Vertybių tipai. Vertybių sistema. Veiksniai, formuojantys asmens vertybių sistemą

Įvadas Vertybės lydi žmogų kiekvieną jo gyvenimo dieną. Jos padeda atskirti blogus dalykus nuo gerų ir atvirkščiai. Žmogų valdo vertybių sistema. Ji labai individuali, atplaukusi iš tėvų ir protėvių, vertybės keliavo per amžius iš įvairių valstybinių ekonominių ir politinių sistemų, jos suformuotos papročių, tradicijų, asmeninių savybių, pagaliau – mūsų sveikatos būklės. Vertybės neaplenkia nei vieno žmogaus, kiekvienas asmuo tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai pasirenka vertybes, nustato jų prerioritetus. Ne visada asmuo lieka patenkintas kai susiduria su priešingomis jam vertybėmis, o taip atsitinka dažnai, gal net kasdien, kai mes bendraujame su kitais žmonėmis, kai diskutuojame, pykstame, atviraujame. Vertybių pagalba mes judame pirmyn, planuojame, kuriame savo ateitį Vertybių tipai. Vertybių sistema „Vertybės yra tai, kas pageidautina; nusako, kam teikiama pirmenybė. Jos apima suvokimą apie pageidaujamą žmogaus elgesį ir pagalbos būdus. Yra keli šio termino apibrėžimai. Muriel Pumphrey vertybes apibūdino taip: „Vertybės yra žmonių ar socialinių grupių elgesio, kuriam teikiama pirmenybė, formuluotės. Jos išreiškia įprastą pirmenybę tam tikroms priemonėms, tikslams ir gyvenimo sąlygoms, dažnai lydima stipraus jausmo.“ Herbert Aptekar patikslina vertybės reikšmę: „Standartas arba standartai, kurių laikosi visuomenės dauguma, kurie pasireiškia per institucinį elgesį ir žmones nuteikia elgtis vienas su kitu bendrai pripažįstamos, nors sąmoningai nekontroliuojamos ar logiškai nenuoseklios, sistemos rėmuose“. Šie apibrėžimai gali būti kvestionuojami ypač dėl tos dalies, kad „laikosi visuomenės dauguma“. Vis dėlto yra svarbu išskirti vertybių visuomeninį aspektą arba kitų įtaką vertybių kaitai. <...> Norint geriau suprasti vertybės prasmę, naudinga remtis dviem kitais šaltiniais. Literatūroje vertybės apibūdinamos taip: 1) elgesio gairės; 2) asmeninės patirties išdava; 3) kinta įgyjant patirties; 4) iš prigimties yra kintamos. Atkreipiamas dėmesys, kad sąlygos, kuriomis vertybės pasireiškia, dažnai turi prieštaringus reikalavimus, tai yra keletas vertybių funkcionuoja toje pačioje situacijoje, bet kiekvienai reikia prieštaringo funkcionavimo metodo arba galutinės būsenos“ (1;57-62p.), pvz.: vyro sveikatai gresia pavojus, dėl to jam gydytojai pataria nebedirbti, tačiau čia vyras susiduria su savo vertybių sistemos prioritetų pasirinkimo sunkumais, nes jam vertybė yra darbas ir lygiai taip pat vertybė yra sveikata. Milton Rokeach vertybę apibūdina kaip „įsitikinimą, kad būtent kažkuris būdas ar galutinė egzistavimo būsena yra asmeniškai ar socialiai priimtinesnė negu prieštaringas ar atvirkštinis būdas arba galutinė egzistavimo būsena. Jis teigia, kad vertybės nebūna vienos, egzistuoja jų sistema; tai yra individualios vertybės yra taip išsidėsčiusios, kad jos turi atitinkamą reikšmę kitoms vertybėms. Vertybės yra santykiškai pastovios, tarytum įsitikinimai, kuriais vadovaudamasis žmogus