Valstybinis socialinis draudimas ir jo biudžetas

ĮVADAS Be socialinės apsaugos sistemos negali gyvuoti jokia šiuolaikinė valstybė. Socialinis draudimas - bene svarbiausia šios sistemos dalis. Jis apima visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais. Socialinis draudimas kaip lemtis lydi žmogų visą gyvenimą – nuo dar negimusio kūdikio, kuris kartu su motina yra apdraustas, iki jau mirusio žmogaus, nes jį laidojęs asmuo gauna išmoką. Valstybinio socialinio draudimo sistema pagrįsta solidarumo principu: dirbantys žmonės, mokėdami įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius. Taigi fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos - nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau - nuo jas mokančiųjų sąžiningumo. Misija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos misija yra organizuoti socialinį draudimą, vykdyti operatyvų fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą užtikrinant valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą, teisingą duomenų apie draudėjus ir apdraustuosius tvarkymą bei socialinio draudimo išmokų skyrimą ir mokėjimą gavėjams. Vizija. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai ir kitos Fondo įstaigos savo darbu sieks užtikrinti Lietuvos Respublikos įstatymais garantuojamą Lietuvos gyventojų socialinį draudimą, efektyviai valdydama piniginius išteklius ir kokybiškai aptarnaudama klientus. Strateginiai tikslai • Gerinti valstybinio socialinio draudimo principų įgyvendinimą; • Optimizuoti Fondo administravimo įstaigų veiklos valdymą ir gerinti valstybinio socialinio draudimo įmokų surinkimą bei išmokų skyrimą ir mokėjimą gavėjams; • Tobulinti finansų valdymą; • Plėtoti ir tobulinti Fondo administravimo įstaigų informacijos valdymą; • Gerinti Fondo administravimo įstaigų klientų aptarnavimą ir ryšius su visuomene; Socialinis draudimas veikia įmokų į specialų fondą (Lietuvoje vadinama – “Sodra”) ir išmokų iš jo principu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo išmokas gali gauti tik tie asmenys, kurie yra apdrausti ir moka įmokas. Pagal draudimo principą išmokų dydis turi priklausyti nuo sumokėtų įmokų. “Sodra” yra taip pat įgaliota rinkti sveikatos draudimo įmokas, kurias perduoda ligonių kasoms. Kursinio darbo tikslai: 1. išnagrinėti Valstybinį socialinį draudimą. 2. pateikti ir išnagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetą. Kursinio darbo uždaviniai: 1. aptarti Valstybinio socialinio draudimo rūsys. 2. nurodyti socialinio draudimo įmokų sumokėjimo terminus. Kursinį darbą sudaro trys skyriai. Pirmajame skyriuje pateikta istorinė socialinio draudimo apžvalga nuo 1926 metų iki mūsų dienų. Tai yra Socialinis draudimas Lietuvoje 1926 - 1940 metais, Socialinis draudimas Sovietiniu laikotarpiu ir Socialinis draudimas po Nepriklausomybės atkūrimo. Antrajame skyriuje temos dėstymas. Pagrindinės temos – socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas, valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas, užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas ir delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė. Čia daugiausiai buvo naudojama laikraščių Mokesčių Žinios bei Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos medžiagą. Trečiame skyriuje atliktas Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžeto tyrimas. Tyrimo objektas: Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetas. Tyrimo tikslas: pateikti ir išnagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetą. Tyrimo uždaviniai: 1. nustatyti VSDF biudžeto dinamiką lemenčiaus išorinių veiksnius. 2. išvardyti svarbiausias įvertinamas (VSDF) biudžeto įmokas ir išmokas. 3. nustatyti VSDF biudžeto išmokų pagrindinę dalį. 4. apibūdinti kaip turi būti sprendžiama biudžeto deficito problemą. I SKYRIUS ISTORINĖ APŽVALGA Socialinis draudimas Lietuvoje 1926 - 1940 metais. Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos, minėtame įstatyme nurodoma, kad Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Ji aiškino LGĮ, steigė ligonių kasas, tvirtino jų sąmatas, taip pat rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas. Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas. Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: 10 iš jų teritorinės, kitos - atskirų įstaigų ir įmonių kasos: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto. LGĮ numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims bei jų šeimų nariai. Ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirba daugiau kaip 400 Lt per mėnesį. Tuo būdu, socialinis draudimas tarpukario Lietuvoje apėmė nedidelę šalies gyventojų dalį, kadangi net 2/3 tuometinės Lietuvos gyventojų buvo žemdirbiai, o jie, kaip jau minėta, nebuvo draudžiami. Draudimas suteikė nemokamą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas. Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100 % algos, atsižvelgiant į ligonio šeimos padėtį. Pašalpos dydį nustatydavo ligonių kasa. Ligos draudimas buvo finansuojamas įmokomis, kurios negalėjo būti didesnės už 3 proc. algos ir 40 proc. šios sumos mokėjo darbdavys, o 60 proc. - apdraustasis (nuo 1934 m. 6 proc. algos). Valstybės iždas mokėjo 5 proc. draudėjų ir narių įmokų sumos. Ligonių kasų administravimo išlaidos negalėjo viršyti 8-10 proc. metinių konkrečios kasos pajamų. 1938 m. statistika teigia, jog tuo metu ligonių kasose buvo 141 375 apdraustųjų (77 504 kasų nariai ir 63 871 jų šeimų narys). Tai tesudarė 3-4 % šalies gyventojų. 42 % apdraustųjų sirgo ir gavo paramą iš kasų. 1936 m. buvo priimtas Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų įstatymas, pagal kurį privalomai draudžiami fabrikų, miško įmonių, statybų, kelių, uostų, telegrafo bei gatvių tvarkymo darbininkai ir tarnautojai. 1938 m. buvo priimtas Nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų dirbančiųjų žemės ūkiuose aprūpinimo įstatymas. Pagal jį nukentėjusiam buvo teikiama medicininė pagalba, laikinojo nedarbingumo ir laidojimo pašalpos, o taip pat invalidumo ir maitintojo netekimo pensijos. Nedarbingumo pašalpa sudarė 2/3 algos ir buvo pradedama mokėti nuo 4 nedarbingumo dienos. Invalidumo pensija buvo lygi 75 % algos, o netekus mažiau kaip 100 % nedarbingumo, jos dydis buvo mažinamas priklausomai nuo nedarbingumo laipsnio. Vietoje pensijos invalido pageidavimu galėjo būti mokama 10 metų pensijos dydžio vienkartinė pašalpa. 1937 m., pirmaisiais draudimo metais nelaimingų atsitikimų darbe buvo užregistruota 2504, o 1939 m. šis skaičius pasiekė net 5824. 1937 m. pradėjo veikti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasa. Tai buvo viena centrinė įstaiga, tvarkiusi draudimą nuo nelaimingų atsitikimų visoje Lietuvoje. Kasa tik skyrė ir mokėjo pašalpas ir pensijas, o įmokas rinko ligonių kasos. Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams. Teisė į pensiją buvo suteikiama ištarnavus valstybinėje tarnyboje 25 metus. Pensijos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos. Nedarbo draudimo užuomazgas galima įžvelgti dar 1919 m. Tuomet buvo priimti DBĮ. Jis numatė nemokamas paslaugas ieškantiems darbo ir ieškantiems darbininkų. Tačiau spėta įsteigti darbo biržas tik Kaune ir Šiauliuose. Darbo biržas išlaikė savivaldybės savo lėšomis. Bedarbiams buvo organizuojami viešieji darbai ir teikiami pietūs varguomenės valgyklose. Socialinis draudimas Sovietiniu laikotarpiu. Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu VSD buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto. Iki 1990 m. socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos. Jos valdė socialinio draudimo lėšas, joms priklausančias sanatorijas, profilaktoriumus, poilsio namus, kultūros ir švietimo, turizmo ir sporto įstaigas. Lietuva savo atskiro VSDB neturėjo. Visi įnašai patekdavo į bendrą socialinio draudimo biudžetą, kuris buvo dalis TSRS valstybinio biudžeto. Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos profesinėms sąjungoms mokėjo įnašus. Įnašai buvo diferencijuoti, nuo 2.4% iki 18% darbuotojo uždarbio, priklausomai, kokiai profesinei sąjungai įmonė ar organizacija priklausė, pvz., kultūros darbuotojų profsąjungai buvo taikomas 7 proc. įmokų tarifas, geležinkeliečių - 10 proc., maisto pramonės darbuotojų - 14 proc. Vietinių profsąjungų leidimu, darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo pensijas dirbantiems pensininkams, laikino nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo, vaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas. Kadangi socialinio draudimo biudžetas nebuvo atskirtas nuo visasąjunginio valstybės biudžeto, buvo deklaruojama, jog visos išmokos mokamos valstybės lėšomis. Laikino nedarbingumo pašalpos buvo mokamos nuo pirmos nedarbingumo dienos iki kol darbuotojas pasveiks arba bus pripažintas invalidu. Pašalpos dydis priklausė nuo atlyginimo dydžio, nuo nepertrauktojo darbo stažo bei nuo narystės profsąjungoje: profsąjungos nariui, kai nepertrauktasis stažas iki 3 metų, pašalpa buvo mokama 50 % uždarbio dydžio; nuo 3 iki 5 metų - 60 %, nuo 5 iki 8 metų - 80 % virš 8 metų - 100 %. Tuo tarpu nepriklausantiems profsąjungai, pašalpa buvo mažinama 50 %. Be to, dar buvo nustatyti atskiri dydžiai privilegijuotoms gyventojų grupėms, pavyzdžiui, karo invalidams. Nėštumo ir gimdymo pašalpa buvo mokama 100 % darbo užmokesčio dydžio nepriklausomai nuo nepertrauktojo darbo stažo ar narystės profsąjungoje. Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos ne mažiau kaip tris mėnesius. Ji buvo 30 rublių dydžio už kiekvieną gimusį vaiką. Laidojimo pašalpa buvo mokama mirus darbuotojui arba jo išlaikomam šeimos nariui. Laidojimo pašalpa priklausė nuo laidojimo vietos ir mirusiojo amžiaus: jei laidojama mieste, tai pašalpa mirus vyresniems kaip 10 metų amžiaus mokama 20 rublių, o jaunesniems kaip 10 metų - 10 rublių. Jei laidojama kaimo vietovėje - tai atitinkamai 10 ir 5 rubliai. Pensijų sistema “socialistinėje” Lietuvoje buvo labai sudėtinga. Pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais, taip pat asmenims, ėjusiems nustatytą laiką tam tikrą tarnybą. Senatvės pensijos amžius, kurį vėliau paveldėjo ir naujai sukurta nepriklausomos Lietuvos socialinio draudimo sistema, buvo 55 metai vyrams ir 50 metų moterims. Senatvės pensijai gauti buvo nustatytas 25 metų darbo stažas vyrams ir 20 metų moterims. Pensijos buvo skiriamos pagal TSRS valstybinių pensijų įstatymą, o reikalingos lėšos jų mokėjimui buvo pervedamos iš Maskvos. Socialinis draudimas po Nepriklausomybės atkūrimo. Jau praėjo 14 metų, kai Lietuvoje buvo padėti socialinio draudimo pamatai. 1990 m. vasario 13 dieną tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos TSR VSD sistemos pertvarkymo”, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion. Praėjus vos kelioms dienoms po Nepriklausomybės atkūrimo, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji VSD valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Vyriausioji VSD valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti VSDB. Jau tuomet Vyriausiajai VSD valdybai prigijo trumpesnis pavadinimas - “Sodra”. Tai buvo pirmojo direktoriaus šviesaus atminimo Evaldo Kliučinsko sumanymas. 1990 m. spalio 23 d. buvo priimamas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, kuris socialinį draudimą atskyrė nuo globos ir rūpybos ir įteisino savarankišką socialinio draudimo biudžetą. 1991 m. gegužę įsigalioja LR VSDĮ, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus bei valdymą. Įstatyme buvo apibrėžta, kad “valstybinis socialinis draudimas - valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų ir dėl įstatymo numatytų priežasčių turi papildomų išlaidų.” 1991 m. lapkričio 21 d. “Sodra” buvo priimta į ISSA tikrąja nare. Tai įgalino socialinio sistemos darbuotojams ne tik dalyvauti ISSA Generalinėje asamblėjoje, konferencijose, bet ir semtis iš kitų šalių patirties. 1992 m. vasario 7 d. VSD taryba nutarė, kad kovo 23 d. būtų paskelbta VSD diena. Per pirmuosius penkerius socialinio draudimo gyvavimo metus buvo suformuota teisinė bazė, sukurti struktūriniai padaliniai, pradėtos kurti kompiuterinės informacinės duomenų bazės. 1994-1995 m. vyko pensijų reforma. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo VSDPĮ. Jis pakeitė iki tol galiojusį dar 1956 m. sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą. Naujoji sistema buvo orientuota į ateitį ir turėjo būti taikoma tiems asmenims, kurie į pensiją išeis po 1995 m. sausio 1 d. Tačiau Seimo sprendimu, remiantis naujuoju įstatymu, buvo perskaičiuotos visų pensininkų pensijos, taikant pensijos nemažinimo taisyklę. Padidėjusioms pensijoms mokėti “Sodrai” papildomai prireikė 130 mln. litų. Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos didinant bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos - 4 kartus. Šiam tikslui prireikė dar 153 mln. litų. 1995 m. laikotarpis į “Sodros” istoriją įėjo kaip vienas sunkiausių. Pensijų reforma pareikalavo daug papildomų lėšų, vėlavo pensijos ir kitos socialinės išmokos. Be to, tuometinė bankų krizė neaplenkė ir “Sodros”. 1996 – 1998 m. buvo įgyvendinamas projektas “Phare parama “Sodrai”. Pagrindiniais projekto vykdytojais iš ES pusės buvo Airijos socialinės gerovės ministerijos ekspertai. 1997 m. prasidėjo sveikatos reforma, sveikatos draudimo funkcijos iš “Sodros” perėjo ligonių kasoms. Buvo įkurtas atskiras Sveikatos draudimo fondas. 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas sudarė galimybes pensijų fondų steigimui ir veiklai. Tikimasi, kad privatūs pensijų fondai papildys esamą socialinio draudimo pensijų sistemą ir šalies gyventojams sudarys geresnes sąlygas pasirūpinti savo ateitimi. 