas, atrodydavo, ilgai žiūri.“ (Iš R. Mirono atsiminimų) Prof. V. Krėvės (antroje eilėje pirmas iš kairės) paskaita Kauno universitete. 1928 m. Visuomeninė ir politinė veikla Nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybėsmetų Krėvė palaikė patriotines visuomenines organizacijas, dalyvavo tautinės vienybės draugijose bei partijose, buvo Šaulių sąjungos pirmininku, Tautininkų sąjungos pirmininku. Kaip Šaulių sąjungos pirmininkas, 1923-iaisiais organizavo Klaipėdos sukilimą, kurio tikslas buvo prijungti prancūzų valdomą Klapėdos kraštą prie Lietuvos. Važiavo į Vokietiją, su kariuomenės vadu Hansu von Sektu Berlyne derėjosi dėl ginklų ir šaudmenų įsigijimo. Ministro pirmininko Ernesto Galvanausko ir Vinco Krėvės išmintingumo ir organizuotumo dėka, Klaipėdos kraštas 1923 m. vasario 16 d. Ambasadorių konferencijoje buvo de jure pripažintas Lietuvai. Draugavo su Antanu Smetona, Juozu Tumu ir Augustinu Voldemaru. 1922–1924 m. (dvi kadencijas) buvo renkamas Lietuvos šaulių sąjungos pirmininku. Vienas iš Tautininkų sąjungos ir partijos programos kūrėjų. 1924–1925 m. pirmasis Tautininkų sąjungos centro valdybos pirmininkas. Du kartus (1922, 1923) Tautos pažangos partijos sąraše ir 1926 m. būdamas Tautininkų sąjungos nariu nesėkmingai dalyvavo Seimo rinkimuose. 1923–1924 m. bendradarbiavo su TSRS pasiuntinybe Lietuvoje, tikėdamasis, jog pavyks analogiškas, kaip Klaipėdoje, sukilimas Vilniuje, derėjosi dėl Sovietų Sąjungos pagalbos išvaduojant Lietuvos sostinę Vilnių iš Lenkijos okupacijos. Derybų metu su TSRS pasiuntiniu, diplomatiniais sumetimais buvo pareiškęs, kad Lietuvai geriausia stoti į TSRS, kur „tauta turėtų saugų gyvenimą ir kultūrinę autonomiją“. Po 1926 m. perversmo nutraukė bičiulystę su Antanu Smetona, ėmė bendradarbiauti su kairiaisiais rašytojais, komunistiniu pogrindžiu, pasitraukė iš Tautininkų sąjungos, ir kartu tapo vienu didžiausių savo buvusių bendražygių kritiku, nes turėjo vilčių, kad po perversmo padedant Sovietų Sąjungai bus išvaduotas Vilnius. 1936 m. ketvirtajame dešimtmetyje įsteigė marksistinę studentų draugiją „Scientia“. Bendradarbiavo su prokomunistiniais rašytojais bei prisidėjo prie žurnalo „Literatūra“ leidybos, draugijos TSRS kultūrai pažinti valdybos narys. Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetas, 1923 m. Okupacijų metai 1940 m. tapo okupuotos Lietuvos Liaudies vyriausybės vadovu. 1940 m. rugpjūčio mėn. tapo Vilniaus universiteto profesoriumi. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisariato paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941 m. išrinktas pirmuoju LTSR mokslų akademijos prezidentu, akademijos Statuto kūrėjas. Vokiečių okupacijos metais buvo suimtas ir tardomas, pavojus grėsė ir jo žmonai. Uždarius VU, slapstėsi pas savo dukterį Panemunėje prie Kauno. 