Vaikų skatinimo būdai šeimoje

 ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS EDUKOLOGIJOS FAKULTETAS PSICHOLOGIJOS KATEDRA Rasos Monstavičiūtės Edukologijos programos I kurso studentės REFERATAS VAIKŲ SKATINIMO BŪDAI ŠEIMOJE Šiauliai 2004 TURINYS: I. Įžanga.............................................................................................................................3psl. II. Dėstymas: 1) Kaip kalbėti su vaikais?.....................................................................................3psl. 2) Apibūdinimai gali varžyti..................................................................................5psl. 3) Kaip pelnyti dėmesį ir daryti įtaką vaikams?.....................................................5psl. 4) Nuostata „Tu gali tai padaryti“..........................................................................6psl. 5) Rezultatai ir variantai vietoj bausmės................................................................7psl. 6) Duoto žodžio laikymasis....................................................................................8psl. 7) Išklausykite ir žinosite........................................................................................8psl. 8) Gyrimas – veiksminga priemonė.......................................................................9psl. 9) Pasakymai, kurių nederėtų vartoti auklėjant vaikus.........................................10psl. 10) Žodžiai, kuriuos derėtų sakyti kasdien..............................................................10ps. 11) Meilė................................................................................................................10psl. III. Išvados..........................................................................................................................11psl. IV. Literatūra......................................................................................................................12psl. I. ĮŽANGA. Kiek kartų tėvai yra aiškinę savo vaikams, kaip reikia elgtis, kaip tinkamai ką nors daryti, o jie tik varto akis, dūsauja ir aikčioja arba, dar blogiau, spokso į juos bereikšmiu žvilgsniu, sakančiu „Aš nesiklausau“. Tai turbūt dažniausias tėvų ir vaiko santykių vaizdelis kiekvienoje šeimoje. Kokia priežastis? Tėvai per daug pamokslauja. Tėvai labai nuoširdžiai nori perteikti vaikams savo gyvenimo patirtį ir skaudžias klaidas. Kai jie nereaguoja, tėvai pakelia balsą arba vartoja daugiau žodžių ir kartojasi iki koktumo, kol jų minčių voratinklis apraizgo vaikų mažas galveles taip stipriai, kad niekuomet į jas neprasibrausime. Iš tikrųjų turime vaikus mokyti ir jiems patarti. Bet kaip juos priversti išklausyti? Kaip elgtis, kad bendravimas būtų veiksmingas? Atsakymas paprastas: kalbėti trumpai, tiesiai ir aiškiai. Pasitikėti savimi. Pasverti kiekvieną žodį. Bendrauti taip, tarsi kviestume mažylį ar viskuo persisotinusį paauglį jus išklausyti ir apgalvoti mūsų žodžius. Štai kur paslaptis: juo trumpiau kalbate, juo mieliau vaikai dalijasi su jumis savo mintimis ir labiau yra linkę jus išklausyti! Siūlau jums panagrinėti šią