renkasi elgesio prioritetus ir būdus ar galutinę egzistavimo būseną. Vertybiniai įsitikinimai yra tai, kas pageidaujama, vertybės turi dvasinį ir emocinį aspektą; jos skatina veikti. Skiriama keletas vertybių tipų. Ultimatyviosios (arba galutinės) yra pačios abstrakčiausios ir jas, galima sakyti, pažįsta dauguma žmonių. Tai tokios vertybės kaip laisvė, žmogaus vertė ir orumas, pažanga ir teisingumas. Artimiausios (arba tiesioginės) vertybės yra labiau specifinės, susijusios su galutine pageidaujama būsena. Šių vertybių pavyzdžiai – teisė į abortą, apsisprendimo teisė, teisė bausti savo vaiką. Dėl šių vertybių yra nesutarimų. Instrumentinės vertybės yra tos, kurios nukreipia priemones tikslui siekti ir atitinkamai elgtis. Apsisprendimo teisė ir konfidencialumas yra instrumentinių vertybių pavyzdžiai. Tai yra priemonės išreikšti asmens vertę ir orumą. Iš dalies vertybės atsiranda iš visuomenės, kurios dalis ir yra individas. Jei manoma, kad individas yra negeras žmogus, sunku tikėtis, kad jis turi tokių vertybių kaip garbė ir orumas. Veiksniai, lemiantys žmonių vertybes, yra šie: 1) kultūrinis paveldas; 2) tos vertybės, kurias turi individai ir grupės, su kuriais žmogus susijęs ar linkęs bendrauti; 3) asmeninė patirtis; 4) požiūris į žmogų ir žmogaus situacijos esmę. Žmonės dažnai linkę ignoruoti religinių ar dvasinių vertybių svarbą asmens gyvenime, tačiau religiniai įsitikinimai ir dvasiniai dalykai yra svarbūs įsitikinimų formavimo šaltiniai. Jų stipri įtaka tiek individų, tiek kultūrinių grupių vertybių sistemoms. yra svarbūs žmogaus funkcionavimo komponentai. Vertybių konfliktų kyla, kai žmogus turi elgtis pagal jam priimtinas vertybių sistemas. Visuomenės vertybių sistema – tai vertybės, kurių laikosi dauguma visuomenės. Amerikos visuomenėje tokios vertybės yra laimėjimai ir sėkmė, veikla ir darbas, moralinė atsakomybė, rūpinimasis žmonėmis, kurie yra gamtos stichijų aukos, produktyvumas ir praktiškumas, pažanga, materialusis komfortas, lygybė, laisvė, išoriniai patogumai, mokslinis ar pasaulietinis nacionalizmas ir patriotizmas, demokratija, individo vertė ir dominuojančios grupės pranašumas. Šių vertybių pradžia yra daugelio šaltinių kombinacija, tarp jų: 1) kapitalistinė puritoniškoji etika; 2) judaizmo ir krikščionybės paveldas; 3) humanistinis, pozityvus, utopinis mąstymas. Tarp šių skirtingų šaltinių, kaip ir tarp visuomenės, profesinių ar asmeninių vertybių egzistuoja konfliktai, įtampa, yra nenuoseklumų. Įtampa ir konfliktai dar labiau išryškėja, kai einama nuo galutinių vertybių prie specifinių tikslų ir priemonių pasirinkimo, kai einama nuo abstraktaus prie konkretaus. Kartais ši įtampa kyla dėl skirtingų individų ir grupių poreikių.