Vaikystės pasaulis lietuvių literatūroje (Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda)

Vaikystės pasaulis lietuvių literatūroje. Vaikai yra gyvenimo tikslo įprasminimas. Būtent jie užtikrina ilgaamžį ir nenutrūkstamą kartų tęstinumą. Todėl nepaprastai svarbu ugdyti ir globoti šias jaunas ir gležnas asmenybes. Manau, kad visa tai savo kūryboje nuostabiai interpretavo viena iš lietuvių literatūros rašytojų Šatrijos Ragana, kuri dėka subtilių moteriškų nuostatų sugebėjo tiksliai apibūdinti ir perteikti vaikiškojo pasaulio pirmapradį nekaltumą ir paprastumą. Vienas iš jos kūrinių - apsakymas “Irkos tragedija”. Čia autorė išaukština kilniuosius meilės ir supratimo pradus. Moralinių vertybių sumenkinimas yra perpinamas su vaikiškosiomis nuostatomis, susikurtomis dogmomis. manau, jog Šatrijos Ragana šiame kūrinyje subtiliai analizuoja vaikų psichologiją, nekaltą ir nesuterštą moralę. Skaudūs išgyvenimai perteikia visą situacijos dramatiškumą. Šiuo atveju pagrindinė apsakymo “Irkos tragedija” herojė yra tarsi jungiamoji grandis, kuri jungia dvi priešingas erdves. Taigi, manau, jog Šatrijos Ragana tobulai pavaizdavo vaikystės pasaulio įvairiapusiškumą, kurį perteikė dėka orginalios moteriškos nuojautos. Kiek kitokią vertybių skalę rašytoja pateikia apysakoje “Sename dvare”. Pagrindinė veikėja- mamatė Marija- dvaro ponia, trijų vaikų motina, vargšų globėja, mokytoja, labai subtilios dvasios žmogus. Moteris labai myli savo vaikus, stengiasi, kad jie augtų teisingi ir dori. Ji neišleidžia iš namų dukros Irutės, atsisakydama tolesnių perspektyvų, didesnių galimybių jai mokytis, kurias siūlo turtingi giminaičiai. Svarbiausia - nesužaloti vaiko. Vaikiškame pasaulyje pirmiausia pasirodo svarbiausias aspektas, nekaltos meilės objektas - mamatė, kuri yra tarsi pasakiška fėja, apgaubta nematomos aureolės, rožių žiedų debesimi:”<...> ėjo nuo vieno krūmelio prie kito <...>”. Irutės pasaulėjautoje ši situacija susilieja su fantazijų ir svajų erdve, suteikiančia palaimą ir harmonijos jausmą. Kasdienybėja visa tai perteikiama su meile, rūpinantis gėlėmis: ”<...> ji lytėjo rožes savo plonais pirštais ir traukė jų nuostabų kvapą”. Vaikiškoje pasaulėvokoje šie nuostabūs augalai simbolizuoja ieškojimą ir dar nerastą Eldorado, kuriame vyrauja absoliuti tobulybė, nesuardomas vientisumas. Motinos žodžiai, kalba apie amžinybę randa atgarsį žingeidaus ir supratingo vaiko širdyje. Mamatė kreipiasi į Irutę žinodama, jog dukrelė morališkai ir dvasiškai pasiruošusi žengti į vizijų pasaulį, kur sklando tokios svajos,” kokių niekada nėra mačiusios žmonių akys”, kur visa valdo gėrio ir darnos deivės. Tačiau, manau, jog vaikiškasis supratimas vistiek siejasi su realybės ribomis, kurios šiuo atveju Irutei yra kita tvenkinio pusė. Būtent ten yra spindintys ir žvilgantys vaiko namai - visiška opozicija susiduria su vaikiško pasaulio įprasminimu. Motinos lūkesčiai tarsi perteikia kuriančių ir ieškančių vaikų įvaizdį, kibirkšiuojantį skaidruma Irutės akyse: ”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!