Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje. Potemė

Vaiko pasaulis lietuvių literatūroje

Vaikystė yra vienas gražiausių gyvenimo momentų žmogaus gyvenime. Šiuo laikotarpiu žmogus bręsta, susipažįsta su pasauliu, ieško, bando suvokti tam tikrus dalykus ir ieško bei ugdo savo vertybes. Tai yra ypač svarbus laikotarpis. Žinoma, kartais žmogaus vaikystė nebūna lengva, nes tenka susidurti su įvairiausiais, vaikui dar nepažįstamais sunkumais. Apie vaiko pasaulį nemažai yra pasakojama lietuvių literatūroje. Joje galima rasti įvairiausių rašytojų kūrinių, kuriuose aprašytas vaiko gyvenimas, emocijos, tam tikri nuotykiai ir patirtys. Pavyzdžiui, vaiko gyvenimas aprašytas Juozo Apučio novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos”, Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare” bei Jurgio Savickio novelėje „Kova”. Taigi, remdamasis(-i) būtent šiais lietuvių literatūros kūriniais, šioje kalboje aš aptarsiu vaiko pasaulį lietuvių literatūroje.

XXa. antrosios pusės moderniosios psichologinės novelės ir apysakos kūrėjas Juozas Aputis vaiko pasaulį literatūroje vaizdavo kaip vietą, kurioje vaikas pamažu tampa įsipareigojęs ne tik sau, tačiau ir artimiems žmonėms. Juk ryšys su artimu ir brangiu žmogumi yra toks svarbus, kad pamažu žmonės prisiriša vienas prie kito ir jaučia pareigą kitu žmogus rūpintis ištikus bėdai. Toks vaiko pasaulis geriausiai vaizduojamas rašytojo novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos”. Kūrinyje pasakojama mažamečio berniuko istorija, kuris bet kokiu atveju siekia gauti medicininę priežiūrą savo sergančiam tėvui. Taigi vienas svarbiausių kūrinio įvykių yra tėvo liga. Būtent dėl jos vaikas ir pamažu pradeda rodytis toks, koks yra iš tikrųjų – atkaklus, drąsus, narsus bei savo artimą mylintis žmogus. Susirgus tėvui, pas daktarus, kūrinio pradžioje tėvą veža berniukas kartu su savo dėde, tačiau nuvykę pas daktarus nieko nepeša, nes neturi tinkamos pažymos. Dėdė nusileidžia daktarams, pripažįsta, kad nieko negalima padaryti, na, o berniukas nesusitvardęs ima aiškintis situaciją, tampa aršesnis, labiau savimi pasitikintis. Dėdė jį sudrausmina, tačiau tai nėra veiksminga. Berniukas pamatęs, jog iš dėdės jokios naudos ir kad jis yra mažų mažiausiai silpnas žmogus, kitą dieną nieko niekam nesakęs išsiveža savo tėvą į miesto ligoninę pats vienas. Jis jaučiasi smarkiai įsipareigojęs savo tėvui, kuris sunkiai serga, todėl iš šios situacijos, galima matyti, jog vaikas net nesiruošia pasiduoti dėl tėvo, dėl kurio jau pasidavė vaiko dėdė. Atvažiavus į miestą eilė prie registratūros didelė, daug žmonių laukia savo eilės, erzinasi, tačiau vaikui dėl jo didelio įsipareigojimo ir noro padėti savo tėvui, supratęs, kad tai yra labai svarbu, šiaip ne taip prasibrauna pro žmones ir įkalba moterį, dirbančią registratūroje užregistruoti. Jis tai padaro, jau kaip suaugęs žmogus, situaciją tiek registratorei, tiek laukiantiesiems papasakojęs ramiu, visiškai nevaikišku tonu. Galiausiai berniuko tėvas yra apžiūrimas, jam viskas gerai. Vaikas džiaugiasi, tarsi nurimsta. Tačiau ne tik jis, tačiau ir pats tėvas suvokia, koks kilnus ir drąsus yra jo sūnus. Būtent tokiu poelgiu dėl savo artimo žmogaus jis parodo savo prisirišimą ir įsipareigojimą, kuris vaiką tarsi pakelia laipteliu auksčiau. Jis tampa labiau suaugęs, subrendęs, tarsi pamažu perima tėvų vargų naštą ant savo pečių. Taigi, galima teigti, jog vaiko pasaulis Juozo Apučio novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos” nėra lengvas. Vaikas dėl savo įsipareigojimo brangiam ir bėdoje atsidūrusiam artimam žmogui, perima jo vargo naštą ant savo pečių, taip ne tik įrodydamas savo rūpestį, tačiau taip ir subręsdamas kaip žmogus, turintis dideles vertybes.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!