Vaikystė be meilės V. Juknaitės kūrinyje ,,Išsiduosi. Balsu”

Vandos Juknaitės kūrinyje ,,Išsiduosi. Balsu” apie tai ir kalbama. Juknaitė buvo pedagogė, steigė stovyklas vaikams iš stoties. Vaikai buvo sunyke, badavo, kai kurie tėvus turėjo, bet jie vakais nesirūpino, ar tai būtų dėl sunkios ligos, ar tai būtu dėl kokios kitos priežasties. Kiti tėvų visai neturėjo. Vakai buvo apleisti, neturėjo baimės jausmo, jie buvo išnaudoti tiek meteralistiškai, tiek seksuališkai, atrodė, kad vakai buvo ne jie, o jų tėvai, niekada nebuvo pajute meilės ar rūpesčio ties jais. Jie buvo priklausomi nuo cigarečių ir kitų dalykų. Pačioje pirmoje stovykloje Juknaitė jau pastebėjo, kaip ji vaikus įskaudino. Ji juos paimusi iš stoties, supažindino vaikus su viskuo, ko jiems trūko. Parodė koks gyvenimas būna, kai jie turi kažka šalia savęs, kas juos myli ir jais rūpinasi. Vaikai buvo agresyvūs, jie geriau nemokėjo. Juknaitė visada lygino save ir vaikus, kaip jūra ir sausuma, tie vaikai buvo jūra - ošianti, beribė, audringa, be jokio susisiekimo su sausuma. Sausuma buvo ji, bei kiti savanoriai.
Mano manymu, vakai buvo paversti subresti per greitai, pagal psichologus jie tapo ,,Seni vakai”. Nepajusdami tos globėjiškos meilės, jie nemokėjo išreikšti savo emociju, jie nežinojo, kas yra meilė....

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!