UAB Trakų šilumos tinklai veiklos efektyvumo įvertinimas

Įvadas Darbo aktualumas. Įmonės veiklos efektyvumo veiklos analizavimas leidžia susidaryti nuomonę apie įmonės ekonominę padėtį, o kartais ir užkerta kelius neigiamiems padariniams, padeda racionaliau naudoti įmonės resursus. Įmonės veiklos efektyvumo veikla labai glaudžiai susijusi su ūkine veikla. Išanalizuoti ir įvertinti ekonominę būklę padeda veiklos efektyvumo analizės, kurios yra atliekamos veiklos efektyvumo atskaitomybės pagalba. Veiklos efektyvumo ataskaitos turi daug vartotojų, t.y. ir savininkai, kreditoriai, ir darbuotojai, mokesčių tarnybos, ir t.t. Darbo praktinis naujumas. Veiklos efektyvumo analizė yra viena iš aktyviausių įmonės valdymo sistemos funkcijų. Ji padeda nustatyti įmonės veiklos finansinius aspektus, įvertinti esamą padėtį ir ateities perspektyvas. Jos dėka įmonės vadovai gali priimti optimalius valdymo sprendimus, racionalius jų variantus. Veiklos efektyvumo analizė atliekama remiantis apskaitos informacija, padeda laiku atskleisti įvairių veiklos sričių ir įmonės padalinių darbo trūkumus, numatyti jų šalinimo ir veiklos efektyvumo didinimo priemones. Analizuojant atskleidžiami vidiniai rezervai ir galimybės geriau dirbti, racionaliau naudoti materialinius, darbo ir finansinius išteklius. Darbo objektas. Šio darbo objektas yra Darbo tikslai ir uždaviniai. Analizuojant ir sisteminant pasirinktos įmonės veiklai darančias įtaką sąlygas ekonomikos transformaciją vykdančioje šalyje bei numatant įmonės plėtros galimybes Lietuvoje, šiame darbe buvo keliami tokie tikslai: Siekiant nurodytų tyrimo tikslų, buvo sprendžiami tokie uždaviniai: - tiriamos įmonės veiklos konkrečios sąlygos Lietuvoje; - parenkamos organizacinės priemonės, būtinos įmonės veiklai plėtoti Lietuvoje. Tyrimų metu daug dėmesio buvo skiriama įmonės veiklos rodyklių analizei Tyrimo metodai. Sisteminė ir loginė analizė, statistinė ir finansinė analizė. 1.Įmonės veiklos efektyvumo analizė – samprata, teoriniai pagrindai 1.1. Įmonės veiklos efektyvumo vertinimo samprata Rinkos ekonomikos sąlygomis finansų vadyba tampa svarbia bet kokios ekonominės socialinės sistemos veiklos dalimi. Neatsitiktinai finansų vadybos mokslas paskutiniaisiais dešimtmečiais itin sparčiai vystėsi daugelyje pasaulio šalių. Finansų vadyba apima finansinių išteklių valdymo sistemą, kurią sudaro pasirinkta įmonės finansų politika, metodai, instrumentai ir žmonės, priimantys finansinius sprendimus. Finansų vadyba persmelkia visas įmonės veiklos sritis ir rinkos sąlygomis tampa svarbiausia įmonės vadybos dalimi. Esant efektyviai finansų vadybai sukuriamos prielaidos įmonės veiklos rezultatams maksimizuoti, jos ekonominiam potencialui didinti, sąnaudoms mažinti bei konkurencingumui rinkoje užtikrinti. Pasirinkta racionali finansų valdymo politika leidžia optimaliai panaudoti finansinius išteklius, pritraukti įmonės plėtrai reikalingas naujas lėšas, pasirinkti tinkamą turto struktūrą bei užtikrinti jos finansinį stabilumą. Sudėtinė finansų vadybos dalis yra finansų analizė, kuri atliekama pasinaudojant įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais ir ekonominiais jos veiklos rezultatais. Analizė gali būti atliekama įvairiais tikslais: • turint tikslą gauti tikslią informaciją apie įmonės finansų būklę, jos veiklos rezultatus ir efektyvumą. Gauti duomenys gali padėti tiksliau formuoti įmonės strategiją; • įmonės savininkai analizuoja finansinę atskaitomybę, kad galėtų įvertinti kapitalo pelningumo didinimo galimybes bei įmonės veiklos stabilumą; • kreditoriai ir investuotojai analizuoja finansinę atskaitomybę, turėdami tikslą įvertinti įmonės veiklos riziką, jos mokumo lygį. Literatūroje bei kompanijų ataskaitose dažnai pabrėžiami tokie dalykai, kaip kompanijų pasiekti rezultatai, akcininkų nuosavybės didinimas ir pan.; net ir spaudoje nuolat domimasi kompanijų veikla bei valdymu. Tačiau ši tema nėra nauja: ilgą laiką organizacijos planavo ir matavo savo veiklą finansinio pelningumo rodikliais, nustatydamos veiklos tikslus ir pasiektus rezultatus lygindamos su planais [1, p. 59]. Apskaitos sistemos dalijimą į dvi dalis - į finansinę ir valdymo, - anot Markevičiaus, nulemia du organizacijų ekonominės informacijos lygiai: aukštesniajame formuojama pagrindinė informacija apie ūkyje vykstančius procesus. Ši informacija yra bendra visose įmonėse. Žemesniame lygyje tai atspindima patogia įmonei forma informacija apie išlaidas, lyginamas su pajamomis, nustatomi įvairūs nukrypimai ir jų atsiradimo priežastys bei tu tipinių poveikis ūkiniams rezultatams.1 Aukštesniojo lygio apskaita - veiklos efektyvumo apskaita, standartizuota pagal nacionalinės sąskaitos sistemą, žemesniojo - valdymo apskaita individuali kiekvienai organizacijai, pagal jos poreikius. Valdymo apskaita traktuojama; operatyvinė gamybinė apskaita valdymo sprendimams priimti, veiklos efektyvumo organizacijos visos ūkinės komercinės veiklos bendra apskaita. Veiklos efektyvumo ataskaitos apskaitos apie įmonės ūkinę komercinę veiklą dar vadinama periodinio apibendrinimo ataskaita kūrimo momentai yra šie: standartizuotas vertinimo sistemoms apskaitos informacijos apibūdinimas ir susisteminimas, periodiškumas, praeities įvykių ar operacijų atspindėjimas, įvairių informacijos vartotojų poreikių patenkinimas, visos organizacijos veiklos apibendrinimas bei piniginių matų vartojimas.2 Veiklos efektyvumo ataskaitos turi atitikti šiuos joms keliamus reikalavimus: suprantamumo (turi būti suprantamos jų vartotojams), tinkamumo (turi padėti vartotojams įvertinti praeities, dabarties ir ateities įvykius), reikšmės (informacija turi būti svarbi priimant sprendimus), patikimumo (pateikiama informacija turi būti objektyvi, be esminių klaidų), palyginamumo (ataskaita turi būti sudaryta taip, kad veiklos pasiekimus būtų galima palyginti su kitų įmonių). Veiklos efektyvumo ataskaitos pagrindinė funkcija - įvertinimui pateikti informaciją apie įmonės finansinę būklę. Tam tikslui kuriamos įvairios standartizuotos apskaitos (balanso, pajamų, pinigų srautų) ataskaitos. Finansiniam veiklos įvertinimui vartojami analizės būdai: techninė -ekonominė, veiklos efektyvumo - ekonominė, operatyvinė, perspektyvinė, funkcinė -vertinė, lyginamoji, kompleksinė, santykinės analizės bei kt. Veiklos efektyvumo analizės ir ūkinės veiklos analizės mokslas, anot Mackevičiaus, lygiagrečiai vystėsi Vakarų šalyse ir socialistinėse šalyse. Nors skiriasi jų tikslai ir uždaviniai, reikšmė ir vieta mokslų ir organizacijų valdymo sistemoje, bet jos turi ir daug bendrų bruožų. Vakarų šalių veiklos efektyvumo analizėje didelis dėmesys skiriamas finansinių rezultatų įvertinimui, mažiau rūpinamasi gamybinių rodiklių tyrimu, tuo tarpu sovietinėje ūkinės veiklos analizėje šie tyrimai buvo gana gerai išvystyti. Dabartiniu metu Vakarų šalių literatūroje vis dažniau nurodoma, kad, analizuojant organizacijos finansinius rezultatus, reikia tirti jų veiksnius, t.y. gamybinius rodiklius. Tuo tarpu ūkinės veiklos analizės problema sovietinėje sistemoje buvo ta, kad ji buvo atliekama nereguliariai. Vakarų šalių organizacijų finansinių rodiklių analizė atliekama dažniausiai naudojant 3 - 5 ar net 10 paskutinių metų duomenis, tai įgalina nustatyti firmos veiklos kitimą ir tendencijas. [1, p. 60] 1.2. Įmonės veiklos efektyvumo analizės turinys Veiklos efektyvumo analizės turinys priklauso nuo to, kokių tikslų siekia analitikas, tačiau apibendrintai galima pasakyti, kad veiklos efektyvumo analizė - tai verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimas, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialiais tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informacijos šaltiniais. [2, p. 15] Veiklos efektyvumo analizė yra dalis įmonės veiklos analizės, kurioje tarpusavyje susipynė veiklos efektyvumo ir ūkinės veiklos analizės aspektai, todėl praktikoje atskirti finansinę analizę nuo ekonominės yra keblu. 