Urogenitalinė C. trachomatis infekcija

Urogenitalinė C. trachomatis infekcija Urogenitalinė C. trachomatis infekcija (D-K serovarai) – tai labiausiai paplitusi bakterinė lytiškai plintanti infekcija išsivysčiusiose pasaulio šalyse, kuriai būdinga labai dažna nesimptominė arba mažai simptominė eiga ir reprodukcinę sveikatą žalojančios komplikacijos ypač moters organizme. Istorija. Tik po to, kai buvo identifikuota N. gonorrhoeae infekcija, ir buvo įvesta naujagimių konjunktyvito profilaktika sidabro nitratu, tapo aišku, kad tiek naujagimių konjunktyvitas, tiek vyrų uretritas gali būti sukeltas ir ne gonokokų. Intarpai ląstelėse pirmą kartą buvo pastebėti 1907 metais tepinėliuose iš orangutango junginės, kuris prieš tai buvo užkrėstas žmogaus trachomos klinikine medžiaga. Ląstelių intarpai taip pat buvo rasti naujagimio konjunktyvos mėginyje, jo motinos lyties takų tepinėlyje ir tėvo uretros tepinėlyje. Dėl labai specifiškos šio mikroorganizmo biologijos, jo ryšys su kasdienine klinikine praktika tapo įmanomas tik aštuntame XX amižaus dešimtmetyje, o tiksli ir prieinama diagnostika – devintame. Etiologija. Chlamydia trachomatis – svarbus žmogaus patogenas priklauso genčiai Chlamydia [95]. Šiai šeimai taip pat priklauso ir kita mediciniškai reikšminga Chlamydia pneumoniae (dažnas žmonių kvėpavimo takų patogenas, kuris yra galimai susijęs su žmogaus koronarinių arterijų liga pažeidžiantis tik žmogaus organizmą). Chlamydia trachomatis rūšis skirstoma į keturis biologinius variantus (biovarus). Kiekvienam biovarui priklauso keletas skirtingų serologinių variantų: A, B, Ba, C serovarai, sukeliantys trachomą; D-K serovarai, sukeliantis uretritą, cervicitą, salpingitą, proktitą, epididimitą, konjunktyvitą ir naujagimių pneumoniją; L1, L2 ir L3 serovarai – taip pat pažeidžiantys lyties takus, tačiau sukeliantys kliniškai skirtingą ir nozologiškai atskirą lytiškai plintančią ligą lymphogranuloma venereum (LGV). Epidemiologija. Infekcija perduoda užsikrėtęs žmogus sveikam lytiniu santykių metu. Vertikaliai infekcija gali būti perduodama gimdymo metu iš užsikrėtusios motinos lyties taką naujagimiui. Buitinio infekcijos plitimo galimybė (per namų apyvokos daiktus) panaši, kaip ir gonorėjos. Panašiai kaip ir gonorėjos atveju naujagimio organizme infekcija gali sukelti konjunktyvitą, pneumoniją. Inkubacijos periodas vyrams (iki uretrito išsivystymo) 3-30 dienų, dažniausiai apie 10-21. Kadangi apie 90% infekcijos atvejų moters organizme yra nesimptominės, inkubacinio periodo trukmė nėra žinoma, tačiau nėra pagrindo manyti, kad ji galėtų būti kitokia. Urogenitalinės C. trachomatis infekcijos plitimas iš moters organizmo į vyro nėra plačiai išstudijuotas. Tyrimas, kurio tikslas buvo infekcijos perdavimo efektyvumo išsiaiškinimas, parodė, kad C. trachomatis buvo išauginta 42% tiriamųjų vyrų, kurių partnerės sirgo chlamidiniu cervicitu. Beveik visose šalyse C. trachomatis infekcija labiausiai paplitusi tarp 20-24 metų vyrų ir 