1946 m. sausio 18 d. nutarimu Lietuvos TSR Liaudies komisarų taryba pašalino profesorius Vincą Krėvę-Mickevičių ir Mykolą Biržišką iš LTSR Mokslų akademijos tikrųjų narių ir paskelbė juos „tėvynės – Sovietų Sąjungos išdavikais“, jo kūryba buvo uždrausta: knygos išimtos iš bibliotekų bei iš mokyklų programų. Apie nacių okupaciją: „Niekad nepamiršiu savo pirmojo, o ir sekančių apsilankymų V. Krėvės šeimoje. Rašytojas tada atrodė pagautas didelės sielgraužos, begaliniai prislėgtas. Atsimenu, kaip nervingai jis vaikščiojo po kambarį ir kalbėjo: „Tai baisu. Tai nežmoniška! Užtvėrė, užkalė lentomis gatves. Įtaisė viduramžių getą. Ir kaip manai, tamsta, ar mes protestuojame? Ne, tylime. Visi tylime. Valgome duonos trupinius, kuriuos gauname iš atėjūnų malonės. Miegame. Girdime naktį šūvius Paneriuose. Ir toliau miegame galvas užsikloję. Skaitome laikraščiuose baisius potvarkius. Ir ką? O turėtume, tamsta, visi išėję į gatves rėkti. Rėkti!“ Emigracijoje 1944 m. liepos mėn., vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. 1947 m. balandžio mėn. persikėlė į JAV, apsigyveno Filadelfijoje, Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei lietuvių literatūrą. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Marple gyvenvietėje netoli Filadelfijos, ištiktas širdies smūgio. 1992 m. spalio 19 d. V. Krėvės ir jo žmonos palaikai iš Putnamo lietuvių kapinių Konektikuto valstijoje buvo perkelti į gimtųjų Subartonių kapines. Krėvės asmenybės reikšmę tarpukario kartai atskleidžia A. Nyka-Niliūnas: „Filadelfijoje mirė Krėvė (užvakar). Pirmas žinios įspūdis – lyg būtų miręs Nemunas, Vilniaus katedra arba Šatrijos kalnas: taip giliai jis buvo įsišaknijęs mano sąmonėje“. L. Gira (kairėje) ir V. Krėvė. Apie 1900 m. J. Vaičiulaitienė, V. Krėvės žmona Rebeka, V. Krėvė, A. Skučas. Filadelfija. Apie 1952 m. V. Krėvės ir jo žmonos palaikų perlaidojimas iš JAV į Merkinę. 1992 m. spalio 18 d. Atminimas ■ 1966 m. Subartonių kaime įkurtas rašytojo memorialinis muziejus. Prie sodybos stovi seno ąžuolo kamienas, kuriame liaudies meistro Ipolito Užkurnio išskaptuotas V. Krėvės bareljefas. ■ 1967 m. ant rašytojo namo Žaliakalnyje (Vydūno al.), o 1978 m. ant namo Kauno senamiestyje (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta. ■ 1989 m. Merkinės vidurinei mokyklai suteiktas V. Krėvės vardas. ■ 1989 m. Kaune, Dainavos mikrorajone prospektas pavadintas Vinco Krėvės vardu. ■ 1997 m. bute Vilniuje, kuriame nuo 1940 m. iki 1944 m. gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus. ■ 1997 m. gruodžio 18 d. minint rašytojo 115-ąsias gimimo metines, Lietuvos MA įsteigė Vinco Krėvės literatūrinę premiją. Vinco Krėvės artimiausias bičiulis ir sielos draugas buvo rašytojas Balys Sruoga. Abu profesoriavo Vilniaus universitete, kartu grįždavo iš paskaitų, o pakeliui dažnai užsukdavo į Rudnickio kavinę. Vincas Krėvė buvo išskirtinai žemo ūgio, o Balys Sruoga pasižymėjo aukštu stotu, dėl ko abu sulaukdavo nemažai dėmesio ir nepiktų pašaipų. „…Kai prisimenu, kaip mes visi gyvenome anksčiau Vilniuje, ir aš, ir Balys, ir Jūs, ir – visa tai šiandien atrodo kaip šviesi prošvaistė, kuri nebegrįš.