1 paveiksle pateikta schema puikiai iliustruoja ekonominės ir veiklos efektyvumo analizės skirtumus bei sąlyčio taškus. Toks padalijimas atsirado tada, kai išsivysčiusi valdymo apskaita įmonėse buvo atskirta nuo buhalterinės apskaitos. Ekonominė analizė Veiklos efektyvumo analizė 1. Verslo plano vykdymo analizė 1. Turto struktūros ir panaudojimo analizė 2. Produkcijos asortimento ir pardavimų analizė 2. Pelningumo rodiklių analizė 3. Išteklių panaudojimo efektyvumo analizė 3. Kapitalo struktūros ir panaudojimo analizė 4. Kaštų ir pelno priklausomybės analizė 4. Likvidumo ir finansinio stabilumo analizė 5. Gamybos priemonių panaudojimo analizė 5. Nuosavo kapitalo panaudojimo analizė 6. Tiekimo ir materialinio aprūpinimo analizė 6. Kitų priemonių panaudojimo analizė 7. Veiklos organizavimo ir gamybos sąlygų analizė 7. Veiklos efektyvumo būklės įvertinimas 1 pav. Įmonės veiklos analizės turinio schema [1, p. 59] Taigi, atsirado ir savarankiškos veiklos efektyvumo analizės metodologinis poreikis. Ilgainiui išryškėjo ir dar vienas šios analizės aspektas, t.y. išorinės ir vidinės veiklos efektyvumo analizės skirtumas. Visų pirma tai sąlygoja analitinės informacijos prieinamumas. Jeigu finansų analizėje analitikas remiasi tik oficialiomis veiklos efektyvumomis ataskaitomis, tai tokia analizė vadinama išorine, tačiau jeigu analitikas turi galimybę pasinaudoti informacija, kuri nėra publikuojama dėl esamos konkurencijos, pereinama prie vidinės veiklos efektyvumo analizės. Verslo aplinkoje įmonės finansine būkle gali domėtis ne investuotojai ir kreditoriai, teisę į tokią informaciją vienokia ar kitokia forma turi ir kiti vartotojai, t.y. valdžios institucijos, žiniasklaida, draudimo kompanijos ir pan. Todėl visus veiklos efektyvumo informacijos vartotojus pagal informacinių poreikių patenkinimą bei informacijos detalumo lygį taip pat galima suskirstyti į dvi grupes: vidinės ir išorinės veiklos efektyvumo informacijos vartotojus. Vidinės informacijos vartotojai. Šiai grupei priklauso įmones vadovai, apskaitos bei finansų padalinių darbuotojai ir savininkai, turintys didelę dalį akcijų. Tai žmonės, kuriems reikalinga išsami ir detali informacija apie įmonės finansinę būklę, todėl jie, savaime suprantama, gali tiesiogiai prieiti prie finansinių duomenų, kad galėtų operatyviai reaguoti į pasikeitimus ir priimti tinkamus valdymo sprendimus. Išorinės informacijos vartotojai. Įstatymai numato, kad, pasibaigus finansiniams metams, įmonė skelbia metinę finansinę atskaitomybę akcininkams. Tai daroma vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymu ir reikalinga tam, kad visuotinis akcininkų susirinkimas galėtų patvirtinti metinio pelno paskirstymą, balansą ir kitas ataskaitas. Bankams pateikiami šiomis ataskaitomis pagrįsti verslo planai, o kitiems vartotojams gali būti pateikiamos supaprastintos veiklos efektyvumo ataskaitos. Oficialiomis veiklos ataskaitomis gali pasinaudoti ir įmones partneriai - tiekėjai, iš kurių kompanija perka prekes skolon, bei pirkėjai, kuriems parduodamos prekės bei paslaugos. Tiekėjams rupi, ar įmonė bus pajėgi apmokėti savo skolas, o pirkėjai nori būti tikri, kad įmonė dirbs patikimai ir prekės bus pateiktos laiku. Finansų analitikai ir konsultantai šia informacija pasinaudos interesantams konsultuoti, vertybinių popierių pardavėjai - potencialiems investitoriams pritraukti, žiniasklaidos atstovai turi gauti patikimus duomenis apie įmonę, kad galėtų pateikti skaitytojams objektyvią ir netendencingą informaciją. Ir galiausiai visuomenė turi teisę į informaciją apie įvairių įmonių veiklą, nes jos daro įtaką visiems visuomenės nariams užimtumo ir ekologijos klausimais. Išorinės veiklos efektyvumo analizės ypatumai: analizės subjektų gausa, t.y. išorinę finansinę analizę pagal oficialius finansinius įmonės duomenis gali atlikti kiekvienas interesą turintis analitikas; • analizės tikslų aibė, t.y. skirtingi analizės subjektai, vertindami įmonės finansinę būklę, gali turėti skirtingus interesus; • galimybė panaudoti standartines finansinių ataskaitų analizės metodikas; • maksimalus analizės rezultatų atvirumas visiems vartotojams. [12, p. 14] Išorinės finansų analizės praktikoje jau yra nusistovėję tam tikri principai ir objekto veiklos efektyvumo būklės tyrimo principas, tai taip vadinamoji, vertikali, horizontali ir detalizuota finansinių rodiklių analizė, paremta rodiklių sistemų (vadinamojo rodiklių medžio) sudarymu. Vertikalioji analizė - tai įmonės veiklos efektyvumo būklės įvertinimas, naudojant įvairius santykinius rodiklius. Visų pirma, tai finansinių ataskaitų struktūrinių rodiklių apskaičiavimas, kas leidžia operatyviai pastebėti neigiamus įmonės veiklos pokyčius, ir atlikti veiklos efektyvumo būklės įvertinimą lyginamosios analizės būdu. Dažniausiai lyginama su etaloniniais, vidutiniais Šakos ar analogiškos įmonės rodikliais. Jeigu tokių palyginamųjų reikšmių nėra arba jų nepavyksta gauti, lyginti galima su teorinėmis reikšmėmis arba praėjusių laikotarpių duomenimis. Horizontalioji analizė- tai pasirinktų finansinių rodiklių dinamikos tyrimas. Dažniausiai išeities tašku pasirenkamas tam tikras ataskaitinis laikotarpis, vadinamas baziniu laikotarpiu ir visi po jo einantys metai analizuojami apskaičiuojant augimo tempą arba prieaugio koeficientus. Dinamikos tendencijoms nustatyti naudojamos nesudėtingos kompiuteri­nės skaičiuotės. Detaliau apie šiuos bei kitus analizės metodus bus kalbama tolimesniuose skyriuose, todėl šioje vietoje apsistokime tik prie išorinės ir vidinės veiklos efektyvumo analizės skirtumų. Svarbiausias vidinės veiklos efektyvumo analizės ypatumas - orientacija į valdymo uždavinių sprendimą, t.y. atliktos analizės išvados turi padėti įmonės vadovams priimti tinkamus sprendimus. Kiti skirtumai lyginant su išorine analize yra tokie: • galimybė panaudoti papildomus informacijos šaltinius; • analizės metodų panaudojimo įvairovė; • analizės kompleksiškumas ir įvairiapusiškumas; • apskaitos, analizės, planavimo ir sprendimų priėmimo sujungimas; • analizės rezultatų konfidencialumas. [2, p. 32] 1.3. Įmonės veiklos efektyvumo analizės tikslai ir uždaviniai Veiklos efektyvumo analizės turinys daug priklauso nuo to, kokių tikslų siekia analitikas, tačiau apibendrintai galima pasakyti, kad pagrindinis įmonės tikslas - kvalifikuotai įvertinti finansinę būklę įvertinimas ir pateikti pagrįstas išvadas. Jeigu analizės kokybės užtikrinimą laikysime pagrindiniu jos uždaviniu, tai nesunkiai galėsime suprasti, kodėl finansinę analizę įmonių savininkai dažnai patiki atlikti tik atitinkamoms institucijoms - au­ditoriams ir finansų ekspertams. Taigi veiklos efektyvumo analizės tikslai gali būti skirtingi. Juos galima sugrupuoti į tris stambias grupes - finansų apskaitos, investicijų įvertinimo ir finansų valdymo (žr. l lentelę). Toks analizės tikslų sugrupavimas atspindi jos išvadų panaudojimo kryptis: auditoriai įvertina finansų apskaitos kokybe bei patikimumą, kredito institucijų ir finansinių rinkų ekspertai vertina įmonės finansinę būkle, jos finansavimo galimybes, o įmonės savininkams bei vadovams svarbu turėti Šios analizės išvados, kad galėtų priimti tinkamus