medžiagą apie tėvų ir vaikų elgesį. Ji padės jums tinkamai bendrauti su savo vaikais. Ji išsaugos metų metus tampomas jūsų balso stygas. Išmetę tuos visus nereikalingus žodžius, turėsite daugiau laiko džiaugtis savo vaikais. Galbūt sužinosite tokių vaikų skatinimo būdų, kurių dar nežinojote. Čia patariama, kaip švelniai ir įtaigiai kalbėti. Kitaip tariant, kad netuščiažodžiautume, kalbėkite ramiai, ryžtingai ir netrukus sulauksite gerų rezultatų. Čia pabrėžiama ir teigiamų posakių – pagyrimų, dėkingumo, meilių žodžių galia. Tai svarbiausia priemonė tėvų ir vaikų santykiams gerinti. Mano tikslas – toliau mokyti ir tobulinti jūsų gebėjimus, kad galėtumėte padėti vaikams tapti mylinčiais, atsakingais ir savimi pasitikinčiais (ne tobulais) suaugusiais žmonėmis. II. DĖSTYMAS: 1. KAIP KALBĖTI SU VAIKAIS? Atrodo taip, jog kai kuriems iš jūsų reikia maždaug dvidešimties metų (jei pavyksta) auklėti vaikus, kad suprastumėte, jog vaikai nesiklauso kiekvieno jūsų ištarto žodžio. Beviltiškai norėdami priversti juos klausyti ir atsakyti, esate linkę padrikai kalbėti verkšlenančiu balsu. O jeigu dar pradedate plūstis arba, dar blogiau, svaidytis nešvankiais žodžiais. Ką gi, tada prarandate vaikus! Postringavimai duoda kitokių rezultatų: • vaikai pyksta ir planuoja, kaip sužlugdyti jūsų pastangas; • jie mano, kad esate idiotai ir neverti jų dėmesio; • vaikai žino, kad, nesulaukę atsako į prašymus, atliksite darbą už juos arba pamiršite, ko prašėte; • visa tai kartu sudėjus. Dažniausiai tai, ką norite pasakyti savo vaikams, tikrai svarbu jų lavėjimui ir namų ramybei. Privalu rasti būdą, kaip išreikšti savo mintis, kad vaikai jas išklausytų ir gerbtų jūsų nuomonę. Svarbiausia – visus paliepimus ir prašymus dėstyti trumpai. Geriausia – vienu ar dviem sakiniais. Iš pradžių gali būti be galo sunku tai padaryti. Tačiau nesiliaukite kurį laiką mėginę – teigiami rezultatai skatins jus ir toliau šitaip kalbėti. Apmąstykite, ką norite pasakyti. Tada sakykite paprastai ir tiesiai, be gausybės paaiškinimų ar pagražinimų. Ką nors bloga iškrėtusį vaiką tikriausiai knieti garsiai aprėkti. Labai dažnai akimirksniu susijaudinę, žemindami vaiką, puolate griežtai priekaištauti dėl kitų baisių dalykų, kuriuos jis padarė. Daug naudingiau pirmiausia nusiraminti patiems. Kelis kartus giliai įkvėpti. Leisti sau keletą minučių apsvarstyti, ką norite pasakyti. Jei esate iš tikrųjų prislėgtas ( -a) , neskubėkite, pasitarkite su savo sutuoktiniu ir nereaguokite iš karto. Tarkite vaikui: „Tai tikrai labai liūdina. Man reikia laiko pagalvoti.“arba „Su mama tai aptarsime. Pranešime, ką nusprendėme.“ Kartais kankinamai laukti ir yra pakankama bausmė. Be abejo, kartu tai duoda mums laiko rimtai įvertinti savo atsakymą. Kai kalbame švelniai, bet ryžtingai, mūsų žodžiai dar o didesnį poveikį. Galbūt norite žinoti, koks aiškinimo vaidmuo stengiantis išmokyti vaikus priimti sprendimus. Kai vaikas nori žinoti jūsų sprendimą arba elgesio padarinius, galima trumpai apibūdinti svarbiausius dalykus, kuriuos apsvarstėte, formuluodami savo atsakymą. Jei vaikas klausosi, jis sužinos, kokie dalykai