Viduramžių žmogaus pasaulėžiūra

Viduramžių žmonės suvokė pasaulio didingumą ir jiems atskiros pasaulio dalys neegzistavo. Jos turėjo žymę ir sudarė pasaulio hierarchiją. Viduramžių žmogaus požiūriu pasaulis yra nuosekliai sutvarkytas ir jame viskas veikė vieningai ir tikslingai. Vystymasis, kitimas viduramžiuose labai lėtas, tai ir nulemia bendro pasaulio supratimo (paveikslo) stabilumą – pasaulis atrodo nekintantis, pastovus, tobulas. Centre – Dievas, žmogus – Dievo kūrybos tikslas. Žmogus suvokė, kad visos žemiškojo pasaulio jėgos, žemiški daiktai tėra neutralūs, t.y. nėra daiktai sau, neegzistuoja savaime, turi prasmę, nes yra įrašyti į pasaulio ir žmogaus išganymo istoriją. Visa, kas yra pasaulyje, dalyvauja kosminiame gėrio ir blogio konflikte. Iš esmės pasauliui būdinga dorovinė prigimtis ir todėl viskas čia turi moralinį atspindį, viskas vieninga ir išbaigta Dievo asmenyje. Žemiškasis pasaulis („civitas terrena“) buvo tik dangiškojo pasaulio atvaizdas ir todėl buvo tik sąlygiška vertybė(atvaizdas veidrodyje). Viduramžių žmogus nelinkęs pernelyg prisirišti prie pasaulio, nes toks prisirišimas galėjo pražudyti sielą.
Svarbu, kur gyvena. Gamtoje nulemia tai, kad viduramžių literatūroje nejaučiamas gamtos ilgesys, plačiai neapdainuojamas gamtos grožis. Neegzistuoja individualus gamtos paveikslas, gamta pristatoma stereotipiškai, pagal formules, pasitaiko gamtinių stereotipinių arabeskų, susijusių su poeto išgyvenimais. Jei eilėraštis turi vadinamą gamtinę įžangą (savotišką atsikartojantį trafaretą), mergina tapatinama su gegužės mėnesiu, džiaugsminga situacija, liūdesys su rudeniu. Mėgsta tiesiog išvardinti gamtos reiškinius, kurie suvokiami netiesiogiai, kaip alegorijos, skirtos moraliniams pamokymams. Gamtoje ieškoma Dievo paveikslo ir prarastojo rojaus atspindžių. Žemiškojo pasaulio stebėjimas ir jo apmąstymas vykdomas tik tam, kad padėtų atskleisti kitą – aukštesnįjį – amžinąjį pasaulį. Vyravo toks pasaulio pažinimo būdas – „per visibilia ad invisibilia“ (per matoma į nematoma). Tarpininkaujant šio pasaulio daiktams ir reiškiniams, žmogaus siela galėjo priartėti prie tikrojo amžinojo grožio ir Dievo paveikslo. Viduramžių žmogus tikėjo, kad ir pasaulis atspindi Dievo paveikslą. Viduramžių žmogus ir visata – neatskiriami. Manoma, kad žmoguje galima rasti absoliučiai visus visatos bruožus, pastebimas inversinis kelias – gamtai žmogaus pavidalas, viduramžių kultūroje ir...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!