finansų valdymo sprendimus. l lentelė Veiklos efektyvumo analizės tikslai [1, p. 15] Finansų apskaita Investicijų įvertinimas Finansų valdymas Pelno apskaičiavimas • pajamų apskaičiavimas • išlaidų apskaičiavimas • sąnaudų paskirstymas • pelno apskaičiavimas Veiklos efektyvumo informacija • dinamikos įvertinimas • pelno prognozavimas • pinigų srauto prognozavimas Veiklos ekonomiškumas • tikslų analizė • ekonominės padėties įvertinimas • alternatyvų įvertinimas Vertės nustatymas • ankstesniųjų laikotarpių Duomenų palyginimas • šakinė analizė Išteklių panaudojimas • investicinė bazė Išlaidų įvertinimas • turto balansinės vertės apskaičiavimas • turto likutinės vertės apskaičiavimas • būsimų išlaidų numatymas • konkurentų analizė • ekonominės aplinkos vertinimas • galimų pataisų sričių įvertinimas • kapitaliniai įdėjimai • kapitalo išėmimas • žmogiškieji resursai Mokesčių apskaičiavimas • duomenys mokesčiams apskaičiuoti • pajamų ir išlaidų laikotarpio nustatymas • mokesčių apskaičiavimas • ataskaitų koregavimas Rinkos įvertinimas • akcijos kainos dinamikos įvertinimas • pinigų rinkos tendencijos • vertės pokyčių įvertinimas • rinkos modeliavimas Kapitalo vertės didinimas • pinigų srautų schemos • kapitalo vertė • investuotojų lūkesčiai • rizikos ir pelno santykis Įmonės finansistui svarbus visi lentelėje pateikti analizės aspektai. Trumpai pakomentuosime juos. Pelno apskaičiavimas - tai ataskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų apskaitymo patikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad tarp ūkinės operacijos užfiksavimo pelno ataskaitoje ir pinigų gavimo yra tam tikras laiko tarpsnis, kurio trukmė gali būti nuo kelių iki keliasdešimt dienų. Kadangi apskaitoje galioja tam tikri sąnaudų pripažinimo principai, tai analitiniu požiūriu svarbu, kad ataskaitinio laikotarpio pelnas būtų apskaičiuotas tinkamai. Vertės nustatymas. Kadangi apskaita remiasi praeities sąnaudomis, t.y. visos operacijos užfiksuojamos jų atsiradimo momento kainomis, tai esamoji šių operacijų vertė gali būti pasikeitusi. Tačiau apskaitos duomenų koregavimas griežtai reglamentuojamas įstatymų, todėl praktiškai įmonės dispozicijoje esančio turo vertę galima koreguoti tik jo pardavimo momentu, Taigi balanse atvaizduota įmonės turto vertė dažnai neatitinka realios situacijos ir iškreipia veiklos efektyvumo būklės vertinimus. Mokesčių apskaičiavimas turi atitikti galiojančių įstatymų reikalavi­mus, kurie dažnai pažeidžia laikotarpio pajamų ir sąnaudų finansinių skaičiavimų logiką, nes mokesčių politika orientuota į pagreitintą pajamų pripažinimą, nors faktiškai ši operacija dar gali būti neįvykusi. Tai sukelia tam tikrų pinigų srautų valdymo problemų ir daro įtaką investiciniams sprendimams. Veiklos efektyvumo analizėje svarbu įvertinti mokesčių įtaką atskaitomybei, nes faktiškai sumokėti mokesčiai gali skirtis nuo pelno ataskaitoje atvaizduotų sumų. Šiuos skirtumus nesunkiai galima pastebėti iš balanso straipsnio mokėtini mokesčiai pasikeitimų. [10, p. 14] Tinkamas veiklos efektyvumo informacijos apdorojimas yra svarbus analizės pagrindas, kai kalbame apie būsimas investicijas į įmonę. Investitoriai ir kreditoriai ypatingą dėmesį skiria įmonės perspektyvos įvertinimui, todėl čia nepakanka vien finansinių ataskaitų informacijos. Analizėje taikomi įvairūs finansiniai rodikliai bei jų sistemos, prognozavimo metodai ir modeliai. Būtent prognozavimas, paremtas kokybiškos analizės išvadomis, įgalina tinkamai įvertinti riziką ir investicijų pelningumą. Duomenų palyginimas - tai vienas iš pagrindinių analizės metodų, nes tik lygindami mes galime daryti išvadas. Tačiau lyginti taip pat reikia kvalifikuotai, t.y. pasirinkti tinkamą įmonių, su kuriomis lyginsime, grupę, užtikrinti, kad visi skaičiavimai būtų atlikti remiantis adekvačia informacija. Kinkos įvertinimas- tai įmonės akcijų kainos rinkoje įvertinimas, kuris susieja finansinių ataskaitų informaciją su rinkos tendencijomis ir įta­koja įmonės akcijų paklausą. Čia naudojami įvairūs rinkos modeliai - nuo visai paprastų iki sudėtingų imitacinių. Kiekvienos įmonės savininkai suinteresuoti, kad efektyviai būtų panaudotas investuotas kapitalas, kad įmonė dirbtų pelningai, o gautas pelnas būtų tinkamai paskirstytas (dalis reinvestuota ir dalis išmokėta dividendų pavidalu). Todėl galima sakyti, kad pagrindinis įmonės savininkų tikslas - užtikrinti pelningumą. Įmonės vadovai ir vadybininkai taip pat suinteresuoti pelninga įmonės veikla, tačiau atsižvelgiant į jiems priskirtas funkcijas, pagrindinis vadovų bei vadybininkų tikslas - užtikrinti įmonės veiklos efektyvumą ir tinkamą išteklių panaudojimą. Todėl įmonės vadovai ir finansų vadybininkai suinteresuoti ne tik pagrindinių finansinių rodiklių gerinimu, bet ir nuolatine veiklos efektyvumo būklės kontrole. Kaip tik šie tikslai ir atsispindi trečioje finansų analizės tikslų grupėje - finansų valdyme. Veiklos ekonomiškumas-tai veiklos ekonomiškumo bei efektyvumo įvertinimas. Šioje vietoje finansų analizė nukrypsta nuo apskaitos proceso ir panyra į veiklos proceso labirintus: planavimo, organizavimo, valdymo. Čia detaliai nagrinėjama išlaidų ir pelno priklausomybė, gamybos apimties optimizavimas. Išteklių panaudojimo įvertinimas turi duoti atsakymą į ekonominiu požiūriu svarbiausią klausimą: ar tinkamai panaudojami turimi ištekliai. Šioje analizės dalyje nagrinėjami turto panaudojimo rodikliai ir vertinami alternatyvūs projektai. [14, p. 125] Įmonės savininkų (akcininkų) kapitalo vertės didinimas yra galutinis finansų valdymo tikslas ir jo realizavimas nesunkiai pamatuojamas paly­ginant ataskaitinių metų ir ankstesnio laikotarpio duomenis. Kapitalo prieaugio rodikliai turi patenkinti investuotojų lūkesčius ir tinkamai kompensuoti riziką, kurią patyrė akcininkai investuodami savo kapitalą kaip tik į šią įmonę. Visi šie veiklos efektyvumo analizės tikslai ir uždaviniai detaliau bus nagrinėjami kituose skyriuose, tačiau tik per įmonės finansų analitiko (arba finansų vadybininko) prizmę. Analizė - tai proceso esmės nustatymas, išskiriant ir tyrinėjant objekto pagrindinio prieštaravimo ypatybes, tai tam tikro dalyko, reiškinio proceso pažinimo metodas, vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją. Analizės („analysis“ graik. – skaidyti į dalis, nagrinėti, tirti) užuomazgos siejamos su civilizacijos pradžia, kai žmonės siekė pažinti gamtos bei juos supančio pasaulio reiškinius, tam tikslui pasitelkiant analizę kaip pažinimo metodą. Analizė – tai daiktų, procesų bei reiškinių skirstymas į jų sudedamąsias dalis, jų pagrindinių požymių bei savybių išskyrimas (J.Mackevičius, D.Poškaitė, 1998). Sintezė („synthesis“ graik. – sujungimas, derinimas, sudarymas) - tai analizei priešingas procesas, kurio metu mintimis nustatomi ryšiai, sujungiami objektai, jungiamos jų dalys bei požymiai, tai yra sumavimo ir apibendrinimo procesas, mintimis sujungiantis atskiras dalis į visumą arba atskiras žinias į bendrą sąvoką, į visą gamtos bei visuomenės žinių sistemą. Ekonominiams reiškiniams pažinti reikia abiejų: ir analizės, ir sintezės. Graikų ir romėnų audite analizė buvo skirta turto inventorizacijai ir kontrolei, o Anglijoje XII amžiuje ji buvo naudojama dvaruose veiklos ir sandėrių rezultatams atskleisti. Prancūzas Žakas Savari (1622-1690), kuris įvedė sintetinės ir analitinės apskaitos sąvokas, yra laikomas ekonominės analizės pradininku. Ekonominės analizės pradmenys formavosi ir kitose šalyse, ypatingai Italijoje. Ade Pietro prognozavo palyginimo metodiką, B.Venturi sudarinėjo ir analizavo veiklos rodiklių dinamines eilutes. XIX amžiuje italas Džuzepe Čerboni (1827-1917) sukūrė mokslą apie sintetinį sąskaitų sumavimą ir analitinį skaidymą. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje atsirado nauja apskaitos pakraipa – balanso vedimas, išskiriamos tokios kryptys: ekonominė balanso analizė, juridinė balanso analizė ir žinių apie balansą populiarinimas. Apie finansinės analizės formavimosi tendencijas nėra tiksliai žinoma, tačiau daugelio šalių finansinės apskaitos formos ekonominėje apskaitoje buvo naudojamos jau gana seniai. Susisteminta finansinės atskaitomybės analizė buvo pradėta taikyti tik XIX a. pabaigoje - šis laikotarpis yra laikomas finansinės analizės atsiradimo pradžia, kai geležinkelio kompanijose buvo pradėti skaičiuoti santykiniai rodikliai, nusakantys kompanijos likvidumą ir veiklos efektyvumą. Buvusiose socialistinėse šalyse buvo vartojamas terminas „ūkinės veiklos analizė“ – tai reiškė, kad kompleksiškai analizuojama visa įmonių ūkinė veikla, veiklos procesai, tokie, kaip tiekimas, gamyba, realizavimas. Vakarų šalyse vartojamas terminas „finansinė veiklos analizė“ (angl. financial analysis) arba „finansinių ataskaitų analizė“ (angl. financial statement analysis) – analizuojami visi įmonių finansinės veiklos rezultatai. Įvairūs autoriai pateikia tokius finansinės analizės apibrėžimus:lyse vartojamas terminas "ų ūkinė veikla kompleksiškai00000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000000 D.Šleikienė ir I. Klimavičienė (2000) finansinę analizę apibūdina kaip verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimą, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialiais tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informaciniais šaltiniais. Anot I. Mačernienės ir E.Buškevičiūtės (2002), finansų analizės paskirtis – objektyviai įvertinti tyrimo subjekto finansinę veiklą ir būklę, kad galima būtų įvertinti anksčiau priimtus sprendimus bei priimti perspektyvinius valdymo sprendimus. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi, kad finansinė analizė – tai vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją, finansinė analizė suteikia galimybę tiksliau suvokti įmonėje vykstančius reiškinius ir procesus. E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė (2004) finansinę analizę apibūdina kaip glaudžiai susijusių ir vienas nuo kito priklausomų daiktų, procesų bei reiškinių tyrimą. Ž. Grigaliūnienė (2006) apibendrina, kad finansinė analizė – tai verslo praeities, esamos situacijos ir perspektyvos įvertinimas, remiantis atskaitomybės dokumentais, specialiais tyrimais, duomenų bazėmis ir kitais informacijos šaltiniais. Apibendrinant autorių pateiktus finansinės analizės apibrėžimus, galima teigti, kad finansinė analizė - ūkinių procesų pažinimo priemonė, nes siekia pažindinti su įmonės ekonomine būkle ir finansiniais rezultatais, o ši informacija padeda įvertinti ūkinius procesus bei reiškinius, priimti valdymo sprendimus, numatyti finansinius ekonominius rodiklius. 1 paveikslas. Finansinės analizės vieta ir funkcijos Šaltinis: Mackevičius J., Poškaitė D. (1998) Finansinė analizė. V. p.12 Finansinė analizė turi įvertinti įmonės ekonominę būklę ir finansinius rezultatus, praeityje priimtų sprendimų veiksmingumą, racionalumą bei objektyviai įvertinti planuojamas ūkinės veiklos situacijas, kad galima būtų priimti lanksčius valdymo sprendimus, tai yra analizė glaudžiai siejama su apskaita, planavimu, kontrole ir prognozavimu.(žr. 1 paveikslą). Kaip teigia J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) finansinę analizę galima traktuoti kaip ūkinių procesų pažinimo priemonę, kuri atliekama siekiant gauti reikšmingą informaciją apie įmonės veiklą, jos efektyvumą, pelningumą bei rizikos laipsnį. Finansinės analizės tyrimo objektas, pasak E. Buškevičiūtės ir I. Mačerinskienės (2002), tai įmonių finansinė veikla, jos rezultatai, kurie parodomi apskaitos atskaitomybės medžiagoje, alternatyviuose projektuose ir kituose informaciniuose šaltiniuose. Kaip teigia L. Juozaitienė (2000), finansinės analizės objektas yra finansiniai ištekliai ir pinigų srautai, finansų analizės tikslas – įmonės finansinės padėties įvertinimas. Finansinės analizės tikslas ir uždaviniai apibūdina finansinės analizės esmę. A.V. Rutkauskas (2001) teigia, kad finansinės analizės tikslas – išnagrinėti istorinius ir aptariamojo laikotarpio bei perspektyvos rodiklius, siekiant įvertinti įmonės veiksnumą, finansus bei numatytų potencialias raidos ir rizikos galimybes. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi, kad plačiąja prasme finansinės analizės tikslas yra teikti objektyvią informaciją vartotojams, padėti įmonių vadovams didinti veiklos efektyvumą. L.Juozaitienės (2000) nuomone, svarbiausi finansų analizės tikslai: • įvertinti įmonės finansinį stabilumą, išteklių naudojimo efektyvumą, išsiaiškinti neigiamų pokyčių gilumines priežastis; • tirti vidaus ir aplinkos veiksnių įtaką veiklos rezultatams, taip pat įmonės veiklos gerinimo galimybes; • įvertinti įmonės veiklos efektyvumą, tirti pinigų srautus ir prognozuoti jų kitimo tendencijas; • suformuoti normatyvinę finansinių rodiklių sistemą, kuri leistų prognozuoti įmonės veiklą, įvertinti priimamų valdybos sprendimų ekonominį efektyvumą ir pagrįstumą bei dabartinę jos padėtį. D.Šleikienė ir I. Klimavičienė (2000) apibendrina, kad finansinės analizės turinys daug priklauso nuo to, kokių tikslų siekia analitikas, tačiau pagrindinis tikslas – kvalifikuotai įvertinti finansinę būklę ir pateikti pagrįstas išvadas. Šios autorės finansinės analizės tikslus sugrupuoja į tris stambias grupes: finansų apskaitos, investicijų įvertinimo ir finansų valdymo (žr. 1 lentelę). 1 lentelė Finansinės analizės tikslai Finansinė apskaita Investicijų įvertinimas Finansų valdymas Pelno apskaičiavimas • pajamų apskaičiavimas, • išlaidų apskaičiavimas, • sąnaudų paskirstymas, • pelno apskaičiavimas. Finansinė informacija • dinamikos įvertinimas, • pelno prognozavimas, • pinigų srauto prognozavimas. Veiklos ekonomiškumas • tikslų analizė, • ekonominės padėties įvertinimas, • alternatyvų įvertinimas. Vertės nustatymas • ankstesnių laikotarpių išlaidų įvertinimas, • turto balansinės vertės apskaičiavimas, • turto likutinės vertės apskaičiavimas, • būsimų išlaidų numatymas. Duomenų palyginimas • šakinė analizė, • konkurentų analizė, • ekonominės aplinkos vertinimas, • galimų pataisų sričių įvertinimas. Išteklių panaudojimas • investicinė bazė, • kapitaliniai įdėjimai, • kapitalo išėmimas, • žmogiškieji resursai. Mokesčių apskaičiavimas • duomenys mokesčiams apskaičiuoti, • pajamų ir išlaidų laikotarpio nustatymas, • mokesčių apskaičiavimas, ataskaitų koregavimas. Rinkos įvertinimas • akcijos kainos dinamikos įvertinimas, • pinigų rinkos tendencijos, • vertės pokyčių įvertinimas, • rinkos modeliavimas. Kapitalo vertės didinimas • pinigų srautų schemos, • kapitalo vertė, • investuotojų lūkesčiai, • rizikos ir pelno santykis. Šaltinis: Šleikienė D., Klimavičienė I (1999)., Įmonės veiklos finansinis valdymas. K., p. 13 Komentuojant šiuos rodiklius, būtina pažymėti, kad pelno apskaičiavimas- tai ataskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų apskaitymo patikrinimas. Būtina atsižvelgti į tai, kad tarp ūkinės operacijos užfiksavimo ir pinigų gavimo yra tam tikras laiko tarpas, todėl svarbu, kad pelnas būtų apskaičiuotas teisingai. Vertės nustatymas – tai balanse atvaizduoto įmonės turto vertės realios situacijos nustatymas, nes visos operacijos užfiksuojamos jų atsiradimo