Tarptautinių organizacijų teisė

7 tema: Tarptautinių organizacijų teisė 1. Tarptautinių organizacijų sąvoka, prigimtis, požymiai Kaip teigia tarptautinės teisės doktrina, tarptautinės organizacijos yra pagal tarptautinę teisę įsteigti valstybių susivienijimai, vykdantys tarptautine sutartimi nustatytus tikslus ir turintys jiems įgyvendinti reikalingas teises ir pareigas ir atitinkamą institucijų sistemą. Šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje tarptautinių organizacijų vaidmuo nuolat auga, jos padeda valstybėms vystyti draugiškus tarpusavio santykius ir tuo pačiu bendrai ir veiksmingai spręsti tiek globalias, tiek regionines problemas. Tarptautinių organizacijų vystymosi istorija Tarptautės organizacijos pradėtos kurti 19 a. viduryje. Vienos pirmųjų – Tarptautinė sąjunga žemei matuoti ( 1864 m.), Pasaulinė telegrafo sąjunga (l865 m.), vėliau atsirado Tarptautinė pašto sąjunga (1874 m.), tarptautinis matų ir svorio biuras (1875 m.) ir kt. tarptautinės organizacijos. Iki I pasaulinio karo pasaulyje veikė 25 tarptautinės organizacijos. Pirmosios nuolatinės tarptautinės organizacijos buvo nepolitinio pobūdžio ir veikė kaip administracinės sąjungos. 1919 01 25 įsteigiama universali politinė tarptautinė organizacija – Tautų Sąjunga (Tautų lyga), kurios uždavinys buvo palaikyti taiką ir saugumą. 1919 – 1939 veikusi tarptautinė organizacija, iš pradžių ją sudarė 44 valstybės.1 1920 11 15 Ženevoje prasidėjo pirmas Tautų Sąjungos Asamblėjos posėdis.  Organizacijos statutas, parengtas taikos konferencijoje, buvo 1919 m. Versalio taikos sutarties sudėtinė dalis2. Šios organizacijos veikla iš dalies pateisino savo egzistavimą, kadangi pilnai nevykdė savo prisiimtų tikslų. Pagrindinis tikslas buvo taikos ir saugumo palaikymas. Tačiau istorijos faktai liudija, kad ši organizacija savo tikslo neįvykdė, nes 1940 m. prasidėjus 2 pasauliniam karui ji faktiškai nustojo egzistuoti, o 1946 04 18 Ženevoje buvo paleista ir formaliai. Šios organizacijos tyrinėtojai atskleidė keletą trūkumų, kurie lėmė jos iširimą. Tautų sąjunga: • nevisiškai uždraudė karą; • ji įtvirtino mandatinę sistemą, prisidengusią Vokietijos ir Turkijos buvusių kolonijų pasidalijimą tarp imperialistinių valstybių; • organizacijos institucijos priimdamos sprendimus turėjo veto teisę. Su Tautų sąjungos įkūrimu siejama šiuolaikinės tarptautinės teisės vystymosi pradžia. Tarptautinių organizacijų klasifikacija Jų sisteminimo pagrindai gali būti labai įvairūs: I. Tarptautines organizacijas tikslinga suskirstyti į: • Vyriausybines (TVO – apie 300), kuriose tiesiogiai dalyvauja valstybės ( būtent apie jas ir bus kalbama), ir • Nevyriausybines ( NVO – apie 4000), jungiančias nacionalines visuomenines organizacijas arba kelių valstybių asmenis. 1944 m. įkurta tarptautinė teisininkių moterų federacija tikslas, kad kuo daugiau moterų taptų teisininkėmis, tarptautinė advokatų asociacija, tarptautinė policininkų asociacija ir kt. II. Geografiniu požiūriu TVO: ◦ Regioninės ( Europos Taryba (ET), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), Amerikos valstybių organizacija (AmVO),Afrikos Vienybės organizacija (AVO), Arabų valstybių lyga (AVL) ir kt. ◦ Universalios (dar vadinamos politinėmis organizacijomis, sprendžiančiomis įvairius klausimus), Jungtinių tautų organizacija (JTO), Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija (NATO) ir kt. III. Pagal veiklos objektą ( jos jungia skirtingų socialinių sistemų valstybes): ◦ Ekonominės (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija. Baltijos Jūros šalių subregioninio bendradarbiavimo organizacija, JAV Nacionalinė plėtros organizacijų asociacija NADO ir kt.); ◦ Kultūrinės (Tarptautinės Frankofonijos organizacijos3, Pasaulio paveldo miestų organizacija, UNESCO 4 Baltijos miestų sąjunga5); ◦ Švietimo, mokslo ( Šiaurės ministrų taryba, Europos Taryba, UNESCO); ◦ Sporto ( Tarptautinis olimpinis komitetas, Afrikos nacionalinių olimpinių komitetų asociacija, Azijos olimpinė taryba ir kt.). * Tai neišsami tarptautinių organizacijų klasifikacija. Tarptautinių organizacijų ir valstybių santykiai apibūdinami: 1. Jas kuria valstybės. Valstybės nustato tarptautinių organizacijų veikos kryptis, principus, struktūrą. Tarptautinės organizacijos negali veikti pažeisdama steigimo sutartį (tai - TO veiklą reglamentuojantis dokumentas). 2. Valstybės, tarptautinės organizacijos viduje tiek ir už jos ribų yra suverenios. Tapusios tarptautinės organizacijos narėmis, valstybės nepraranda suvereniteto. Šiuo atveju laikomasi suverenios lygybės principo. 3. Tarptautinės organizacijos negali kištis į valstybės vidaus reikalus. Tačiau steigimo sutartyje gali būti numatytas ir t.t. priimtų sprendimų vykdymo kontrolės mechanizmas. Tai gali būti patikėta ir tarptautinei organizacijai (pvz:. TATENA turi inspekcijos teisę). 4. Tarptautinės organizacijos veiklos mechanizmas. Yra įgyvendinamas pačių valstybių t.y. jos priima sprendimus - rekomendacijas, o įgyvendina valstybės (beveik visi TO sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, nors g.b. ir išimčių). 5. Valstybės TO nariais tampa laisvanoriškai ir bet kada nustatyta tvarka gali atsisakyti narystės. Viskas aukščiau išvardina leidžia apibūdinti Tarptautines organizacijas kaip tarptautinės teisės subjektus sukuriamus valstybių iniciatyva. Vadinasi TO - išvestinis, nuo valstybių valios priklausantis TT subjektas.Visa tai g.b. taikoma visoms Tarptautinėms organizacijoms išskyrus Europos Sąjungą. Tarptautinės organizacijos sąvoka ir prigimtis Pagrindas kurti tarptautinės organizacijas yra steigimo sutartis. Tai valstybių daugiašalio bendradarbiavimo forma, turinti suderintus tikslus, veiklos principus, institucijų sistemą, nustatytą sprendimų priėmimo tvarką, procedūrą, teisinę reikšmę. Kaip minėta anksčiau tarptautinė teisė reglamentuoja tik vyriausybinių organizacijų veiklą. Tarptautinės vyriausybinės organizacijos požymiai 1. Tarptautinės organizacijos kūrėjais gali būti ne mažiau kaip 3 valstybės. Tai daugiašalio bendradarbiavimo forma. 2. Tarptautinė organizacija kuriama tarptautinės sutarties pagrindu. Reiškia, kad ji pradeda gyvuoti tada, kai įsigalioja tarptautinė sutartis, kuriant tarptautinę organizaciją yra priimami organizacijos įstatai (statutas, chartija). Juose nusakomi organizacijos tikslai, veiklos principai, kompetencija, įgaliojimai, struktūra. Svarbu, kad būtų nustatyta tarptautinės organizacijos priėmimo procedūra ir teisinė galia. Tarptautinės teisės požiūriu svarbu kokių tikslų siekia organizacija. • Tikslai neturi prieštarauti tarptautinės teisės normoms, • Jeigu organizacija neįgyvendina tikslų vadinasi ji turi nustoti egzistavusi. 