Vakcinoprofilaktikos teorija

Taip pat kaip ir atsparumas ligai, gali būti natūralus (įgimtas) ar įgytas. Jį nulemiantys mechanizmai yra skirstomi į natūralius ir adaptacinius, kurių kiekvieną sudaro ląstelinai ir humoraliniai, t.y. laisvai išsidėstę serume ar kūno skysčiuose, elementai. Adaptaciniai mechanizmai, kurie yra vėliau išsivystę, daugelį savo funkcijų atlieka sąveikaudami su anksčiau atsiradusiais me-chanizmais.
Dabartinėje imunoloigijoje galima išskirti du pagrindinius skyrius: infekcinę ir neinfekcinę imunologiją. Infekcinė imunologija tiria atsparumo infekcinėms ligoms mechanizmus, humoralinių ir ląstelinių faktorių vaidmenį imuniteto formavimesi, imuninių mechanizmų vaidmenį infekcinių ligų patogenezėje, parengia infekcinių ligų diagnostikos, gydymo ir profilaktikos metodus, pagrįstus imuniteto reiškiniais.
2) imuninio atsako produktai – antikūnai specifiškai dalyvauja mikroorganizmų patogeniškumo faktorių (toksinų ir kt.) eliminavime iš organizmo.
• organizmo nespecifinių apsaugos nuo mikroorganizmų invazijos ir išplitimo jame mechanizmų (nespecifinis atsparumas) ir specifinio organizmo imunologinio reaktyvumo (imuniteto).
• vakcinomis, anatoksinais, t.y. vakcinoprofilaktika
• specifiniais serumais, t.y. seroprofilaktika.
Pirmą kartą atliekama imunizacija vadinama vakcinacija, o pakartotinai — revakcinacija.
Svarbiausią vaidmenį specifinėje infekcinių ligų profilaktikoje vaidina aktyvios imunizacijos medodas – vakcinoprofilaktika. Nuo E. Dženerio, kuris 1796 m. pirmą kartą paskiepijo žmogų nuo raupų, tam panaudodamas vakciną (karvių raupų virusą, nuo lot. vaccinum – karvių, lot. vacca – karvė) laikų, visi preparatai, naudojami dirbtinam aktyviam imunitetui sudaryti, vadinami vakcinomis.
Visi preparatai, vartojami aktyviam dirbtinam imunitetui sukelti, vadinami vakcinomis.
Vakcinas sudaro:
• veiklusis pradas – antigenai: gyvi ar inaktyvuoti mikroorganizmai (bakterijos, virusai),
• iš mikroorganzimų išskirti vadinamieji “protekciniai” (specifiniai) antigenai,
• mikroorganizmų sintetinamos antigeninės medžiagos (antriniai metabolitai), vaidinantys tam tikrą vaidmenį ligos patgebezėje (toksinai),
• chemiškai sintezuoti antigenai (analogiški gamtiniams), genų inžinerijos metodais gauti antigenai.
Be to, konstruojant vakcinas, priklausomai nuo preparato prigimties ir formoa, vakcinų sudėtyje esti:
• konservantų: saugo nuo mikrofloros, dažniausiai tai mertiolatas (1:1000), natrio azidas, firmaldehidas;
• stabilizatorius;
• adjuvantai – nespecifiniai imuninio reaktyvumo stimuliatoriai, dažniausiai mineraliniai koloiodai [Al(OH)3, AlPO4], polime-rinės medžiagos, polisa-charidai, sintetiniai polime-rai, jie pakeičia antigenų fiziko-chemines savybes, sudaro antigenų “depo”.
Mikroorganizmai, jų antigenai ir vakcininiai preparatai organizmui yra ypatingi dirgikliai, kurie, patekę į vidinę...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!