2000 m. įstatymu įteisinta nauja draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas. 2003 m. pradėta pensijų sistemos reforma. Nuo 2004 m. sausio 1 d. gyventojai dalį įmokų “Sodrai” gali savarankiškai nukreipti pensijoms kaupti. Pirmaisiais reformos metais įmoka kaupiamajam draudimui yra 2,5 proc. – tiek, kiek dabar socialiniam pensijų draudimui moka pats apdraustasis. Kaupiamosios įmokos tarifas kasmet bus didinamas po 1 procentinį punktą iki 5,5 proc. 2007 metais. Per pirmąjį pensijų sistemos reformos etapą, trukusį nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 1 d., pensijų kaupimo sutartis pasirašė 441 606 Lietuvos gyventojų, arba 36,6 proc. visų apdraustųjų VSD. II SKYRIUS VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA VSD Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas, priimtas 2004 m. lapkričio 24 d. (Nr. IX – 2535), VSD fondo biudžeto sandaros įstatymas, VSD fondo sudarymo ir vykdymo taisykles, patvirtintos 2005 m. birželio 14 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 647 (taisyklės įsigaliojo 2005 m. birželio 17 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, priimtas 1994 m. liepos 18 d. (Nr. I – 549), Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, priimtas 2000 m. gruodžio 21 d. (Nr. IX – 110) bei kiti įstatymai ir juos reglamentuojantys norminiai aktai. VSD – socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojama apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudiminių įvykių prarastos darbo pajamos arba apmokamos papildomos išlaidos. VSD sistemą sudaro SADM, VSDF taryba, VSDF valdyba prie SADM (vadinama „Sodra“), teritoriniai skyriai ir kitos valdybai pavaldžios įstaigos, VMI, Lietuvos darbo birža prie SADM, Valstybinė ligonių kasa prie SAM, pensijų kaupimo bendrovės bei „Sodros“ klientai – draudėjai, apdraustieji ir išmokų gavėjai. Lietuvos Respublikos SADM formuoja socialinės apsaugos politiką. Ji kartu su pavaldžiomis institucijomis, socialiniais partneriais bei kitomis suinteresuotomis organizacijomis įgyvendina kiekvieno žmogaus darbo ir socialinę apsaugą, rūpinasi jo socialine gerove. SADM atsako už socialinės apsaugos ir darbo srities įstatymų leidybą, remia ir koordinuoja šalyje atliekamus šios srities mokslo tyrimus, rūpinasi pačios įsteigtų ar jai priskirtų įstaigų veikla. SADM nustato ir perspektyvinius VSDF uždavinius. VSD vykdo VSD fondas (toliau VSDF), kuriam vadovauja VSDF taryba. Ji sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių, atstovaujančių apdraustųjų interesus ginančioms organizacijoms, darbdavių organizacijoms bei valstybės valdymo institucijoms. Taryba stebi, kaip įgyvendinami socialinį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, svarsto ir teikia išvadą dėl VSDF biudžeto projekto bei prižiūri jo vykdymą.VSD funkcijas vykdo VSDF valdyba arba „Sodra“. „Sodra“ – socialinio draudimo fondą administruojanti centrinė institucija, kuri koordinuoja, metodiškai vadovauja ir užtikrina jai pavaldžių teritorinių skyrių (47) ir įstaigų efektyvų ir kokybišką darbą bei juos kontroliuoja. Valdybą sudaro 16 skyrių, kurie savo veiklą organizuoja ir planuoja pagal patvirtintą strateginį veiklos planą. VSD Įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja VSD rūšys: 1. Pensijų draudimas (pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims). 2. Ligos ir motinystės draudimas. 3. Draudimas nuo nedarbo. 4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. 5. Privalomasis sveikatos draudimas. 1 lentelė VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮMOKŲ TARIFO PASISKIRSTYMAS PAGAL DRAUDIMO RŪŠIS Metai Bendras tarifas (%) Pensijų socialiniam draudimui (%) Ligos ir motinystės socialiniam draudimui (%) Nedarbo socialiniam draudimui (%) Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui (%) Sveikatos draudimui (%) Socialinio draudimo pensijai gauti Pensijų kaupimui 2000 34 25 -- 3,5 1,5 1 3 2001 34 25 -- 3,5 1,5 1 3 2002 34 25 -- 3,5 1,5 1 3 2003 34 25,9 -- 3,3 1,5 0,3 3 2004 34 23,4 (+2,5)* 2,5 3,3 1,5 0,3 3 2005 34 22,5 (+3,5)* 3,5 3,3 1,4 0,3 3 * ši įmokos pensijų draudimui tarifo dalis lieka Valstybinio socialinio draudimo sistemoje, jei asmuo nedalyvauja pensijų kaupime. VSDĮ nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėti: • draudėjai - visi viešieji ir privatūs juridiniai asmenys, kurie privalo apskaičiuoti, išskaityti ir įmokėti į VSDF biudžetą VSD įmokas, taip pat fiziniai asmenys, kurie patys privalo mokėti VSD įmokas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; • individualių įmonių savininkai; asmenys užsiimantys individualia veikla, tame tarpe - advokatai, advokatų padėjėjai, antstoliai, notarai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; verslo liudijimus įsigiję asmenys; VSD tarifai. Socialinio draudimo įmokų tarifai bei jų dydžiai (jų dalys) atskirų rūšių socialiniam draudimui tvirtinami VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu. Šio įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja VSD įmokų tarifus: Asmenys, apdrausti visu valstybiniu socialiniu draudimu (34 proc.) - gaunantys atlyginimą už darbą asmenys: dirbantys pagal darbo sutartis, einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, dirbantys žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose, kandidatai į notarus (asesoriai), valstybės tarnautojai; - valstybės politikai, Konstitucinio Teismo teisėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai, kitų teismų teisėjai, kandidatai į teisėjus, prokuratūros pareigūnai, Lietuvos banko valdybos pirmininkas, jo pavaduotojai, valdybos nariai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų vadovai, kiti Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnai, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirti valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų, kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų pirmininkai, jų pavaduotojai ir nariai, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų pareigūnai. Asmenys, išvardyti šiame punkte, valstybiniu socialiniu draudimu draudžiami tuo atveju, jei jie gauna atlyginimą už darbą; Asmenys, privalomai draudžiami visomis valstybinio socialinio draudimo rūšimis (31 + 3 proc. tarifas). Asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatus į notarus (asesoriai), taip pat darbo užmokestį gaunančius asmenis ir einančius narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamose organizacijose, skiriamus į apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijas ir gaunančius darbo užmokestį asmenis, Valstybės politikus, teisėjus ir valstybės pareigūnus darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodytus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, valstybės tarnautojus (išskyrus valstybės tarnautojus, nurodytus 2 dalyje), taip pat gaunančius darbo užmokestį Seimo, Seimo Pirmininko, Respublikos Prezidento ar Ministro Pirmininko skiriamus į pareigas asmenis valstybiniu socialiniu draudimu draudžia jų darbdavys. Pagal LR VSD pakeitimo įstatymą (Žin., 2004, Nr.171-6295), VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymą (Žin., 2004, Nr.171-6323) ir LRR VSDF biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse (Žin., 2005, Nr. 75-2725) nustatytą tvarką darbdavys privalo mokėti už dirbančiuosius 31 proc. dydžio VSD įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 3 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 31 + 3 proc. VSD įmokų sumą pervesti į VSDF biudžetą. Privalomojo VSD 31 + 3 proc. tarifu draudžiami asmenys turi teisę gauti VSD ligos, motinystės, motinystės (tėvystės) pašalpas, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą, draudimą nuo nedarbo, o taip pat senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijas. Asmenys, privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu (24,9 + 2,5 proc. tarifas) Vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, Valstybės saugumo departamento sistemos, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir įmonių pareigūnai, krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos kariai