V. Mačernis "Rudens sonetai". 1 sonetas

Vytautas Mačernis – XX a. poetas, filosofinės lietuvių poezijos kūrėjas. Jo kūrybos palikimas nedidelis. Reikšmingiausi du ciklai – „Vizijos ir „Metų“ sonetai. Vytauto Mačernio poezija – didelių vertybių kūryba, ieškojimas aukštųjų akimirkų, kurios, anot poeto, skatina žmogaus išsiskleidimą. Tapsmo apmąstymo, tapatybės ieškojimo mintis, patiriant būties vienatvę, plėtojama ir „Metų“ sonetų cikle. Pirmajame sonete kalbama apie nykią žmogaus gyvenimo kasdienybę. Keliama būties pilnatvės ieškojimo problema.
Soneto pradžioje lyrinis subjektas apibūdina savo dvasinę būseną: “Prie lango parimus nubodo / Žiūrėt amžinai į paniurusį dangų...“ Dominuoja liūdesys, pesimizmas. Tokios savijautos lėmėjas - nuobodulys. Jis lemia pasyvumą, kurį reprezentuoja rymojimas ir žiūrėjimas. Žvelgiant į dangų, aukštąją erdvę, lyrinis“aš“mato tik niūrumą..Tas žiūrėjimas sukuria laukimo įspūdį, o laukimas – įtampos kėlėjas. Taigi tik iš išorės lyrinis subjektas atrodo ramus, bet jo dvasia nerimsta. Nerimą ir įtampą stiprina mintis, jog nusakyta būsena nėra vienkartinė, ji nuolatinė, ir tai dar labiau liūdina lyrinį subjektą. Situacijos dramatiškumą sustiprina matomas juodų debesų judėjimas.Juoda spalva yra mirties ženklas. Liūdesį kaip dvasinę mirtį ir išgyvena lyrinis „aš“. Jį slegia matomos ūkanos, pilkumos, klampumo ženklas. Įžvelgiama opozicija tarp „čia“ ir „ten“, Iš „čia“, niūrios, slegiančios erdvės, lyrinio subjekto širdis veržiasi į „ten", ūkanų dengiamas tolumas. Siekiamybė sukuria šviesos įspūdį. Lyrinis subjektas nemato tolumų, bet kalba apie jas, vadinasi, vienatvė, liūdesys nėra vien dvasią sekinanti būsena, o situacija, auginanti sielą, skatinanti priešinimąsi, vadavimąsi, kuris gali tapti realiu siekiu keisti gyvenimą. Tokio būsimo vadavimosi nuoroda savaime tampa ištartas žodis „nubodo“, reiškiantis įgrisimą, įkyrėjimą, vadinasi, absoliutų nuobodulį, t,y, būseną, kuri reiškia priartėjimą prie ribinės situacijos, galinčios lemti ir susitaikymą, ir kaitą.
Ilgesys tolumų kaip šviesos kol kas ir lieka ilgesiu, nes situacijos dar nepakeičia. Lyrinis subjektas antrojoje strofoje kalba taip pat pesimistiškai: “Lig kaulų drėgmė įsisinkus / Numirėlio pirštais širdies prisiliečia.“ Drėgmė, šalčio, svetimumo ženklas, apibūdinama metaforiškai kaip lyrinį subjektą veikianti būtybė, lemianti dvasinį sustingimą. Šis pojūtis –...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!