jums svarbūs. Tačiau gali būti, kad vaikas nesiklauso, o rengi a savo argumentus ginčui su jumis. Jei logiškai viską paaiškinate, paprastai daugiau nekartokite. Vienintelė išeitis galėtų būti daroma vaikui, kuriam sunku suvokti girdimą informaciją ir kurią jis turi išgirsti keletą kartų, kol tikrai įsidėmės. Kalbamą atsižvelgiant į vaiko amžių, o vyresniam vaikui aiškinimas turi būti vis sudėtingesnis ir gerai apibrėžtas. Štai keletas aiškinimo pavyzdžių skirtingo amžiaus vaikams: 1) ikimokyklinukams. Su šios amžiaus grupės vaikais ypač svarbu kalbėti trumpai ir aiškiai, iškart pasakyti vieną nurodymą ar prašymą. Vėlyvą popietę kambaryje ant grindų mėtosi žaislai ir smulkūs daiktai. Jūs stengiatės pagaminti pietus ir bent kiek patvarkyti namus. Savo mažyliui sakote: „Nuneškime žaislus ir susitvarkykime, kad kambaryje būtų gražu prieš grįžtant tėveliui.“ Nereikia ilgai aiškinti arba skaičiuoti visus reikiamus atlikti darbus. Jūs kviečiate bendradarbiauti, bet neįsakinėjate, o mintis aiški ir nenukrypsta nuo temos. 2) mokyklinio amžiaus vaikas. Pažįstama situacija: jūsų vaikas grįžta iš mokyklos, užkanda ir eina truputį atsipūsti. Tada, kaip ir kasdien, primenate: „Laikas ruošti pamokas.“ Šis priminimas nebūna netikėtas, ypač jei sakoma įprastu, namų darbams skirtu laiku. Neveiksminga primenant namų darbus priekaištauti, kaip ji nesiima darbo, kaip vakar ilgiausiai sėdėjo prie pamokų, paskui neliko laiko žaisti. Bet kokios pastabos dėl ankstesnio elgesio, bendravimo stoka ar numatomi rūpesčiai tik skatina neigiamą tarpusavio supratimą. Pakanka paprastai normaliu tonu tai priminti. 3) paauglys. Šeimos taisyklės numato, kad vaikams negalima vakare po pamokų būti su draugais, nebent tai siejasi su mokykla ar užklasine veikla. Jūs pavargusi ir vis dar skalbiate bei lyginate. Jūsų vaikas įeina į skalbimo patalpą ir pareiškia: „Namų darbai atlikti, man nuobodu. Einu pas draugą, padėsiu jam perprasti naują kompiuterio programą.“ Verčiau nepradėkite klausinėti, kodėl draugui reikia pagalbos, arba, ar tikrai jis atliko visus namų darbus, o ramiai atsakykite: „Žinai taisykles – niekur nevaikščioti vakarais po pamokų.“ Jeigu vaikas neatstoja, pakartokite esminę mintį: „Žinai taisykles“ ( Jacobs, 1999). 2. APIBŪDINIMAI GALI VARŽYTI. Dažnai nekaltai, skatinamai geriausių ketinimų pasakote žodžius, kuriais vertinate ir apibūdinate savo vaikų elgesį:„Tu paslaugiausias vaikas šeimoje“, „Kada nors tapsi mūsų finansų ekspertu, „Kai užaugsi, būsi dailininkas“, „Tu ne studentas“, „Esi toks kerėpla“, „Tu labai drovus“, „Tu nepaprastai gražus“, „Tu labai storas“. Tokie posakiai kenkia vaiko įvaizdžiui. Pranašystės gali savaime išsipildyti, nes vaikas tiki, jog nėra vilties pasikeisti. Šie apibūdinimai neskatina įvairiopo integruotos asmenybės tobulėjimo ar lavėjimo. Vaikams atrodo, kad tai, kas sakoma, neišvengiama. Apibūdindami vaikus, tėvai dažnai šeimoje juos lygina. Palyginimas „Kodėl negali būti toks geras studentas kaip ir tavo vyresnysis brolis“ reiškia, kad esi „blogas studentas“ . Posakis „Tu vienintelis žmogus šeimoje, iš kurio galiu tikėtis pagalbos“ užkrauna „gerojo“ naštą ant patikimo vaiko pečių. Kai tokiam vaikui ateina metas save išbandyti ar būti nepriklausomu, jis gali nenorėti prarasti „gero vaiko“ vaidmens. Šis vaikas, prarasdamas galimybę jaustis brandesnis, galbūt galėtų nuslopinti norą priešgyniauti arba įeiti netrukus po to, kai prasideda ramybės laikas. Kad išvengtumėte įvairiausių apibūdinimų, nenukrypkite nuo temos. Teigiamai ir pritariamai aptarkite talentą, sumanumą ar dabartinį elgesį. Pavyzdžiui: „Šis projektas atskleidžia puikų meno supratimą“, „Tu labai padedi tvarkyti kambarį“, „Aš tikrai esu dėkinga“ ( Jacobs, 1999). 3. KAIP PELNYTI DĖMESĮ IR DARYTI ĮTAKĄ VAIKAMS. Savo geranoriškas pastangas daryti įtaką ir mokyti vaikus kartojate tūkstančiu kartų. Pamokymas yra sakomas tik vieną kartą, jei įmanoma, su humoru, o prireikus, prie jo trumpai sugrįžtama. Vaikui būtina kartoti tam tikrus poelgius, kad mokytųsi iš patirties ir visiškai įsisąmonintų įgytas žinias. Kai turite vaikui pasakyti ką nors svarbaus, galite išvengti būtinumo kartotis, jei bendrausite tiesiogiai, akis į akį. Prieš pradėdamas šnekėti, įsitikinkite, ar vaikas jus girdi. Paprašykite jo žiūrėti į akis, kol kalbate. Tada galima geriau įvertinti vaiko reakciją. Venkite perdavinėti žinias per kitą asmenį. Kalbėkite švelniai ir juokaudami, jeigu įmanoma, bet ne niekinamu ar sarkastišku tonu. Kai kas nors šaukia, susijaudinama ir neišgirstama, kas yra sakoma. Tas pat nutinka ir vaikams. Jei norite būti išklausyti, turite stengtis kalbėti normaliu ir maloniu tonu. Prieš atsakydami savo vaikui, stenkitės giliai įkvėpti arba susitvardyti. Pagalvokite, kaip formuluoti mintis ir kokio tikslo siekti. Dažnai kartojama ta pati istorija ar tie patys patarimai tampa neveiksmingi ir atstumia klausytoją. Matydami, kad vaikas blogai pasielgė, neklauskite „Kodėl?“ arba „Ar tu tai padarei?“ Paprasčiausiai pasakykite savo nuomonę apie tokį elgesį, atskleiskite jausmus ir numatykite padarinius( Campbell, 1999). 4. NUOSTATA „TU GALI TAI PADARYTI“. Kai vaikai auga ir darosi pajėgesni, jų savigarbai formuoti svarbus teiginys „Tu gali tai padaryti“. Kartais jie per greitai pasiduoda susidūrę su nauja užduotimi ar gebėjimu ką nors padaryti, pavyzdžiui, išmokti užsirišti batų raištelius arba pasirinkti drabužius. Labai dažnai vaikai klausia tėvo ar mamos „Ką turėčiau daryti?“, kai prašo padėti atlikti užduotį, išspręsti dėl draugo kilusią problemą arba nutarti, ar užsirašyti į būrelį. Būdami vyresni ir išmintingesni, esate linkę siūlyti savo patarimus. Ar ne to jūsų vaikas prašo? Ar nenorėtumėte perteikti savo patirties ir žinių? Nebūtinai. Vietoj to gal norėtumėte užduoti tą klausimą savo vaikui. Duoti atsakymą – ne visada pats naudingiausias variantas dėl dviejų pagrindinių priežasčių. Pirma, leidžiate vaikui be žodžių, bet labai aiškiai suprasti, kad jis tikrai negeba pats susivokti. Priešingai, ši mintis nesuteikia galios, o subtiliai žemina, nors to, žinoma, mes neketiname daryti. Antra, atsakymas gali sukelti ginčą. Tikriausiai visiems yra taip nutikę, kad atsiliepdami į prašymą ir pasiūlę tinkamą patarimą savo vaikui, matote, jog jis tiesiog atmetamas: „Tai kvaila mintis, nieko iš to neišeis, mokytoja ne šito nori“. Nirštate, kad vaikas prašė pagalbos, o dabar jos nepriima. Kai prašymas sukasi apie mokyklines užduotis arba asmeninius ginčus, paprašykite vaiko kartu su jumis pasvarstyti: „Ką manai?