Ištraukos iš V. Krėvės dramos „Skirgaila“ interpretacija

Vincas Krėvė (Mickevičius) - universalių užmojų, įvairių žanrų kūrėjas, derinęs realistinį konkretumą ir romantinį pakylėtumą. Jis – neoromantizmo atstovas, Biblijos interpretatorius, istorinių veikalų kūrėjas. Savo veikėjų tragiškumu išsiskiria istorinė romantinė tragedija „Skirgaila“.
“Skirgailoje” veiksmas vyksta tada, kai Lietuva, oficialiai priėmusi krikštą, buvo bejėgė kovoti su Dievo iškilimu. Gresia pavojus ir Lietuvos valstybingumui. Viduje maištauja kunigaikščiai, o lenkai ir kryžiuočiai, prisidengdami naujo Dievo vardu, siekia sunaikinti senąją Lietuvos kultūrą, religiją, papročius. Šių įvykių kryžkelėje ir atsiranda Didysis Lietuvos kunigaikštis Skirgaila. Jam buvo lemta sujungti du tikėjimus - krikščionybę ir pagonybę - į vieną. Skirgailai buvo lemta išgyventi praėjusią krašto šlovę ir prasidėjusį jos žlugimą. Jis visa siela atsidėjo Lietuvai.
Skirgaila yra pagrindinis šio kūrinio veikėjas, blaivus politikas, gerai suprantantis priešų intrigas, bei griežtas, šiurkštus ir despotiškas. Toks jis buvo ir su Stardo lavonu: „Daryk su juo, ką išmanai...“. iš kitos pusės herojus yra stiprios valios, tvirtas, mokąs vertinti drąsą ir kartu kerštingas. Jam likimas pavedė gyventi Lietuvos nuosmukio metais. Kunigaikštis - dramatiška asmenybė. Jis išgyvena valdovo ir žmogaus tragediją. Jogailos brolis negali apsispręsti dėl ko gyventi. Dėl tautos ar savęs? Toks neapsisprendimas valdovą silpnina. Jis tampa labiau pažeidžiamas, mažiau reikšmingas žmonėms, kadangi vadas negali sakyt nežinau. Jis turi vesti Lietuvos gyventojus į šviesią ateitį.
Šioje ištraukoje išryškėja dar dviejų personažų paveikslai. Tai Stardas ir Jonas Skarbekas. Stardas – krivis, dešinioji Skirgailos ranka, vidinio sąmyšio kunigaikščio dvasioje malšintojas ir senųjų dievų garbintojas. Žyniui nebuvo nieko brangiau kaip jojo dievų palaima. Net būdamas prie mirties slenksčio niekam neleido jo gelbėti. Krivis skubėjo pas tikruosius savo dievus, nes įžvelgė tą patį, ką matė ir valdovas. Lietuviai praranda tautiškumą, praranda senuosius dievus. Žmones užvaldė katalikiškos tiesos: „Tai buvo paskutinė kova, kurioje galėjot Perkūno šauktis, bet nepanorėjote“.
Visiškai priešingos nuomonės yra Skarbekas. Lenkų kunigas įsitikinęs, kad krikščionybėje yra tikrasis žmogaus išsivadavimas. Tačiau dvasinis vadovas prieš Stardo valią pastarąjį jau bemirštantį...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!