Ką reiškia būti kitokiam? V. Juknaitė „ išsiduosi. Balsu“ ir I. Šeiniaus „Kuprelis“

 Ką reiškia būti kitokiam. V. Juknaitė „ išsiduosi. Balsu“ ir I. Šeiniaus „Kuprelis“ Žymi lietuvių rašytoja Jurga Ivanauskaitė yra pasakiusi: „Sužinot viską apie kitą žmogų- beprotiškas, pamišėliškas noras. Juk žmogus - visada visiems ir visur kitoks. <...>“. Rašytoja tai sakydama įprasmino tą faktą, kad kiekvienas žmogus yra individualus, savaip suvokiamas pasaulio reiškinys. Žmogaus kitoniškumas yra svarbus. Kitokie žmonės išsiskiria iš kitų, taip pabrėždami savo unikalumą. Žmogus kitoks gali būti dėl įvairiausių aspektų. Vieni jų yra kitokie savo liūdnu ir sunkiu gyvenimu, patiriant skaudžius įvykius, kiti žmonės išsiskiria savo negalia ir panašiai. Tad šioje kalboje pasirinkau analizuoti Vandos Juknaitės kūrinį „Išsiduosi. Balsu“ bei Igno Šeiniaus kūrinį „Kuprelis“ ir būtent šiais kūriniais remdamasi(-is) aptarsiu, ką vis dėlto reiškia būti kitokiam bei kokia viso to prasmė. Žmogui būti kitokiam reiškia išgyventi skaudžius įvykius, kurie neigiamai paveikia jo mąstymą ir požiūrį į pasaulį. Būtent toks, skaudžius įvykius, negatyvias emocijas išgyvenantis ir sunkumus patiriantis bei juos pereinantis gyvenime žmogus yra kitoks. Jis skirtingai nei daugelis kitų žmonių – dažnai būna užsidaręs, jaučiasi vienas, nesuprastas bei nejaučia pasitikėjimo kitais žmonėmis. Trumpai tariant, toks žmogus yra atsiskyręs ir išsiskiria iš kitų savo uždarumu. Su tokiais žmonėmis nemažai teko bendrauti žymiai Lietuvos prozininkei, dramaturgei Vandai Juknaitei. Ši unikali rašytoja visai neseniai, dar 2015 metais išleido pokalbių knygą, kurios pavadinimas – „Išsiduosi. Balsu“. Šio Juknaitės veikalo sudėtis yra unikali tuo, kad ji neįprasta, naujoviška ir netgi remiantis šio veikalo turiniu – kiek sukrečianti. Juknaitės kūrinys „Išsiduosi. Balsu“ remiasi autentiška dokumentine medžiaga ir prabyla apie visuomenės atstumtus žmones. Kiekvienas iš Juknaitės kalbintų žmonių yra kitoks ir pati rašytoja pastebi, kad kiekvienam iš jų reikalingas tarpusavio supratimas, pasitikėjimas, sunkus suvokimas, kaip įsileisti kitą žmogų į savo pasąmonę, kai jautiesi emociškai sužlugdytas. Juknaitė supranta, kad tokiam žmogui gyventi yra labai sunku, taip pat kaip ir atsiverti naujiems žmonėms. Ypač po visų patirtų negatyvių emocijų. Tokie žmonės jaučiasi išnaudojami, nesuprasti. Tad Juknaitės užduotis buvo prakalbinti šiuos žmones, įsiskverbti į jų vidų ir išsiaiškinti didžiausius jų išgyvenimus, kad ir kaip tai būtų sunku. Tad akivaizdu, kad kitoks žmogus yra tas, kuris atsiskiria nuo visuomenės ir ypač sunkiai priima naujus žmones, o tuo labiau su jais šnekasi ir atveria savo vidų. Taigi, žmogui būti kitokiam reiškia išgyventi negatyvias emocijas, nejausti pasitikėjimo kitais, atsiskirti nuo pasaulio ir panašiai, kas lemia negatyvaus susiformavusio požiūrio į pasaulį aspektą žmogaus gyvenime. Kitoks žmogus – neįgalus žmogus. Visuomenėje yra priimta idėja, kad kiekvienas yra lygus, kiekvienas yra savaip gražus ir unikalus, tačiau, kad ir kaip bebūtų gaila, šiuolaikinėje visuomenėje į neįgalų žmogų vis dar yra žiūrima kaip į kitokį žmogų, kuris ne visiems patrauklus, ne visiems suprantamas, ne visiems norimas pažinti. Tad neįgalumas išskiria žmogų, nepriklausomai nuo to, ką žmonės mąsto ar jaučia. Tad apie tokį žmogų rašė XX a. lietuvių ir švedų rašytojas, Lietuvos diplomatas ir spaudos darbuotojas Ignas Šeinius unikaliame savo kūrinyje pavadinimu „Kuprelis“. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas yra Olesis, dar kitų vadinamas Kupreliu. Toks jo vadinimas tarsi dar kažkiek atlaidžiau žiūri į jo negalią, tačiau vis vien tokia pavardė pabrėžia jo trūkumus, kurie jį iškelia kaip kitokį žmogų. Kuprelis nuo pat mažens buvo našlaitis, tad gyveno su bobute. Jam su ja gyventi buvo sunku. Tačiau Kupreliui gyventi pasidarė dar sunkiau, kai vieną dieną krito nuo tuo metu vadinto rugių prėsko ir nukritęs nepataisomai susižalojo stuburą. Po šios traumos Kupreliui ėmė augti dvi kupros. Tačiau tos nelemtos augančios kupros ant Kuprelio nugaros neturėtų skaudžiai veikti jo gyvenimo, tad jis ir toliau būna savimi, jo vidinis pasaulis ypač taurus ir šviesus. Jis kupinas vertybių, gyvenimiškos vilties, džiaugsmo. Tačiau visgi kaimo žmonių akivaizdoje jis iškyla kaip kitoks. Ne visi jį mėgsta ir ne visi jį priima kaip pilnavertį žmogų. Net epizodo, kada eina kartu su savo mylimąja Gunde, Kuprelis yra geriausiu atveju engiamas tik mintimis kitų kaimo gyventojų, nes kažkodėl jiems atrodo, kad Kupreliui gyventi laimingai negalima. Jie šaiposi ir akivaizdžiai savo replikomis bando paveikti Kuprelį ir jam dar kartą priminti, kad jis neįgalus, tad būtent todėl neturi teisės būti laimingas. Tokios patyčios, replikos, Kupreliui nė motais, tačiau tai vis vien skaudina, nes jis kad ir nenorėtų, jaučiasi kitoks. Jis kiek sunerimęs, liūdnas, tačiau turintis vilties, su negalia gyvenantis ir su ja bandantis susitaikyti žmogus. Taigi, kitokiu žmogui būti yra gyventi su negalia. Apibendrindamas(-a), norėčiau pasakyti, jog kitokiu būti nėra blogai. Tačiau pasigilinus į kitokių, kažką išgyvenančių ar patiriančių neįprasto žmonių gyvenimą, pasimato jų visi kitoniškumai ir jų nepakankamai geras savęs vertinimas. Vieni žmonės yra kitokie emociškai, o kiti – fiziškai. Tad toks kitokių žmonių skirstymas tarsi įprasmina visuomenės problemas ir tam tikrus iškilusius stereotipus, kurie patvirtinami ir analizuojami Juknaitės bei Šeiniaus kūriniuose.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!