3. Kiekviena organizacija turi turėti savo struktūrą (paprastai 3 grandžių): ▪ Visų valstybių - narių suvažiavimas (asamblėja, kongresas); ▪ Vykdomąsias institucijas (veikia tarp suvažiavimų); ▪ Pastoviai egzistuojančias institucijas (sekretoriatai). Kur yra organizacijos sekretoriatas - ten ir būstinė. Tarptautinė organizacija - tai išvestinis, nuo valstybės valios priklausantis tarptautinės teisės subjektas. Europos Sąjunga Europos Sąjunga - tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos. ES Valstybės narės - tai valstybės, pasirašiusios Europos bendrijų steigimo ir Europos Sąjungos sutartis. Ją sudaro 25 valstybė narės: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Didžioji Britanija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija, 2004 05 01 įstojusios Bulgarija, Čekija, Estija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva6, Malta, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija. Europos Sąjunga - tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas. Europos Sąjunga: • siekia Vieningos Rinkos sukūrimo, kurios viduje panaikinti visi apribojimai laisvam prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimui; • vykdo bendrą prekybos politiką, numatančią prekybą su trečiosiomis šalimis; • vykdo bendrą politiką tokiose srityse, kaip: žemės ūkis, transportas, energetika, aplinkos apsauga ir kita; • kuria ekonominę ir pinigų sąjungą, numatančią vieną visai Europos Sąjungai piniginį vienetą euro. Tikslai Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo "glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio" (Europos Sąjungos sutartis). Kiti ES tikslai: • skatinti subalansuotą ekonominę ir socialinę pažangą, sukuriant teritoriją be vidinių sienų, stiprinant socialinę ir ekonominę sanglaudą, įsteigiant ekonominę ir valiutų sąjungą su vieninga valiuta; • ginti jos interesus tarptautinėje arenoje, ypač įgyvendinant bendrą užsienio ir saugumo politiką, įskaitant bendros gynybos politikos plėtojimą, vedantį į bendrą gynybą; • stiprinti jos valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą, įvedant ES pilietybę; • plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisėsaugos ir vidaus reikalų srityse; • pilnai laikytis acquis communautaire (ES teisės sistema) ir jos papildymų. Ypatumai Europos Sąjunga nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi: 1. ES teisės dominavimas prieš nacionalinę teisę. ES valstybės narės paklūsta ES privalomoms sutartims bei teisės aktams. 2. Institucinės sąrangos unikalumas. Unikalumą apsprendžia tai, kad ES valstybės narės perleidžia dalį savo suvereniteto nepriklausomoms institucijoms, kurios atstovauja ne kurios nors valstybės interesus, o bendrus, nacionalinius visos ES interesus. 3. Subsidiarumo principas. Visi sprendimai Europos Sąjungoje priimami laikantis principo, teigiančio, kad sprendimai turi būti priimami tuo lygmeniu, kuriame jie yra efektyviausi. Jeigu sprendimą gali priimti žemesni valdžios lygmenys, vadinasi nėra reikalo jį patikėti aukštesniam lygmeniui. 4. Įvairovė ir pagarba kultūriniam savitumui. Europos Sąjungą sudaro 15 skirtingų kultūrų valstybių, kurios gyventojai kalba skirtingomis kalbomis, išpažįsta savo religiją, turi specifinius nacionalinius ir kultūrinius tautos bruožus. Europos Sąjunga sudaro sąlygas šių kultūrų ir kalbų palaikymui ir skatinimui. Kiekvienas ES oficialus dokumentas yra verčiamas į devynias oficialias ES kalbas. 5. Rūpinimasis žmogumi. Visa Europos Sąjungos politika iš esmės yra orientuota į ES valstybių narių bei jų piliečių gerbūvio užtikrinimą. Žmogus, jo rūpesčiai ir interesai- svarbiausi ES siekiai. ES suformavo tvirtą socialinę politiką, orientuotą į paprastų žmonių interesų gynimą. 6. Ekonominė, politinė, socialinė sanglauda. Europos Sąjungos politika orientuota į siekį sumažinti atskirų Europos Sąjungos valstybių ir regionų ekonominio bei socialinio išsivystymo lygio skirtumus. Ekonomiškai silpni regionai remiami finansiškai siekiant vystyti jų ekonominį pajėgumą. Europos Sąjunga sanglaudą skatina per įvairius struktūrinius fondus, Europos investicijų fondą ir kitas finansų įstaigas. Susikūrimo istorija ES istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: • 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, • 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija • 1957 m. Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti "Europos Bendrijų", arba "Europos Bendrija", terminas7. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungą sudaro trys sudedamosios dalys (ramsčiai): • Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas); EB šerdį sudaro bendroji rinka ir jos pagrindą sudarančios pagrindinės laisvės: • laisvas prekių judėjimas, • laisvas darbuotojų judėjimas, • laisvas paslaugų judėjimas, • kapitalo ir mokėjimų laisvė. Bendrija taip pat atsakinga už muitų sąjungą ir bendrąją rinką, žemės ūkį, prekybos politiką, švietimą ir kultūrą, sveikatos apsaugą, prieglobsčio teisę, išorines sienas ir kt. Šengeno sutartis veikia šio ramsčio sudėtyje. • Bendroji užsienio ir saugumo politika; Užsienio politika ◦ bendradarbiavimas, ◦ bendros pozicijos ir priemonės, ◦ taikos palaikymas, ◦ žmogaus teisės ir demokratija, ◦ pagalba šalims, kurios nėra ES narės. Saugumo politika ◦ nusiginklavimas, ◦ finansiniai gynybos aspektai, ◦ ilgalaikis tikslas- Europos saugumo sistema. • Bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Šio ramsčio sudėtyje skelbiami tikslai, turi didelės reikšmės norint atskleisti referato temą. Viena iš pagrindinių šio ramsčio tikslų yra Policijos bendradarbiavimas, tai reiškia, kad būtent čia yra aptartas ir Europolo, kaip ES policijos biuro veiklos teisinis pagrindas. Be šio tikslo šiame ramstyje išdėstyti ir kiti svarbūs tikslai kaip: • teisminis bendradarbiavimas civilinėse ir baudžiamosiose bylose; • kova su rasizmu ir ksenofobija8; • kova su nelegalia narkotikų ir ginklų prekyba; • kova su organizuotu nusikalstamumu; • kova su terorizmu. Svarbiausios sutartys Svarbiausios ES sutartys yra pagrindinėmis jos kūrimosi, persitvarkymo gairėmis. Sutartys laikomos pagrindiniu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendradarbiauja. • Romos sutartis - 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija. • Suvestinis Europos aktas - 1986 m. vasario 17 d. Liuksemburge pasirašyta ( įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.) sutartis, peržiūrėjusi ir padariusi pakitimus Europos Bendrijų steigimo sutartyse. • Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis - 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašyta (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) sutartis, kuria įsteigta Europos Sąjunga. • Amsterdamo sutartis - 1997 spalio 2 d. Amsterdame pasirašyta sutartis, padariusi tam tikras Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarties ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisas. ES struktūra Pagal ES institucinę sistemą ją sudaro pagrindinės, patariamosios ir kitos institucijos: Europos Sąjungą pagrindinės institucijos: Europos Sąjungos Taryba EST- tai viena iš institucijų kurioje ruošiami , nagrinėjami bei derinami teisės normų aktai. Tarybą sudaro : vyriausybių vadovai (15), atstovauja savo kuruojama srytį. EST - tai valstybių-narių arba jų vyriausybių vadovų, kartu su užsienio reikalų ministrais periodiški susitikimai. Susitikimai vyksta ne rečiau kaip 2 kartus per metus. Tokia institucija numatyta ES sutartyje, susitikimai vyksta nuo 7 dešimtmečio. Tikslas - prieiti susitarimą, sprendžiant įvairius klausimus aukščiausiame lygyje. 