16-19 metų moterų ir siekia apie 5% visų šios amžiaus grupės individų. C. trachomatis paplitimas palaipsniui mažėja vyresnio amžiaus grupėse. C. trachomatis registracija Lietuvoje pradėta 1994 metais, tačiau iki šiol dėl labai mažo tyrimo skaičiaus ji neatspindi realios situacijos. Atskiros studijos nustatė, kad šios infekcijos paplitimas atskirose visuomenės grupėse iš esmės nesiskiria nuo kaimyninių šalių ir svyruoja nuo 5 iki 30%. Kaip ir kitų lytiškai plintančių infekcijų, sergamumas C. trachomatis yra susijęs su jaunu amžiumi, nebarjerinės kontracepcijos metodo pasirinkimu, jokio kontracepcijos metodo nenaudojimu, dažnu lytinių partnerių keitimu, keleto lytinių partnerių turėjimu vienu metu ir žemesne socioekonomine padėtimi. Patogenezė. Nėra tiksliai žinoma. Chlamidijos skiriasi nuo visų kitų bakterijų savo unikaliu intraląsteliniu vystymosi ciklu. Tai kaitaliojimasis tarp dviejų specializuotų morfologinių formų, iš kurių viena prisitaikiusi gyventi ląstelės išorėje, o kita ląstelės viduje. C. trachomatis yra beveik išimtinai cilindrinio epitelio ląstelių parazitai. Būdamos intraląsteliniais parazitais jos pažeidžia šeimininko ląsteles savo augimo ciklo pabaigoje, tokiu būdu sukeldamos ląstelių nekrozę toje vietoje, kur jos persistuoja. C. trachomatis sukelti sindromai ir klinikiniai pasireiškimai atspindi kombinuotą: ląstelių pažeidimo ir imuninio atsako efektą į nekrozę, bei pačias chlamidijas. Humoralinis ir ląstelinis atsakas į chlamidijas yra labai stiprus, ir kai kurie autoriai daro pagrįstą prielaidą, kad chlamidijų sukeltos komplikacijos savo esme yra hiperjautrumo arba imunopatologinis procesas. Jo pasėkoje, kiaušintakiuose, pilvaplėvės ertmėje, sąnariuose ir kt. vystosi lėtiniai uždegimai, pasireiškiantys skausminiu sindromu ir kai kurių organų funkcijos praradimu. Klinikiniai pasireiškimai. Didžioji dauguma vietinės (arba nekomplikuotos) C. trachomatis infekcijos atvejų nesukelia klinikinių pasireiškimų. Ši infekcija yra besimptomiška 50% ir 80% užsikrėtusiųjų vyrų ir moterų atitinkamai. Tais atvejais, kai klinika pasireiškia ji labai panaši į N. gonorrhoeae infekcijos kliniką. Neatsitiktinai, klinikinis bet kurio C. trachomatis sukelto uždegimo apibūdinimas yra lydimas žodžio negonokokinis (negonokokinis uretritas, negonokokinis cervicitas ir panašiai), ir nurodo, kad pats uždegimas panašus į gonorėją, tačiau tiriant mėginius gonokokai neaptinkami. Abu šie mikroorganizmai pasirinktinai pažeidžia cilindrinį arba pereinamąjį šlapimkanalio epitelį su išplitimu į sėklidės prielipą; gimdos kaklelio kanalo ląsteles su išplitimu į endometriumą, kiaušintakius ir pilvaplėvę; tiesiosios žarnos epitelį; ryklės epitelį. Kaip ir N. gonorrhoeae, C. trachomatis sukelia subepitelinio sluoksnio uždegimą, epitelio išopėjimą ir randėjimą. Retai abu šie mikroorganizmai sukelia sisteminius pažeidimus. Lyginant šiuos mikroorganizmus tarpusavyje, galima pasakyti, kad C. trachomatis sukelti šviežios infekcijos pojūčiai