Vartojimo funkcija. Kooficientai: ribinio polinkio vartoti, vidutinio polinkio taupyti.

1.Vartojimo funkcija. Kooficientai: ribinio polinkio vartoti, vidutinio polinkio taupyti. Asmeninės disponuojamos pajamos yra namų ūkio pajamos atmetus valstybei sumokėtus tiesioginius mokesčius ir pridėjus išmokas bei nemokamas paslaugas, gautas iš valstybės. Į asmenines pajamas neįeina valstybės trancferiniai išmokėjimai, nereikia mokėti valstybės mokesčių. Todėl asmeninės disponuojamos pajamos sutampa su nacionalinėmis pajamomis NI. Asmenines pajamas galima panaudoti dviem būdais: vartoti arba taupyti. Taupymas – dalies asmeninių pajamų neišleistų asmeniniam vartojimui pavertimas santaupomis. Vartojimo paklausą atspindi vartojimo funkcija – vartojimo išlaidų ir asmeninių pajamų santykis. Ja galima parodyti grafiškai C-vartojimo tiesė. Ribinis polinkis vartoti – koeficientas, rodantis vartojimo prieauglio santykį su disponuojamų pajamų pokyčiu. Jis apskaičiuojamas: MPC=C/NI Ribinis polinkis vartoti yra tam tikras vartojimo prieaugis, padidėjus nacionalinėms pajamoms vienu vienetu. Jei autonominis vartojimas yra lygus a, tai vartojimo funkciją galima užrašyti taip : C= a+MPC/NI 2. Investicijų funkcija. Koeficientai : ribinio polinkio taupyti, vidutinio polinkio taupyti. Taupymas yra asmeninių pajamų ir vartojimo išlaidų skirtumas S=NI-C Tarp pajamų ir taupymo apimties egzistuoja priklausomybė – taupymo funkcija- taupymo apimties ir asmeninių pajamų santykis. Ribinio polinkio vartoti koeficientas susijęs su ribinio polinkio taupyti koeficientu MPS. Ribinis polinkis taupyti – koeficientas, apskaičiuotas kaip santaupų prieaugio santykis su disponuojamų pajamų prieaugiu. MPS= =I/NI Ribinio polinkio taupyti ir ribinio polinkio vartoti koeficientų suma lygi 1 MPS=1-MPC. Investicijų funkcija yra : I=-a+MPS*NI. Investicijos funkcijos grafikas: 3. Pusiasvyros nacionalinis produktas.jo kitimas. Multiplikatorius. Pusiausvyros nacionalinis produktas – toks nacionalinio produkto dydis kuris yra lygus visuminėms išlaidoms. Taškas E 0-pusiausvyros taškas kuriame visuminės išlaidos yra lygios nacionalinio produkto dydžiui, produkto realizavimno apimtis lygi jo gamybos apimčiai. AD visuminės paklausos tiesė. Pusiausvyros nacionalinės pajamos yra lygios numatomo vartojimo ir investicijų sumai I=NI-C. Pusiausvyros produktas galimas, esant šioms salygoms: 1) visuminė paklausa turi būti lygi nacionaliniam produktui, arba numatomos vartojimo išlaidos ir numatomos investicijos turi būti lygios visuminėms išlaidoms AD=C+I. 2) numatomos investicijos turi būti lygios numatomam taupymui I=S. Didinant investicijas paklausos tiesė AD persikelia į naują padėtį AD1. Susiformuoja naujas pusiausvyros taškas E 1. Pusiausvyros nacionalinis produktas išauga didežsniu laipsniu negu faktiškai padidėja investicijų paklausa. Invessticijų išplečiantį poveikį paaiškina multiplikatoriaus veikimas. Multiplikatorius- koeficientas rodantis kiek kartų padidės pusiausvyrą atitinkantis bendrasis nacionalinis produktas, investicijoms padidėjus 1 vienetu, žymimas m1. Skaičiuojamas kaip pusiausvyros produkto pokyčio santykis su visuminių išlaidų pakitimu m1= =NI/I. Multiprikatoriaus reikšmė visada didesnė už 1 ir nesusijusi su ribiniu polinkiu vartoti. Jei MPC didelis multiplkatoriaus reikšmė didesnė jei mažas mažesnė. Multiplikatorių galima skaičiuoti ir pagal m=1/MPS. Multiplikatoriaus efektą dar gali sukelti ir vartojimo išlaidų padidėjimas. 