1974 m. pripažinta tokia veiklos forma. Tai įtvirtina bendrasis Europos aktas (1987 m.). Įvestas pirmininkaujančio institutas ir pavesta pirmininkauti tuo metu taryboje pirmininkaujančios valstybės ar vyriausybės vadovui. ET kompetencija nėra aiškiai apibrėžta (ES sutarties 4 str.). Funkcijos: 1) bendros politikos vadovavimas EB-joms ir Europos politikos bendradarbiavimui; 2) ET kaip paskutinės sprendimų priėmimo institucijos veikla. Nesusitarus Ministrams, gali bandyti susitarti valstybių vadovai; 3) ET veikia kaip ekonomikos ir pinigų politikos, socialiniais klausimais formos; 4) EB-jų veiklos tarptautinėje sferoje koordinavimas, bendrų pozicijų priėmimas; 5) Kandidatūrų į pirmininkus svarstymas; 6) Reiškiamos ir svarstomos valstybių narių vadovų pasiūlymai, nuomonės, steigiami komitetai pasiūlymams įgyvendinti. Sprendimai ET priimami koncencuso keliu, turi būti visų valstybių-narių atstovų pritarimas, tačiau nėra balsuojama. ET taikomos tos pačios procedūros kaip ir taryboje. ET priimami teisės aktai ir jų statusas: 1) deklaracijos 2) išvados ET priimtų teisės aktų negali ginčyti kitos institucijos, jie nepatenka į teisingumo jurisdikciją, jie priskiriami guminių aktų rūšiai. Taryba renkasi 2 kartus per metus9 ir sprendžia strateginius ES vystymosi klausimus . Visi Europos Tarybos vykstantys posėdžiai yra uždari . Europos Sąjungos Komisija ESK- tai 20 nuo atskirų ES valstybių nepriklausomų tarptautinių tarnautojų kolegialus organas, turintis plačius įgaliojimus teisės aktų leidybos ir vykdomosios valdžios srityse. Teisės aktų leidybos darbe Komisija dalyvauja per jai paskirtą iniciatyvos teisę, be to, ji pati nustatytose srityse gali savarankiškai priimti nemažai administracinių sprendimų, ypač dėl vidaus rinkos. Vykdomosios valdžios srityje Komisija yra pagrindinė institucija, prižiūrinti, kaip laikomasi Bendrijų steigimo sutarčių, ir ji atsako už jau priimtų sprendimų bei nutarimų vykdymą. Komisijos pirmininką bendru susitarimu skiria ES valstybių vyriausybės. Kiekviena valstybė gali vetuoti pretendento į Komisijos pirmininko postą kandidatūrą, tad dėl kandidatūrų neretai vyksta ilgos derybos. Pagal ES sutartį ES valstybių paskirto Komisijos pirmininko kandidatūrą dar turi patvirtinti Europos Parlamentas. Komisijos narius taip pat skiria ES valstybių vyriausybės. Yra žiūrima, kad į Komisiją patektų bent po vieną kiekvienos ES valstybės pilietį. Suformavus Komisijos sudėtį, kiekvieną jos narį apklausia EP, paskui visa Komisija turi prisiekti EP, o kiekvienas komisaras atskirai -Teisingumo Teismui. EP neturi teisės atšaukti vieną jos narį, jis tik gali pareikšti nepasitikėjimą in corpore10. Tuomet privalo atsistatydinti visa Komisija. Teisingumo Teismas gali atšaukti bet kurį Komisijos narį arba laikinai sustabdyti įgaliojimus. Komisijos kadencijos trukmė 5 metai. Kiekvienas komisijos narys yra atsakingas už vieną ar keletą ES veiklos sričių. Kadencijos metu komisarų pareigos gali būti keičiamos. Komisijos priimami dokumentai priklauso EB teisei todėl turi įstatymų galią ir valstybėms narėms yra privalomi. Tokie dokumentai: • Komisijos reglamentai; • Direktyvos; • Sprendimai. • Kiti dokumentai- Komisijos rekomendacijos ir nuomonės, taip pat kreipimaisi ar pasiūlymai Tarybai ar EP, įvairūs pranešimai - nėra privalomi, jie daugiausia būna rekomendacinio pobūdžio ir dažniausiai naudojami kai tarpinės grandies dokumentai rengiant ES teisės aktus. Komisija veikia kaip kolegiali institucija. Visi sprendimai priimami balsų dauguma. Komisija, kaip svarbiausias vykdomosios valdžios institucija, disponuoja ir didele bendro ES biudžeto dalimi. Komisija turi savo atstovybes visose ES valstybėse ir delegacijas daugelyje kitų pasaulio valstybių. Valstybės sutarė kad tikslų Komisijos skaičių vieningai nustatys Taryba, tačiau jis turės būti mažesnis už valstybių narių skaičių ir Komisijos nariai keisis rotacijos tvarka. Komisijos pagrindinė būstinė įsikūrusi Briuselyje, o kai kurie padaliniai - Liuksemburge. Europos parlamentas EP - tiesiogiai ES valstybių piliečių išrinktų 626 atstovų asamblėja, kurios tikslas -Sąjungoje- atstovauti ES piliečių interesams. Jis, skirtingai nuo nacionalinių parlamentų , nėra aukščiausioji įstatymus leidžianti institucija ir neturi įstatymų iniciatyvos teisės, tačiau jis gali dalyvauti teisės aktų leidybos procese ir kontroliuoti kitų ES institucijų veiklą, taip užtikrindamas Europos integracijos proceso demokratiškumą. Europos Parlamente kiekvienos ES valstybės piliečiams atstovauja tiek atstovų, kiek yra nurodyta Bendrijų steigimo sutartyse, o tas skaičius nustatytas atsižvelgiant į gyventojų skaičių. Pvz:. Airija 15, Austrija 21, Belgija 25, Danija 16, D. Britanija 87, Graikija 25, Italija 87, Ispanija 64, Italija 87, Liuksemburgas 6, Nyderlandai 31, Portugalija 25, Prancūzija 87, Suomija 16, Švedija 22, Vokietija 99. 1999 –2004 m. kadencijos EP yra 17 nuolatinių, 5 nenuolatiniai komitetai, 8 transnacionalinės politinės grupės (frakcijos) ir viena neprisijungusių narių grupė. Europos Parlamentui vadovauja pirmininkas ir 14 jo pavaduotojų, kurie sudaro biurą. Tradiciškai pirmininku pakaitomis renkamas vienos iš dviejų didžiausių partijų atstovas (pusei kadencijos). EP nariai dirba nuolatiniuose komitetuose. Prireikus gali būti sudaryti laikinieji komitetai. EP plenarinės sesijos (maždaug kiekvieną mėnesį kas savaitę) vyksta Strasbūre, nuolatinių komitetų posėdžiai ir neeilinė sesijos - Briuselyje, o jo sekretoriatas (apie 3000 tarnautojų) yra įsikūręs Liuksemburge. EP pirmininko iniciatyva reguliariai rengiami jo paties ir valstybių kandidačių parlamentų , pirmininkų susitikimai. 2001 m. vasario 26d. pasirašytoje Nicos sutartyje ( įsigalios, kai ją ratifikuos visos ES valstybės) yra perskirstytas EP narių skaičius kiekvienai valstybei narei ir jau numatytos vietos 12 kandidačių, kai tik jos taps ES narėmis (Lietuvai numatyta 12 vietų, po 2009 m. 13, o bendras EP skaičius padidintas iki 732). Teisingumo Teismas ETT paskirtis - aiškinti Europos Bendrijų teisės aktus ir nagrinėti teisminius ginčus. Teismas buvo įsteigtas jau pagal 1951 m.Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo (Paryžiaus) sutartį. Pagrindinis Teisingumo Teismo uždavinys - užtikrinti, kad taikant ir interpretuojant EB steigimo sutartis ir teisės aktus būtų laikomasi Bendrijos teisės principų. Teisingumo Teismas ir galimybė kreiptis į jį užtikrina, kad ES institucijų, valstybių narių, juridinių asmenų bei kitų EB teisės subjektų veiksmai ar sprendimai nepažeis EB teisės Taip pat jis sprendžia ieškininius ginčus ir gali priteisti kompensuoti nuostolius. Į Teisingumo Teismą gali kreiptis ES valstybės, ES institucijos, ES valstybių nacionaliniai teismai, o tam tikrais atvejais -juridiniai ir fiziniai asmenys. Teisingumo Teismas susideda iš 15 teisėjų ir 9 generalinių advokatų (daugėjant EB narių, atitinkamai daugėja ir teisėjų). Juos skiria ES valstybių vyriausybės (po vieną kiekviena šalis) 6 metams, ir jie gali būti dar vienai kadencijai. Teismo pirmininką teisėjai renka iš savo tarpo 3 metams, ir jis taip pat gali būti išrinktas dar vienai kadencijai. Teisingumo Teismas nagrinėja tik tas bylas, kurios priskiriamos Europos teisei. Jo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami. Svarbesnes bylas svarsto visi 15 teisėjų, o mažiau svarbias - viena iš šešių sudarytų kolegijų, susidedančių iš Teismo pirmininko ir 2-4 teisėjų. Teisingumo Teismo kompetencijai priklauso trijų tipų teisminės problemos: 1) jis sprendžia ginčus, kylančius tarp Europos teisės subjektų (tarp ES ir valstybių narių; tarp valstybių narių; tarp EB institucijų; tarp fizinių (juridinių) asmenų ir EB); 2) rengia atsakymus, kai ES valstybių nacionaliniai teismai kreipiasi į jį su prašymu taikyti Europos teisę konkrečiose nacionalinių teismų nagrinėjamose bylose; 3) rengia nuomones dėl tarptautinių sutarčių, kurių dalyvė yra EB. Nuo įsteigimo iki šiol Teisingumo Teismas yra išnagrinėjęs apie 8,6 tūkst. bylų. Teismo sprendimai spausdinami Europos Bendrijų "Oficialiame leidinyje " Siekiant sumažinti Teisingumo Teismo krūvį, pagal 1987m. įsigaliojusį Suvestinį Europos aktą buvo įsteigtas Pirmosios instancijos teismas. Šio teismo kompetencijai buvo perduotos mažiau reikšmingos bylos, kad Teisingumo Teismas galėtų daugiau dėmesio skirti esminių Europos teisei bylų nagrinėjimui. Audito rūmai AR- ši ES audito institucija prižiūri ES lėšų panaudojimą. 