Valdovo paveikslas kunigaikščių laiškuose

LDK kunigaikščių Vytauto ir Gedimino laiškai – išskirtinis senosios Lietuvos istorijos šaltinis. Nors šie laiškai parašyti lotyniškai ir juose pastebimos ano meto įprastinės frazės, tai neužgožia betarpiško valdovų prisistatymo tarptautinėje arenoje. Ir žodžių sodrumu, ir dėstomų minčių suktumu joks kitas XIII–XIV a. Lietuvoje atsiradęs šaltinis negali prilygti šiems laiškams.
LDK kunigaikštis Vytautas yra palikęs itin daug įvairaus pobūdžio dokumentų: įstatymų, privilegijų, dovanojimo aktų, krašto įstatymų. Vytauto diktuoti, o jo raštininkų įvairiomis kalbomis rašyti valdovo laiškai jau atitiko standartinį to meto Vakarų monarchų laiškų stilių, bet kartu liudijo ir emocingą bei temperamentingą paties kunigaikščio Vytauto asmenybę. Juose ambicingas bei itin užsispyręs Lietuvos valdovas dėsto savo politines idėjas, gina asmeninius bei Lietuvos valstybės interesus. Laiškuose kunigaikštis Vytautas atsiskleidžia kaip itin sumanus, tarptautinėje politikos arenoje nusimanantis politikas, susirūpinęs ne tik visos Lietuvos, bet ir Jogailos valdomos Lenkijos bei visos tuometinės Europos likimu. Likus keliems mėnesiams iki lemiamo lietuvių tautai Žalgirio mūšio, Vakarų Europos valdovams rašytame laiške Vytautas prisistato kaip teisingas valdovas, krikščioniškųjų vertybių gynėjas ir stengiasi parodyti, kad kryžiuočiai yra išsižadėję Viešpaties mokymo ir jo nepripažįsta. Pasak Vytauto, kryžiuočiai jau yra seniai netekę garbės ir dorybės, yra veidmainiai, kuriais negalima ir neįmanoma pasitikėti. Vytautas viešai paskelbęs Europos valdovams, kad jis prisideda prie sukilusių jo žemėje gyvenančių žemaičių ir eina į kovą prieš savo tautos priešus - kryžiuočius. Vertingumu bei įdomumu išsiskiria Vytauto laiškas, rašytas vienam iš Šventosios Romos imperatorių. Jame pastebime stipraus valdingo valdovo kunigaikščio Vytauto poziciją: jis visapusiškai gina teisę į Lietuvos valstybę, teisę į Žemaitiją bei pirmąkart išdėsto ne tik politinius, istorinius, bet ir kalbinius, etninius argumentus. Pasak Lietuvos didžiojo kunigaikščio, „Žemaičių žemė - tai mūsų paveldėjimas iš tėvų, prosenolių bei tolimesnių protėvių yra , buvo ir bus viena ir ta pati lietuviška žemė, nes yra viena kalba bei tie patys ta kalba kalbantys bei toje teritorijoje gyvenantys gyventojai. Taigi Vytauto laiške...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!