V. Juknaitė

V. Juknaitė – Ar matai ką? – Taip, mama. – Vaiko balsas buvo duslus. – Ką matai? – Matau šalį. <...> – Kokią šalį? – Negarsiai paklausė moteris. – Stiklinę... (p. 193) Šis intymus ir skausmingas trumputis pokalbis – tai atvaizdas to, kaip jautėsi moteris dramatišku tautai Atgimimo metu, riedant sovietiniams tankams, jaučiant nerimą, netikrumą dėl rytdienos, tūnant kažkur ten, bevardei ir nežinomai. Tačiau sovietmečio laikotarpis kūrėją vertė balansuoti tarp tautinių ir universalių vertybių bei valdžios primetamų dogmų ir vaiko likimas permainų visuomenėje, trapi jo gyvybė šaltame suaugusiųjų pasaulyje, moters likimas liko tarsi už stiklo sienos. Apie tai prabyla „silpnosios lyties“ atstovės ir praturtina literatūrą ne vien teminiu požiūriu, bet ir pagilina ją psichologiškai, atveria intuityvių jausmų gelmę, skatina jautrumą pasauliui. V. Juknaitė – viena jų atstovė, kurios biografiją ir kūrybą norėčiau aptarti plačiau. Autorė yra Vilniaus pedagoginio universiteto docentė. Ji priklauso Sauliaus Šaltenio, Romualdo Granausko, Leonido Jacinevičiaus, Juozo Apučio, Bitės Vilimaitės kartai, ryškiau atsiskleidusiai 7-8 dešimtmetyje. V.Juknaitė įsiterpia ir į žinomiausių mūsų laiko rašytojų prozininkių (Jurga Ivanauskaitė, Jolita Skablauskaitė, Zita Čepaitė, Bitė Vilimaitė, Vidmantė Jasukaitytė ir kt.), priklausančių įvairioms kartoms, būrį. Jas vienija moteriška pajauta, tačiau V. Juknaitė išsiskiria atviru pasakojimu apie moters, motinos, šeimos santykius, dėmesiu mažam žmogui, užgožtam politikos, rūpesčių, domėjimasu susvetimėjimo problema, gyvybės – kaip aukščiausios vertybės iškėlimu. V.Juknaitė parašė nedaug. Jeigu dviem dešimtmečiams padalintume, išeitų po naują knygą kas penkeri metai, bet visos tos knygos labai pastebimos, o lietuvių moterų prozos raidoje - etapinės. Kūrėja debiutavo apysakos ir apsakymų knygele "Ugniaspalvė lapė", vėliau išleido romaną "Šermenys" (1990), kuris jai pelnė J.Paukštelio, Žemaitės literatūrines premijas. Romano parašymo metas sutapo su Romualdo Granausko "Gyvenimu po klevu", ir kūrinys atsidūrė šiek tiek klevo šešėlyje (1990 m.). Agrarinės sanklodos agonija, sovietmečiu nusiaubto kaimo šermenys - pačios autorės išgyventa tikrovė. Santūrumas, sutramdyti žodžiai. Taip apsakyti kaimo moterų ir jų vaikų likimai, tokie, kokie jie buvo, rūstūs, negailestingi. Be jokių modeliavimų ir interpretavimų, pats gyvenimo nuogumas. "Man juokingi gražūs sakiniai"- taip pati autorė teigė viename interviu. Svarbu ne žavesio estetika, o tikrumas. Autorė gerai pažino, ką reiškia būti motina pokomunistinėje visuomenėje. „Stiklo šalis“ – moters motinos uždara, šalta ir trapi erdvė, kurioje dūžta žmogaus viltys. Dvasioje susigrumia motiniškos meilės ir mirties troškimo jėgos. Taip, „stiklo šalimi“ ir buvo pavadinta knyga, sulaukusi net geriausios dešimtojo dešimtmečio lietuvių apysakos vardo. Išleista jos drama „formulė“, eseistikos knyga „Išsiduosi. Balsu...“, taip pat pluoštas įdomių pokalbių su įvairiausiais pašnekovais - nuo dvylikamečio berniuko iki profesoriaus ir mirties bausme nuteisto kalinio. Nors V. Juknaitės kūryba ir nėra gausi, o rašytojų kritikuojama dėl neva per didelio moralizavimo, mokytojos vaidmens prisiėmimo, bet svarbiausia, manau, kad ši kūryba budina žmogaus savimonę, provokuoja, verčia mąstyti, ginčytis, reaguoti, tarp autorės ir skaitytojų vyksta karšti emociniai mainai. O kūrinio centre stovi žmogus, nes kaip teigia pati Juknaitė: „Man gyvybė kur kas svarbiau nei tekstas.“

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!