“ Ištrauka iš V. Krėvės laiško Vandai Sruogienei 1944 pavasarį iš Kauno. Kūryba ir jos bruožai Vincas Krėvė - universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą, jungęs savo tautos ir Rytų išmintį, istorinių veikalų kūrėjas, Biblijos interpretatorius, literatūrinio folklorizmo pradininkas, plačios stilistinės amplitudės rašytojas. Literatūrinę kūrybą, eilėraščius, pradėjo spausdinti 1907 m. Kijeve lenkų kalba. Poezijos knygą „Frustra“ pasirašė slapyvardžiu Waidelota (Vaidilutė). Nuo 1909 m. kūrinius spausdino lietuvių kalba. Vincas Krėvė kūrė labai įvairiais žanrais. Derino realistinį pasaulio vaizdą su romantine dvasia, jungė tradicinius lietuvių tautosakos motyvus su Rytų egzotika, rašė istorinius veikalus. Surinko ir paskelbė lietuvių tautosakos, parašė publicistikos kūrinių, straipsnių kultūros klausimais. Tematiniu požiūriu Vincą Mickevičių-Krėvęgalima laikyti universaliu rašytoju. Vienuose jo knygų puslapiuose galima sutikti XIX amžiaus pabaigos Dzūkijos kaimo žmones, kituose – senovės Lietuvos kunigaikščius, dar kitur – filosofuojančius Rytų išminčius. Pagal tematiką ir personažo tipą Krėvės kūrybą galima skirstyti į dvi grupes. Pirmojoje kuriama romantinė Lietuvos vizija, herojiškas, maištingas personažas. Tautosakos stilistika paremti poetiški „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912) vaizduoja lietuvių kovas su kryžiuočiais, išaukština pasiaukojimą dėl tėvynės, laisvės siekį, taip pat meilės jausmus, asmeninės laimės ryžtingą siekimą. Padavimams artimoje dramoje „Šarūnas“ (1911) kuriamas išdidaus, nesusitaikančio su aplinka herojaus paveikslas. Drama „Skirgaila“ vaizduoja XIV-XV a. kovas dėl Lietuvos valstybingumo; joje svarbios pareigos ir jausmo, valdovo ir žmogaus psichologinės prieštaros. Krėvės draminei kūrybai būdingas maksimalistiškas ir konfliktiškas, romantinių demoniškumo bruožų turintis personažas. Antroje – ramybe bei išmintimi dvelkianti Krėvės proza. Apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“ (1921-22) ir apysaka „Raganius“ (1939) vaizduoja tuometinį kaimo gyvenimą. Šie kūriniai turi realizmo bruožų, tačiau už tikroviškų vaizdų sistemos slypi archetipinės (amžinosios) gyvenimo reikšmės bei mitologinis pasaulio įprasminimas. Senieji personažai – civilizacijos nepaliesti kaimo išminčiai. Jie nėra linkę dirbti tradicinius žemdirbio darbus, kur kas mieliau filosofuoja, klausinėja apie Dievą, apie gyvenimo prasmę, ieško tiesos. Autorius žavisi jų naivia išmintimi, Dievo ir pasaulio sutapatinimu. Įsiklausantis į aplinką žmogus suvokia esmines būties tiesas, yra tvirtas ir pasitiki savimi. Sutapdamas su gamta jis tarytum susijungia su dieviškąja pasaulio esme ir pats įgyja dieviškumo reikšmę. Žmogaus būties klausimus Krėvė apmąsto dar vienoje – orientalistinių kūrinių grupėje, kurią sudaro „Rytų pasakos“ (1930). Kūriniuose rašytojas išaukština žmoguje slypinčias dvasines galias, teigia absoliutaus, pačią mirtį įveikiančio pažinimo idėją. Tautos ir individo, dieviškumo ir žmogaus problemas rašytojas svarsto epiniame veikale „Dangaus ir žemės sūnūs“ (1949-61, 2 d.). Tai bibliniais mitais paremtas dramatiškas veikalas. Jame rašytojas, gyvenantis toli nuo tėvynės, mėgino apmąstyti XX a. Europos tautų didžiuosius politinius bei socialinius sukrėtimus, tačiau kūrinio užbaigti nespėjo. „SKIRGAILA" „Skirgaila" - tai keturių dalių istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo, vaizduojanti XIV a. pabaigos Lietuvos valdovą Skirgailą ir to meto politines, kultūrines ir religines problemas, pirmoji klasikinė lietuvių tragedija. Dramoje atskleidžiama tragiška Skirgailos kova su aplinkiniais ir su savimi. Tinkamiausia tragedijos terpė - romantizmas, siužetas - istorinis. Kitaip negu tradicinėje tragedijoje, kurioje veikia herojiškas veikėjas, „Skirgailoje" deheroizuota ir istorija, ir pagrindinis veikėjas. Kad išliktų, lietuviai turi paaukoti savo tautinį identitetą, o Skirgaila, nesugebėjęs rasti geriausios išeities savo šaliai, pralaimi kaip valdovas. Herojus įkūnija visos tautos, atsidūrusios istorijos kryžkelėje, dramą. Istorinis kontekstas Skirgaila (1383 ar 1384 m. apsikrikštijęs pagal katalikiškas apeigas gavo vardą Kazimieras, valdydamas Kijevą nuo 1395 m. vadinosi stačiatikišku vardu Ivanas) – lietuvių kunigaikštis, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos sūnus, vienas aršiausių Vytauto politinių priešininkų, jam tenka ir Kęstučio nužudymo iniciatoriaus „šlovė“. Buvo ūmaus būdo, garsėjo kaip mėgėjas išgerti. Po Kęstučio žūties 1382 m., kurios vykdytoju, kaip spėjama, ir buvęs Skirgaila, jis drauge su broliu Jogaila dalijosi valdžia. Nuo 1382 m. visos sutartys su užsienio valstybėmis buvo sudaromos abiejų brolių vardu. Jogaila atidavė Skirgailai Trakų kunigaikštystę. Žemaičiai pripažino Skirgailą savo kunigaikščiu, nors ir nepaisė jokių užrašymų Ordinui. Skirgaila buvo brolio Jogailos atstovu derybose su Lenkijos ponais rengiantis sudaryti Krėvos sutartį 1385 m. Jis pridėjo savo antspaudą ant unijos akto. Amžininkai jį vertino kaip drąsų, bet žiaurų kunigaikštį. Lietuvių istorinėje sąmonėje Skirgaila yra savotiškas antiherojus, Jogailos pakalikas, Vytauto priešas. Manoma, kad didelės įtakos tokiam vaizdiniui susidaryti turėjo Vinco Mickevičiaus - Krėvės drama „Skirgaila“. Manoma, mirė susirgęs po medžioklės, pasak kai kurių šaltinių, buvo nunuodytas lietuviškosios Rusios stačiatikių hierarchų nurodymu ar apsinuodijęs alkoholiu. Palaidotas Kijevo Pečiorų vienuolyne. Jogaila, išvykdamas karaliauti į Lenkiją, savo vietininku LDK paliko Skirgailą. 1387 m. užrašė jam dalį lietuvių ir baltarusių žemių, įėjusių į Vilniaus kunigaikštystę: Minską, Bobruiską, Svisločę, paliko ir Trakų kunigaikštystę, bet be Gardino ir Bresto, priklausiusių Vytautui. 1392 m. Jogaila Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu paskyrė Vytautą. Skirgaila gavo dalį Volynės, o 1395 metais – Kijevo kunigaikštystę. Skirgailai teko sunki lemtis: išsaugoti šalies suverenitetą istorinio lūžio laikais. Kad išliktų tarp pažangių Vakarų Europos valstybių, Lietuva turėjo priimti krikščionybę ir atsisakyti pagonybės, lemiančios lietuvių tautinę tapatybę. Tačiau Skirgailai nepavyko rasti išeities iš susiklosčiusiossituacijos ir suvienyti Lietuvos. 