Viduramžių žmogus ir asmenybė

Pastarąjį dešimtmetį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ypač aktualiai pradėta nagrinėti įvairios temos, žmogaus kaip individo padėties šiuolaikinėje visuomenėje, kultūriniais, socialiniais bei kitais klausimais, kurie apibūdina pagrindinius šiandien atsiskleidžiančius individo bruožus, ir truputį apibrėžia ateities žmogaus kaip individo viziją. Socialine sfera pastaraisiais metais domėjausi ir aš, todėl galėčiau plačiai paanalizuoti šia tema kai kuriuos aspektus, tačiau nenorėdama nukrypti nuo pasirinktos temos, bandysiu prasiskverbti į viduramžių Europos visuomenę, apibrėžti toje visuomenėje esančio individo padėtį, palyginti tų laikų individą su šiuolaikinės visuomenės individu, ir padaryti atitinkamas išvadas. Taigi tam, kad pasiekčiau užsibrėžtą tikslą, teks persikelti į viduramžius ir po truputį piešti tų laikų individo paveikslą, išryškinant būdingiausius jo charakterio, elgesio, mąstysenos bei požiūrio į gyvenimą, ir santykių su kitais tų laikų visuomenės individais bruožus.
Reikia prisiminti, kad viduramžių laikais individo elgesį įtakojo kultūra, religija bei užimamos pareigos socialinėje sferoje. Kuo aukštesnes pareigas viduramžių žmogus užimdavo visuomenėje, tuo labiau jis galėjo reikšti savo individualybę, o tiems žmonėms, kuriems likimas skyrė ne itin aukštas ir įtakingas pareigas, reikėjo vienytis į grupes, pavyzdžiui, anų laikų cecho darbuotojai. Noriu pabrėžti, jog šis vienijimasis padėdavo žmonėms pasijusti ne tik tvirčiau kaip asmenybėms, bet ir suteikdavo sąlygas reikštis kaip individams, mat žmogaus kaip individo bruožai išryškėdavo tik jo paties „savoje“ grupėje ar aplinkoje. „Viduramžių epochoje žmogaus asmenybė nebuvo tokia apsiribojusi savimi ir taip ryškiai priešinama visiems kitiems. Tačiau ji yra aiški pozicija „svetimiems”, pašaliniams žmonėms, su kuriais nesusijusi kraujo, vedybiniais ar draugystės ryšiais. Šių žmonių atžvilgiu individas laikosi atsargumo, kuris gali lengvai virsti priešiškumu; kai tai būtina, jokie draudimai nesutrukdys jam juos užpulti, nužudyti ar padaryti kitokios žalos; svetimą leistina apgaudinėti.”(3) Tad iš to galima būtų daryti išvadą, kad individas paprasčiausiai supanašėdavo į tuos žmones, kurie sudaro jo aplinką, toks tarpusavio panašumas ypač išryškėdavo kitiems visuomenės nariams, todėl visuomenei atrodydavo kaip atskira asmenybė su jai būdingais bruožais, kultūra, religiniais įsitikinimais ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!