esti menkesni neprasideda taip staiga ir dažniau apibūdinami, kaip švelnesni ar vos juntami, negu N. gonorrhoeae infekcijos atveju. Rektalinė ir faringealinė infekcija yra nesimptominė. Infekcijai ilgai (apie mėnesiais ar metais) išliekant nepastebėtai ir vietiškai išplitus, o vėliau ir esant specifiškam organizmo atsakui į ją, vystosi komplikacijos (dubens uždegiminė liga, nevaisingumas, ektopinis nėštumas, lėtinis dubens skausmas dėl sąaugų, naujagimių konjunktyvitas ir pneumonija, epididimo-orchitas, lytiškai įgytas reaktyvusis artritas), kurios dažniausiai turi aiškesnę klinikinę raišką. Vyrų uretritas. C. trachomatis yra negonokokinio heteroseksualių vyrų uretrito priežastis apie 35-50% atvejų. Negonokokinio uretrito klinika nesiskiria pagal tai, ar C. trachomatis nustatoma ar ne. Ji pasireiškia po 7-21 dienos inkubacinio periodo skausmu, atsirandančiu šlapinimosi metu ir vidutiniu kiekiu balsvų ar skaidrių išskyrų. Kliniškai apžiūrint pacientą, stebimos tik išskyros. C. trachomatis infekcijos atveju šlapimkanalyje, dažniau nei užsikrėtus N. gonorrhoeae infekcija, pacientas neturi jokių nusiskundimų, o sukelti uretrito simptomai yra švelnesni. Visgi, daugeliui vyrų su nesimptomine C. trachomatis šlapimkanalio infekcija tepinėlyje pavyksta aptikti uretrito požymius (≥5 segmentuotų leukocitų regėjimo lauke, mikroskopuojanat x1000 didinimu). Vyrų C. trachomatis epididimo-orchitas. C. trachomatis infekcija yra dažniausia jaunų, lytiškai aktyvių vyrų epididimito priežastis. Kliniškai epididimitas pasireiškia vienpusiu sėklidžių skausmingumu, patinimu ir karščiavimu. Neretai, tokie vyrai nenurodo uretritui būdingų nusiskundimų, nors mikroskopiškai jiems aptinkamas uretritas. Moterų endo-cervicitas. Nors ir absoliuti dauguma moterų užsikrėtusiųjų C. trachomatis infekcija nejaučia jokių klinikinių simptomų, visgi apžiūrint jas dėl kitų priežasčių (pvz. profilaktiniai nėščiųjų patikrinimai) maždaug trečdaliui galima aptikti uždegimo požymius. Dažniausiai tai mukopurulentinės išskyros iš gimdos kaklelio kanalo (maždaug trečdaliui užsikrėtusiųjų) ir ektopinio cilindrinio epitelio paburkimas (pav 1.), trapumas (kraujavimas vos tik palietus instrumentu, pvz. vatos tamponėliu), būdingas maždaug kas penktai užsikrėtusiąjai. Mikroskopuojant dažytą tepinėlį iš gimdos kaklelio kanalo (prieš imant medžiagą, reikia labai kruopščiai nuvalyti makšties išskyras), gleivėse dažniausiai aptinkamas didelis segmentuotų leukocitų kiekis (>20 ar net >30 segmentuotų leukocitų daugelyje regėjimo laukų, mikroskopuojanat x1000 didinimu). Gimdos kaklelio kanalo priekinėje dalyje esanti cilindrinių ląstelių ektopija (kaip fiziologinė būdinga jaunesnio amžiaus moterims, ir išnykstanti trečiame ar ketvirtame gyvenimo dešimtmetyje) predisponuoja dažnesnį užsikrėtimą šia infekcija. Moterų uretritas. Dažniausiai jis nesimptominis ir aptinkamas dažytame tepinėlyje nustačius (>20 segmentuotų leukocitų daugelyje regėjimo laukų, mikroskopuojanat