Valstybių ir tarptautinių organizacijų subjektiškumo skirtumai

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETO TEISĖS FAKULTETO TARPTAUTINĖS TEISĖS KATEDRA Teisės fakulteto teisės IV-o kurso TEbn2-01 grupės neakivaizdinio RAŠTO DARBAS TEMA: „VALSTYBIŲ IR TARPTAUTINIŲ ORGANIZACIJŲ SUBJEKTIŠKUMO SKIRTUMAI“ profesoriui Sauliui Katuokai Vilnius 2005 T U R I N Y S Įvadas 3 1. Valstybė 4 1.1. Požymiai 4 1.2. Teisės ir pareigos 6 2. Tarptautinės organizacijos 7 2.1. Požymiai 7 2.2. Teisės ir pareigos 8 Apibendrinimas 10 Valstybių ir tarptautinių organizacijų subjektiškumo skirtumai (lentelė) 11 Naudota medžiaga 12 Patvirtinimas apie atlikto darbo autentiškumą 13 Į V A D A S Teorijoje galime samprotauti, kad viskas, kas nėra žmogus, yra objektas. Objektas (lot. objicio – mesti priešais, laikyti priešais save) yra visa tai, į ką nukreiptos žmonių mintys, norai, veiksmai1. Vadinasi, visa žmonija, kiekvienas individas atskirai įgauna priešpriešinį pobūdį objektyviai realybei ir santykyje su ja įgauna subjekto statusą. Subjektas (lot. subjectum) – pažįstantis ir veikiantis asmuo kaip priešprieša išoriniam pasauliui, t.y. pažinimo objektui, veikėjas2. Subjektiškumo esmė pasireiškia per subjektų tarpusavio santykius, turinčius teisių ir pareigų išraiškas. Istorijoje pirmaisiais subjektais galime vadinti fizinius asmenis, nors jau ankstyvuosiuose individų santykiuose dalyvaudavo ne tik pavieniai subjektai, bet ir jų telkiniai – gentys. Telkimasis prie panašių (rase, kalba, papročiais ir kt.) individų yra natūralus žmonių poreikis. Žmonijos evoliucijos eiga parodė, kad skirtingų planetos regionų žmonės sukūrė skirtingas kalbas, skirtingus papročius, religijas ir kt. Net pati gamta apdovanojo žmones skirtingomis išvaizdomis (rasinis, tautinis elementas). Todėl natūralu, kad analogiškų tapačių savybių (ar fizinių, ar moralinių, ar religinių) turėjimas skatina žmones šlietis prie panašių individų, negu prie skirtingų. Todėl logiška, kad atitinkamoje teritorijoje stengiasi telktis daugiau analogiškų panašumų turintys žmonės3. Iš tokių telkinių atsirado šiuolaikinės valstybės – kaip tam tikri tarpvalstybinių (tarptautinių) santykių subjektai. Valstybių atsiradimas nebuvo tikslingas procesas. Jų atsiradimas – objektyvi realybė, savaiminio istorinio proceso rezultatas4. Atsiradusios kaip socialiniai organizmai jos neišvengiamai ima kontaktuoti viena su kita, susikurdamos abipusio bendravimo taisykles5 (tarptautinės teisės aktus). Ilgainiui valstybių, kaip tarptautinės teisės subjektų, statusas buvo „įvilktas“ į pozityviosios teisės „drabužį“, ir valstybės priskirtos juridiniams asmenims (pvz. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.35 str.). Valstybių tarpusavio bendradarbiavimo plėtra ir tarptautinio gyvenimo poreikiai sąlygojo naujų tarptautinių darinių atsiradimą, kurie dabar žinomi kaip tarptautinės organizacijos. Tačiau tarptautinė organizacija nėra toks pat tarptautinės teisės subjektas kaip valstybė, neturi tokių pat teisių ir pareigų6. Tad šio rašto darbo tikslas – nustatyti tarptautinės teisės subjektų – valstybių ir tarptautinių organizacijų subjektiškumų skirtumus. 1. Valstybė 1.1. Požymiai Šio rašto darbo įvade buvo paminėta, kad valstybės, kaip tarptautinės subjekto, kilmė yra natūrali. Dėl to tarptautinės teisės doktrinoje valstybės įvardijamos kaip pirminiai tarptautinės teisės subjektai. Nesant valstybių, neįmanomas ir tarptautinių organizacijų atsiradimas ir egzistavimas. Tačiau, kad valstybė galėtų dalyvauti tarptautinės organizacijos steigime, ji pati turi turėti nustatytus požymius. Montevideo konvencijos dėl valstybių teisių ir pareigų, patvirtintos septintoje Amerikos valstybių konfederacijoje 1933 m. gruodžio 26 d., 1 straipsnyje apibrėžti valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto identifikavimo požymiai. Tai nuolatiniai gyventojai, apibrėžta