“ (1;57-62p.) Žmonių kasdienis gyvenimas pagrįstas vertybių sistema, kuris dažniausiai išreiškiamas tokiais principais kaip individo vertė ir orumas, apsisprendimo laisvė, konfidencialumo teisė. Gordon šias vertybes apibūdina taip: „Žmogus nori ir siekia realizuoti save ir suderinti tai su pastangomis padėti kitiems išreikšti savo gebėjimus ir realizuoti save“. Aptekar šias vertybes apibūdino truputi kitaip: „Žmogus ir visuomenės pažanga ir raida susiję su individo ir visuomenės saugumu“. Elgimosi su žmonėmis priemonės Etikos kodeksai išplaukia iš vertybių; jie yra veikiančios vertybės ir pageidaujami elgesio su žmonėmis būdai. Werner Boehem teigimu, vertybės yra tam tikro elgesio lūkestis, susijęs su atsakomybe; tai tam tikra pirmenybė konkrečiomis situacijomis. Etikos kodeksai apibūdina, kas turėtų būti daroma profesinėje praktikoje. Henry Miller išskiria problemą taikant vertybes praktikoje: „Kaip galima padėti konkrečiam žmogui, nepažeminant jo orumo?“ (1;57-62p.) jeigu žmogui padedi arba ką nors padarai už jį (nesvarbu, kad jis pats to paprašė), vadinasi pažemini jo orumą, nes tarsi pabrėži, nors ir netiesiogiai, kad tas žmogus nemoka tai padaryti pats. Vertybės – esminis kiekvieno žmogaus asmeninis dalykas. Žmogus turi kreipti dėmesį ne tik į savo, bet ir į visuomenės vertybes. Kiekvienam reikia tolerancijos ir kuklumo, norint jaustis patogiai dėl diskomforto ieškant ir sprendžiant vertybių konfliktą. Vertybių kūrimas ir jų perkainojimas yra įprasta žmogaus patirtis, leidžianti žmonėms identifikuoti tai, ką jie aukštai vertina, - objektus, priemones, patirtį, sąlygas, savybes ir tikslus, kurie verti žmogaus pastangų ir interesų. Labai svarbu, kad kiekvienas žmogus dalyvautų vertybių kūrimo procese, taip pat privalu žinoti savo vertybes tam, kad nepažįstamos vertybės nedarytų įtakos kitų žmonių gyvenime.1;57-62p.) Vertybes formavo šimtmečiai „Seneliai ir tėvai gana gerai vertina prieškariu gyvavusią Vertybių Sistemą, nes ji buvo grįsta ekonomine valstybės ir jos piliečio galia, krikščioniškuoju dvasiniu mokymu, pagarba tautos istorijai ir tikėjimu rytdiena. Tiesa, tą sistemą mėgino sugriauti Vilniaus krašto okupantai, iš Rytų sklindančios bolševikinės idėjos, partinės rietenos šalies viduje. Galiausia nacistų bruzdėjimas Vokietijoje ir Klaipėdos krašte, sovietų ir nacių suokalbis, padalinęs Rytų Europą į dvi stovyklas ir karo kanonados dundėjimas išklibino stabilumo trokštančio lietuvio vertybių pastolius, o sovietinė ir fašistinė okupacija juos gerokai išvartė. Niūrius sovietinio genocido dešimtmečius galima visiškai praleisti: šlovė tam Lietuvos Žmogui, kuris išsaugojo nors kruopelę tos amžiais puoselėtos ir lipdytos Vertybių Sistemos. Troškimas gyventi kuo greičiau taip kaip Vakaruose, nepasotinamas turtėjimo alkis, blogiausių masinės kultūros ir moralės tradicijų perėmimas mūsų visuomenės dalį tiesiog apakino. Vaikai tas tradicijas perima iš tėvų, dažniausiai – dar nesulaukusių gilios senatvės, vartojimo pomėgį atsinešusių iš netolimų sovietinės stagnacijos laikų. Toks vaikas dar nebaigęs vidurinės skuba “užsikalti faneros”, turėti “mobiliaką”, o gal ir mašinytę. Mokslai palauks. Gerai būtų pasirodyti per “teliką”. O kaip patrauksi prodiuserio dėmesį, jei neparodysi jauno ir dailaus užpakaliuko?