x1000 didinimu). Tepinėlis iš uretros dažniausiai imamas moterims, kurioms apžiūros metu aptinkamas endocervicitas arba pastebimos išskyros iš šlaplės. Moterų endometritas ir salpingitas arba dubens uždegiminė liga (DUL). Yra žinoma, kad C. trachomatis infekcija (kaip ir kitos lytiškai plintančios ar makšties infekcijos) išplitusi į aukščiau esančius moters lyties takus sukelia pastarųjų uždegimus (endometritą, salpingitą). Pacienčių nusiskundimai ir ligos požymiai retai kada būna aiškiai nurodantys tik vieną kurį nors uždegimą ar abu kartu, todėl klinikinė šių organų uždegimų išraišką siūloma vadinti DUL. Daugelio šalių autoritetingų institucijų paruoštų rekomendacijų apie DUL diagnostiką galėtų būti apibūdinama kaip būdingų nusiskundimų, klinikinių požymių ir susijusių rizikos faktorių išaiškinimas, palaikant aukštą budrumo-įtarumo dėl DUL lygį. Tiksli DUL diagnostika ir gydymas labiausiai priklauso nuo konkrečios ginekologinės situacijos, todėl esant tokiems nusiskundimams kaip kraujavimas tarp menstruacijų arba po lytinių santykių, skaumas pilvo apačioje ir žinomiems rizikos faktoriams (jaunas amžius (30 tyrimų per dieną Imunofermentinis metodas • Didelis specifiškumas, jei visus teigiamus tvirtinti • Galima atlikti daug tyrimų per dieną • Automatizuojamas • Mažas jautrumas Nukleino rūgščių amplifikacijos testai (NRAT) • Didelis specifiškumas • Didelis jautrumas • Kelis mėginius galima supilti į vieną • Tyrimams tinkami mėginiai paimti neinvaziškai (vyrų šlapimas, moterų mėginiai iš makšties) • Jautrumas priklauso nuo mėginio ir kt. • ”Laboratoriškai” brangus (vieta, priežiūra, personalas ir kt.) Lentelė 3. C. trachomatis infekcijos gydymas. Suaugusiųjų apatinių šlapimo ir lyties takų ar tiesiosios žarnos chlamidinė infekcija: Pirmo pasirinkimo gydymo schemos • Azithromycinum (1 g dozė geriama vienkartinai) ARBA • Doxycyclinum (100 mg dozė geriama du kartus per parą - 7 dienas) Alternatyvios gydymo schemos • Erythomycinum (500 mg dozė geriama 4 kartus per dieną 7 dienas) ARBA • Ofloxacinum (200mg geriama du kartus per parą, 7 dienas) Nėščiųjų chlamidinė infekcija: • Erythomycinum (500 mg dozė geriama 4 kartus per parą 7 dienas) ARBA • Amoxycillinum (500 mg dozė geriama 3 kartus per parą, 7 dienas) ARBA • Azithromycinum (1 g dozė geriama vienkartinai) Naujagimių akių chlamidinė infekcija; motinų užsikrėtusių chlamidine infekcija naujagimiai; vaikų chlamidinė infekcija: Pirma gyvenimo savaitė: naujagimis iki 2000 g • Erithromycinum ( 20 mg/kg per dieną, padalinta į 4 dozes 10-14 dienų) Pirma gyvenimo savaitė naujagimis virš 2000 g • Erithromycinum ( 30 mg/kg per dieną, padalinta į 4 dozes 10-14 dienų) Naujagimis nuo 1 sav. iki 1 mėn. • Erithromycinum ( 40 mg/kg per dieną, padalinta į 4 dozes 10-14 dienų) Vaikai nuo 1 mėn. • Azithromycinum (12-15 mg/kg dozė geriama vienkartinai) *- vaikai ir paaugliai, kurie sveria daugiau nei 45 kg, gydomi kaip suaugusieji.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!