ir Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos civilinę krašto apsaugos tarnybą atliekantys statutiniai tarnautojai yra draudžiami pensijų socialiniu draudimu ir nedarbo socialiniu draudimu. Jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 24,9 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo ir bendrą 24,9 + 2,5 proc. įmokų sumą pervesti į VSDF biudžetą. Valstybės institucija, siunčianti valstybės tarnautoją ir profesinės karo tarnybos karį dirbti ar atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos moka 27,4 proc. įmokų sumą nuo 0,5 valstybės tarnautojo pareiginės algos už nesukakusius senatvės pensijos amžiaus nedirbančius valstybės tarnautojus ar profesinės karo tarnybos karių sutuoktinius – tuo laikotarpiu, kurį pastarieji praleidžia užsienyje dėl to, kad ten gyvena kartu su valstybės tarnautoju ar profesinės karo tarnybos kariu. Minėti asmenys turi teisę į VSD senatvės, invalidumo arba našlių ir našlaičių pensiją, taip pat turi teisę gauti išmoką, numatytą Nedarbo socialinio draudimo įstatyme. Asmenys draudžiami valstybės lėšomis. Valstybės lėšomis privalomai draudžiami VSD bazinei pensijai (50 proc. bazinės pensijos dydžio įmokos tarifas): - motina (tėvas), turinti (turintis) vaiko nuo vienerių iki trejų metų priežiūros atostogas; - motina (tėvas), neturinti (neturintis) vaiko priežiūros atostogų ir draudžiamųjų pajamų, tuo laikotarpiu, kai augina vaiką iki trejų metų; - tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai; - vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą. Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, tikrosios krašto apsaugos tarnybos karininkai, valstybės saugumo pareigūnai bei prokuratūros pareigūnai yra draudžiami VSD pensijų draudimu pagal VSDPĮ. 2004 m. jų darbdaviai privalo mokėti už dirbančiuosius 23,4 proc. dydžio įmokas nuo priskaičiuoto atlyginimo, o 2,5 proc. išskaičiuoti iš paties dirbančiojo atlyginimo. Nuo 1999 m. lapkričio 1 d. Užsienio reikalų ministerija moka už diplomatų sutuoktinius, kurie gyvena kartu su diplomatu dirbančiu užsienyje, pensijų draudimo įmokas nuo pusės diplomato pareiginės algos. Nuo 2003 m. pradžios valstybės institucijos tokia pat tvarka draudžia valstybės tarnautojų sutuoktinius, tuo laikotarpiu kai pastarieji gyvena su valstybės tarnautoju dirbančiu Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje. Nuo 2005 metų privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą bus draudžiami visai pensijai ir nedarbo socialiniu draudimu valstybės lėšomis. VSD įmokų sumokėjimo terminai. Draudėjai VSD įmokas apskaičiuoja ir moka nuo tos dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą. Įmokos skaičiuojamos už kiekvieną mėnesį turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Įstaigos ir organizacijos, visiškai išlaikomos iš LR valstybės ir savivaldybės biudžetų, apskaičiuotas socialinio draudimo įmokas turi sumokėti tą dieną, kurią iš LR kredito įstaigų gauna lėšas praėjusio mėnesio užmokesčiui išmokėti, bet ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Įmokos į Fondo biudžetą mokamos mokėjimo pavedimais per banką, pašto perlaidomis. Įmokas galima sumokėti grynaisiais pinigais visuose VĮ "Lietuvos paštas" paštuose, AB banko „Hansabankas“ ir AB banko „Snoras“ skyriuose. Mokėjimo dokumentuose turi būti nurodomi valstybinio socialinio draudimo įmokų kodai. Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, išduotus trumpesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, VSD įmokas privalo sumokėti už visą verslo liudijimo galiojimo laikotarpį per 5 darbo dienas nuo verslo liudijimo įsigaliojimo ar jo galiojimo laiko pratęsimo. Asmenys, kurie verčiasi veikla įsigiję verslo liudijimus, įgytus ketvirčiui ar ilgesniam laikotarpiui, įmokas moka kartą per ketvirtį, ne vėliau kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos. Socialinis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimą draudiminiais įvykiais ir dėl to mokamų socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo pakeitimo įstatymas (Žin, 2003, Nr.114-5114), kuris įsigaliojo nuo 2004 m, sausio 1 d, ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatai (Žin, 2004, Nr.44-1448). Nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu privalomai draudžiami (jei jiems už darbą ar tarnybą mokamas darbo užmokestis): • asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis pas juridinius ar fizinius asmenis, kandidatai į notarus ir einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas renkamuose organizacijose. • Valstybės politikų, teisėjų ir pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Valstybės tarnybos įstatyme nurodyti valstybės politikai, teisėjai, valstybės tarnautojai (išskyrus krašto apsaugos sistemos profesinės karo tarnybos karius) • profesinių mokyklų moksleiviai, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentai jų profesinio mokymo (praktikos) įstaigoje ar įmonėje metu bei asmenys, teritorinių darbo biržų siųsti persikvalifikuoti įmonėse arba dirbti viešųjų darbų, jų persikvalifikavimo ar viešųjų darbų laiku; • asmenys, esantys socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigose, - jų darbo laiku; • nuteistieji laisvės atėmimu - jų darbo laiku. Įmokų dydis 2005 metais – 0,3 proc. nuo kiekvienam asmeniui apskaičiuotos darbo užmokesčio sumos. Apskaičiuotos nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. SVARBUS REIKALAVIMAS: Draudėjas privalo teikti „Sodros“ teritoriniam skyriui atskyrą formų 3-SD, 4-SD ir formos Nr. 4 paketą: - informacija apie kiekvienam apdraustajam per kalendorinį ketvirtį apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų sumas; - VSD ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos forma Nr. 4. Šis paketas turi būti pateikiamas kiekvieną kalendorinį ketvirtį, ne vėliau kaip iki kito ketvirčio pirmojo mėnesio paskutinės darbo dienos prieš 15 dieną. Apdraustajam, nelaimingo atsitikimo metu netekusiam dalies ar viso darbingumo, mokama: • ligos pašalpa (dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos) • netekto darbingumo vienkartinė kompensacija • netekto darbingumo periodinė kompensacija Apdraustajam, mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pripažinto draudiminiu įvykiu, jo šeimos nariams gali būti skiriama: ◦ vienkartinė draudimo išmoka ◦ periodinė draudimo išmoka Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas numato, kad jei nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, nukentėjo darydamas tyčinį nusikaltimą arba be draudėjo žinios, t. y. atlikdamas darbą ne draudėjo naudai, sąmoningai siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas, ar nukentėjo dėl bendro susirgimo, įvykis nepripažįstamas draudiminiu. Nedarbingumo kontrolės skyriaus apskrities tarnyba, nagrinėdama nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pripažinimo draudiminiu įvykiu klausimą, privalo gauti iš VSDF valdybos teritorinio skyriaus patvirtinimą raštu, kad įmonė, įstaiga ar organizacija, kurioje dirba nukentėjusysis, yra registruota draudėju, kad draudėjas moka socialinio draudimo įmokas, o nukentėjęs asmuo įrašytas apdraustųjų asmenų įskaitoje. Jei ne, įvykis nelaikomas draudiminiu. Savarankiškai dirbančių asmenų valstybinis socialinis draudimas. Vadovaudamasis