1992m. ES (Mastrichto) sutartis Audito Rūmams suteikė pagrindinės institucijos statusą . Jie atsako už teisingą bendro ES biudžeto ir visų institucijų lėšų panaudojimą bei sąskaitybą. Susideda iš 15 auditorių (po vieną iš kiekvienos valstybės narės), kuriuos 6 metams vieningai skiria Taryba, gavusi EP pritarimą. Paskirti auditoriai turi būti visiškai nešališki, jie negali eiti jokių kitų pareigų ir turi prisiekti Teisingumo Teisme. Audito rūmų pirmininkas renkamas iš auditorių tarpo 3 metams. Auditoriai gali būti skiriami ir pirmininkas renkamas dar vienai kadencijai. Audito Rūmai veikia ir yra atsakingi kaip kolegiali institucija, o sprendimus priima balsų dauguma. Kiekvienas jų auditorius yra atsakingas Rūmams už atitinkamą ES veiklos srities finansinę kontrolę. Rūmai tikrina visa Bendrijų ir jų institucijų sąskaitas, pajamas ir išlaidas, nustato, ar jos buvo deramai panaudotos. Išvados dėl lėšų panaudojimo dažniausiai grindžiamos atskirų institucijų ataskaitomis, tačiau Rūmai gali bet kada atlikti auditą savo iniciatyva ar valstybės narės prašymu. Rūmai Europos Parlamentui rengia pranešimus apie atlikto audito išvadas. Kiekvienų finansinių metų pabaigoje Rūmai parengia metinį pranešimą apie Bendrijų finansinę veiklą, kuris skelbiamas „ Oficialiame leidinyje". Rūmai taip pat gali pareikšti savo nuomonę apie lėšų panaudojimą reglamentuojančias taisyklės, procedūras. Taip pat dėl aktų, reglamentuojančių finansiškai atsakingų pareigūnų bei inspektorių darbą. Audito Rūmų buveinė yra Liuksemburge, juose dirba apie 500 darbuotojų. Patariamosios ES institucijos: Ekonominių ir socialinių reikalų komitetas Konsultacinė institucija, ES lygmeniu atstovaujanti skirtingoms visuomenės ekonominio ir socialinio gyvenimo grupėms (darbdaviams, darbuotojams ir kt.)11. Steigimo tikslas - įtraukti ekonomines ir socialines interesų grupes į bendros rinkos kūrimą bei teikti konsultacijas Komisijai bei Tarybai. ESRK yra patariamąjį balsą turinti institucija. Jo nuomonė nėra privaloma Komisijai ir Tarybai. Kasmet ESRK pateikia 170 nuomonių ir kitų dokumentų, iš jų 15 proc.- savo iniciatyva. Jį sudaro 222 nariai, atrenkami iš darbdavių, samdomų darbuotojų bei įvairių interesų grupių. Narius siūlo ES valstybės narės, o tvirtina Taryba. Narių kadencijos laikas- 4m. Būstinė Briuselis. Regionų komitetas Šio komiteto vaidmuo patariamasis. Jo nuomonės privalu atsiklausti, kai Taryba ir Komisija priima sprendimus tradicinėse regioninės politikos srityse (švietimas ir jaunimo reikalai, kultūra, sveikatos apsauga, transeuropiniai tinklai, ekonominė ir socialinė sanglauda). Jo atsiradimas rodo ES valstybių norą atkreipti dėmesį į regionų savitumą, įtraukti juos į ES politinę plėtrą. Amsterdamo sutartyje minėtųjų sričių ratas buvo išplėstas įtraukiant užimtumo bei socialinės politikos klausimus, be to, komitetas įgijo patariamojo balso teisę Europos Parlamente. Tačiau ši nuomonė nėra įpareigojanti. Sudaro 222 regionų ir vietos administracinių institucijų atstovai ir tiek pat juos pakeičiančių narių, kuriuos valstybių narių pasiūlymu 4m. vieningai skiria Taryba. Kiekvienai šaliai yra nustatytas Regionų komiteto narių skaičius (atitinka ESRK). Kadencija 4m., būstinė Briuselis; Kitos ES institucijos: Europos viršūnių taryba ES valstybių ir (arba) vyriausybių vadovų susitikimas. Paprastai Europos viršūnių tarybos susitikimuose dalyvauja faktiniai, o ne oficialūs valstybių lyderiai.12 1993m. ES (Mastrichto) sutartis jai suteikė aukščiausios politinės ES vadovybės statusą. Rengiami 2 susitikimai kas pusmetį (2d.), pirmininkaujančioje valstybėje, esant būtinybei, šaukiami neeiliniai susitikimai. Ji sprendžia pačius svarbiausius klausimus: ▪ priima politinius sprendimus, ▪ tvirtina parengtus susitarimus ir dokumentus, ▪ nubrėžia pagrindines kitų institucijų veiklos gaires. Europos centrinis bankas Institucija, atsakinga už ES bendros pinigų politikos vykdymą. Pagrindinis uždavinys yra palaikyti bendro ES piniginio vieneto euro stabilumą. ECB įsteigtas 1998 m. 07 01 d 13. Pagal ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) politiką, Banko steigimu pereita prie trečiojo ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapo - prie bendro ES piniginio vieneto euro įvedimo. ECB savo veikloje yra nepriklausoma institucija, vykdanti griežtai apibrėžtą veiklą. Jokia ES institucija, valstybių narių vyriausybė negali nurodyti ECB, nacionalinių valstybių narių centriniams bankams ką ir kaip jie turi daryti. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas. Sprendimus priimanti institucija ECB yra valdytojų taryba. Didžioji dalis sprendimų valdytojų taryboje priimama balsų dauguma. Kai yra balsuojama dėl valiutos rezervų, kapitalo ir banko pelno paskirstymo, sprendimo priėmimas priklauso nuo valstybės įnašo į banko įstatinį kapitalą. Kuo didesnis įnašas, tuo didesnė valstybės įtaka priimant sprendimus. Būstinė Frankfurtas prie Maino. Europos investicijų bankas Autonomiška ES finansinė institucija, finansuojanti daugiausia ilgalaikius kapitalo investavimo projektus siekiant užtikrinti subalansuotą ES ekonomikos plėtrą, sanglaudą ir integraciją. Įkurti Europos investicijų banką (EIB) numatyta Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartyje. Savo veiklą bankas pradėjo 1958 m. Pagal jo statutą įstatinį kapitalą formuoja visos ES valstybės. Daugėjant ES narių atitinkamai buvo didinamas akcinis kapitalas. EIB yra pelno nesiekianti institucija. Banko veiklos principas - sukaupti įvairių investuotojų lėšas konkretiems projektams, prireikus teikti banko garantijas kitiems skolintojams. Prioritetą EIB teikia pačios ES projektams, tačiau finansuoja projektus ir kitose pasaulio šalyse bei regionuose. Pastaruoju metu EIB daugiau investuoja asocijuotosiose Vidurio ir Rytų Europos valstybėse. Centrinė EIB būstinė įsikūrusi Liuksemburge. Pirmosios instancijos teismas Pagrindinė jo steigimo priežastis buvo palengvinti Teisingumo Teismo darbą. Šio teismo kompetencijai perduotos mažiau reikšmingos bylos, paliekant Teisingumo Teismui sferai svarbiausias Europos teisės bylas. Teismo jurisdikcijai priklauso ginčai tarp Europos Komisijos ir asmenų bei verslo įmonių, taip pat ginčai su Europos Komisija ir administraciniai nesutarimai tarp bendrijos ir jos įstaigų darbuotojų. jį sudaro 15 teisėjų, skiriamų bendru valstybių narių susitarimu. Teisėjai skiriami 6m.laikotarpiui, kuris gali būti pratęstas, kas 3m. pusė teisėjų skiriama iš naujo14. Ombudsmenas Europos Parlamento skiriamas ES pareigūnas, kurio užduotis - nagrinėti skundus dėl ES institucijų veiksmų. Ombudsmenas skiriamas 5m. kadencijai, kuri trunka tiek pat, kiek ir EP kadencija. Ombudsmeno (jo įstaigos) veiklą reglamentuoja