V. Krėvė-Mickevičius "Skerdžius"

Vincas Krėvė – Lietuvos legendos kūrėjas, prozininkas ir dramaturgas XX a. Pradžioje teikęs stiprių impulsų Lietuvių nacionaliniai kultūrai ir valstybingumo kūrybai. Romantiškais kūriniais rašytojas siekė prikelti praeities milžinų dvasią, ieškodamas jos tautosakoje, liaudies išmintyje, religiniuose tekstuose bei senojo kaimo žmogaus pasaulėjautoje, taip atgaivindamas Lietuvos valstybingumo idėją. Apsakymas „Skerdžius“ vaizduoja šviesią liaudies žmogaus asmenybę – civilizacijos nepaliestą kaimo išminčių.
Pirmasis segmentas pradedamas tiesiogine kalba, kuria Skerdžiui pranešama apie liepos nukirtimą. Klausiantysis neišreiškia savo emocijų, pakartodamas kreipinius „Dėde, dėde“ jis ragina ir laukia Lapino reakcijos. Pasakotojas, tarsi viską stebintis iš šalies, vaizdingai perteikia pagrindinio veikėjo veiksmus: „Jis dar nenori tikėti akimi – patrynė (…), geriau praplėšė – vai, gi vis nėra!“ Siekiant ekspresyvumo Skerdžiaus nustebimas išreiškiamas palyginimu: „lyg žmogus iš miego pabudęs“. Nurodoma atvira ir sava erdvė, konkreti vieta, kur augo epitetais „aukščiausia, plačiausia“ apibūdinama liepa: „už vyšnių sodelio, pas Valainio tvartus“. Veikėją užlieja tuštuma: „lyg dangus prakiuro toje vietoje“. Jaučiamas paslaptingas ryšys tarp senojo Lapino ir gamtos – pirmykščio žmogaus lopšio įvaizdžio – Grainio liepos. Piešiamas palaužtas ir bejėgiškas tįsančio medžio paveikslas. Vienarūšių sakinio dalių išvardijimu didinama įtampa: „per bulves, per svogūnus“. „Žalios šakos“ personifikuojamos ir lyginamos su rankomis. Lapų šniokštimas suvokiamas kaip skundas, paskutinis „liepelės“ atodūsis.
Antruoju fragmentu konstatuojama, kad liepa – globėja. Ji buvusi svetinga paukščiams, kurių gausa įvardijama vaizdingu būdiniu „kniugždėte kniugždėjo“. Dabar – „graudžiai čypia, lyg apverkdami išgriautus savo lizdus“. Regimas gamtos vienovės simbolis. Į akis krinta emocingas pasakotojo kalbos tonas, vartojama onomatopėja „čip-čiip-čit-čiit“ padeda įsijausti į situaciją. Bejėgiškumas, nerimas ir panika apėmusi paukščius: „Prilėks, pulsis šakosna ir vėl lekioja“. Grainis, nukirtęs liepą, sunaikino jų namus.
Trečiajame segmente susitinkama su Gainiu. Jis stovi pasiėmęs kirvį – įrankį, kuriuo buvo įvykdytas nuosprendis liepai, ir „krapšto galvą“. Žmogus abejoja, jis nėra tikras dėl tokio savo poelgio ir nežino, ką toliau daryti – nukirsta liepa padarė tik nuostolį. Kūrinio žmogus, akylai sekantis Grainio...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!