naujomis Valstybinio socialinio draudimo sudarymo ir taisyklėmis Valstybinio socialinio fondo valdybos direktorius 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.V-261 (Žin. 2005, Nr. 85-3200) patvirtino naujas Duomenų apie savarankiškai dirbančių VSD įmokas pateikimo taisykles, kurios įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 15 dienos. Naujomis duomenų pateikimo taisyklėmis turi vadovautis: - individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės ūkinės bendrijos tikrieji nariai, taip pat asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. - individualių įmonių savininkai, tikrųjų ūkinių bendrijų nariai, komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai, asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Aukščiau paminėti draudėjai privalo pateikti formą 3b-SD „Pranešimas apie savarankiškai dirbančių asmenų valstybinio socialinio draudimo įmokas“ už savarankiškai dirbančius asmenys, jeigu jų pajamų metinė suma lygi 12 MMA (nuo 2005m. liepos 1 d. MMA 550Lt) Pajamų metinė suma gali būti apskaičiuota tokiais būdais: - iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Pelno mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pelno mokesčio sumą. - iš apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atėmus mokestinių metų pajamų mokesčio sumą. 2 lentelė SAVARANKIŠKAI DIRBANČIŲ ASMENŲ SOCIALINIO DRAUDIMO ĮMOKOS Apdraustųjų kategorijos Draudimo rūšys Įmokų dydis Savarankiškai dirbantys asmenys yra (išskyrus verslo liudijimus turinčius asmenis): • individualių įmonių savininkai; • tikrųjų ūkinių bendrijų nariai; • komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; • asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kai ji apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Draudimas bazinei pensijai 50 procentų bazinės pensijos Draudimas papildomai pensijos daliai (mokamas tais atvejais, kai pajamų metinė suma lygi 12 MMA arba didesnė) 15 procentų socialiniam draudimui deklaruojamų pajamų Savarankiškai dirbantys verslo liudijimus turintys asmenys Draudimas bazinei pensijai 50 procentų bazinės pensijos Taisyklėse nustatyti duomenų pateikimo terminai. Formas 3b-SD „Sodros“ teritoriniam skyriui, kuriame vykdoma draudėjo apskaita, reikia pateikti: - pasibaigus kalendoriniam ketvirčiui - už savarankiškai dirbančius asmenys kurie moka socialinio draudimo įmokas pagrindinei pensijos daliai ir avansu moka socialinio draudimo įmokas papildomai pensijos daliai nuo jų pačių pasirinktos ir socialiniam draudimui deklaruojamos pajamų sumos; - pasibaigus mokestiniams metams (išskiriant ketvirčiais) - už savarankiškai dirbančius asmenys kurie privalo mokėti socialinio draudimo įmokas pagrindinei ir papildomai pensijos dalims gauti iki metinės pajamų (pelno)mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos; - draudėjo pertvarkymo, likvidavimo, reorganizavimo ar individualios veiklos pabaigos atveju. Kaip ir visų kitų draudėjų, forma 3b-SD pateikiama kartu su Valstybinio socialinio draudimo ir Sveikatas draudimo fondo lėšų finansine ataskaita (Forma Nr.4). - už kalendorinį ketvirtį – ne vėliau kaip iki ketvirčio pirmo mėnesio paskutinės darbo dienos prieš 15 dieną. - už mokestinius metus - ne vėliau kaip iki kito metinės pajamų (pelno) mokesčio deklaracijos pateikimo VMI termino paskutinės dienos. Verslo liudijimus turintys asmenys draudžiasi tik pagrindinei pensijos daliai. (žr. 2 lentelę). Nuo 2005 m. sausio 1 d., remiantis VSDĮ 4 ir 5 str. atitinkamais punktais (Žin.,1991, Nr.17-4470), savarankiškais dirbantys asmenys, tarp jų ir tie, kurie verčiasi individualia veikla, laikotarpiu, kai augina vaiką iki 3 metų, valstybiniu socialiniu pensijų draudimu valstybės lėšomis nėra draudžiami. Valstybinis savanoriškasis socialinis pensijų ir pašalpų draudimas. Pagal LR Vyriausybės 2000 m. kovo 23 d. Nr.339 patvirtintas Valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimo taisykles valstybinio savanoriškojo socialinio pensijų draudimu (toliau VSSPD) gali draustis ne jaunesni kaip 16 metų LR ar ES valstybės narės nuolatiniai gyventojai: - kurie nedraudžiami privalomuoju pensijų draudimu, - pagrindinei pensijos daliai gauti arba pagrindinei ir papildomai pensijos daliai gauti; - kurie draudžiami privalomuoju pensijų draudimu tik pagrindinei pensijos daliai gauti - papildomai pensijos daliai gauti(asmenys dirbantys pagal verslo liudijimus); - kurie savanoriškuoju pensijų draudimu draudžiasi individualiai. Įmokų dydis. Asmenys, apsidraudę VSSPD, įmokas moka VSDF valdybos prie SADM teritoriniam skyriui individualiai savanoriškojo pensijų draudimo sutartyje (toliau – draudimo sutartis) nustatytu laiku ir tvarka. Jie moka įmokas, apskaičiuotas pagal LR VSDF biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintus tarifus, t.y. 50 proc. bazinės pensijos (iki 2005 m. birželio 30 d. – 86 Lt, nuo 2005 m. liepos 1 d. – 100 Lt). Įmokų papildomai pensijos daliai gauti tarifas 15 proc. nuo pateis asmens nuožiūra pasirenkamų ir deklaruojamų pajamų sumos, apskaičiuojamos nuo ne mažesnės kaip LR Vyriausybės patvirtinta MMA, taikoma apskaičiuojant asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą. Apsidraudęs asmuo, pats apskaičiuoja socialinio draudimo įmokas ir kartą per ketvirtį, bet ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną prieš to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 d, perveda jas teritorinio „Sodros“ skyriaus nurodytą banko sąskaitą. Jei eilinio ketvirčio įmokos nesumokamos per 3 mėnesius nuo einamojo ketvirčio pabaigos, skyriaus iniciatyva draudimo sutartis nutraukiama. Įmokos, laiku nesumokėtos dėl pateisinamų priežasčių, gali būti sumokėtos už praėjusį laiką (šiuo atveju skaičiuojami LR valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyti delspinigiai). Draudimo sutartis. Draudimo sutartis asmenys sudaro su Fondo valdybos teritoriniu skyriumi. Ji įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos, jeigu joje nenurodytas kitas laikas. Draudimo sutartis sudaroma ne trumpiau kaip 12 mėnesių. Jeigu apdraustasis prieš mėnesį iki sutarties galiojimo pabaigos nepareiškia ją nutraukiąs, sutarties galiojimo laikas pratęsiamas neapibrėžtam laikui. Apsidraudusio pageidavimu draudimo sutartis gali būti nutraukta, apie tai raštu prieš mėnesį įspėjus Fondo valdybos teritorinį skyrių. Draudimo sutartis gali būti sudaryta trumpesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui, jeigu asmeniui iki teisės gauti senatvės ar invalidumo pensiją įgijimo dienos liko mažiau kaip 12 mėnesių. Pagal 2005 m. balandžio 18 d. LR Vyriausybės nutarimą Nr.419 (Žin, Nr.51-1705) nuo 2005 m. balandžio 21 d, asmuo, sudaręs su savanoriškojo socialinio pensijų draudimu sutartį, įsidarbina ir yra draudžiamas privalomuoju socialiniu draudimu, sutartis automatiškai nutraukiama, nuo įsidarbinimo ar veiklos vykdymo pradžios, juridinio asmens įregistravimo Juridinių asmenų registre pirmosios dienos. Draudimas ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms. 1997 m. spalio 28 d. Nr.1191 LR Vyriausybė patvirtino VSSD ligos, nėštumo ir gimdymo (motinystės) pašalpoms. (Žin, 1997, Nr.98-2497). VSSD ligos ir motinystės pašalpoms gali draustis LR ar ES valstybės narės nuolatiniai gyventojai, ne jaunesni kaip 16 metų, kurie: • nėra privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu; • nesukakę senatvės pensijos amžiaus; • nepripažinti netekto darbingumo žmonėmis. Asmenys savanoriškuoju pašalpų draudimu draudžiami individualiai, sudarant sutartys su VSDF valdybos teritoriniais skyriais pagal apdraustojo nuolatinę gyvenamąją vietą. Sutartis sudaromos vieneriems kalendoriniams metams. Jos gali būti pratęsiamos arba nutrauktos. Įmokų dydis. Įmokos mokamos ne rečiau kaip kartą per ketvirtį. Jos turi būti sumokėtos ne vėliau kaip paskutinę einamojo ketvirčio darbo dieną. Apsidraudęs asmuo įmokas gali mokėti pašte ar banko įstaigoje. Įmokos turi būti mokamos už visą kalendorinį mėnesį. Tais pačiais kalendoriniais metais mėnesinių įmokų dydis nekeičiamas. Sumokėtos įmokos negražinamos, jei neįvyko draudimo įvykis. Įmoka negali būti mažesnė kaip 10 Lt ir didesnė kaip 200 Lt per mėnesį.