“, „Kas atsitiktų, jeigu tu...?“, „Kokių yra dar galimybių? Pagalvok, kas anksčiau padėjo“, „Ar pamąstei apie...?“ Tuomet atsitraukite, pabrėždami, kad vaikas gali apsvarstyti kitokius būdus ir išmintingai pasirinkti. „Tu gali tai padaryti“ – didžiausias pasitikėjimo pareiškimas. Išskyrus žodžius „Aš tave myliu“, tai pats veiksmingiausias jūsų žodyno posakis auklėjant vaikus. Jūs perduodate jiems savo vertybes. Vaikai pastebi, ko iš jų norite, net jei ir nesakote, ir gali atsirinkti. Net jeigu nesutinkate su jų sprendimu (nebent tai pavojinga), turite susitvardyti ir leisti jiems pasimokyti iš klaidų. Jeigu dykra nusprendžia visą vakarą žiūrėti televizorių ir neruošia namų darbų, paprastai tokiu atveju reikia leisti jai patirti rytdienos padarinius. Vienintelė išimtis galėtų būti daroma vaikui, kuriam nepaprastai sunku susikoncentruoti ar organizuoti laiką, taigi tėvai turėtų rūpintis griežtesne tvarka. Nuostata „Tu gali tai padaryti“ gali pagelbėti ir tada, kai vaikai mokosi daryti ką nors nauja. Jūsų mažylis mokosi užsirišti batų raištelius. Vaikas vis tiek prašo padėti. Pasiūlykite jam padaryti „kiškio ausytes“, o patys padėkite tol, kol jis pats išmoks užsirišti. Raginkite mažus vaikus ir leiskite jiems veikti tiek, kiek jie geba. Paskui neaptarinėkite, kaip jie tai padarė, o pagirkite, kad bandė atlikti naują, sunkią užduotį. Užuot atsakydami į klausimą, arba atkakliai stengdamiesi daryti ką nors už vaiką, suteikite jam jėgų ir padrąsinkite sakydami: „Tu gali tai padaryti. Tikiu tavimi“arba „Daryk, ką sugebi, o aš tau padėsiu“. Šis metodas ugdo vaiko savigarbą ir formuoja teigiamą požiūrį į tėvus. Su mėgstančiu ginčytis vaiku išmėginkite įvairius būdus, kad išvengtumėte diskusijų: perdėtai, bet maloniai pritarkite; kalbėdami apie užgniaužtus jausmus apsieikite be piktų žodžių; plaukite pasroviui; išdėstykite atsisakymo padarinius( Jacobs, 1999). 5. REZULTATAI IR VARIANTAI VIETOJ BAUSMĖS. Viskas, ką gyvenime darote, neapsieina be padarinių. Tėvai turi leisti vaikams patirti pasirinkimo padarinius, kad jie išmoktų būti atsakingi. Svarbu paremti savo vaikus, kai jie susiduria su kliūtimis ar sunkumais. Tačiau, kaskart gelbėdami blogai besielgiančius vaikus, ir toliau lengvinate jų gyvenimą, darote juos infantilius ir trukdote imtis atsakomybės už savo pačių veiksmus. Dažnai tėvai panašiai mano, kad padariniai neveiksmingi, kai vaikas ir vėl blogai elgiasi. Vaikai mokosi kartodami. Jie ne tik bando išsiaiškinti, kur yra ribos, bet ir sužinoti, ar tikrai ketinate laikytis taisyklių. Būkite nuoseklūs ir nepraraskite vilties. Jūs auginate atsakingus vaikus. Šis procesas užtrunka. Būkite kantrūs. Čia pateikiami keletas tolesnių nurodymų, kaip formuluoti padarinius, siekiant tvardytis: • Skirkite laiko padariniams sugalvoti. Įsikarščiavę ne per geriausiai