1392 m. vasarą Jogailai savo vietininku Lietuvoje paskyrus Vytautą, Skirgaila kurį laiką buvo tik Polocko kunigaikštis, o netrukus mirė. Kompozicija ir trumpas siužetas Istorinę dramą sudaro keturios dalys : „Tarp dviejų pasaulių", „Aistrų sūkury", „Palūžusios sielos" ir „Bedugnė". Veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje. Pirmoje dalyje į pilį atvyksta lenkų pasiuntiniai ir kryžiuočių riteriai, siekiantys politinių tikslų. Kunigaikštis mato jų savanaudiškus kėslus, tačiau turi su tuo taikstytis dėl Lietuvos gerovės - norint, kad Lietuva išliktų, reikėjo atsisakyti pagonybės ir priimti krikščionybę. Su kunigaikščio nuomone nesutinka pagonybę aukštinantis vaidila Stardas. Nenorėdamas prarasti Lietuvai priklausančių žemių kunigaikštis pilyje įkalina Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę. Antroje dramos dalyje atskleidžiamas kryžiuočių noras sukiršinti lietuvius su lenkais. Kad šis planas pavyktų, vokiečių riteris Keleris suvedžioja Onos Duonutės pagalbininkę Oligę. Tačiau pamatęs kunigaikštytę pamilsta ją tauria meile ir prisiekia išvaduoti iš nelaisvės. Tai sužinojęs Skirgaila įsako jį kuo greičiau sutuokti su Ona Duonute. Trečia dalis pradedama Stardo mirties scena. Mirštantį vaidilą prieš jo valią pakrikštija lenkų dvasininkas, o Skirgailai pranešama, kad Stardas prieš mirtį atsivėrtė į krikščionybė, po ko kunigaikštis visiškai praranda pasitikėjimą žmonėmis. Nusivylęs savo kaip valdovo ateitimi, Skirgaila tikisi rasti gyvenimo prasmę meilėje, tačiau Ona Duonutė pripažįsta, jog myli Kelerį. Kunigaikštis pasijunta išduotas ir pažada atkeršyti vokiečių riteriui. Ketvirtoje dalyje Keleris slapta grįžta į pilį norėdamas ištesėti duotą pažadą ir išlaisvinti kunigaikštytę, bet Skirgailos žmonės jį pastebi. Vokietis, nenorėdamas užtraukti Onai Duonutei negarbės, pasislepia Stardo karste. Alegorinis Šviesiojo ir Tamsiojo vyrų dialogas atspindi Kelerio vidinę kovą tarp garbės principų ir gyvybės instinkto. Supratęs, kad karste guli Keleris, Skirgaila įsako jį kuo greičiau užkasti gyvą. V. Krėvės dramos „Skirgaila “ pastatymas Klaipėdos dramos teatre. 1936 m. Dramoje skirtini šeši konfliktai, arba trikampiai: 1. Politinis – religinis konfliktas. Kovoja trys priešiškos jėgos: lietuviai, lenkai, vokiečiai. 2. Politinis konfliktas: Skirgaila verčia Oną Duonutę tapti jo žmona dėl kraičio, Mazovietis viešai priešinasi Skirgailai, bet slapta įtikinėja Duonutę tekėti, kad per ją lenkai turėtų įtakos Skirgailai, o Keleris siekia padėti Duonutei pabėgti pas sužadėtinį, kad taip sukiršintų lietuvius ir lenkus, o Mozūrų kunigaikštį palenktų savo pusėn. 3. Konfliktas tarp Skarbeko, Mazoviečio ir Duonutės: vyrai stengiasi įtikinti Duonutę pasiaukoti Lenkijos ir Bažnyčios labui, bet Ona Duonutė priešinasi. 4. Konfliktas tarp Skarbeko, Skirgailos ir Duonutės: Skarbekas diplomatiškai įtikinėja priešiškai nusiteikusį Skirgailą leisti Duonutei vykti pas sužadėtinį. 5. Meilės trikampis tarp Skirgailos, Kelerio ir Onos Duonutės. 