(žr. 5 priedą 3 lentelę). Ligos, nėštumo ir gimdymo pašalpoms pašalpų mokėjimo trukmė. Pašalpų mokėjimo trukmė susijusi su įmokų mokėjimo trukme. Ilgiau mokėjęs įmokas asmuo turi teisę gauti pašalpą ilgesnį laikotarpį. Minimali įmokų mokėjimo trukmė - 6 mėnesiai (žr. 5 priedą 4 lentelę). Pašalpa mokama už kalendorines dienas, nurodytas nedarbingumo pažymėjime, tačiau ne ilgiau, negu priklauso pagal draudimo įmokų mokėjimo laiką. Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas. Lietuvos Respublikai tapus ES nare, suintensyvėjo darbo jėgos migracija. Socialinį draudimą darbo užsienyje metu reguliuoja šalių susitarimai. Susitarimo tikslas yra užtikrinti nuolatinę socialinę apsaugą asmenims, vykstantiems iš vienos šalies į kitą, ir išvengti tokių situacijų, kurioms esant asmuo galėtų gauti dvigubas socialinio draudimo išmokas arba turėtų mokėti dvigubas socialinio draudimo įmokas. Lietuva yra pasirašiusi dvišales socialinio draudimo sutartys su Baltarusija, Ukraina, Rusija, JAV. Jeigu šalys nėra pasirašiusios šio susitarimo, abejose šalyse yra taikomi nacionaliniai įstatymai. Tokiu atveju niekas neapsaugo nuo dvigubo apmokėjimo. Dėl asmenų, kurie vyksta į ES valstybės, socialinio draudimo problemų nekyla. Lietuvai 2004 m. gegužės 1 d. tapus ES nare, įsigaliojo visi ES norminiai dokumentai, reglamentuojantys asmenų socialinę apsaugą. Svarbiausias koordinacinis dokumentas yra Europos Tarybos reglamentas 1408/71/EEB, priimtas 1971 m. liepos 5 d., o reglamentas 574/72/EEB nustato pirmojo reglamento įgyvendinimo tvarką. Minėti reglamentai taikomi tradicinėms socialinės apsaugos išmokoms, susijusioms su senatvės, invalidumo, maitintojo netekimo, nelaimingų atsitikimų darbe, profesinio susirgimo, ligos, nedarbo bei šeimos pagausėjimo atvejais. Šių reglamentų nuostatos taikomos visose ES (Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Portugalijoje, Suomijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje) taip pat EEE valstybėse (Islandijoje, Lichtenšteine, Norvegijoje) ir iš dalies Šveicarijoje. Šiuo metu reglamentai gina tik šių asmenų socialinės apsaugos teises: • samdomų darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų, apdraustų pagal vienos ES ar EEE valstybių įstatymus; • valstybės tarnautojų ir jiems prilygintų asmenų; • studentų; • pensininkų, net jei jie sulaukė pensinio amžiaus prieš jų šaliai įstojant į ES ar EEE ; • aukščiau minėtų asmenų šeimos narių, neatsižvelgiant į jų pilietybę; • aukščiau nurodytų asmenų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę. Siunčiamas dirbti darbuotojas - tai darbuotojas, paprastai dirbantis vienoje šalyje, kurį darbdavys laikinai išsiunčia dirbti jo įmonės naudai į kitą šalį. Siuntimo laikotarpis negali viršyti 12 mėnesių. Jei dėl nenumatytų aplinkybių darbas trunka ilgiau, siuntimo laikotarpis gali būti pratęstas dar 12 mėnesių. Paprastai atsakymas iš kitos valstybės gaunamas po 6-8 savaičių. Išskirtiniais atvejais valstybės bendru sutarimu gali nustatyti ilgesnį laikotarpį. Paprastai valstybės narės laikosi taisyklės, kad didžiausias laikotarpis – 5 metai. Kai siunčiamo darbuotojo ar savarankiškai dirbančio asmens darbo kitoje ES valstybėje narėje laikas neviršija 12 mėnesių, ir jis nėra išsiųstas pakeisti kito darbuotojo, kurio siuntimo laikas pasibaigė, jam yra taikomi Lietuvos socialinės apsaugos įstatymai. Kitaip tariant siunčiamas darbuotojas lieka apdraustas savo šalyje. Siunčiamas darbuotojas turi teisę į medicinos pagalbą gydymo įstaigose priimančioje šalyje, tarsi jis būtų ten apdraustas sveikatos draudimu. Šios išmokos bus teikiamos pagal užsienio valstybės įstatymus. Ar tai bus palanku siunčiamam darbuotojui, priklausys nuo priimančios šalies ir siunčiančios šalies įstatymų, reglamentuojančių ligos pašalpas natūra, skirtumų. Siunčiamam darbuotojui susirgus, ligos pašalpą mokės "Sodra" pagal Lietuvos įstatymus. Panašios taisyklės taikomos ir motinystės išmokoms. Europos sveikatos draudimo kortelė. Nuo 2005 m. liepos 1 d. E111 formos pažymas, suteikiančias teisę privalomuoju sveikatos draudimu apdraustiesiems ES bei Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine ir Šveicarijoje gauti sveikatos priežiūros paslaugų, pakeis Europos sveikatos draudimo kortelė. Taip yra nusprendusi Europos Taryba, siekdama supaprastinti procedūras nepakeičiant keliaujančiųjų po šias užsienio šalis teisių ir pareigų. Kortelė patvirtina apdraustųjų asmenų teisę į tokią medicinos pagalbą, kuri yra jiems būtina buvojant užsienyje. Medicinos pagalba teikiama pagal tos šalies teisės aktus, atsižvelgiant į tai, kokių sveikatos apsaugos paslaugų asmeniui reikia ir kiek jis toje šalyje bus. "Europinėje" kortelės pusėje bus pavardė, vardas, gimimo data, asmens ir kortelę išdavusios institucijos bei kortelės tapatybės numeriai, galiojimo data. Antroji kortelės pusė -lietuviška, joje bus tokie pat duomenys kaip ir "europinėje" pusėje, jie užšifruoti brūkšniniu kodu. Besirengiantiems vykti užsienin kortelės išduodamos TLK (Plačioji g. 10, Vilnius) pateikus prašymą ir pasižadėjimą, kurių blankus galima gauti TLK, arba rasti VLK (adresas - www.vlk.lt) interneto svetainėje. Prašymą galima pateikti pačiam ar per įgaliotąjį asmenį, paštu, faksu bei elektroniniu paštu. Kortelė išduodama nemokamai ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo pateikimo, pasirašius pasižadėjimą nedelsiant pranešti ją išdavusiai TLK apie draudiminio statuso pasikeitimą ar kortelės praradimą. Kortelė išduodama ne trumpesniam kaip 3 mėnesių ir ne ilgesniam kaip 6 metų laikotarpiui. Pasibaigus jos galiojimo laikui draudžiamojo asmens prašymu kortelė keičiama nauja. Jei pasikeičia į šį dokumentą įrašyti asmens duomenys, nauja kortelė išduodama tik grąžinus TLK senąją. Jei apdraustasis praranda galiojančią kortelę arba ją sugadina, tokiu atveju už išduodamą vietoje prarastosios ar sugadintosios jis sumoka į VLK sąskaitą 50 Lt. Savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems užsienyje, taikomi tie patys principai kaip ir samdomiems darbuotojams. Tik yra numatytos kelios papildomos sąlygos: (1) siuntimo metu savarankiškai dirbantys asmuo turi išlaikyti Lietuvoje savo įmonę, dirbtuvę ar studiją; (2) prieš vykstant dirbti į užsienį savarankiškai dirbantis asmuo tam tikrą laiką turi užsiimti ekonomine/profesine veikla Lietuvoje. Reglamente 