mąstote. Galite pasakyti: „Pagalvosiu apie tai. Pranešiu tau“. Toks atsakymas suteikia daugiau galimybių veiksmingai pamokyti, negu bausmė, kurią galų gale patys pakeisite arba atšauksite. • Jeigu įmanoma, tarkitės su sutuoktiniu, ypač tada, kai vaikas labai blogai elgiasi. Šeimoje, kurioje gyvena abu tėvai, svarbiausia, jog jie abu pritartų padariniams. Nenumatykite padarinių, kuriems, kaip žinia, jūsų sutuoktinis nepritars. Kitais atvejais tai irgi silpnina jūsų autoritetą. Savo poziciją sustiprinate, sakydami „Mes nusprendėme“ir palikdami vaikui mažiau galimybių kurstyti tėvus vieną prieš kitą. • Numatykite padarinių iš anksto nuspėjamoms situacijoms ir, jei įmanoma, išdėstykite raštu. • Tegu jie būna trumpi. Per ilgą laiko tarpą jie praranda veiksmingumą ir nesuteikia vaikui progos gerai pasirodyti. Vieną dieną galiojantis draudimas paaugliui eiti pas draugus daug veiksmingesnis nei bausmė mėnesiui. Vaiką paveiks sėdėjimas namie savaitgalį neleidžiant kalbėti telefonu arba bendrauti. Kai ši bausmė pratęsiama ilgam arba neribotam laikui, vaikas tampa priešiškesnis ir maištingesnis. Jis jaučia, kad nėra ko tikėtis atlaidumo, taigi netenka stimulo laikytis šeimos taisyklių. „Aš jau pakliuvau į bėdą, na ir kas, jei dar kartą nepaklausysiu?“ • Siūlykite variantų. Pasirinkimas – galia. Galia – išskirtinė teisė rinktis. Pasakykite, kad vaikas gali padaryti, ką reikia, arba atsižvelgti į padarinius. Pateikite keletą būdų, kaip pasitaisyti. Siūlydami variantų, duokite vaikui laiko apsispręsti. Štai du pavyzdžiai: a) Noriu, kad iki pietų sutvarkytum žaidimų kambarį. Gali tai padaryti dabar arba baigęs žaisti. Jeigu kambarys bus laiku nesutvarkytas, po pietų negalėsi žiūrėti televizoriaus. Kaip nori. b) Atsiprašiusi sesers, gali parašyti puslapį, kaip reikia gražiai elgtis su jaunesne sesute, arba gali kartu žaisti jos pasirinktiną žaidimą. Tau spręsti. Jei pasiūlę variantų, laikotės abejingos nuostatos ( „Kaip nori“ arba „Tau spręsti“), vaikas jaučiasi turįs daugiau galios, todėl arba paklūsta, arba mieliau taikstosi su padariniais. Kartais vyresnių vaikų galima paprašyti, kad jie patys numatytų padarinius. Dažnai jie sau griežtesni, nei jūs galėtumėte būti. Be to, ištarę žodžius „Kaip nori“, atsakomybę už pastabas duodate sūnui arba dukrai. Padedate jiems tapti atsakingais. Visi vienaip ar kitaip išmėginame galimybes, bet kiekvienas mūsų dirba geriau, kai žino, kur yra ribos. Vaikai ypač reaguoja į aiškius apribojimus. Veikdami nustatytose ribose, jie geriau jaučiasi. Prašymai ir taisyklės reikalingo todėl, kad namie viskas vyktų sklandžiau, bet jos moko vaikus ir gyvenimo įgūdžių, kurių jiems prireiks. Padariniai – natūrali gyvenimo patirties dalis. Ir malonūs rezultatai, ir neigiami padariniai suteikia puikią progą pasimokyti. Padariniai padeda vaikams įgyti savitvardos. Jie skatina mokytis būti įžvalgiems, planuoti bei priimti sprendimus( Jacobs, 1999). 