taisyklės, kurias tvirtina EP, prieš tai sužinojęs Komisijos nuomonę ir gavęs Tarybos kvalifikuotos daugumos pritarimą. Funkcijos: • Priimti ES piliečių arba kiekvieno fizinio ar juridinio asmens skundus dėl netinkamo administravimo atvejų ES institucijose arba įstaigose, vesti tyrimus; • Pradėti tyrimą ombudsmenas gali gavęs skundą arba savo paties iniciatyva. • Didelę dalį skundų ombudsmenui perduoda EP nariai, gavę juos iš savo rinkėjų. Ombudsmenas neturi įgaliojimų skirti nuobaudas ar sankcijas. Savo tyrimų išvadas jis perduoda EP arba atitinkamai institucijai. Kasmet jis pateikia EP išsamią ataskaitą apie tyrimų rezultatus, nušalinti jį gali tiktai Teisingumo Teismas. Būstinė Strasbūras. Bendrųjų reikalų taryba Bendrųjų reikalų taryba vadinami nuolatiniai ES valstybių užsienio reikalų ministrų susitikimai, kuriuose svarstomi platesnio masto klausimai, susiję iškart su keletu veiklos sričių, tarp kurių patenka ir bendrosios užsienio ir saugumo politikos klausimai. Ji paprastai atsako ir už Europos viršūnių tarybos darbotvarkės parengimą. Dažniau už kitų sričių ministrus Bendrųjų reikalų taryboje posėdžiaujantys UR ministrai kartais gali atstovauti ir kitiems savo valstybės ministrams, jie Taryboje vykdo viso savo šalies ministrų kabineto veiklos koordinavimo funkcijas ir drauge turi galimybę geriau informuoti savo šalies ministrus apie kitų valstybių narių nuomones įvairiais ES svarstomais klausimais. Europos Sąjunga turi 11 kalbų, vartojamų ES institucijų veikloje: anglų, danų, graikų, ispanų, italų, olandų, portugalų, prancūzų, suomių, švedų, vokiečių. Šios kalbos laikomos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Visi ES dokumentai bei susitikimai yra verčiami į 11 oficialių kalbų. Yra ir darbinės kalbos tai anglų, prancūzų bei vis labiau įsigalinti vokiečių. Piliečių teisės ES Valstybių narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Tai reiškia, kad ES pilietis gali: • nevaržomai judėti ir apsigyventi bet kurioje ES valstybės narės teritorijoje; • dirbti ir mokytis bet kurioje ES valstybėje narėje; • balsuoti ir kandidatuoti tiek vietiniuose, tiek visos ES mastu rinkimuose toje šalyje, kurioje jis gyvena; • būti ginamas diplomatinių ir konsulinių kiekvienos valstybės narės atstovybių; • dalyvauti Europos Parlamento, išreiškiančio visų ES piliečių interesus rinkimuose, • teikti peticijas. Simboliai Vėliava. Vėliavą sudaro melsvas (melsvo dangaus) fonas, kuriame pavaizduotos dvylika žvaigždžių, išsidėsčiusių apskritimo forma. Žvaigždės simbolizuoja Europos gyventojų vienybę. Žvaigždžių skaičius yra nekintamas. ES vėliava oficialiai buvo patvirtinta 1986 metais. Himnas. Europos Sąjungos himnas - 1972 metais Tarybos patvirtinti trys Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos finalo aranžuotės fortepijonui, pučiamųjų orkestrui ir simfoniniam orkestrui. Aranžuotės autorius- Herbertas fon Karajanas. Žodžiai- Johano Šilerio "Odė džiaugsmui". Europos diena. Europos diena - 1985 m. Milano Europos viršūnių tarybos patvirtinta diena, skirta vieningos Europos idėjai propaguoti. Europos diena švenčiam kasmet gegužės 9 d., minint Šumano plano metines. Pasas. Europos Sąjungoje nėra centralizuotos pasų sistemos. ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais. Tačiau nuo 1985 metų Europos pasas pradėtas išdavinėti visose ES valstybėse, palaipsniui keičiant senuosius pasus. Pasų išdavimas ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai. Europos pasas yra vienodo formato, puskiečiu tamsiai raudonu viršeliu, ant kurio pasą išdavusios valstybės narės nacionaline kalba užrašyta "Europos Bendrija", tos valstybės pavadinimas ir įspaustas jos herbas. Sprendimų priėmimas Sprendimų priėmimas ES yra kompleksiškas dalykas, priklausantis nuo ES institucijų tarpusavio sąveikos, valstybių interesų bei skirtingų politikos sričių. Priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų. Šiuo metu egzistuoja keturios pagrindinės įstatyminės procedūros: konsultacijos,bendradarbiavimas, bendri sprendimai ir pritarimas. • Konsultacijos. Pagal konsultacijos procedūrą teisės akto leidybą inicijuoja Komisija, kuri teikia teisės akto projektą Tarybai. Taryba, gavusi Europos Parlamento (retais atvejais - Ekonominių ir socialinių reikalų komiteto (ESRK) bei Regionų komiteto (RK) nuomonę, svarsto teisės projektą ir vienbalsiai arba kvalifikuota balsų dauguma priima sprendimą. Iki 1987 metų Suvestinio Europos akto visi teisės aktai buvo priiminėjami remiantis konsultaciniu būdu. • Bendradarbiavimo procedūra. Bendradarbiavimo procedūra yra žingsnis link gilesnės integracijos, Europos Parlamento galių išplėtimo bei konsultacinės procedūros išplėtimo. Pagal bendradarbiavimo procedūrą Europos Parlamentas gavo teisę antrą kartą dalyvauti teisės aktų ruošimo procedūroje. Šį sykį Europos Parlamentas ne tik teikia siūlymus (pirmas teisės akto svarstymas), bet ir turi teisę pritarti, taisyti arba atmesti Tarybos parengtą bendrą poziciją. Tačiau ir bendradarbiavimo procedūroje lemiamas žodis priklauso Tarybai, kuri gali neatsižvelgti į Europos Parlamento siūlymus ir priimti teisės aktą vienbalsiai (kvalifikuotas balsavimas negalioja). Bendradarbiavimo procedūrą įdiegė 1987 m. Suvestinis Europos aktas. • Bendro sprendimo procedūra. Bendro sprendimo procedūra atsirado po 1993 m. įsigaliojus Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai. Ši procedūra numato teisės akto priėmimą dviejų institucijų - Europos Parlamento ir Tarybos- vardu. Iki tol visus sprendimus priimdavo Taryba. Remiantis bendro sprendimo procedūra, Europos Parlamentas gavo teisę trečią kartą dalyvauti teisės akto svarstyme. Tarybai neatsižvelgus į po antrojo svarstymo pareikštą Europos Parlamento nuomonę bendros pozicijos atžvilgiu, Europos Parlamentas turi teisę balsų dauguma vetuoti Tarybos priimtą sprendimą. Kad būtų išvengta konflikto ir surastas abipusiai priimtinas sprendimo variantas, kartais sudaromas specialusis taikinimo komitetas, kuriame yra vienodai Tarybos ir Europos Parlamento atstovų. • Pritarimo procedūra. Pritarimo procedūra taikoma priimant svarbius tarptautinius sprendimus (pvz., naujų valstybių stojimas, Europos centrinio banko užduotys ir įgaliojimai ir pan.). Pagal šią procedūrą Europos Parlamentas tvirtina arba atmeta jam pateiktą teisės akto leidybos pasiūlymą, tačiau neturi teisės jo taisyti. * Šiuo metu taikomos visos keturios teisės aktų priėmimo procedūros, tačiau 1997 metų pasirašius Amsterdamo sutartį numatyta atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti supaprastintą bendro sprendimo procedūrą. Teisės aktai Europos Sąjungos teisės aktus sudaro privalomo (reglamentai, direktyvos) ir rekomendacinio pobūdžio (sprendimai, rekomendacijos, išvados ir kt.). Konkrečią dokumento formą pasirenka jį priimanti institucija. • Reglamentas. Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Jis įsigalioja visoje Europos Sąjungoje iškarto po to, kai yra paskelbiamas Europos Bendrijų "Oficialiajame leidinyje" arba nuo reglamente nurodytos datos, yra privalomas be išimties visiems Europos Sąjungos teisės subjektams ir nepalieka jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės. • Direktyva. Direktyva suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms ES valstybėms narėms, tačiau sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačios valstybės narės. Direktyvos taikomos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai. • Sprendimas. Sprendimas priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra privalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis privalomas tiktai tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis yra skirtas, pvz.: vienai kuriai nors valstybei narei, konkrečiai verslo šakai ar netgi atskiriems asmenims. • Rekomendacija ir išvada. Rekomendacija ir išvada nėra teisiškai privalomi Europos Sąjungos teisės aktai. Jomis paprasčiausiai išreiškiama institucijų pozicija tam tikru klausimu, siūlomi tam tikri veiksmai ir elgesys, įvairių politikos sričių derinimas, koordinavimas. Rekomendacijos ir išvados gali būti skirtos tiek fiziniams ir juridiniams asmenims, tiek valstybėm narėms. 1. Jungtinių tautų organizacija JTO Sumanymą įsteigti naują universalią tarptautinę organizaciją 1943 10 30 iškėlė Maskvos konferencijoje dalyvavusios antihitlerinės koalicijos valstybės (TSRS, JAV, Anglija ir Kinija), kurių vyriausybės pasirašė susitarimą dėl JTO įkūrimo. Vėliau šios organizacijos steigimo klausimai buvo aptariami 1943 TSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos valstybių vadovų Teherano konferencijoje, pabrėžiant tokios organizacijos svarbą, 1944m. aukščiau minėtų valstybių atstovų konferencijoje Dumbarton – Okse ( JAV prie Vašingtono), kur buvo parengtas JTO įstatų projektas, 1945m. didžiųjų valstybių vadovų Jaltos konferencijoje, kurioje buvo suderintas klausimas dėl balsavimo procedūros Saugumo taryboje ir TSTS sąjunginių respublikų atstovavimo Organizacijoje. JTO įstatai galutinai parengti konferencijoje dėl Tarptautinės organizacijos įsteigimo San Franciske, įvykusioje 1945m. 04-06 mėn. jie įsigaliojo 194510 24 , šią dieną įstatus pasirašė 51 valstybė, šiuo metu JTO jungia 189 valstybes15. Organizacijos konstitucinis dokumentas yra įstatai ( chartija), kuriuose 19 skyrių ir 111 straipsnių. Įstatų sudėtinė dalis yra Tarptautinio teismo statutas 5 skyrių ir 60 straipsnių. JTO institucijų sistemą sudaro pagrindiniai ir papildomi organai, tradiciškai JTO specializuotos įstaigos irgi laikomos JTO struktūros dalimis. JTO struktūra sudaryta iš 5 (o ne klasikinių 3) institucijų: 1) JTO generalinė asamblėja; 2) Saugumo taryba; 3) Ekonominė ir socialinė taryba; 4) Globos taryba; 5) Tarptautinis teismas; 6) Sekretoriatas; Generalinė asamblėja GA- tai vienintelė institucija, kurioje atstovaujamos visos valstybės narės. Turi plačiausią kompetenciją. Kviečiama kasmet Niujorke. Galimas ir neeilinis GA posėdis. Iniciatoriai - dauguma narių bei saugumo taryba. Sprendžiamų klausimų ratas platus. Kiekvienos asamblėjos metu sprendžiama maždaug apie 150 klausimų. Pavyzdžiui, sesijoje, kurioje buvo apžvelgta 1998 - 1999 metų veikla, Generalinė Asamblėja nagrinėjo 166 skirtingo pobūdžio klausimus, įskaitant taikos ir saugumo, nusiginklavimo, vystymo, JTO vidaus reformų, aplinkos pasaugos, 2000 metų kompiuterines problemas ir pan. Ir nors Generalinė Asamblėja negali tiesiogiai įtakoti atskirų valstybių sprendimų, JTO pareikšta nuomonė yra labai svarbi tarptautiniu lygiu ir šalys, ignoruojančios Jungtinių Tautų nutarimus gali sulaukti neigiamos pasaulio reakcijos.Generalinės Asamblėjos kompetencija : • Atliekami (jos užsakymu) tyrimai. • Rekomenduoja, kaip reikia spręsti susidariusią situaciją ar klausimą, ginčą tarp valstybių. • Priima naujus narius. • Renka nenuolatinius saugumo tarybos narius. • Skiria tarptautinio teismo teisėjus. • Tvirtina JTO biudžetą bei nario mokesčio dydį. • Saugumo tarybai rekomendavus - skiria generalinį JTO sekretorių. Paprastai metiniai Generalinės Asamblėjos sesijos vyksta rugsėjo - gruodžio mėnesiais. Tačiau Generalinės Asamblėjos sesija gali būti šaukiama atsiradus ypatingiems reikalavimams net ir dėl vieno klausimo. Sesijai prasidedant, Asamblėja išsirenka naują pirmininką, 21 vicepirmininką ir septynių pagrindinių komitetų pirmininkus. Kad būtų užtikrintas teisingas geografinis atstovavimas, Asamblėjai kasmet pakaitomis pirmininkauja penkios valstybių grupės: Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos, Rytų Europos ir Vakarų Europos bei kitų valstybių atstovai. Pagrindinis darbas vyksta plenarinėse sesijose bei komitetuose. Pastarųjų yra 6. Įvardinami numeracijos tvarka: 1 → sprendžia taikos ir nusiginklavimo klausimus; 2 → ekonomikos ir finansų klausimus. 3 → socialinius, humanitarinius, kultūros klausimus; 4 → specialius politinius klausimus bei dekolonizacijos problemas; 5 → administracinio valdymo ir biudžeto klausimai; 6 → teisės klausimai. * 7 yra Kredencialų komitetas, kurį kiekvieną sesiją skiria Pirmininkas. Saugumo taryba Saugumo taryba - viena iš svarbiausių JTO institucijų. ST darbe išskiriamos veiklos kryptys: 1. taikus ginčų sprendimas (pateikiami rekomendaciniai ginčo sprendinio variantai); 2. privalo konstatuoti iškilusį pavojų taikai ir saugumui, bei imtis priemonių (galimas net ginkluotos jėgos panaudojimas); ST struktūra po 2 Pasaulinio karo kito. Narių skaičius buvo padidintas iki 15 ( 5 nuolatiniai JAV, Rusija, Kinija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir 10 perrenkami kas 2 metai, jie turi atstovauti viso pasaulio kontinentus). Tam, kad būtų priimtas sprendimas, balsuojant reikalingas mažiausiai 9 narių sutikimas. ST kompetencija: • palaikyti taiką ir saugumą; • tirti kiekvieną iškilusį ginčą ar susidariusią konfliktinę situaciją; • rekomenduoti kaip spręsti ginčus ar konfliktines situacijas ; • imtis prieš agresorių veiksmų; • rekomenduoti taikyti sankcijas; • kurti nusiginklavimo planus; • raginti Jungtinių Tautų nares imtis ekonominių priemonių ar kitokių sankcijų, išskyrus jėgos panaudojimą, agresijos sustabdymui; • rekomenduoja naujus narius, Generalinį sekretorių,tarptautinio teismo teisėjus. 1997 m. Generalinis sekretorius pateikė pasiūlymą reformuoti JTO ir pirmiausiai ST. Reformos tikslas - praplėsti narių skaičių. Planuojamąjį padidinti iki 23. Kuriamos įvairios galimos praplėtimo formulės (Italija pateikė formulę 5+2-2 t.y. atimti 2 dabartinius nuolatinius narius (D. Britanija ir Prancūzija) ir pridėti 2 naujus - Europos sąjungos valstybes, o D. Britanijai ir Prancūzijai galimybę užimti šį postą paeiliui kas 2 metus). Svarstoma ir galimybė praplėsti pastovių narių skaičių įtraukiant galingas industrines valstybes (Japonija, Vokietija). Kiti mini pretendentus - Braziliją, Indiją arba Afrikos valstybes - Keniją, Egiptą. ST sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma (t.y 9 balsai už) įskaitant sutampančius nuolatinių narių balsus (t.y. nuolatiniai nariai visuomet turi būti "už"). Be to, nuolatiniams nariams yra suteikta veto teisė (t.y. nuolatinis narys gali pašalinti svarstomą klausimą iš dienotvarkės). Ekonominė ir socialinė taryba Joje sprendžiami ekonominiai,socialiniai klausimai. Pagrindinis Tarybos uždavinys - skatinti tarptautinę kooperaciją ir šalių vystymąsi. Siekdama įgyvendinti šį tikslą, Ekonominė ir socialinė taryba konsultuojasi su nevyriausybinėmis šalių organizacijomis, stiprina ryšius tarp Jungtinių Tautų ir įvairių šalių pilietinės visuomenės. Ji dirba sesijomis ( Niujorke ir Ženevoje), dukart per metus ir pavaldi GA. Ši taryba kuruoja specializuotas įstaigas. Ją sudaro 54 nariai, 18 narių renkami kas 3 metai, sprendimai priimami balsų dauguma. Jos pagalbinį