teritorija, vyriausybė ir gebėjimas užmegzti santykius su kitomis valstybėmis7. Nuolatiniai gyventojai. Sunku įsivaizduoti valstybę su laikinaisiais gyventojais. Valstybėje turi būti nusistovėjusi bendruomenė: ar nacionaliniu, ar tautiniu pagrindu. Ši bendruomenė turi būti stabili. Tai ir yra vienos ar kitos valstybės piliečiai (pilietybės institutas), kurių ryšys su valstybe yra pastovus ir nenutrūkstamas. Valstybės teritorija suprantama, kaip žemės rutulio dalis, susidedanti iš sausumos, vandenų, oro ir gelmių teritorijos, apibrėžta valstybių sienomis, kurios ribose įgyvendinama valstybės valdžia. Teritorijoje yra materialus valstybės egzistavimo pagrindas. Kiekvienos valstybės tikslas - tiksliai apibrėžti teritoriją. Tačiau gali iškilti klausimas, ar gali valstybės būti tarptautiniu teisės subjektu, jei teritorija tiksliai neapibrėžta? Izraelio teritorija nebuvo aiški stojant į Jungtinių Tautų Organizaciją (toliau tekste – JTO). Baltijos šalių (taip pat ir Lietuvos) sienos taip pat nėra galutinai juridiškai patvirtintos. Svarbu, kad šalis su tam tikromis paklaidomis menamą teritoriją, kurioje gyventų nuolatiniai gyventojai. Vyriausybė. Natūralu, kad ypač dideliam žmonių kiekiui sunku susirinkti vienoje vietoje ir sutarti vienokiais ir kitokiais šalies valdymo klausimais. Todėl žmonija sugalvojo valstybės valdymo mechanizmą per vienokiais ar kitokiais kriterijais išrinktus nuolatinių teritorijos gyventojų atstovus. Tas mechanizmas susidaro iš griežtai reglamentuotų parlamento (tautos atstovybės) ir kitų pareigūnų rinkimų, valdžios organų suformavimo, per kuriuos yra realizuojama tautos valia tiek vidiniais šalies klausimais, tiek išoriniais, t.y. santykiais su kitomis tautomis (valstybėmis), santykiais. Be vyriausybės (vadinkime valdžios organus taip) sunkiai įsivaizduojamas konstruktyvus, operatyvus, ekonomiškas valstybės vidinis ir išorinis valdymas. Tad valstybė suprantama, kaip tam tikras jos atitinkamoje teritorijoje gyvenančių nuolatinių gyventojų, valios realizavimo per tam tikrą išrinktųjų atstovybę (parlamentas) subjektas. Sąvoka „vyriausybė“ netiksliai atpindi trečiojo požymio prasmę. Mes įpratę vyriausybę vadinti vykdomąją valdžią. Tačiau ta sąvoka vartojama, kaip vertinys iš anglų kalbos žodžio „government“, kuris turi platesnę reikšmę, talpinančią savyje visą valstybinio valdymo aparato sampratą. Dar vienas požymis - gebėjimas valstybėms užmegzti santykius su kitom valstybėmis - tada, kai yra įsitikinimas, kad bus laikomasi tarptautinės teisės normų, įsipareigojimai bus vykdomi. Tas sugebėjimas yra valstybės tarptautinės kompetencijos klausimas. Dar vienas požymis, kuris įvardijamas kaip valstybės subjektiškumo požymis - valstybės suverenitetas. Šis požymis nėra įtvirtintas Montevideo konvencijoje. Išskyrus valstybę, kiti tarptautinės teisės subjektai neturi valstybinio suvereniteto – pagrindinio valstybės atributo8. Tarptautinės teisės požiūriu valstybės suverenitetas – tai valstybių nepriklausomybė tvarkant užsienio ir vidaus reikalus, t.y. teisė savarankiškai nustatinėti savo veikimo būdą tarptautiniuose santykiuose ir savo visuomeninę ir politinę santvarką, spręsti kitus valstybės vidaus gyvenimo klausimus9. Iš šio apibrėžimo matome suvereniteto dvejopą pobūdį – vidinį ir išorinį. Neegzistuoja absoliutus valstybinis suverenitetas, nes atskiros valstybės tarpusavyje susijusios, ir tų sąsajų šiuolaikiniame pasaulyje neišvengiamai daugėja. Kai, pavyzdžiui, kalbama apie valstybės ekonominį suverenitetą, tai turimas galvoje ne jos ekonominis izoliavimas, o teisė savarankiškai nustatinėti ekonominę politiką. Valstybės gali turėti įvairią ekonominę galią, skirtingą politinę įtaką, tačiau kaip suvereniteto turėtojos, valstybės yra visiškai teisiškai lygiavertės. Kiekvienos valstybės viršenybė savo teritorijos ribose reiškia, kad niekas neturi teisėtos