6. DUOTO ŽODŽIO LAIKYMASIS. Vienas garantuotas būdas netekti vaikų pagarbos – duoti pažadus ir jų netesėti. Kilniai nusiteikę galbūt prižadate vaikui vėliau pažaisti su juo ar savaitgalį nueiti į kiną. Arba supykę pareiškiate, kad jam daugiau niekada nebus leista žiūrėti televizoriaus. Kai to neįvykdote, jūsų žodžiai tampa bereikšmiai. Jūs prarandate pagarbą. Tampate nepatikimi. Užleidžiate savo autoritetingas pozicijas. Kodėl vaikas turėtų deramai elgtis, žinodamas, kad jūsų grasinimai tušti? Svarbu ir tai, kaip sūnus ar dukra norės būti su jumis, jeigu netesite savo pažadų. Laikykitės duoto žodžio. Sakykite tai, ką turite galvoje, turėkite galvoje tai, ką sakote( Jacobs, 1999). 7. IŠKLAUSYKITE IR ŽINOSITE. Kai kurie vaikai šnekūs iš prigimties ir daug pasakoja apie savo gyvenimą bei jausmus. Bet daugelio vaikų tėvai skundžiasi, kad į klausimą „Kaip šiandien sekėsi mokykloje?“arba „Kas tavo draugams darosi?“jie sulaukia vienskiemenio atsakymo ir jokio paaiškinimo. Iš tikrųjų mokytis klausytis – vadinasi, siekti daugiau sužinoti apie vidinius vaiko išgyvenimus ir išorinę patirtį. Ką reiškia įsijautus klausytis? Skirti vaikui visą dėmesį, kai jis ima pasakoti kokį nors nutikimą; komentuoti ir atkartoti tik tai, ką vaikas sako, kad jis žinotų, jog atkreipiate dėmesį ir suprantate jo jausmus; nepertraukinėti; užduoti klausimą, kuris reikalauja išsamesnio atsakymo nei „taip“arba „ne“; nekaltinti. Tai kartu ir mėginti atsidurti kieno nors kito vietoje užuot mąsčius apie savo idėjas ir jausmus. Pagaliau, klausytis – tai nepamokslauti. Klausymas – galimybė sužinoti, o ne skatinimas pasakyti vaikui, ką, jūsų manymu, jis turėjo padaryti, ko nepadarė arba kas galėtų jam nutikti. Įsijautus klausytis – vienas iš kertinių akmenų grindžiant tvirtus, teigiamus santykius. Pasitaiko pakankamai progų – įdėmiai išklausius – pareikšti nuomonę arba prireikus patarti. Kartais, kai žmogus garsiai aiškinasi, savęs girdėjimas suteikia progą rikiuoti mintis ir spręsti, imtis veiksmų ar ne. Kadangi norite, kad jūsų vaikas būtų stiprus bei nepriklausomas ir galėtų įveikti savo bėdas, labai svarbu ir naudinga auklėjant vaikus mokėti santūriai išklausyti. Reikia atidžiai klausytis ir palaikyti vaikus, ypač jeigu sužinome apie ką nors, ko nenorime girdėti. Įsijautus klausytis – vadinasi, būti dėmesingam, neskubėti kritikuoti, mėginti suprasti kito žmogaus jausmus. Tai svarbi teigiamų santykių dalis( Jacobs, 1999). 8. GYRIMAS – VEIKSMINGA PRIEMONĖ. Veiksmingiausias ir labiausiai išmėgintas būdas daryti vaikams įtaką – juos girti, pripažinti ir teigiamai skatinti. Vis dėlto, jeigu nuodugniai stebėtumėte, kaip bendraujate su savo vaikais ištisą dieną, įsitikintumėte, kad iš esmės kalbate su jais tada, kai norite, jog jie ką nors atliktų, arba kai nepritariame tam, ką jie padarė. Nepaprastai naudinga pareikšti nuomonę apie skatinamą elgesį. Pavyzdžiui: „Man patinka, kaip žaidi su savo broliu“, „Dar kartą ačiū, kad padėjai ruošti pietus. Aš tikrai įvertinau“, „Pastebėjau, jog tavo kambarys atrodo labai tvarkingai. Puiku!“, „Vakar vakare nesikarščiuodamas paruošei namų darbus. Šaunuolis!