4. Taupimo paradoksas Jei sprendimas taupyti nesutaptų su sprendimu investuoti ir jei investicijų tiesė I nepasikeis o santaupos padidės (tiesė S pasislinks į padėti S`), tai pusiausvyros taškas E0 persikels į tašką E` ir pusiausvyros nacionalinis produktas sumažės nuo Y0 iki Y` tai taupymo paradoksas – išaugęs noras taupyti mažina nacionalines pajamas ir tuo pačiu pakerta taupymo galimybes. 5. Vyriausybės išlaidų ir mokesčių bendras poveikis pusiausvyros nacionaliniam produktui. Nagrinėsime išlaidų ir mokesčių poveikį pusiausvyros produktuikaip prekėms ir paslaugoms pirkti išleidžiama tiek kiek surenkama grynųjų mokesčių.( G=NT biudžetas yra subalansuotas) AD rodo visuminę paklausą privačioje ekonomikoje(G=0 t=0) tokia visuminė paklausa suformuoja visuminį produktą Y0. Pusiausvyros produkto apimtį galima paveikti : 1) keičiant vyriausybės išlaidų apimtį. Šios išlaidos tiesiogiai didina visuminę paklausą todėl nauja visuminės paklausos linija AD` yra pakilusi aukštyn G dydžiu. 2) keičiant ekonomikos subjekto apmokestinimą. Mokesčių sistemos įvedimas sumažina ribinį polinkį vartoti nacionalines pajamas todėl AD` yra nuožulnesnė.kiekybinis pusiasvyros produkto pasikeitimas priklausys nuo vyriausybės išlaidų ir mokesčių multiplikatorių reikšmių. Pusiausvyros produkto padidėjimą pasikeitūs išlaidoms galima paskaičiuoti taip: YG=m*G 6.Fiskalinės politikos priemonių panaudojimas . Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Jei faktinis nacionalinis produktas yra mažesnis už potencialųjį vyriausybė įgyvendins skatinančią fiskalinę politiką. Ji apima : 1) vyriausybės išlaidų didinimą, 2) mokesčių mažinimą 3) abieju išvardintų priemonių derinimą. Neišvengiama tokios politikos pasekmė biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti padengiamas iš dviejų šaltinių :vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų arba vyriausybė kuria naujus pinigus. Šis būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje. Naujų pinigų kurimas daro didesnį skatinamajį poveikį ekonomikai. Jei ekonomika yra pakilimo fazėje, vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima: 1) vyriausybės išlaidų mažinimą 2) mokesčių didnimą 3) abiejų priemonių naudojimą kartu. Šios politikos pasekmė – biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto pertekliaus atinfliacinis poveikis priklauso nuo to , kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arbaišimtas iš apyvartos. Išimant perteklines lėšas ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Gražindamas skolą, vyriausybė išperka vertybinius popierius iš gyventojų. 7. Savaiminiai ekonomikos stabilizatoriai Vyriausybės išlaidų ir mokesčių dydžio keitimas nėra vienintelis būdas ekonomikai stabilizuoti. Ekonominė sistema turi savaiminius stabilizatorius – tai savaime veikiančios biudžeto politikos priemonės, kurios padidina visuminę paklausą, kai ekonomika nuosmukyje, ir pristabdo visuminės paklausos augimą, kai ekonomika kyla. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriai yra mokesčiai ir transferiniai mokesčiai(nedarbo pašalpa). Mokesčių apimtis auga didėjant nacionaliniam produktui. Transferinių mokėjimų dydis keičiasi priešingai. Mokesčiu linija NT rodo, jog esant tai pačiai mokesčių normai surenkamų mokesčių dydis priklausys nuo šalyje pagaminto produkto apimties. Augant nacvionalinėm pajamom, mokesčių įplaukos į biudžetą didėja automatiškai. Biudžeto deficitas mažėja ir susidaro biudžeto perteklius. Automatiškai atsirandančio biudžeto deficito arba pertekliaus apimtis priklausys nuo mokesčių normos dydžio. Vyriausybės vykdomi mokesčių normos pakeitimai keis ir automatinių stabilizatorių poveikį švelninant ekonomikos svyravimus. Savaiminių stabilizatorių pranašumas , lyginant su diskretine fiskaline politika yra tas jog jie veikia savaime. Tačiau jie negali pašalinti