6. Paralelinis trikampis: Oligė myli Kelerį ir nenori jo paleisti, Keleris siekia pasimatyti su Duonute ir ją pamilsta, bet Duonutė atsisako su juo bėgti pas savo sužadėtinį ir tuo pat kyla konfliktas tarp jos ir Oligės. VokiečiaiLenkai Mazovietis Lietuviai Ona DuonutėSkirgaila Keleris Skarbekas MazovietisSkarbekas Ona Duonutė Skirgaila Ona Duonutė Ona Duonutė Skirgaila KelerisOligėKeleris Tematika • Lietuvos istorija. • Pagonybė ir krikščionybė. • Asmens drama. • Meilė ir neapykanta. • Žmogus (valdovas), atsidūręs kritinėje situacijoje. • Tautos likimas. • Žmogaus vertybių krizė. Problematika • Kas nulemia tautos istoriją? • Ką rinktis - tiesą ir mirtį ar melą ir gyvenimą? • Dėl ko kyla valdovo ir žmogaus drama? • Ko reikia, kad žmogus pamiltų? • Ar galima pamilti per prievartą? • Ką gali meilė? • Kaip ribinės situacijos paveikia žmogaus sprendimus? • Kokia senųjų papročių ir tradicijų reikšmė? • Kaip reikia elgtis žmogui, kuris patiria vieną likimo smūgį po kito? Veikėjai ❖ Skirgaila - aštraus proto, valingas bei ryžtingas Didysis Lietuvos kunigaikštis, stiprus vyras, vidutinio ūgio, juodplaukis, su nedidele barzda. Skirgaila troško prasmingo gyvenimo, tačiau patyrė gyvenimo beprasmybę, jo energingas rūpestis valstybe virto apatišku neveiklumu, aistringas Dievo ieškojimas – demoniškumu, o pasitikėjimas savimi – paniška pralaimėjimo baime. Daugumoje situacijų Skirgaila atsiduria ant negalimumo ribos: jis negali eiti išvien su kryžiuočiais, negali ir jų ignoruoti, negali atšaukti krikšto, bet negali dvasiškai jo priimti – meluotų pats sau, nenori atsižadėti pagonybės, bet nepajėgia jos nuosekliai laikytis, nežino visos tiesos, bet negali priimdamas sprendimus abejoti, nemoka gyventi be žmonių užuojautos, bet tuo pat metu ir negali jos tikėtis, nori būti mylimas, bet nemoka mylėti – iš čia kyla jo tragizmas. Per visą dramą brėžiama herojaus dvasios žlugimo linija, rodomas jo savigriovos procesas. V. Krėvės herojus pralaimi visais atvejais. Pirmiausia pralaimi kaip valdovas – neradęs kelio Lietuvai. Užkasęs Kelerį gyvą – pralaimi ir kaip žmogus, nes žiaurumas ir kerštas naikina žmogiškąją prigimtį. Skirgailos veiksmus dramoje didžia dalimi lemia vertybės: tėvynė, tiesa ir meilė. ❖ Daugaila - bajoras, karvedys, senas, augalotas vyras, stiprus. Visuomet ramus, vienas rimčiausių dramos personažų. Jis ištikimas valdovo patarėjas: „Aš daugel metų jau ištikimai tau tarnauju.“ Kūrinyje jis veikia labai apgalvotai. Iškilus kokiam nors klausimui, kreipiasi į kunigaikštį ir su juo tariasi. Visą laiką klausydamas visų valdovo įsakymų, pabaigoje jis nesutinka su valdovu „Ar nematai? Noriu pataisyti mūsų klaidą. Imk patsai ir kask greičiau pašalinių nepainiodamas. Paskui sužinosi visa.“ Šis sakinys įrodo, kad Daugaila nebijo Skirgailai pasakyti tai, ką jis iš tiesų mano. ❖ Stardas - vaidila, senyvas vyras, nervingų judesių, nuolat karščiuojasi. Visuomet skatino neatsisakyti pagonybės. Stardas - Skirgailos dvasinis brolis dvynys, net ir prieštaraudamas Skirgaila iš tiesų jam simpatizavo, tik dėl politinių aplinkybių negali jam pritarti. ❖ Ona Duonutė - Lydos kunigaikštytė, įkalinta kunigaikščio pilyje, kad nesusituoktų su sužadėtiniu Lenkijoje bei, kad Volynės bei Podorės žemės neatitektų Lenkijai. Iš pirmo žvilgsnio jaunutė, trapi mergelė, tačiau iš tiesų Ona stipri asmenybė, pasižyminti sugebėjimu priimti jai skirtą dalią („Aš ne vergė, aš savo likimo valdovė"). ❖ Keleris - vokiečių riteris, pasiuntinys, atvykęs kartu su