“. Atkreipdami dėmesį į gerą elgesį, skatinate ir toliau šitaip elgtis. Vaikai iš prigimties nori jums įtikti ir stengiasi, kad jiems pritartumėte, nors ne visada taip atrodo. Neturėtumėte apsimetinėti ir per daug girti jų už kiekvieną smulkmeną. Tačiau būtina kalbėti apie brandesnius, atsakingus bei gerus poelgius ir juos skatinti. Nesunku surasti ir pasakyti malonių žodžių už nuoširdžias pastangas: už gerą pranešimą, žaidimą, norą būti dėmesingam. Pasakykite paprastus, malonius žodžius, o paskui patylėkite. Posakis „Ačiū, bet...“nėra teigiamas. Sakinys „Ačiū, kad padėjai man šiandien įnešti maisto prekes, bet kur buvai šį rytą, kai man reikėjo pagalbos?“užgniaužia bet kokį džiaugsmą, jog esi įvertintas. Svarbu, kad teigiamai atsilieptumėte apie kiekvieną įvykį. Elgesys su vaikais atspindi jūsų pačių elgesį. Jūsų pačių elgesys rodo, kaip elgsitės su savo vaikais. Santykiai su sutuoktiniu ir kitais irgi gali tapti pavyzdžiu vaikams. Kiekvieną kartą dėkodamos vyrui už tai, jog padėjo ruošti pietus, įvykdė įpareigojimus, pakeitė mažylio sauskelnes arba žaidė su vaikais, kad galėtumėte nudirbti darbus, teigiamai jį skatinate. Kartu kuriate mielą, geranorišką aplinką, kuri ypač svarbi ugdant darnią šeimą. Pykstate, kai kas nors daroma ne pagal jūsų norus arba ne pagal jūsų planą. Kas nors vėluoja arba pamiršta atlikti užduotį, kurios prašėte. Tokie įvykiai dažnai gali sukelti nepasitenkinimą, pamažu griaudami bet kokius draugiškus santykius. Pagrindinis dalykas – išdėstyti savo nuomonę pagal svarbą, pasakant tik tai, kas svarbiausia ar ryžtingiausia. Sutelkę dėmesį į bendravimo teigiamybes, kuriate harmoniją ir geranoriškumą. Gyrimas – efektyvus skatinamasis elgesio veiksnys. Per dieną kur kas daugiau laiko skirkite teigiamam pokalbiui su vaiku negu pastaboms, liepimams ar kritiškiems vertinimams( Jacobs, 1999). 9. PASAKYMAI, KURIŲ NEDERĖTŲ VARTOTI AUKLĖJANT VAIKUS. Pasakymai, kurių nederėtų vartoti auklėjant vaikus: „Ar tu tai padarei?“, „Kodėl tu šitaip padarei?“, „Kodėl tu to nepadarei?“, „Kada ketini tai padaryti?“, „Tu niekada...“, „Tu visada...“, „Jei jau kartą pasakiau, šimtus kartų tau sakiau...“, „Aš tave įspėjau“, „Kai aš augau...“, „Kiekviena neigiama pastaba, kuri apskritai pasakoma apie vaiką, o ne apie jo elgesį, pavyzdžiui: „Tu toks tinginys, blogas, netvarkingas, nemandagus ir kt.“, „Nutilk“. Taip pat nederėtų vartoti bet kokio plūdimo, nešvankių žodžių( Jacobs, 1999). 10. ŽODŽIAI, KURIUOS DERĖTŲ SAKYTI KASDIEN. Žodžiai, kuriuos derėtų sakyti kasdien: „Myliu tave“, „Tu toks mielas (-a)“, „Prašom“, „Ačiū“, „Norėčiau, kad tu...“, „Puikiai padirbėjai...“, „Labai man padėjai, esu tikrai dėkinga“, „Taip“, „Ne“, „Atrodai...“(pasakykite tai, ką jie galbūt jaučia), „Ar nori apie tai pasikalbėti?“, „Norėčiau išgirsti tavo nuomonę“, „Tikrai buvau dėkinga, kai tu...“. Taip pat kasdien derėtų sakyti kiekvieną teigiamą pastabą , kuri skatintų vaiko elgesį( Jacobs, 1999). 11. Meilė. „Būti mylimam ir mylėti! Argi tai nėra vienintelis nepasotinamas, nenumaldomas žmonių ilgesys. Juk visa, kas pasaulyje padaryta gražaus – padaryta iš meilės. Meilė – gyvybinė paslaptinga jėga. Jos brandžioji išraiška – ranka, pakėlusi nušluostyti ašaras ar paduoti duonos kąsnį“

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!