“ (2) Vertybių Sistemos kūrimas yra ištisos kartos ar net keleto kartų darbas, o sugriauti ją galima greitai. „Šiuolaikinė visuomenė, trokštanti kuo greičiau suklestėti, naudoja vertybių pakaitalus, kurie tik imituoja tos visuomenės dvasinį augimą. Paprastai taip atsitinka pereinamojoje reformų stadijoje, kai senas rūmas sugriaunamas, o naujas dar nepastatytas. Ar ne taip atsitiko po bolševikų revoliucijos Rusijoje? Lietuvoje irgi įvyko revoliucija, tiktai “aksominė”. Atmetusi sovietinę sistemą, pagrįstą komandinės vertybių sistemos unifikavimu, Lietuva dar nespėjo sudaryti sąlygų naujos sistemos egzistavimui. Mūsų troškimas kuo greičiau sugrįžti į Europą taip pat automatiškai nesuteiks galimybių puoselėti aukštąsias dvasines ir moralines vertybes. Atvirkščiai: iš pradžių gali plūstelėti blogiausi vakarietiško gyvenimo pavyzdžiai. Tokią tvarką nebūtinai sieju su amžinosiomis dvasinėmis vertybėmis. Bet akivaizdu, kad senosios demokratijos kraštai turi sukaupę daug patyrimo, kaip išsaugoti ir ugdyti Vertybių Sistemą – nuo vaiko tobulinimo dar įsčiose iki gilios senatvės. Štai kodėl įsiliejimas į ES šeimą turi duoti daugiau naudos mūsų dvasiniam tobulėjimui, vertybių puoselėjimui.“ (2) Socializacijos principu formuojamos vertybės „Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį. Vaikas, mokydamasis kalbėti, galvoti, jausti, perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes – jie tampa jo paties nuomone, vertybėmis bei nuostatomis. Žmonės perima ir lūkesčius jų elgesio atžvilgiu. Šio „perėmimo“ proceso – socializacijos – metu mes mokomės „tinkamo“ elgesio, atitinkančio mūsų vaidmenis. Socialinis pasaulis, kuriame auga vaikas, beveik visose srityse diferencijuotas lyties atžvilgiu. Lytis yra vienas svarbiausių žmogaus skiriamųjų bruožų, jo tapatumo ir patyrimo pagrindas. Vyro ir moters skirtumai –  sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik anatomines, fiziologines, bet ir asmenybės, elgesio skirtybes. Iš vyrų tikimasi vienų, iš moterų – visai kitų dalykų: pavyzdžiui, tradiciškai priimta, kad vyrai turi būti savarankiški, nepriklausomi, veiklūs, racionalūs, ambicingi, siekiantys karjeros, o moterys – pasyvios, priklausomos, emocionalios, besirūpinančios vaikais ir namų ruoša. Įvairūs veiksniai –  kalba, šeima, mokykla, bendraamžių grupės, žiniasklaida –   jau nuo kūdikystės formuoja žmoguje lyčių skirtybių suvokimą. Pavyzdžiui, kalba. Galima pastebėti, kaip mūsų kalba labiau akcentuoja vyrų – moterų skirtumus, negu panašumus. Vos gimus kūdikiams suteikiamas moteriškas arba vyriškas vardas. Nuo tos dienos lyties tapatumas yra lyg „prilipdomas“ prie individo. Vyrų ir moterų skirtingumą primena ne tik vardai, bet ir kitos kalbos dalys –  įvardžiai, būdvardžiai, daiktavardžiai. Kalboje atsispindi visuomenės vertybių sistema, ir per ją galima pastebėti „dvigubą“ vertybių sistemą: vyrų ir moterų vertybes. Šios dvi vertybių sistemos kyla iš moters ir vyro sampratų, kurios susiformavo per kelis amžius ir yra perkeliamos konkretiems žmonėms. Šiuo atžvilgiu įdomu patyrinėti vyrą ir moterį apibrėžiančius kreipinius. Pavyzdžiui, moteris vadinama „Miss“ ir „Mrs“ (lietuvių kalba „panelė“ ir „ponia“). Sinonimų žodyne randame tokias žodžio „Miss“ reikšmes: netekėjusi moteris, mergina, teta, mokytoja, vaikų prižiūrėtoja, asistentė, klerkė, pardavėja. O žodžio „bachelor“ (lietuvių kalba „viengungis“) reikšmės yra tokios: nevedęs vyras, vienišas džentelmenas, laisvas džentelmenas. Trumpinys  „Mrs.