V. Mačernis "Metai" "Rudens sonetai" 7 sonetas

VILNIAUS UNIVERSITETAS LIETUVIŲ LITERATŪROS KATEDRA Rūta Baublytė Lietuvių filologija, neakivaizdinės studijos Vytauto Mačernio ,,Metai“ ,,Rudens sonetai „ 7 soneto interpretacija Doc. D. Čiočytė Vilnius, 2006 Vytautas Mačernis – jauniausias literatūros klasikas, naujos lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų. Jis buvo susimąstęs, užsisklendęs savyje, kažko susikrimtęs vaikas. Kartais jį pagaudavo regėjimai ar sapnai vidury dienos. Jis mėgdavo tupėti ,,gandelyje“ – lizde, kurį buvo įsitaisęs aukštoje pušyje, ir svajodamas žiūrėti į horizontą. Mokydamasis gimnazijoje pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. Jis vis toks pats susikaupęs, į kažką įsigilinęs, minties ir proto žmogus. Viename laiške pats Vytautas Mačernis rašo: ,,Aš esu didelis svajotojas ir fantastas. Vizija – tai mano praeitis, ateitis ir dabartis.” Poetas pirmąjį eilėraštį išspausdino 1936 m., paskutinį 1944 m. spalį. Rašė vizijas, sonetus, trioletus, giesmes, trumpus aforistinius eilėraščius. [5.] Eilėraščius iš originalų persirašinėdavo kiti, nes Vytauto Mačernio kūryba tuomet buvo populiari jaunimo sluoksniuose. Tokiu būdu jo poezija rankraščiais ir nuorašais plačiai pasklido po Lietuvą dar iki poeto mirties. Po karo daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvoje Vytauto Mačernio kūryba giliau nebuvo tyrinėjama, nors jo eilėraščiais daugelis literatūros žinovų domėjosi, juos platino iš rankų į rankas. [3.] Vertingiausia V. Mačernio kūrybos dalis: eilėraščių ciklas ,,Vizijos“, ,,Metų“ sonetai, ,,Žmogaus apnuoginta širdis“. Juose ryškūs egzistencinės pasaulėjautos elementai. Eilėraščiuose nerimo. Nevilties momentai susipynę su pastoviu žmogiškų vertybių ilgesiu, gimtosios žemės poetizavimu. Kūrybai būdinga griežta klasikinė forma, spontaniškas lyrizmas. [5.] Vytauto Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. [6.] Brandžiausiais ir didžiausias poetinis ciklas yra ,,Metų“ sonetai. Vytautas Mačernis nespėjo jų užbaigti. Ciklas apima labai plačios tematikos eilėraščius, nieko bendra neturinčius su jungiančiu pavadinimu. Sonetai lyg papildo, praplečia, ,,detalizuoja“ tą pasaulį, tuos motyvus, kurių užuomazgos bei ištakos yra ,,Vizijose“. Jo mąstymas pasižymi filosofiniu žmogaus ir poeto didvyriškumu, kai nesitraukiama nuo problemos, o norima ją ligi galo suvokti. Balsevičiūtė apie ,,Rudens sonetus“ taip rašo: ,,Chaosas, tuštuma, senatvė, mirtis laikomi rudenio ženklais, žmogaus ir pasaulio būsenomis. Sonetų ruduo taip pat dažniausiai liūdnas ir varganas: paniuręs dangus, šaltos, nejaukios dienos, ūkanų aptrauktos tolumos.“ [1.] Tačiau ne visas ruduo niūrus, nebūtinai jis turi simbolizuoti kažkieno pabaigą ar mirtį. Juk rudenį būna ir jaukių, kūrybingų vakarų šiltų dienų ir giedrų naktų... Septintasis ,,Rudens“ sonetas dvelkia filosofiniu V. Mačernio egzistencializmu, gyvenimo prasmės ieškojimu, poetas kelia svarbius būties klausimus. Sonetas – tai griežtos struktūros ir formos žanras. Jį sudaro 14- ka eilučių: itališkąjį sonetą– du ketureiliai, du trieiliai, angliškąjį arba šekspyriškąjį – trys ketureiliai ir vienas dvieilis.[6.] Sonetas dažniausiai būna parašytas 10-13 skiemenų silabinėmis arba silabotoninėmis (jambo) eilutėmis su tam tikra rimų sistema.[4.] Vytautas Mačernis sonetus rašė itališkuoju Petrarkos stiliumi. Mano nagrinėjamas sonetas priklauso ,,Metų“ ciklo ,,Rudens sonetams“. Tai filosofinis eilėraštis, kuriame slypi amžina būties ir nebūties tema, užduodamas klausimas: kodėl kažkas egzistuoja? Paslaptingiausias metas visais laikais buvo ir bus vidurnaktis – tuomet apninka keistos mintys, vaizduotė žaidždia su paslaptingais garsais, į kuriuos dieną mes gal nekreipiam dėmesio. Soneto lyrinį subjektą aš tapatinu su poetu V. Mačerniu ieškančiu gyvenimo prasmės. Vienišumo jausmas, baugi tyla verčia koncentruotis ties filosofiniais ieškojimais nors kaskart atsimušama į beprasmybės/nežinomybės sieną. A. Camus savo absurdo teorijoje teigia, kad prasmės gyveime nėra, kad viskas, ką mes darome, mums visiškai nenaudinga, nes mirdami mes nieko negalime pasiimti su savimi. Tokios mintys gali žmogų pivesti iki beprotybės ar net suicido. Kokia gi yra absurdo įveika pagal A. Camus? Ogi grožis – gamtos grožis. Jeigu pasaulis tau yra gražus, taigi ir gyvenimas įgauna prasmę. Naktis – ne tik tamsus ir paslaptingas metas, tai ir gasdinantis nežinojimas, minčių chaosas, kurį apšviesti galėtų tik Dievas, tačiau: ,,Veltui aš laukiu: niekas man nepasakys,/ Atėjęs iš erdvių giliųjų“. O tai reiškia, kad suvokimas turi ateiti savaime, kad jis pat turi rasti jam priimtiną atsakymą. Nes vienareikšmio atsakymo nėra, o ieškojimų erdvė labai plati. Tamsa yra nakties sema. ,,Šviesos ir tamsos pirmapradė priešprieša

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!