V. Krėvė-Mickevičius "Antanuko rytas" - ištraukos interpretacija

Pasak literatūrologo Regimanto Tamošaičio, „lietuvių literatūra kilusi iš agrarinės kultūros, išaugusi iš žemdirbio gyvenimo, tiesiog įsišaknijusi kaime, ir tos šaknys iki šiol nepraranda gyvybingumo, nuolat atsinaujina, maitindamos literatūroje kaimiškųjų simbolių bei vertybinių sistemų tradiciją, kurios neužgožė modernėjanti, su miesto žmogaus gyvenimu susijusi kūryba.”. Ir iš tiesų mūsų nagrinėjamo autoriaus Vinco Krėvės kūryboje „kaimas – galutinis visų vertybių bei prasmių atskaitos taškas”. Rašytojas pasaulį mato gamtos žmogaus akimis, visur stengiasi įžvelgti žmogaus ir gamtos vienovę. Čia, kaime, kur slypi giliosios vertybės, prasideda pradžių pradžia bei atveriamos durys į mitinį pasaulį. Žmogus privalo žinoti pradžios pasakojimą ir juo vadovautis, kitaip mūsų laukia chaosas.
Vinco Krėvės savo apsakyme „Antanuko rytas” kasdieniniame kaimo buities vaizde galime įžvelgti pasaulio kūrimo mito apraiškų. Nors čia nagrinėsime tik ištrauką, labai svarbi yra pati kūrinio pradžia: „Antanukas labai myli savo senelę. Nei savo motulės, nei tėvelio, nei ko kito jisai tiek nemyli, kiek savo seną seną senelę”. Mums pristatomi du veikėjai: Antanukas ir senelė, tarp kurių užsimezga šiltas ryšys. Jaučiame, kad šie personažai užims svarbiausią vietą kūrinyje. Toks pirmasis sakinys labai apibrėžia erdvę, galima teigti, kad susiauriną ją iki dviejų asmenų. Antanukas yra vaikas – gyvenimo pradžia, o senelė – senatvė – pabaiga. Pradžia ir pabaiga atsiduria viena šalia kitos, kad susidarytų amžinasis gyvybės ratas, kuriame pabaigai lemta tapti nauja pradžia, o mirčiai – nauja gyvybe.
Kūrinio veiksmas vystosi ankstų rytą. Atrodo, kad įvyksta labai daug, tačiau iš tikrųjų viskas tėra vaiko fantazija. Antanukas miega kartu su senele vienoje lovoje. Tokiu atveju lovą galime traktuoti kaip simbolines įsčias, čia gyvenimas prasideda ir baigiasi. Tai jau minėtasis amžinasis gyvybės ratas. Kaip teigia R. Tamošaitis: „Žmonijos istorija – kelias į chaosą, archetipinių gyvenimo formų, amžinųjų vertybių, normų, tradicijų suirimas… Cikliškumas gelbsti nuo galutinės pražūties… Pirminės darnos pasikartojimas neišvengiamas…” Ši citata galėtų būti kūrinio „Antanuko rytas” interpretacijos pagrindas.
Senelė keliasi labai anksti, ir, jai...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!