nepageidaujamų pusiausvyros produkto pasikeitimų. Jie tik sušvelnina ekonominių svyravimų amplitudę .8. Pilno užimtumo biudžetas ir fiskalinės politikos įgyvendinimo problemos. Ekonomikoje pasiektas pusiausvyros produktas Y0 , esant visiškam užimtumui ir subalansuotam valstybės biudžetui. Jei dėl kokių nors priežasčių sumažės privačios investicijos, pusiausvyros nacionalinis produktas irgi sumažės iki Y1. Esant nepakitusiai mokesčių sistemai ir tai pačiai vyriausybės išlaidų apimčiai atsiranda biudžeto deficitas. Biudžeto deficitas kuris atsiranda ekonomikai esant nuosmukio fazėje vadinamas cikliniu biudžeto deficitu. Jis sąlygotas savaiminių ekonomikos stabilizatorių. Jeigu biudžeto deficitą sąlygoja ne ekonominis ciklas o vyriausybės vykdomos diskretinės biudžetinės politikos priemonės – toks biudžeto deficitas vadinamas struktėriniu. Konkretus biudžeto deficitas ar perteklius atspindi ne tik vyriausybės vykdomus išlaidų ar mokesčių pakeitimus, bet ir nacionalinio produkto pusiausvyros lygį. Ieškant kriterijaus kuris padėtų įvertinti vyriausybės vykdomos fiskalinės politikos pagrįstumą buvo sukurta pilno užimtumo biudžeto koncepcija. Pilno užimtumo biudžetas rodo, koks būtų biudžeto perteklius ar deficitas, jei ekonomika funkcionuotų esant pilnam užimtumui. Jei yra ekonomikos nuosmūkis , o pilno užimtumo biudžetas bus perteklinis, tai vyriausybė vykdo ne skatinančią , bet stabdančią fiskalinę politiką, kuri dar labiau pagilina ekonomikos nuosmukį. Taikant praktikoje fiskalinės politikos priemones, susiduriama su daugeliu problemų. 1) laiko problema – reikalingas laikas šalies ekonominei situacijai įvertinti; atitinkamiems ekonominiams sprendimams priimti. Praeina tam tikras laikas, kol priimtos fiskalinės priemonės paveikia gamybą, užimtumą ar infliaciją. 2)politinės problemos – ekonomikos stabilumo užtikrinimas nėra vienintelis vyriausybės įgyvendinamos politikos tikslas. Siekdama kitų tikslų , pvz., užtikrinti visuomeninių gėrybių gamybą, vyriausybė gali aukoti ekonomikos stabilumą. Politikai linkę naudoti ekonomikos augimą skatinaačias fiskalines politikos priemones. Tiek vyriausybės išlaidų didinimas, tiek mokesčių mažinimas yra populiarūs rinkėjų tarpe. Todėl politikai, norėdami būti perrinkti, nesiryžta naudoti ekonomikos augimą stabdančių fiskalinės politikos priemonių net tada, kai to reikalauja ekonominė situacia šalyje. 9. Užsienio prekybos poveikis pusiausvyros produktui (nacionalinėms pajamoms) Užsienio prekybos veiklos rezultatą apibūdina grynasis eksportas, kuris apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp šalies eksporto ir importo apimties: NX=X-Z. grynasis eksportas yra visuminės paklausos sudedamoji dalis AD=C+I+G+NX, todėl jo pasikeitimas keis visuminę paklausą ir kartu veiks pusiausvyros nacionalinį produktą. Numatomo grynojo eksporto kitimą lems eksporto ir importo pasikeitimai. Eksporto paklausa daugiausiai priklauso nuo užsienio šalių poreikių. Todėl, galime sakyti, jog konkrečiu momentu eksporto apimtis yra autonominis dydis, tiesiogiai nepriklausantis nuo šaly pagaminto produkto apimties. Importo paklausa apima kitose šalyse perkamas prekes. Todėl importo paklausa didėja augant pajamoms ir produktui šalies viduje. X - eksporto linija - numatomos eksporto išlaidos. Y – numatomos importo išlaidos. Importo paklausos linijos nuožulnumas priklauso nuo ribinio polinkio importuoti MPZ – tai koeficientas, parodantis, kiek padidėja importo išlaidos, nacionalinėms pajamoms didėjant vienu vienetu: MPZ=Z/Y. Z- importo išlaidų pasikeitimas; Y- nacionalinio produkto pasikeitimas. Kai Y

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!