1408/71/EEB taip pat pateikiamos išsamios taisyklės ir atvejams, kai asmuo dirba dviejose ar daugiau ES šalių. Pagrindinis principas – taikyti gyvenamosios šalies teisės aktus, jei darbas atliekamas toje šalyje. Jei gyvenamojoje šalyje darbas neatliekamas, darbuotojas turi būti apdraustas pagal darbdavio registracijos vietos teisės aktus. Jei asmuo dirba keliose bendrovėse, kurios registruotos keliose ES šalyse, taikomi darbuotojo gyvenamosios šalies teisės aktai. Delspinigių ir baudų atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 straipsnis leidžia „Sodros“ vaidybai Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka atidėti delspinigių, apskaičiuotų draudėjams už pavėluotai pervestas socialinio draudimo įmokas, išieškojimo laiką arba atleisti juos nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, jei buvo aplinkybės, kurios nepriklauso nuo draudėjo draudėjų valios ir kurių jie negalėjo numatyti. Delspinigiai pradedami skaičiuoti jau kitą dieną po nustatyto įmokų sumokėjimo termino iki įmokų sumokėjimo dienos įskaitytinai. Už pavėluotai į Fondą pervestas socialinio draudimo įmokas skaičiuojami delspinigiai pagal finansų ministro nustatytą delspinigių normą. Šiuo metu delspinigiai už vieną dieną yra 0,03 proc. nuo apskaičiuotos socialinio draudimo įmokų sumos. Delspinigiai negali būti skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų. Asmenys, įsigijusiems nuo laiku nesumokėtų įmokų sumos delspinigiai skaičiuojami priklausomai nuo to, kuriam laikui yra įsigytas verslo liudijimas. Jei jis įsigytas laikotarpiui, trumpesniam nei 3 mėnesiai, socialinio draudimo įmokos turi būti sumokėtos per 5 darbo dienas. Jei ilgesniam kaip 3 mėnesiai, įmokos turi būti mokamos kartą per ketvirtį, bet ne kaip iki to ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos. Siekiant išsaugoti verslą, Vyriausybė numatė, kad VSDF vadyba gali atleisti arba atidėti delspinigių išieškojimo laiką. Draudėjai turi kreiptis į „Sodros“ teritorinius skyrius, pateikdami tam tikrus dokumentus. Nuo dokumentų pateikimo valdybai dienos delspinigių išieškojimas ir sankcijų taikymas sustabdomas. „Sodros“ teritoriniai skyriai ne vėliau kaip per 20 dienų nuo dokumentų gavimo juos išnagrinėja, surašo pažymą, apsvarsto priežastys ir parengia išvadas. Galima kreiptis ir dėl delspinigių skolos atidėjimo. „Sodros“ teritoriniai skyriai per 10 dienų nuo VSDF vadybos pranešimo apie priimtą sprendimą leisti atidėti delspinigius įsiskolinimą gavimo sudaro su draudėjais delspinigių išieškojimo laiko atidėjimo sutartis. Pagal sutartį atidėtas delspinigių mokėjimas atnaujinamas ne vėliau kaip kitą mėnesį po delspinigių išieškojimo atidėjimo termino, sutartyje numatytu laiku ir sumomis. Atleidžiama nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo tik ypatingais atvejais, kai socialinio draudimo įmokų draudėjas negalėjo sumokėti dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, įrodytų dokumentais. „Sodros“ valdyba, vadovaudamasi valdybos nustatytomis taisyklėmis, gali pripažinti socialinio draudimo įmokų, delspinigių ir baudų skolas beviltiškas ir jas nurašyti, jeigu juos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių. Tai būtų atvejai, kai: - nerasta socialinio draudimo įmokų mokėjimo turto; - rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); - priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką; - netikslinga privertinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) būklė. Savarankiškai dirbantys asmenys atleidžiami nuo delspinigių mokėjimo arba jiems atidėdamas delspinigių išieškojimas laikas tokia pat tvarka. Sankcija už neteisėtą sumažinimą – bauda. VSDĮ, kartu taisyklės, numato, kad neteisėtai sumažinus, socialinio draudimo įmokas, į socialinio draudimo fondą išieškoma visa suma, kurie sumažintos socialinio draudimo įmokos, taip pat dvigubai didesnė už šią sumą bauda. Vienintelė leistina draudėjams taikyti lengvata – teisė atidėti baudų išieškojimą iki vienerių metų. Pagal Naująsias Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisykles, draudėjai dėl atleidimo nuo baudų turėtų kreiptis tiesiog į Valstybinio socialinio draudimo fondo vadybą. (Konstitucijos pr.12, Vilnius) III SKYRIUS TYRIMAS Tyrimo objektas: Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetas. Tyrimo tikslas: pateikti ir išnagrinėti Valstybinio socialinio draudimo fondo 2005 m. biudžetą. Tyrimo uždaviniai: 5. nustatyti VSDF biudžeto dinamiką lemenčiaus išorinių veiksnius. 6. išvardyti svarbiausias įvertinamas (VSDF) biudžeto įmokas ir išmokas. 7. nustatyti VSDF biudžeto išmokų pagrindinę dalį. 8. apibūdinti kaip turi būti sprendžiama biudžeto deficito problemą. Valstybinio socialinio draudimo fondo (VSDF) biudžetas – tai savarankiškas valstybinio socialinio draudimo fondo pajamų ir išlaidų biudžetinių metų planas. Jo sudarymo ir vykdymo tvarką bei rodiklius, pagal kuriuos tvirtinamas biudžetas ir jo vykdymo ataskaita, reglamentuoja LR valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymas. VSDF biudžeto dinamiką lemia nemažai išorinių veiksnių. Esminiai jų būtų šie: 1. Vidutinis darbo užmokestis, 2. Apdraustųjų visu socialiniu draudimu skaičius, 3. Bazinė pensija, 4. Draudžiamosios pajamos, 5. Minimali mėnesinė alga, 6. Įplaukų pokyčiai, kuriuos lemia privačių pensijų fondų atsiradimas. 5 lentelė VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO 2005 M. BIUDŽETAS   tūkst. Lt 1. Pajamos 5 884 159   1.1. Draudėjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos 5 140 808   1.2. Apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos 492 936   1.3. Savarankiškai dirbančių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos 55 202   1.4. Valstybinio savanoriškojo socialinio draudimo įmokos 918   1.5. Baudos, delspinigiai ir kitos pajamos 11 048   1.6. Asignavimai iš valstybės Rezervinio (stabilizavimo) fondo 149 900   1.7. Atgautos į ankstesnių metų išlaidas iškeltos abejotinai atgautinos sumos 26 547   1.8. Veiklos pajamos ir iš turimo kapitalo gaunamos pajamos 6 800 2. Išlaidos 5 861 159   2.1. Pensijų socialiniam draudimui 4 188 303   2.2. Ligos ir motinystės socialiniam draudimui 439 890   2.3. Draudimui nuo nedarbo 229 080   2.4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui 30 377   2.5. Lėšos, pervedamos į Privalomojo sveikatos draudimo fondą 467 766   2.6. Lėšos, pervedamos į pensijų fondus 299 800   2.7. Neatgautinos ir abejotinai atgautinos sumos 13 500   2.8. Veiklos sąnaudos 192 443 3. Grynasis einamųjų metų rezultatas 23 000 4. Kasos apyvartos lėšos 114 000 Rezultatai. Lietuvoje veikia valstybinė (privalomojo ir savanoriškojo) socialinio draudimo sistema, kurios tikslas garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekusiems darbingumo ir pajamų dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, įteisintos tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos , motinystės, motinystės (tėvystės), nelaimingų atsitikimų ir profesinių susirgimų. Be to, “Sodra” yra įgaliota rinkti sveikatos draudimo įmokas, kurias perduoda ligonių kasai. Nagrinėjant įvertinama šios įmokos: 1. Draudėjų bei apdraustųjų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos; 2. Savarankiškai dirbančių asmenų privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos; 3. Valstybinio savanoriško socialinio draudimo įmokos. 