“ reiškia – žmona, moteris, motina, akušerė; žodis „Master“ („šeimininkas“): vyriškos lyties asmuo, vaikinas, džentelmenas, skvairas, dvarininkas, magnatas, aristokratas, valdovas, monarchas, lordas, didis žmogus, aukštesnės klasės žmogus, vadžios žmogus, viršininkas, lyderis, šeimos tėvas, vedęs vyras, nugalėtojas, čempionas ir panašiai. Šis pavyzdys gana akivaizdžiai atskleidžia, kokia vertybių sistema dominuoja visuomenėje.“ (3)   Žmogus kaip asmuo yra vertybė „Krikščionys demokratai pagrindinėmis vertybėmis laiko žmogų kaip asmenį, jo laisvę ir atsakomybę, teisingumą, solidarumą, kurie būtini kuriant harmoningą visuomenę. Remdamiesi Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatomis pripažįstame, kad šeima, mokykla ir valstybė yra svarbiausios institucijos, užtikrinančios vaikų gyvenimo sąlygas, bei apsaugančios nuo dvasinio, fizinio bei dorovinio žalojimo. Socialinis blogis (žiaurumas, girtuokliavimas, priklausomybė nuo kvaišalų) tampa valstybės ir jos piliečių rykšte, sukeliančia asmenybės, o tuo pačiu ir dalies visuomenės degradavimą. Pastaruoju metu vis dažniau vaiko teisės pažeidžiamos šeimoje, vienoje svarbiausių institucijų, turinčių užtikrinti jo saugumą. Ypatingai skaudžiai vaikai nukenčia asocialiose šeimose. Nuo 1995 m. vaiko teisių tarnybų įskaitoje asocialių šeimų padaugėjo 1,9 karto, o vaikų jose - 57 proc. Šiuo metu daugiau nei 40 tūkst. vaikų auga asocialioje ir net kriminalinėje aplinkoje, kurioje sutrinka normali vaiko raida, iškrypsta jo vertybių sistema. Tyrimais nustatyta, kad smurtas šeimoje, šeimos asocialumas, visuomenės, ypač mokyklų bendruomenės abejingumas socialiai apleisto vaiko bėdoms, skatina nepilnamečių agresiją ir žiaurumą. Asocialumo pagrindas yra iškreipta individo vertybių sistema, trukdanti jam integruotis visuomenėje, skatinanti destruktyvų elgesį bei visuomenės interesų ignoravimą.“ (3 Išvados Kiekvienas žmogus turi suformavęs savo asmeninę vertybių sistemą, tačiau toji sistema turi sąsajų su bendromis žmogiškosiomis, visuomenės priimtomis vertybėmis. Vertybės neatsiranda mums panorėjus, jos formuojamos ilgą laiką, o kai kurios jų net šimtmečius. Vertybių formavimuisi didelės įtakos turi žmogaus/ žmonių socialinė, kultūrinė, ekonominė aplinka, artimesni ar tolimesni žmonės, kitos valstybės, svetimtaučiai, kasdieninės ir vis naujos žinios. Vertybės turi tendenciją santykinai keistis, todėl jas reikia kasdien persverti. Literatūra 1. Louise C. Johnson. Socialinio darbo praktika. Bendrasis požiūris.(2001). Vilnius; VU Specialiosios psichologijos laboratorija. 2. http://online.5ci.lt/Article.asp?Lang=L&ArticleID=5208 3. http://www.sociumas.lt/Lit/nr14/lytys.asp 4. http://www.lkdp.lt/vaikas.html

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!