Vartenbergu, pasiryžęs išlaisvinti įkalintą Oną Duonutę. Būdamas jaunas, stiprus riteris, jis lengvai susilaukia moterų simpatijų: „nėra tokios moters, kuri, man panorėjus nebūtų mano“. Keleris gudrus ir narsus karys, Skirgaila jį vadina atviru vyru, kurio „širdis baimės nežino“. Bene vienintelė jo yda – emocingumas, jis nesugeba nutylėti savo nepasitenkinimo, dėl to galima spręsti, jog yra prastas strategas. Net ir sunkiausiais momentais jis išlieka riteriu: „Riteriui jo žodis, šventa priesaika, patvirtintas, brangesnis negu gyvybė. Aš galiu tik mirti, jei nepasiseks ištesėti, ką tau esu pažadėjęs ir prisiekęs.“ ❖ Skurdulis - žilas, išmintingas, senas vyras. Kai valdovas užduoda jam pakankamai keblų klausimą, susijusį su religine nesantaika, jis labai diplomatiškai išsisuka - religiją sutapatina su žmogaus rūbu: „Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius į labiau pritakintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais – tai rūbai, kuriuos ji dėvi.“ Taip pat labai įdomios yra ir kitos jo išsakytos mintys: „Svarbiausias gyvenimo uždavinys – išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti.“ Šis veikėjas tarsi gydytojas, kuris atsiranda tinkamu metu, kai Skirgaila yra visiškai pasimetęs. Pažvelgus į šį veikėją, drąsiai galima teigti, jog gyvenimo patirtis jam yra svarbiausia. ❖ Mazovietis ir Zindramas – lenkai, siekiantys, kad Skirgaila būtų Jogailos vasalas. Pritaria jo vedyboms su Ona Duonute. Skirgaila Keleris Protas: reikia rūpintis valstybe. Nesavanaudiškas noras. Protas: reikia gelbėtis pačiam, moterų dar bus gyvenime. Savanaudiškas noras. Jausmai: meilė, kerštas, neapykanta, nusivylimas. Neigiami jausmai vyrauja. Meilė be atsako sukelia kerštą. Jausmai: savanaudiškumas, meilė, pasiaukojimas. Vyrauja teigiami jausmai. Meilė pakeičia jausmus iš neigiamų į teigiamus. Citatos „Laimė priklauso tam, kuris drąsiai jos siekia, kur ir kaip galėdamas.” „Kai vaikas tampa jaunuoliu, o jaunuolis suaugusiu vyru, jie keičia savo drabužius, į labiau pritakintus jų ūgiui ir darbui. Tauta kaip žmogus auga ir rimtėja, o jos tikėjimas dievais - tai rūbai, kuriuos ji dėvi. Mūsų tauta buvo vaikas, bet atėjo laikas tapti jaunuoliu, ir todėl ji keičia dievus. Kai surimtės ir taps suaugusiu vyru, ji apleis naująjį dievą, kaip dėl jo apleido Perkūną. Bet vistiek, kaip ji pavadins naująjį dievą, kuriuo vardu šauksis jo, gerbs visuomet tą patį, didį, paslaptingą Praamžių, kuris gyvena ne ten, danguje, ir ne čia, ne ąžuolynuose mūsų, ne naujose šventovėse, bet žmogaus sieloje.” „Svarbiausias gyvenimo uždavinys - išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti. Pagaliau kiekvienas žmogus, geras ir piktas, susipranta, tik dažnai pervėlai ateina žmogui toji mintis galvon.” „Draugai gali padėti tik mažoje nelaimėj, bet sunkioje — ne.” „Paprastas žmogus, kad ir bajoras, niekuomet nesupras dievo paslapčių.” „Aš visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Ką aš manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todėl nusiminimas mane graužia, ir todėl aš geriu. Aš matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tuo