mechanizmą sudaro 9 funkcinės komisijos: • statistikos; • demografinė ir plėtros; • socialinės plėtros; • moterų padėties; • žmogaus teisių; • narkotinių medžiagų; • ilgalaikės plėtros; • nusikaltimų prevencijos ir baudžiamosios teisės; • mokslo ir technikos; Penkios regioninės komisijos: • ekonominė Afrikos; • ekonominė ir socialinė Azijos ir Ramiojo vandenyno, • ekonominė Europos, • ekonominė Lotynų Amerikos ir Karibų jūros baseino • ekonominė ir socialinė Vakarų Azijos komisija Keturi nuolatiniai komitetai • programos ir koordinavimo; • nevyriausybinių organizacijų; • žmogaus būsto; • tarpvyriausybinė tarptautinių ataskaitų ir pranešimų standartų ekspertų darbo grupė; * taip pat daug nuolatinių ekspertų organų, nagrinėjančių tokius klausimus kaip nusikaltimų prevencija ir kontrolė, plėtros planavimas, tarptautinis bendradarbiavimas mokesčių klausimais ir pavojingų prekių transportavimas. EST kompetencija: • inicijuoti tarptautinius tyrimus ekonomikos, socialinėje ir kt.srityse bei pranešimus tomis temomis ir pateikti GA, JT narėms ir specializuotoms įstaigoms. • teikti rekomendacijas žmogaus teisių apsaugos srityse. • pateikti GA konvencijų projektus, susijusius su jo kompetencijos sritimis. • sušaukti tarptautines konferencijas tais klausimais,kurie priklauso jos kompetencijai. Globos taryba Kuriant tarptautinę globos sistemą, ši Taryba buvo įsteigta siekiant užtikrinti tarptautinę globojamų teritorijų priežiūrą. Tuo metu tai buvo 11 teritorijų, kurias tuo metu administravo 7 valstybės, Jungtinių Tautų narės. Bendrų pastangų dėka iki 1994 m. šios teritorijos jau buvo užsitikrinę savivaldą arba netgi išsikovojusios nepriklausomybę kaip atskiros valstybės arba įsijungdamos į kaimyninių nepriklausomų valstybių sudėtį. Paskutinė Tarybos globota teritorija buvo Palau Ramiojo vandenyno salos (Pacific Islands), kurias administravo JAV ir kurios tapo 185 valstybe, Jungtinų Tautų nare. Kadangi šiuo metu Tarybos darbas iš esmės yra baigtas, Taryba tesudaro 5 nuolatinės narės, kurios renkasi iškilus būtinybei. JTO tarptautinis teismas (Pasaulio Teismas) Teismo veikla reglamentuojama Statutu. Jis yra sudėtinė JTO įstatų dalis. Pagal šį Statutą teismą sudaro 15 teisėjų, renkamų 9 metams. Teisėjais gali būti kvalifikuoti teisininkai, teisėjų kvalifikacija turi būti tokia, kad savo pilietybės valstybėse jie galėtų užimti aukščiausias teismines pareigas arba būti teisininkais turinčiais pripažintą kompetenciją tarptautinės teisės srityje. Teisėjai turi veikti nepriklausomai. Taip pat teisėjai turi atstovauti visoms pasaulio teisinėms sistemoms. Rinkimų procedūra yra sudėtinga, teisėjui išrinkti reikia absoliučios balsų daugumos tiek Saugumo Taryboje, tiek Generalinėje Asamblėjoje, abiem šiems organams posėdžiaujant atskirai Tarptautinio teismo funkcijos: 1. Spręsti ginčus tarp valstybių 2. Teikti konsultacines išvadas Saugumo tarybos, Generalinės asamblėjos ir spec. įstaigų prašymus. Teismas, spręsdamas jam perduotus nagrinėti ginčus, taiko: • tarptautines konvencijas, nustatančias normas, kurias pripažįsta valstybės, ginčo dalyvės, • tarptautinį paprotį kaip įrodymą, kad tam tikra visuotinė praktika pripažįstama įstatymu, • visuotinius valstybių pripažįstamus teisės principus, • įvairių valstybių labiausiai kvalifikuotų tarptautinės teisės specialistų teismo sprendimus ir doktrinas kaip pagalbines priemones nustatant teisės normas. Tam kad ginčas būtų nagrinėjamas, būtina, kad valstybės pripažintų teismo jurisdikciją. Jos pripažinimas gali vykti trimis būdais: 1. Pasakant aplamai, kad pripažįstama JTO jurisdikcija. 2. Išvardinant konvencijas, dėl kurių kilę ginčai bus nagrinėjami teisme. 3. Išvardinti klausimus dėl kurių ginčai bus nagrinėjami teisme. Šis teismas nėra efektyvus, nes 1) jo jurisdikciją pripažįsta labai ribotai, ginčas bus nagrinėjamas, kai abi sutiks; 2) atskleidė JAV ir NIKARAGVOS byla. JAV sutiko, bet kai ginčas buvo išspręstas neigiamai, JAV pasakė, kad nepripažįsta Tarptautinio teismo sprendimų. Procesas. Teismo procesas dėl ginčo apima rašytinę stadiją, kurioje šalys pateikia ir apsikeičia pareiškimais ir žodine viešo nagrinėjimo stadija, kurios metu į Teismą kreipiasi ginčo šalių atstovai ir advokatai. Generalinis sekretorius Šį postą užimantis pareigūnas yra apibūdinamas kaip "svarbiausias vykdomasis Organizacijos pareigūnas". Generalinis sekretorius yra ir diplomatas, ir visuomenės veikėjas, ir tautų taikytojas, t.y pasaulio bendruomenės akyse Generalinis sekretorius yra Jungtinių Tautų simbolis. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras - nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams. Sekretoriatas pastoviai veikianti institucija Niujorke. Jai vadovauja generalinis sekretorius, kurį skiria GA, ST pritarus 5 metų kadencijai. Jis turi 27 pavaduotojus ir 20 padėjėjų. Dabartinis Jungtinių Tautų sekretorius Kofi A.Annan'as yra jau septintasis Jungtinių Tautų vadovas. Pirmasis Generalinis Jungtinių Tautų Sekretorius buvo norvegas Trygve Lie, dirbęs 1945 - 1953 m. JTO specializuotos įstaigos Šiuo metu JTO veikia 17 specializuotų įstaigų (agentūrų). Visos specialiosios įstaigos yra skirstomos į 3 grupes: 1. Ekonominio pobūdžio spec. įstaigos (Tarptautinis valiutos fondas,tarptautinė finansų korporacija, tarptautinės plėtros asociacija, tarptautinis plėtros bankas. Kai kas priskiria ir pasaulinę pašto sąjunga, tarptautinę jūrų organizacija ir pan.) 2. Socialinio pobūdžio spec. įstaigos.(tarptautinė darbo organizacija, pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija). 3. Įstaigos kultūros, švietimo, mokslo ir intelektualinės nuosavybės srityje. (UNESCO ir pasaulinė nuosavybės organizacija) Visos jos turi tarptautinės organizacijos statusą. Šių įstaigų veiklą kontroliuoja JTO ir teikia rekomendacijas. Lietuvos Respublika dalyvauja daugumos specializuotų įstaigų veikloje. Seniausiai dalyvauja pasaulinėje pašto organizacijoje (1922). Nuo 1940 m. TSRS pranešė, kad Baltijos valstybės nebėra narės. Vėliau bandė atnaujinti narystę, tačiau buvo atsisakyta, kadangi valstybės okupuotos. Narystė atnaujinta 1991m. LR taip pat dalyvauja UNESCO, tarptautinėje darbo organizacijoje, maisto produktų ir žemės ūkio organizacijoje, yra tarptautinės jūrų organizacijos nare.TATENA - tarptautinė atominės organizacijos narė. Organizacija pasisako, kad atominė energija būtų panaudota taikiems tikslams. Yra parengusi keletą konvencijų, turi atstovą LR, teikia pagalbą apmokant Ignalinos AE personalą. 2. NATO (Šiaurės Atlanto Sąjungos Organizacija) Tai 19 Vakarų demokratinių valstybių kolektyvinės gynybos organizacija, siekianti apginti nuo išorės grėsmių savo nares, jų piliečių teises ir laisves. Aljanso tikslas- išsaugoti ir išplėsti saugumą bei stabilumą visoje Euroatlantinėje erdvėje. NATO narėmis yra: Belgija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Islandija, Ispanija, Italija, JAV, Kanada, Lenkija, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Turkija, Vengrija, Vokietija. 2004 04 02 prie šios organizacijos prisijungė 7 valstybės Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija, Slovėnija. NATO veikimo pagrindas- kolektyvinės gynybos principas “visi už vieną.” 