4. Baudos, delspinigiai ir kitos pajamos. 5. Asignavimai iš valstybės Rezervinio (stabilizavimo) fondo. bei išmokos: 1. Pensijų socialiniam draudimui; 2. Ligos ir motinystės socialiniam draudimui; 3. Nedarbo socialiniam draudimui; 4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui; 5. Lėšos, pervedamos į Privalomojo sveikatos draudimo fondą ir į pensijų fondus. VSDF biudžeto išmokų pagrindinę dalį sudaro išmokos pensijoms. Kaip ir įmokų, išmokų dinamika labai panaši – stebimas jų didėjimas kasmet (apytiksliai 3 proc.). Todėl statistiškai ateityje būtų galima numatyti, jog išmokos augs. Žvelgiant į ateitį, susiklosčiusią padėtį komplikuoja dar ir tai, kad vis mažiau žmonių gimsta. Visuomenė pamažu senėja. Be to, Lietuvoje kasmet didėja asmenų, gaunančių invalidumo pensiją, skaičius, kurio didėjimą lemia skurdas, žemas pragyvenimo lygis, ne itin gera padėtis darbo rinkoje, lengvatos bei gyventojų sveikatos sutrikimai. 6 lentelė DARBINGUMO IR PENSINIO AMŽIAUS GYVENTOJŲ PROGNOZĖ 2000 - 2025 METAIS Metai Darbingumo amžius gyventojų dalis, % Pensinio amžiaus, gyventojų dalis, % Darbingumo ir pensinio amžiaus gyventojų santykis 2000 58,0 19,5 3,0 2005 61,2 18,1 3,4 2010 62,2 17,9 3,5 2015 61,0 18,6 3,3 2020 59,6 19,6 3,0 2025 58,0 21,1 2,7 Socialinio draudimo fondas nuolat jaučia lėšų trūkumą. Deficito problemą mėginama spręsti plečiant draudžiamųjų ratą, didinant pensinį amžių bei įmokos tarifą, dalį išlaidų užkraunant darbdaviui, taikant represines administracines priemones įmonėms, nemokančioms įmokų. Tačiau tai neduoda laukiamo rezultato. Į privalomai draudžiamuosius buvo įtraukti netgi patentininkai, kurių nenuolatinis darbo pobūdis sukėlė didžiulius jų įmokų administravimo sunkumus. Kai kurias gyventojų grupes (vaikus auginančias motinas, dvasininkus) imta drausti valstybės lėšomis, tačiau tai reiškia ne papildomas įplaukas, o tik valstybės lėšų perskirstymą iš vieno deficitinio biudžeto į kitą. Pensinio amžiaus didinimas virto nepaprastai išaugusiomis išlaidomis invalidumo pensijoms, nes priešpensinio amžiaus žmonės, nebegalėdami rasti darbo, vis daugiau kreipėsi dėl invalidumo pripažinimo. Administracinių priemonių įmokoms išieškoti griežtinimas privedė daugelį vos gyvuojančių įmonių prie bankroto. Nuo 2000 m. sausio 1 d. padidintas socialinio draudimo įmokų tarifas tiek darbuotojams, tiek darbdaviams. Kita siūloma priemonė, kuria siekiama sumažinti “Sodros” išlaidas – ligos metu darbuotojo prarasto uždarbio kompensavimas iš darbdavio, bet ne “Sodros” lėšų. Tokie politikos žingsniai prieštarauja draudimo principams ir gali būti tiesiog pražūtingi daugeliui įmonių, jau dabar susiduriančių su finansiniais sunkumais. Tikėtina, kad įgyvendinus šias priemones, socialinio draudimo įplaukos ne padidės, bet dar sumažės. Socialinio draudimo fondo deficitui atsirasti didelės įtakos turi blogėjanti demografinė padėtis (mažėjantis gimstamumas ir ilgėjanti gyvenimo trukmė) – senyvo amžiaus žmonių išlaikymo našta vienam dirbančiajam didėja. Dėl to ir ateityje sistema neišsilaikytų be deficito, net jeigu dabar esantis lėšų trūkumas būtų padengtas ir “Sodros” biudžetas būtų subalansuotas. Abu biudžeto subalansavimo būdai (pajamų didinimo bei išmokų mažinimo) jau išbandyti ir laukiamų rezultatų nedavė. Mažinti išmokas laikantis socialinio draudimo principų, kuomet išmokos turi priklausyti nuo įmokų, nėra paprasta, nes turi išlikti išmokų diferenciacija. Didinti įplaukas keliant tarifą ar kitaip permetant papildomas socialinio draudimo išlaidas ant įmonių pečių reiškia dar labiau padidinti mokesčių naštą ir dar labiau apsunkinti verslo sąlygas, o tai savo ruožtu mažina “Sodros” įplaukas. VSDF biudžeto dinamiką gali įtakoti įvairiausi veiksniai – pvz.: sistemoje keičiama įvairių atliekamų procedūrų tvarka, atsirandančios naujovės (privatūs pensijų fondai ir t.t.), todėl apie biudžeto kitimus galime spręsti tik turėdami specifinę informaciją. Norint atlikti prognozę, tenka analizuoti daug faktorių. Prognozė, kaip ir kitos statistinės procedūros remiasi jau sukauptais duomenimis. Be turimų duomenų reikia įvertinti ir pačios sistemos pakeitimus. Numatoma, kad dėl demografinių priežasčių ir ekonomikos augimo artimiausius 10–15 metų “Sodros” biudžetas bus subalansuotas, o dalis jo pertekliaus bus skiriama socialinio draudimo pensijų didinimui. Nepablogins tik iš “Sodros” išmokas gaunančių žmonių padėties ir pensijų sistemos reforma. Nors dalis socialinio draudimo įmokų yra pervedama į kaupiamuosius fondus, lėšos padengti šiam trūkumui yra imamos iš valstybės biudžeto. IŠVADOS Įmokos socialiniam draudimui yra sunki našta įmonėms bei dirbantiesiems, nes gerokai pakelia darbo jėgos kainą, mažina įmonių konkurencingumą tarptautinėse rinkose bei dirbančiųjų pajamas. Dėl didelių darbo kaštų stabdomas ir naujų darbo vietų kūrimas. Didelės socialinio draudimo įmokos yra viena iš priežasčių verslui laikytis šešėlyje, nesudarant darbo sutarčių ar deklaruojant ne visus mokamus atlyginimus. Mažiau uždirbę ir mažesnes įmokas mokėję žmonės iš “Sodros” išmokų negali pragyventi, o didesnes pajamas turėjusiems ir didesnes įmokas mokėjusiems žmonėms šios išmokos neužtikrina turėto gyvenimo lygio nebedirbant. Iš kitos pusės, socialinis draudimas padeda suformuoti savitarpio pagalbos visuomenėje sistemą, kurioje lėšos paskirstomos tarp darbingų ir nedarbingų visuomenės narių. Dirbantys žmonės dalį savo uždirbtų lėšų skiria senatvės pensijoms, pagalbai ligoniams, invalidams, netekusiems darbo. Racionaliai organizuotas socialinis draudimas mažina valstybės išlaidas socialinei paramai. Socialinis draudimas, socialinės pagalbos reikalingiems, žmonėms suteikia reikalingas, priemones ir paslaugas. Prisidėti prie valstybinio socialinio draudimo sistemos privalo kiekvienas dirbantis žmogus. LITERATŪRA 1. J. ALIŠAUSKAITĖ – PAULAVIČIENĖ. Socialinio ir sveikatos draudimo mokesčiai per 2 savaitės. Vilnius, 2004, 184 psl. ISBN 9955-04-111-0. 2. Mokesčių žinios Nr. 37 (447) 2005-09-12 – 18. Nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (psl 16-17). 3. Mokesčių žinios Nr. 26 (436) 2005-06-27 – 07 03. Valstybinis savanoriškasis socialinis draudimas (psl. 12-13). 4. Mokesčių žinios Nr. 33 (443) 2005-08-16 – 21. Delspinigių atidėjimo ir atleidimo nuo jų galimybė (psl. 11). 5. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. spalio 10 d. Nr. 38 (374). Baudų sumokėjimo (išieškojimo) laiko atidėjimas (psl. 7) 6. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. birželio 27 d. Nr. 24 (360). Naujosios Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklės. Valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimo terminai (psl. 9). 7. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. lapkričio28 d. Nr. 45 (381). Užsienyje dirbančių asmenų socialinis draudimas (psl. 22). 8. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 32 (368). Savarankiškai dirbančių asmenų duomenų apie Įmokas teikimas „Sodrai“ (psl. 22). 9. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos. 2005 m.Nr. 36 (372). Atleidimas nuo baudų sumokėjimo (psl. 15). 10. Elektroniniai kontraktai. [interaktyvus]: Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!