momento kainomis, o esamoji operacijų vertė gali būti pasikeitusi ir balanse atvaizduota turto vertė neretai neatitinka realios situacijos ir iškreipia finansinės būklės vertinimą. Mokesčių apskaičiavimas – atitinkantis galiojančių įstatymų reikalavimus. Mokesčių politika orientuota į pagreitintą pajamų pripažinimą, nors pati operacija dar gali būti neįvykusi, todėl būtina įvertinti jų įtaką atskaitomybei, nes faktiškai sumokėti mokesčiai gali skirtis nuo pelno apskaitoje pavaizduotų sumų. Finansinė informacija – jos apdorojimas yra svarbi analizės dalis, kalbant apie būsimas investicijas į įmonę, nes investitoriai ir kreditoriai ypatingą dėmesį skiria įmonės perspektyvos numatymui. Duomenų palyginimas – vienas pagrindinių analizės metodų, nes tik lyginant galima padaryti išvadas; pasirenkama tinkama įmonių, su kuriomis bus lyginama, grupė, skaičiavimai atlikti remiantis tikslia informacija, tai yra lyginimas turi būti atliekamas kvalifikuotai. Rinkos įvertinimas - tai įmonės akcijų kainos rinkoje įvertinimas, kuris susieja finansinių ataskaitų informaciją su rinkos tendencijomis ir įtakoja įmonės akcijų paklausą. Įmonės vadovų Šie tikslai atsispindi finansų valdyme – trečioje finansinės analizės tikslų grupėje, kurioje įvertinama veiklos efektyvumas, išteklių panaudojimas ir kapitalo vertės didinimas. Veiklos ekonomiškumas - tai veiklos ekonomiškumo bei efektyvumo įvertinimas, kur detaliai nagrinėjami planavimo, organizavimo, valdymo klausimai, išlaidų ir pelno priklausomybė, gamybos apimties optimizavimas. Išteklių panaudojimo įvertinimas atsako ar tinkamai panaudojami turimi ištekliai - ekonominiu požiūriu svarbiausią klausimą. Nagrinėjami turto panaudojimo rodikliai, vertinami alternatyvūs projektai. Kapitalo vertės didinimas yra galutinis finansų valdymo tikslas ir jo realizavimas, palyginant ataskaitinių metų ir ankstesnio laikotarpio duomenis, o kapitalo padidėjimo rodikliai turi patenkinti investuotojų lūkesčius ir kompensuoti akcininkų riziką, kurią jie patyrė investuodami kapitalą į įmonę. Apibendrinant įvairių autorių pateiktus finansinės analizės tikslus galima teigti, kad finansinės analizės tikslai – įvertinti įmonės finansinę būklę, padaryti išvadas ir pateikti informaciją vartotojams - suformuojami priklausomai nuo to, kokioms finansų analizės informacijos vartotojų grupėms bus skirta pati finansinė analizė: • įmonių savininkams, kurių pagrindinis tikslas – kad įmonė dirbtų pelningai, efektyviai panaudojus investuotą kapitalą, o gautas pelnas būtų tinkamai paskirstytas (dalis išmokėta dividendų pavidalu ir dalis reinvestuota), jiems reikalinga informacija apie įmonės finansų padėtį; • įmonių vadovams ir vadybininkams, kurių pagrindinis tikslas – užtikrinti įmonės veiklos efektyvumą ir tinkamai panaudoti išteklius, todėl jie suinteresuoti ne tik pagerinti finansinius rodiklius, bet ir nuolat kontroliuoti finansinę būklę, o remdamiesi finansinės analizės duomenimis, gali prognozuoti veiklos perspektyvas; • komerciniams partneriams, kurių pagrindinis tikslas – remiantis finansinės analizės duomenimis vertinti partnerių mokumą ir gebėjimą vykdyti savo įsipareigojimus; • kreditoriams, kurie vertina įmonių gebėjimą grąžinti skolas; • Lietuvos Respublikos valstybinėms įstaigoms, tokioms kaip mokesčių inspekcijai, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, statistikos departamentui, kurios privalo gauti iš įmonių finansinę informaciją ir ją panaudoja valstybės ekonominei politikai formuoti; • finansų analitikams ir konsultantams, kurių pagrindinis tikslas – remiantis finansinės informacijos analize pateikti patarimus investavimo, veiklos plėtojimo, prognozių klausimais. Kaip jau minėjome, finansinės analizės esmę apibūdina jos tikslas ir uždaviniai, todėl sekančiame darbo skyriuje kalbėsime apie finansinės analizės uždavinius. 2. Įmonės veiklos efektyvumo analizės metodai ir ypatumai 2.1. Veiklos efektyvumo rodiklių analizė Yra daugybė santykinių rodiklių, kuriuos galima apskaičiuoti remiantis veiklos efektyvumo atskaitomybės duomenimis. Pasaulinėje finansų analizės praktikoje siūlomos įvairios rodiklių sistemos bei kombinacijos, kurios orientuotos į atitinkamus analizės tikslus, todėl finansų analitikui dažnai tenka pačiam atsirinkti geriausią, jo manymu, variantą. Per daug neakcentuodami rodiklių grupavimo problematikos, aptarkime pagrindinius finansinius rodiklius, kurie įmonės finansininkui padėtų operatyviai įvertinti įmonės finansinę būklę. Rodikliai ir formulės jiems apskaičiuoti pateiktos 3 lentelėje. Pradėkime nuo svarbiausio įmonės veiklos rezultatyvumą atspindinčio rodiklio - pelno. Pelnas (profit) - bendrųjų įplaukų ir bendrųjų kaštų skirtumas. Toks apibrėžimas atspindi tik ekonominę pelno esmę, o apskaitoje vartojamos kelios pelno kategorijos. Apibūdinkime jas, kad toliau vienodai suprastume nagrinėjamas sąvokas: • Bendrasis pelnas pagal pelno (nuostolio) ataskaitą - tai pardavimo pajamų ir parduotų prekių bei paslaugų savikainos skirtumas. Šis dydis, kaip pamatysime vėliau, dažniausiai taikomas finansiniuose skaičiavimuose. • Iš bendrojo pelno atėmę veiklos sąnaudas gauname veiklos pelną, kurį pakoregavę kitos veiklos bei veiklos efektyvumo ir investicinės veiklos rezultatais (t.y. pridėję pajamas ir atėmę sąnaudas) gauname įprastinės veiklos pelną, kuris supaprastintai vadinamas veiklos pelnu.[21, p. 17] Pelno norma (profit margin), dažnai verčiant iš anglų kalbos vadinama „pelno marža" - tai skirtumas tarp prekės pardavimo kainos ir jos gamybos bei pardavimo išlaidų. Pelno normos dydis priklauso nuo procentinio pelno priedo, kurį firma, nustatydama savo pardavimų kainą, prideda prie išlaidų. Šis dydis matuojamas pelno ir pardavimų santykiu. Šį apibūdinimą galima taikyti ne tik bendrojo, bet ir kitų pelno kategorijų atžvilgiu, taigi norint atskirti, apie kokį pelną kalbama, galima vartoti tokias sąvokas: • Bendrojo pelno norma (bruto pelno marža) - tai apskaičiuoto įmonės bendrojo pelno (pardavimai - prekių savikaina) ir pardavimo pajamų santykis; • Veiklos pelno norma (neto pelno marža) - tai apskaičiuoto įmonės veiklos pelno (bendrasis pelnas - veiklos sąnaudos) ir pardavimo pajamų santykis; • Grynojo pelno norma (grynoji pelno marža) - tai apskaičiuoto grynojo įmonės pelno (veiklos pelnas - pelno mokesčiai) ir pardavimo pajamų santykis. Pelningumas (profitability) - pelnas, kurį gauna firma. Jis matuojamas atsižvelgiant į visus panaudotus aktyvus, ilgalaikio kapitalo ir tarnautojų skaičių. Kitaip tariant, pelningumas yra pelno dalis, tenkanti tam tikram aktyvų ar kapitalo vertės vienetui: pardavimų litui, turto litui, nuosavo kapitalo litui ir pan. Dažniausiai skaičiuojami tokie pelningumo rodikliai: • Nuosavo kapitalo pelningumas (Return on Common Eąuity) – tai grynojo pelno ir nuosavo kapitalo (akcinis kapitalas + nepaskirstytas pelnas + rezervai) santykis. Šis rodiklis parodo, kiek pelno uždirba savininkų kapitalas. Lygindami šį rodiklį su alternatyviais kapitalo investavimo pasiūlymais, verslininkai gali spręsti, ar verta pelną reinvestuoti, ar geriau pasirinkti kitą investicijų galimybę. [1, p. 59] • Investicijų pelningumas (Return on Investraent) - tai grynojo pelno ir palūkanų santykis su investuotu kapitalu (t.y., trumpalaikis turtas + ilgalaikis materialusis turtas). Šis rodiklis parodo investicijų pelningumą, t.y. gebėjimą gauti pelną iš pagrindinėje veikloje naudojamo turto. Šiuo atveju ilgalaikis kreditorių dalyvavimas finansuojant verslą yra savanoriškas, todėl skaičiuojant pelną pridedamos palūkanos, kurios buvo