1949 m. Vašingtono sutarties 5 straipsnis skelbia: “šalys sutinka, kad ginkluotas užpuolimas vienos ar kelių iš jų atžvilgiu Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas užpuolimu prieš jas visas kiekviena iš jų suteiks užpultajai šaliai ar šalims pagalbą…” Kaip priimami sprendimai NATO viduje? Vienbalsiai, atsižvelgiant į kiekvienos valstybės-narės nuomonę. Naujasis NATO atsisako Šaltojo karo stereotipų ir yra pasirengęs kovoti su naujomis grėsmėmis: regioniniais ir etniniais konfliktais, nestabilumu, kylančiu dėl ekonominių ar socialinių krizių valstybių viduje, terorizmu, masinio naikinimo ginklų platinimu. NATO kūrimosi istorija Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija - NATO buvo įkurta 1949 m. balandžio mėn. Vašingtone. Laisvos ir nepriklausomos valstybės susivienijo, kad diplomatinėmis, esant reikalui ir karinėmis priemonėmis išsaugotų tarptautinę taiką bei savo nepriklausomybę. Vienos ar kelių narių užpuolimas yra laikomas visų Aljansui priklausančių valstybių užpuolimu. NATO veikla yra pagrįsta lygiateisiu politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Ši organizacija nevykdo savarankiškos politikos, o sprendimai priimami visų ją sudarančių valstybių sutarimu. NATO ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija yra vienintelės Europos organizacijos, kurių veikloje aktyviai dalyvauja JAV ir Kanada. Svarbiausias NATO tikslas yra išsaugoti visų jos narių nepriklausomybę, užtikrinti saugumą, puoselėti demokratiją bei žmogaus teises ir garantuoti taiką euroatlantiniame regione. Šio tikslo šalys siekia bendradarbiaudamos saugumo klausimais, įsipareigodamos išlaikyti ir plėtoti savo valstybės bei bendrą Aljanso gynybinį pajėgumą. NATO valstybės kartu planuoja gynybą, konsultuojasi ekonomikos, mokslo, aplinkos apsaugos ir kitais klausimais. Aljansą sudaro politinės ir karinės struktūros, t.y. Tarptautinis sekretoriatas bei Tarptautinis karinis sekretoriatas. Pagrindinius sprendimus priima politinės struktūros. Pagrindinė ir aukščiausia Aljanso politinė vadovybė yra Šiaurės Atlanto taryba, kuri atsakinga už visus NATO sprendimus. Taryba gali būti sušaukta įvairiais lygiais: visų šalių nuolatiniai atstovai ambasadoriai, užsienio reikalų ar krašto apsaugos ministrai. Svarbiausius sprendimus, kaip nauja strateginė koncepcija, naujų narių priėmimas, priima valstybių ir vyriausybių vadovai. Visi šie susitikimai turi vienodą galią ir atspindi kiekvienos valstybės vyriausybės požiūrį. Kiekviena šalis gali pareikalauti tarybos susirinkimo. Tarybos, kaip ir jai pavaldžių komitetų sprendimai priimami ne balsų dauguma, o tik vienbalsiai. XX a. pab. etniniai konfliktai, tarptautinis terorizmas, masinio naikinimo ginklų platinimas trečiojo pasaulio šalyse sukėlė rimtą pavojų globaliniam saugumui. 1991 m. valstybių viršūnių susitikime Romoje buvo priimta nauja Aljanso strateginė koncepcija. Ji patvirtino NATO gynybinį pobūdį ir pabrėžė, kad karinė jėga tapo tik vienu iš daugelio saugumo užtikrinimo priemonių. Po Šaltojo karo taiką ir saugumą galima užtikrinti politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis priemonėmis. Glaudus bendradarbiavimas su kitomis tarptautinėmis organizacijomis: Jungtinėmis Tautomis, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija, Europos Sąjunga, Vakarų Europos Sąjunga ir Europos Taryba, - turi padėti Aljansui garantuoti saugumą euroatlantinėje erdvėje, dalyvaujant krizių valdyme ir tarptautinėse taikos palaikymo operacijose už NATO valstybių teritorijos ribų. Šiems tikslams pasiekti Aljansui reikėjo mobilesnės ir lankstesnės kariuomenės. Buvo numatyta mažinti branduolinę ginkluotę, didinti jungtinių ginkluotųjų pajėgų vaidmenį, organizuoti bendras pratybas su "Partnerystė taikos labui " programos dalyviais. Gerokai sumažėjo ir NATO valstybių karinis personalas bei išlaidos gynybai. 1999 m. jubiliejiniame viršūnių susitikime Vašingtone buvo peržiūrėta ir atnaujinta strateginė koncepcija XXI a. Pirmą kartą buvo pripažinta, jog NATO gali vykdyti karines misijas regionuose, kurie neįeina į Aljanso valstybių teritorijas. Pagrindine NATO funkcija vis labiau tampa ne teritorinė gynyba, o taikos ir stabilumo palaikymas neramiuose regionuose. LIETUVA IR NATO Pastarąjį dešimtmetį vienas iš pagrindinių Lietuvos užsienio politikos strateginių tikslų yra narystė NATO. Integruotis į NATO siekė LDDP, konservatorių vyriausybės, tiek ir dabartinė - koalicinė liberalų ir socialliberalų - vyriausybė. 2000 m. integracijos į NATO siekį patvirtino Lietuvos seimo parlamentinių partijų vadovų ir atstovų komunikatas. 1991 m. buvo užmegzti pirmieji Lietuvos ir NATO kontaktai, kai Lietuva kartu su kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis buvo pakviesta įkurti Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybą. Tokiu būdu Lietuva siekė užmegzti neformalius ryšius su kitomis valstybėmis, spręsti savo valstybės saugumo klausimus, bendradarbiauti įvairių lygių NATO institucijose. Politinio bendradarbiavimo pradžioje buvo pasikeista aukščiausių pareigūnų vizitais. 1992m. Lietuvoje lankėsi NATO generalinis sekretorius M. Verneris, o Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V. Landsbergis viešėjo NATO būstinėje Briuselyje. Kitas svarbus Lietuvos integracijos į NATO etapas buvo 1994m. sausio 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidento A. Brazausko oficialus laiškas NATO generaliniam sekretoriui. Šiame laiške buvo oficialiai paprašyta priimti Lietuvą į NATO. Prezidentas rašė: "Lietuva siekia įnešti savo indėlį į Šiaurės Atlanto saugumą įstodama į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją". 199 m. Briuselyje buvo atidarytas Lietuvos biuras prie NATO. Ilgainiui jis buvo reorganizuotas į aukštesnio rango nuolatinę atstovybę - Lietuvos misiją prie NATO, vadovaujamą ambasadoriaus L. Linkevičiaus. 1994 m. įkūrus Taikos Partnerystės programą, Lietuva kartu su kitomis Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos šalimis pradėjo konsultuotis dėl karinio bendradarbiavimo. Mūsų šalis buvo antroji Vidurio Europos valstybė, prisijungusi prie Taikos partnerystės programos ir tapo viena aktyviausių jos dalyvių. Ši programa turi padėti Lietuvai geriau pasiruošti narystei NATO. Per kelerius metus buvo suformuotas teisinių santykių su Aljansu pagrindas. Sutartyse buvo numatyta rengti karines pratybas Lietuvos teritorijoje, keistis informacija apie gynybos ir finansinius planus bei bendradarbiavimui reikalinga slapta informacija. Šie susitarimai sudarė galimybę mūsų šaliai dalyvauti tarptautiniuose taikos palaikymo pratybose bei plėsti ryšius su Aljansu ir jo partneriais. 1999 m. priėmus Lenkiją, Čekiją ir Vengriją į NATO tapo aišku, kad NATO plėtra bus tęsiama toliau. NATO viršūnių susitikime Vašingtone buvo pripažinta Rumunijos, Slovėnijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos pažanga. Nors Lietuva diplomatiškai paminėta su kitomis dviem Baltijos valstybėmis, jai kaip aktyviausiai Taikos partnerystės programos dalyvei atsiveria geriausios perspektyvos tapti NATO nare. Lietuvos priėmimą lems ryžtingas ir aiškus politinis sprendimas. Jau keletą metų Lietuva siunčia savo taikdarius į NATO vadovaujamas taikos palaikymo operacijas bei vykdo Aljanso standartus atitinkančias kariuomenės reformas. 2001m. Lietuva yra įsipareigojusi padidinti išlaidas gynybai iki 2% bendrojo vidaus produkto. 2002m. LR pakviesta į NATO. 2004 04 02 oficialiai priimta į šią organizaciją.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!