aukštesnę galią turinčios valdžios toje teritorijoje, kaip tos valstybės valdžia. Atitinkamai kiekviena valstybė tarptautiniuose santykiuose naudojasi vienodu juridiniu savarankiškumu ir nepriklausomybe. Valstybės suverenitetas atsiranda ir dingsta su pačios valstybės atsiradimu ar dingimu.10 Pripažinimas. Valstybės pripažinimo klausimas iškyla tuo atveju, kai atsiranda nauja valstybė susijungus kelioms, arba subyrėjus vienai valstybei atsiranda keletas valstybių, arba iš kokios nors valstybės sudėties išsiskiria nauja valstybė11. Pripažinimas – oficialus teisinis politinis aktas, kurį viena valstybė siunčia kitai, konstatuodama pastarosios egzistavimo faktą ir siūlydama užmegzti atitinkamo lygio tarptautinius santykius. Tuo aktu užmezgami atitinkami tarptautiniai santykiai. Pripažinimo reikšmę galima palyginti su nepilnamečio fizinio asmens emancipavimu – ir tuo, ir kitu atveju asmuo (valstybė ar nepilnametis) tampa teisės subjektu, įgyja veiksnumą. Egzistuoja tokios pripažinimo rūšys: 1) De jure - pilnas pripažinimas, po kurio užmezgami aukščiausio lygio santykiai – diplomatiniai santykiai. Bet kokiu atveju laikoma, kad diplomatinių santykių užmezgimas reiškia pripažinimą de jure12. 2) De facto – dalinis pripažinimas, po kurio gali susiklosti konsuliniai santykiai. 3) ad hoc – konkrečiu atveju, pavyzdžiui sutarties pasirašymo atveju (pvz., pirkimo pardavimo sutarčiai). 1.2. Teisės ir pareigos Nors valstybių teisnumas yra universalus, jos turi specifinių teisių ir pareigų, turinčių esminę reikšmę valstybių tarptautiniam subjektiškumui13. Dar 1949 m. Tarptautinės Teisės Komisija, vykdydama Generalinės Asamblėjos pavedimą, sukūrė Valstybių teisių ir pareigų deklaracijos projektą, tačiau dėl neaktyvaus valstybių pozicijų pateikimo, projektas 1951 m. buvo atidėtas ir nepriimtas iki šių dienų. Tačiau jis pateikia bendrą vaizdą apie esmines valstybių teises ir pareigas. Galima išskirti tokius pagrindines valstybių teises: teisė būti nepriklausomoms ir laisvė įgyvendinant visas teisėtas teises, teisė savo nuožiūra teisiškai tvarkytis savo teritorijoje su asmenimis ir daiktais, nepažeidžiant tarptautinės teisės nustatytų imuniteto reikalavimų, lygiateisiškumas su kitomis valstybėmis, teisė individualiai ar kolektyviai gintis nuo ginkluoto užpuolimo.14 Pagrindinėms pareigoms priskirtinos tokios pareigos: susilaikyti nuo kišimosi į vidinius ir išorinius kitų valstybių reikalus; susilaikyti nuo kitos valstybės gyventojų kurstymo agresijai, smurtui vienas kito atžvilgiu; gerbti žmogaus teises; savo teritorijoje nustatyti tokias sąlygas, kad nekiltų grėsmė visam pasauliui; spręsti ginčus su kitomis valstybėmis tik taikiu keliu; susilaikyti nuo jėgos panaudojimo ar jo grasinimo kitos valstybės teritorinio neliečiamumo ar politinio nepriklausomumo atžvilgiu, ar kitokiu būdu, nesuderinamu su tarptautine teise, kėsintis į tai; neteikti pagalbos valstybei, pažeidusiai tarptautinius įsipareigojimus arba prieš kurią JTO imasi atitinkamų perspėjamųjų ar priverčiamųjų veiksmų; nepripažinti kitos valstybės pretenzijas į teritorijas, užgrobtas jėga; sąžiningai vykdyti savo tarptautinius įsipareigojimus.15 Siauresne prasme valstybių teisių ir pareigų įgyvendinimas pasireiškia per tokias kategorijas: - subjektas gali atlikti bet kokius teisinius veiksmus; - subjektas gali palaikyti diplomatinius ir konsulinius santykius; - subjektas gali kurti tarptautinės teisės normas, taip pat ir sudaryti tarptautines sutartis (jus tractatum); -subjektas turi procesinį teisnumą tarptautiniuose teismuose; - subjektas naudojasi privilegijomis ir imunitetais; - subjektas atsako už jo padarytą žalą ar tarptautinės teisės pažeidimą. Reikėtų dar pridurti gebėjimą tapti tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų nariu ir pilnai dalyvauti jų veikloje

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!