atimtos skaičiuojant veiklos sąnaudas. [14, p. 78] • Turto pelningumas (Return on Assets) - tai grynojo pelno ir visų aktyvų vertės santykis. Šis rodiklis parodo, kaip efektyviai įmonė panaudoja savo turtą. Užsienio šalyse šis rodiklis palyginamas su kapitalo rinkoje nusistovėjusiomis palūkanų normomis. Jeigu gautas rodiklis yra mažesnis, įmonės vadovai turi ieškoti padėties gerinimo sprendimų. Analitikai turto pelningumui apskaičiuoti dažnai vietoje grynojo pelno ima veiklos pelną, laikydamiesi tokios prielaidos, kad turtas uždirba pelną prieš apmokestinimą, o, kad iš jo atskaitomi mokesčiai, neturi nieko bendra su veiklos efektyvumu. [13, p. 133] Verčiant iš anglų kalbos, pelningumas dažnai vadinamas rentabilumu. Nors vertimo požiūriu tai yra teisinga, tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į šių sąvokų ekonominės prasmės skirtumus. Rentabilumo rodikliai dažniausiai naudojami kai nagrinėjamas veiklos efektyvumas, kitaip sakant, kai norima nustatyt^ kiek naudos gavo įmonė, patirdama vienokias ar kitokias išlaidas. Todėl siūlytume rentabilumo rodiklius atskirti nuo pelningumo rodiklių, nors juos skaičiuojant taip pat remiamasi pelnu, ir vartoti tokį apibrėžimą: Rentabilumas - tai pelno dalis, tenkanti vienam patirtų sąnaudų litui. Galime apskaičiuoti tokius rentabilumo rodiklius: • Pardavimų rentabilumas, komersantų kalboje vadinamas "antkainiu", - tai pardavimų pelno (pardavimų pajamos- parduotos produkcijos aavikaina) ir produkcijos savikainos santykis; • Veiklos rentabilumas-lai pelno prieš apmokestinimą ir visų veiklos sąnaudų santykis. • Apskaičiuotas rentabilumas - tai įprastinės veiklos pelno (veiklos pelnas + palūkanos) ir investuoto kapitalo (trumpalaikis turtas + ilgalaikis materialusis turtas) santykis. [5, p. 78] Likvidumas tiesiogiai verčiant iš anglų kalbos apibrėžiamas kaip vertybinių popierių arba materialinių vertybių pavertimo grynaisiais pinigais galimybė. Likvidumo norma (liquidity ration) - grynųjų ir absoliučiai likvidžių fondų lyginamasis svoris bendroje pasyvų apimtyje [ten pat]. Iš šių apibrėžimų atrodytų, kad įmonės likvidumą nusako tik pinigų ir trumpalaikių vertybinių popierių kiekis įmonėje, tačiau taip nėra. Tame pačiame šaltinyje pateikiamas ir likvidumo rodiklių apibrėžimas. Likvidumo rodikliai (solvency ration) - tai rodikliai parodantys firmos pajėgumą laiku įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Pagrindinis likvidumo rodiklis - likvidumo koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis. Šis koeficientas padeda nustatyti, kiek įmonės likvidūs aktyvai viršija trumpalaikius pasyvus. Maža šio koeficiento reikšmė rodo, kad įmonei sunku įvykdyti įsipareigojimus. Daugelyje šalių manoma, kad patenkinamas šio rodiklio lygis yra nuo 1,2 iki 2. Tačiau praktiškai įvairiose verslo šakose jo reikšmė labai skirtinga. Kadangi ne visas trumpalaikis turtas vienodai likvidūs,, tai ir skaičiuojant įmonės likvidumą skiriami tam tikri likvidumo laipsniai [R.Buchner. Grundzuge der Finanzanalyse, 1981, 70p.]: Mokumas (solvency / dėbt paying ability) - firmos gebėjimas laiku įvykdyti savo įsipareigojimus. Pagal šį apibrėžimą mokumą suprantame kaip įmonės sugebėjimą laiku apmokėti sąskaitas, t.y. atsiskaityti su tiekėjais, kreditoriais, darbuotojais ir valstybe. Šiuo požiūriu įmonės mokumo laipsnį gali nusakyti kritinio likvidumo rodiklis, kuris parodo, kiek įmonė balanso sudarymo dieną turi pinigų savo įsipareigojimams apmokėti. Tik reikia atkreipti dėmesį į angliškos finansų terminologijos painumą, kuri dažnai paskatina vertimų autorius sutapatinti likvidumo ir mokumo sąvokas. Populiariose brošiūrose mokumą siūloma apskaičiuoti kaip nuosavybės ir visų įsipareigojimų santykį. Tačiau toks rodiklis labiau atspindi pasyvų struktūrą nei atsiskaitymų savalaikiškumą ir apskaičiuojamas taip pat kaip veiklos efektyvumo autonomijos rodiklis. Reikėtų nepainioti mokumo su pasyvo rodikliais, kuriuos dažnai taiko kredito institucijos analizuodamos įmonės kreditinį pajėgumą. [8, p. 59] Kreditoriams svarbu, kad įmonė turėtų pakankamai pelno ir galėtų laiku sumokėti palūkanas bei grąžinti paskolas. Šiuo požiūriu kredito institucijos įmonės mokumą apbūdina vadinamaisiais padengimo koeficien­tais. Tai: • Palūkanų padengimo koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip veiklos pelno ir palūkanų santykis. Šis rodiklis parodo, kiek kartų per metus įmonės uždirbtas pelnas didesnis už palūkanų sumas. Vakaruose normali šio rodiklio reikšmė - 3-5 kartai. • Paskolų padengimo koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip grynojo pelno ir rezervų santykis su ilgalaikių paskolų grąžintina dalimi einamaisiais metais. Šis rodiklis parodo ar įmonė pajėgi grąžinti paskolas numatytu laiku. Skaičiuojant tiksliau, vietoje grynojo pelno gali būti imamas grynasis pinigų srautas. • įsipareigojimų padengimo koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip pelno prieš mokesčius santykis su fiksuotais įsipareigojimais. Šiuo atveju įvertinamas įmonės pajėgumas ne tik padengti kreditus, bet ir apmokėti kitus privalomus įsipareigojimus, t.y. rentą savinin­kams, tantjemas valdybos nariams, procentus obligacijų turėtojams, dividendus privilegijuotųjų akcijų turėtojams. [6, p. 9] Reikia atkreipti dėmesį, kad padengimo sąvoka taip pat įvairiai interpretuojama. Vokiškoje finansų terminologijoje padengimas ir likvidumas yra labai aiškiai atskirti ir lengvai suprantami, todėl būtų naudinga šias kategorijas vartoti ir Lietuvoje. Likvidumas nusako likvidžių aktyvų (tiksliau - trumpalaikio turto) santykį su trumpalaikiais įsipareigojimais. Padengimas nusako ilgalaikių pasyvų (tiksliau - nuosavo kapitalo) santykį su ilgalaikiais aktyvais. Skiriami trys padengimo laipsniai: A padengimo laipsnis = Nuosavas kapitalas/ Ilgalaikis turtas B padengimo laipsnis = Ilgalaikiai pasyvai / Ilgalaikis turtas C padengimo laipsnis = Ilgalaikai pasyvai / Ilgalaikis turtas + Pastovi trumpalaikio turto dalis Pastovi trumpalaikio turto dalis gali būti apskaičiuojama įvairiai. Įmonės finansininkai gali tiksliai apskaičiuoti minimalų trumpalaikio turto lygį, o jeigu tokios informacijos neturime, tai pastovia trumpalaikio turto dalimi galime laikyti privalomus pinigų likučius sąskaitose, normalų debitorinio įsiskolinimo bei draustinių atsargų lygį. Pagal šiuos rodiklius vertinama įmonės balanso struktūros kokybė, kuri yra paremta vadinamosiomis auksinėmis balanso taisyklėmis: Auksinė finansavimo taisyklė - negalima ilgalaikių investicijų finan­suoti trumpalaikiais įsipareigojimais; Auksinė rizikos taisyklė-nuosavas kapitalas turi būti didesnis už įsipareigojimus; Auksinė turto taisyklė - nuosavas kapitalas kapitalas turi būti didesnis už ilgalaikį turtą, tai reiškia, kad tam tikra nuosavo kapitalo dalis turi būti skirta trumpalaikiam turtui finansuoti; Auksinė proporcijos taisyklė - investicijų tempas neturi viršyti pardavimų augimo tempų. Balanso struktūrai įvertinti naudojami vadinamieji finansinio stabilumo rodikliai: • Veiklos efektyvumo autonomijos koeficientas - tai nuosavo kapitalo ir visų įsipareigojimų (trumpalaikiai įsipareigojimai + ilgalaikiai įsipa­reigojimai) santykis. