Viduramžiu miestai

Viduramžiu Europos miestuose gyveno labai mažai gyventoju. Dauguma amoniu gyveno kaimuose ir dirbo žemę. Miestus maistu aprūpindavo aplinkiniai valstiečiu ūkiai.
Ūkininkauta labai primityviai. Žemė buvo ariama jaučiais. O sėkla beriama rankomis, kasmet dalis žemės paliekama pūdymui, kad atgautų derlingumą.
Gyventoju skaičius viduramžiais didėjo labai tolygiai, atsižvelgiant i turimas maisto atsargas. Tačiau XIII a. pabaigoje pasikeitė klimatas. Pasidarė drėgna ir šalta. Prasidėjo nederliaus metai. Be to nuo 1316 iki 1325 m. nuo snukio ir nagu ligos nugaišo daug galviju ir aviu. Pasitaikydavo metu, kai dėl saulėtu dienu trukumo žmonės negalėdavo išgarinti juros vandens ir pasidaryti druskos, reikalingos mėsai ilgiau išlaikyti, kad nesugestu.
Nors maisto davinį žmonės galėjo papildyti triušiais, laukiniais paukščiais ir uogomis, nuo 1272 m. Europos gyventojai 25 metus kentė badą. daugelis žmonių neturėjo ko valgyti. Pasak vieno kroniko, 1315 m. Isbadeje zmones valgė šunis, kates, balandžiu mėšlą ir, net savo vaikus.
Padaugėjo vagysčių ir apiplėšimų. Sumažėjo išmaldų. Nuolat neprivalgę zmones, ypač seni ir vaikai, neteko atsparumo tokioms ligoms kaip vidurių šiltinė , dizerterija, gripas. Juodoji Mirtis nebuvo vienintele XVI a. nelaime, Tai daugelio negandos metų kulminacija.
Miestai viduramžiais atsirado dėl keliu priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynu ar pilių, kur žmonės rasdavo prieglobsti nuo karo atpuolių. Kitur miestais virto didesni kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro – prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje. Susidūrę su pernelyg didele priespauda kaime ir nebepakeldami ūkio darbu naštos, bėgdavo i miestus valstiečiai. Metus išgyvenę mieste ir nesučiupti, jie...

Daugiau informacijos...