kaltas, aš nenumanau. Aš norėtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir nežinau kaip.” „Dienos žmogaus, moters pagimdyto, trumpos ir liūdesio kupinos. Jis miršta, sudūli ir kur jis? Pranyksta vanduo ežere, nuseka upė ir išdžiūsta: taip žmogus atsigula ir nebeatsikelia. Iki pasaulio pabaigos jis neatsikels ir neprabus iš amžino miego. Nuėjęs tamsybėn, nebeišeis iš ten, nebesugrįš savo namuosna, ir vieta, kur jis buvo, nebežinos jo.” „Gyvi pavojingesni, nekaip mirę.” Išvados • Kūrinyje keliama problema - Lietuvos kultūrinio savitumo likimas Europoje, aktuali iki šiol. • Žmoniškumas turi būti žmonių širdyse (tai akcentuoja Skurdulis, Daugaila). • Meilės galia didelė. Ji gali pakeisti žmogų iš gero į blogą ir atvirkščiai. • Vaizduojamos pastangos suderinti tautos dvasinę sanklodą su naujomis idėjomis, išsaugoti tautos kultūrinę tapatybę ir garbingai įsijungti į Europos valstybių gyvenimą. • Krėvė pirmą kartą lietuvių literatūroje vaizdavo istorijos herojų, pasiekusį niekingumo dugną ir atskleidė tokio herojaus vertinimo prieštaringumą. • Rašytojas dramoje naujai interpretuoja pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Čia pavaizduoti valstybės vyrai ne šiaip gedi senų laikų, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryžkelėje stovinčią tautą. Kad ir koks kelias būtų pasirinktas, nė vienas nėra geras, kiekvienas pasirinkimas reikalauja ir tam tikrų aukų. Religija – prievartos ir žudynių priedanga. • Skirgailos tragedijos priežastis gali būti ši: myliu Lietuvą, bet nemyliu žmogaus, negerbiu jo teisių. Dramos pabaigoje Skirgaila lieka visiškai vienišas. • Galima teigti, kad Skirgaila nebuvo blogas žmogus. Ne kartą dramoje kartojama: „Aš noriu visiems gera, bet nežinau, kaip tai pasiekti“. Skirgailą nugalėjo valdovo pareigų našta, vienatvė, sielvartas ir graužatis. Jis troško būti kilnus ir taurus kaip kiti, bet negalėjo. Kūrinio pradžioje jis piktinasi kitų negarbingumu, pabaigoje pats yra žiaurus ir negarbingas. Jis išduoda visa tai, ką gynė. Kadangi yra aštraus proto, aiškiai suvokia savo pralaimėjimą, bedugnė atsiveria jame pačiame. Papildoma medžiaga 1. Vilniaus akademinio dramos teatro spektaklis: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/13722/spektaklis-vincas-kreve-skirgaila https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/13729/spektaklis-vincas-kreve-skirgaila 2. Valdovo problema dramoje: https://22eebc93-99b9-4673-a144- edfc4676d7b4.filesusr.com/ugd/325378_c8b3bab27a06496aae64cc3a41ac8a4a.do cx?dn=valdovo-problema-skirgaila.docx 3. „Laida Klaustukas" apie Skirgailą: https://www.youtube.com/watch?v=1Q7_rsnQVis Šaltiniai https://lt.wikipedia.org http://www.šaltiniai.info https://mokovas.wordpress.com http://maironiomuziejus.lt https://mokslai.lietuviuzodynas.lt KRĖVĖ, Vincas. Skirgaila: keturių dalių istorijos drama. Vilnius, 2006. BALTUONĖ, Andrius; KANIŠAUSKAITĖ, Irena; MIKALAJŪNAS, Marius; SATKAUSKYTĖ, Dalia; ŠERVENIKAITĖ, Nijolė; ŽUKAS, Saulius. Literatūros vadovėlis 11 klasei, 2 dalis. Vilnius, 2011. AČIŪ UŽ DĖMESĮ!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!