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo įmonė savarankiškesnė. Galima sakyti, kad normali šio rodiklio reikšmė yra įmonės kapitalą sudaro lygios nuosavo ir skolinto kapitalo dalys, tačiau dėl egzistuojančio finansinio sverto efekto santykis 1:1 dažnai pažeidžiamas. Beje, Šis santykis įvairiose pasaulio šalyse yra nevienodas. Pavyzdžiui, Japonijoje nuosavo kapitalo dalis siekia net 80%, nes tokias tendencijas sąlygoja daugelio bankų politika, mat jie nelinkę kredituoti įmonių, turinčių mažiau nuosavo kapitalo. O Amerikoje daugelio įmonių nuosavas kapitalas tesiekia 30%. Atvirkštinis autonomijos koeficientui rodiklis yra atsvaros koeficientas, kuris apskaičiuojamas kaip visų įsipareigojimų ir nuosavybės santykis. Jis parodo kiek kartų įsipareigojimai viršija nuosavybe, todėl pageidautina jo reikšmė turi būti didesnė už nulį. Nesupainiokite vertindami! [7, p. 47] • Veiklos efektyvumo priklausomybės koeficientas -ilgalaikių įsipa­reigojimų ir privilegijuotųjų akcijų sumos santykis su nuosavu kapitalu. Šis rodiklis taip pat parodo įmonės finansinį savarankiškumą. Jo interpretacija gan paprasta. Dinamiškas šio rodiklio augimas rodo veiklos efektyvumo priklausomybės didėjimą ir atvirkščiai. Nuosavo kapitalo manevringumas, kuris apskaičiuojamas kaip nuosavo apyvartinio kapitalo ir visos nuosavybės santykis (nuosavas apyvartinis kapitalas = ilgalaikis kapitalas - ilgalaikis turtas). Tai svarbus rodiklis, nusakantis, kokia nuosavo kapitalo dalis skirta trumpalaikiam turtui finansuoti. Šis rodiklis neturi kokios nors apibrėžtos reikšmės, nes tai susiję su įmonės finansavimo strategija bei susiklosčiusia situacija verslo šakoje. Įmonės veiklos efektyvumą geriausiai iliustruoja vadinamieji grąžos koeficientai. Vėl dėlto, grąžos koeficientų nereikėtų painioti su pelningumo rodikliais, nes šie skaičiuojami nuo pelno, o grąžos koeficientai - nuo pajamų (arba apyvartos), todėl grąžos koeficientai dar gali būti vadinami apyvartumo rodikliais. Tradiciškai mūsų ekonomikoje yra nusistovėjusi tokia grąžos sąvoka kaip fondo grąža, kuri apskaičiuojama kaip įmonės pajamų ir vidutinės metinės fondų vertės santykis. Kitaip sakant,. Ji parodo, kiek kartų per vienerius metus susigrąžinama fondų vertė. Tačiau ką vadiname fondais! Bendrąja prasme, fondais ekonominėje literatūroje vadinamas pagrindinis kapitalas, t.y. ilgalaikis materialusis turtas. Siaurąja prasme, pagrindiniai gamybiniai fondai - tai ilgalaikis materialusis turtas - gamybos priemonė, kurią įmonėje pagaminama produkcija. Todėl analizuojant veiklos efektyvumą dažnai apskaičiuojamas „pagrindinių gamybos priemonių grąžos koeficientas", vardiklyje imant ne viso ilgalaikio turto, o tik gamybinės jos dalies vidutinę metinę vertę. Apyvartumas - tai įmonės pajamų ir atitinkamos turto dalies santykis. Šis rodiklis parodo kiek litų (ar centų) uždirba vienas į turtą įdėtas litas. Apyvartumo rodikliai finansų literatūroje dar vadinami aktyvumo rodikliais, nes jie parodo, kaip aktyviai įmonė naudoja savo turtą. • Turto apyvartumas apskaičiuojamas dalijant įmonės pardavimų pajamas iš vidutinės metinės turto vertės. Turto vidutinę metinę vertę veikėtų apskaičiuoti kaip paprastą vidurkį pagal mėnesio duomenis, jeigu tokių duomenų nėra - pagal ketvirtinių ataskaitų informaciją, o jeigu analitikas turi tik metines ataskaitų firma, tai vidutinė turto vertė apskaičiuojama sudedant turto vertę metų pradžioje su jo verte metų pabaigoje ir padalijant iš 2. • Trumpalaikio turto apyvartumas - tai įmonės pardavimų pajamų ir trumpalaikio turto (apyvartinio kapitalo) vidutinės vertės santykis. Šis rodiklis parodo, kiek kartų per vienerius metus įvyksta pilnas cirkuliacijos ciklas. Šalyse, kur gerai išvystytas veiklos efektyvumo informacijos bazė, kiekvienoje verslo šakoje nustatomas tam tikras šių rodiklių "normatyvas".[2, p. 59] Atsargų apyvartumas - tai pardavimo pajamų ir vidutinės metinės atsargų vertės santykis. Šis rodiklis parodo, kiek kartų per vienerius metus atnaujinamos atsargos. Analizuojant šį rodiklį, reikia atkreipti dėmesį į planuotą atsargų apyvartumą įmonėje, nes per didelis lėšų įšaldymas atsargose neigiamai veikia įmonės likvidumo rodiklius. lentelė Pagrindiniai finansiniai rodikliai ( autorius) Pelno norma (marža) Bendrojo pelno norma (bruto) Bendrasis pelnas / Pardavimai Veiklos pelno norma (neto) Veiklos pelnas / Pardavimai Grynojo pelno norma Grynasis pelnas / Pardavimai Pelningumas Nuosavo kapitalo pelningu­mas (ROE) Grynasis pelnas / Nuosavas kapitalas Investicijų pelningumas (ROI) (Grynasis pelnas + Palūkanos) / (Trumpalaikis turtas + Ilgalaikis materialusis turtas) Turto pelningumas (ROA) Grynasis pelnas / Visas turtas Likvidumas Bendrasis likvidumas Trumpalaikis turtas / Trumpalaikiai įsipareigojimai Einamasis (greitas) likvidumas (Trumpalaikis turtas - Atsargos) / Trumpalaikiai įsipareigojimai Kritinis likvidumas Pinigai / Trumpalaikiai įsipareigojimai Padengimas Bendrasis padengimas Nuosavas kapitalas / Ilgalaikis turtas Palūkanų padengimas (Veiklos pelnas + Palūkanos) / Palūkanos Paskolų padengimas (Grynasis pelnas + Rezervai) / Paskolos Finansinis stabilumas Veiklos efektyvumo autonomijos Nuosavas kapitalas / Visi įsipareigojimai Veiklos efektyvumo priklausomybės (Ilgalaikiai įsipareigojimai -f Privilegijuotosios akcijos) / Nuosavas kapitalas Nuosavo kapitalo manevrin­gumas Nuosavas apyvartinis kapitalas / Nuosavas kapi­talas Apyvartumas Turto apyvartumas Pardavimai / Visas turtas Apyvartinio kapitalo apyvartumas Pardavimai / Trumpalaikis turtas Atsargų apyvartumas Pardavimai / Atsargos 2.2. Įmonės veiklos efektyvumo analizė kaip ekonominio perspektyvumo vertinimas Pagrindinės veiklos efektyvumo atskaitomybės Lietuvoje yra balansas, veiklos efektyvumo ataskaita ( pelno ataskaita ), kuri dar papildoma finansinių rodiklių ataskaita ( statistine ataskaitos forma ) ir veiklos efektyvumo padėties arba išteklių formavimo ir panaudojimo ataskaita. Pagrindinis dokumentas finansiniai analizei atlikti yra balansas. Balansas rodo ataskaitinių metų ir dažniausiai praėjusių metų rezultatus. Tai įgalina nustatyti vieno ar kito rodiklio pasikeitimus ir padaryti atitinkamas išvadas. Vienoje balanso pusėje atvaizduojama turtas, kitoje nuosavybė. Būdingas balanso bruožas tai, kad turtas lygus įsiskolinimams ir savininkų nuosavybei ( kapitalui ). Balanso turtas – pinigais išreikšti ištekliai, kuriais disponuoja ir iš kurių gauna pelną įmonė. Turtas balanse gali būti skirstomas į trumpalaikį ir ilgalaikį. Trumpalaikis turtas skirtas greitam sunaudojimui ir paprastai sunaudojamas per vieną ataskaitinį laikotarpį. Jo vertė mažesnė nei ilgalaikio turto. Ilgalaikis turtas skirtas ilgam naudojimui. Jį gali sudaryti pastatyti, žemė, įrenginiai, ilgalaikės investicijos, transporto priemonės ir t.t. Dar galima skirti ir nematerialų, kitaip tariant, neapčiuopiamą turtą.Tai gali būti licenzijos, firminiai ženklai, intelektualiniai produktai ir t.t. [4, p. 59] Prie turto sąvokos balanse taip pat priskiriama pinigai banko sąskaitose ir kasoje. Turtą sudaro ir avansinės išlaidos, vertybiniai popieriai, materialinės atsargos.Avansinės išlaidos tai iš anksto sumokėti draudimo mokesčiai ir rentiniai mokėjimai.Vertybinius popierius sudaro: Vertybiniai popieriai, suteikiantys nuosavybės teisę; Ilgalaikiai valstybės ir kitų firmų įsipareigojimai apmokėti skolas. Materialinės atsargos – tai turtas, kuris: Skiriamas parduoti; Sunaudojamas prekėms gaminti, kad vėliau jį būtų galima parduoti; Apdorojamas gamybos procese, kad vėliau galėtų tapti preke. Įmonės įsipareigojimai balanse suskirstomi į šias grupes: 1. Trumpalaikiai įsipareigojimai; 2. Ilgalaikiai įsipareigojimai; 3. Nuosavą kapitalą. [5, p. 109] Pagal įsipareigojimus galima susidaryti vaizdą iš kokių šaltinių yra finansuojama firmos veikla. Svarbiausi iš trumpalaikių įsipareigojimų yra trumpalaikės banko paskolos. Dar trumpalaikiai įsipareigojimai skirstomi į: Skolas tiekėjams, kitas mokėtinas skolas, mokesčių atidėjimų ir nenumatytų išlaidų rezervus, kitus trumpalaikius įsipareigojimus. Ilgalaikiais įsipareigojimais galima laikyti tokius, kurie atliekami tik praėjus vienam ataskaitiniam laikotarpiui. Patys pagrindiniai ilgalaikiai įsipareigojimai yra šie: 1. Ilgalaikės paskolos nekilnojamam turtui įsigyti; 2. Ilgalaikės paskolos gamybai; 3. Apmokėtinos obligacijos; 4. Mokėtini mokesčiai; 5. Kapitalinė nuoma. [5, p. 110] Nuosavas kapitalas arba nuosavos lėšos yra paskutinė balanso grupė. Jos labai priklauso nuo firmos funkcionavimo formos.Galima suskirstyti į : 1. Nuosavą savininko kapitalą; 2. Akcinį kapitalą; 3. Nepaskirstytą pelną ( pelnas, skiriamas tolimesnei firmos veiklai ); 4. Kapitalo perviršį ( nekilnojamo turto vertės padidėjimas po perkainojimo ); 5. Rezervus. Pelno ataskaita. Iš pelno ataskaitos matyti kokios buvo pajamos ir sąnaudos įmonėje per tam tikrą laikotarpį. Pagrindinis įmonės pajamų šaltinis yra jos pagrindinė veikla – prekių pardavimas ir paslaugų tiekimas. Pajamos, gautos iš šios veiklos rašomos į pardavimų pajamų skiltį. Pelno ataskaitoje turi būti nurodoma parduotos produkcijos savikaina, veiklos sąnaudos. Parduotos produkcijos savikaina – tai tiesioginės įmonės veiklos išlaidos. Veiklos sąnaudos – tai valdymo personalo išlaikymo, komunalinių paslaugų, nuomos, reklamos ir kitos išlaidos. Be šių sąnaudų dar galima apskaityti ir neeksploatacines arba tiesiog kitas sąnaudas. Ataskaitoje pateikiami šie pelno rodikliai: 1. Bendrasis pelnas; 2. Veiklos pelnas; 3. Apmokestinamasis pelnas; 4. Grynasis pelnas ( šį gali paskirstyti tik įmonės savininkai). [9, p. 99] Kapitalo formavimo šaltinių ir jo panaudojimo ataskaita. Ataskaitoje atsispindi kaip per apskaitomąjį laikotarpį pasikeitė firmos kapitalas, kaip buvo formuojamas ir naudojamas naujas turtas. Svarbiausi šaltiniai, kurių pagalba gali būti įsigyjamas naujas turtas: 1. Pelnas; 2. Amortizacija; 3. Akcinis kapitalas; 4. Parduotas nekilnojamas ir kitas turtas; 5. Trumpalaikės ir ilgalaikės paskolos; [1, p. 63] Kapitalo padidinimas iš pelno yra teigiamas dalykas ir ta firma visuomet bus laikoma tvirtesne, nei firma didinanti savo kapitalą skolintų lėšų pagalba.Yra keletas kapitalo naudojimo būdų: 1. Dividendų išmokėjimui; 2. Ilgalaikio turto įsigijimui; 3. Paskolų sugrąžinimui; 4. Apyvartinio turto išplėtimui ir t.t. [1, p. 78] Svarbiausias rodiklis yra grynasis apyvartinis kapitalas, kuris parodomas kaip trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų skirtumas. Grynasis apyvartinis kapitalas rodo kiek firma gali patenkinti nuolatinių poreikių iš savo lėšų. 2.3. Įmonės veiklos rodiklių skaičiavimas Šiame darbo skyriuje norėčiau pateikti anksčiau aptartų rodyklių skaičiavimo ir vertinimo metodika kuria bus naudojama praktinėje darbo dalyje. 2.3.1. Pelningumo rodikliai Likvidumo rodikliai. Trumpalaikis turtas (Current assets)/Trumpalaikiai įsipareigojimai (Current liabilities) Bendrasis likvidumo koeficientas rodo, kokiu laipsniu trumpalaikis turtas padengia trumpalaikius įsipareigojimus, t.y. jis parodo įmonės galimybę padengti trumpalaikius įsipareigojimus, panaudojus turimą trumpalaiki turtą. Mažesnė už vienetą rodiklio reikšmė parodo, kad įmonė gali neįvykdyti trumpalaikiu įsipareigojimu. Paprastai įvairiose ūkio šakose jis yra skirtingas, todėl analizuojant reikėtų atkreipti dėmes] į šio rodiklio dinamikos tendencijas bei šakos ypatumus, taipogi bendrąjį likvidumo koeficientą apsprendžia ir sezoniniai svyravimai. Nagrinėti bendrąjį likvidumo koeficientą naudinga kartu su skubaus padengimo koeficientu. Jei bendrasis likvidumo koeficientas reikšmingai padidėja, tuo tarpu skubaus padengimo koeficientas beveik nepakinta, tai liudija apie išaugusias atsargas. Skubaus padengimo koeficientas (Acid test (Quick) ratio). (Trumpalaikis turtas (Current assets) -Atsargos (inventory)) /Trumpalaikiai įsipareigojimai (Current liabilities) [1, p. 59] Skubaus padengimo koeficientas yra griežtesnis įmones likvidumo įvertinimas, nes skaičiuojant šį rodikli daroma prielaida, kad atsargos nėra likvidžios. Atsargos skaičiuojant ši rodiklį nėra įtraukiamos dėl ilgo laikotarpio, kurio greičiausiai prireiktu, norint priversti jas į pinigus (tačiau iš kitos pusės, kai kurios atsargos gali būti netgi likvidesnės, negu gautinos sumos). Jeigu likvidūs turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus, tokia įmonė turi gerą likvidumo lygi. Bendriausiu atveju skubaus padengimo koeficientas turėtu būti lygus bent 1, tačiau atitinkamos normos nustatymas priklauso nuo konkrečios nagrinėjamos ūkio šakos ypatumų. Padengimo grynaisiais pinigais rodiklis. Gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje (Cash) / Trumpalaikiai įsipareigojimai (Current Habilities). Padengimo grynaisiais pinigais rodiklis - konservatyviausias iš likvidumo rodiklių, nes jį apskaičiuojant daroma prielaida, kad gautinos sumos irgi gali būti neiikvidžios. Taigi padengimo grynaisiais pinigais rodiklis parodo faktiška pinigų sumą, kuria pasinaudodama įmonė gali padengti trumpalaikius įsipareigojimus. Grynasis apyvartinis kapitalas (Net working capital).Trumpalaikis turtas (Current assets) - Trumpalaikiai įsipareigojimai (Current Habilities) (105437 + 511) - (55836 + 4000) = 46160 Grynasis apyvartinis kapitalas rodo, kokia suma trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. Šio rodiklio reikšmė turėtu būti teigiama. Neigiama grynojo apyvartinio kapitalo reikšmė rodo, kad įmonė gali neįvykdyti savo trumpalaikių įsipareigojimų. Didesnis rodiklis parodo aukštesnį įmonės likvidumo lygi. Grynasis apyvartinis kapitalas funkcionuoja kaip likvidumo rezervas, apsidraudžiant nenumatytais ir neplanuotais atvejais. Didesnis apyvartinis kapitalas reikalingas, jeigu įmonė negali skubiai pasiskolinti lėšų. Grynojo apyvartinio kapitalo santykis su turtu (Net working capttal to total assets). Grynasis apyvartinis kapitalas (Net working capital)/ Turtas (Totai assets) Lyginant su grynuoju apyvartiniu kapitalu, išreikštu absoliučia suma, šis rodiklis patogus tuo, kad leidžia palyginti įvairaus dydžio įmones. Santykinai aukštesnis rodiklis parodo aukštesnį įmonės likvidumo lygi. Šio rodiklio dinamika atspindi didėjančią ar mažėjančią tikimybę, kad įmonė bankrutuos. Pelningumo rodikliai. Grynasis pelningumas (Net profit margin).Grynasis pelnas (Net profit) / Pardavimai ir paslaugos (Sales) Grynasis pelningumas parodo, kuri vieno pardavimu lito dalis yra grynasis pelnas, t.y. jis parodo įmonės veiklos efektyvumą. Didesnė rodiklio reikšmė rodo aukštesnį įmonės pelningumą. Bendrasis pelningumas (Gross profit margin). Bendrasis pelnas (Gross profit)/ Pardavimai ir paslaugos (Sales) Bendrasis pelningumas parodo įmonės sugebėjimą uždirbti pelną iš pagrindinės įmonės veiklos. Kuo didesnė pelno norma kiekvienam uždirbtam pajamų litui, tuo efektyvesnė įmonės veikla. Vidutinio turto grąža (Return on average assets, ROA). Grynasis pelnas Grynasis pelnas Pardavimai ir paslaugos = = = Vidutinis turtas Pardavimai ir paslaugos Vidutinis turtas = Grynasis pelningumas * Turto apyvartumas Turtas laikotarpio pradžioje + Turtas laikotarpio pabaigoje Vidutinis turtas = 2 Turto grąža parodo, kiek litų grynojo pelno tenka vienam turto litui. Šis rodiklis atspindi viso įmonės turto panaudojimo efektyvumą. Aukštesnė rodiklio reikšmė parodo efektyvesnį turto naudojimą. Reikšminga turto grąžos rodiklio, kaip dviejų rodikliu, grynojo pelningumo ir turto apyvartumo, sandaugos išraiška, nes ji aiškiai parodo apyvartos reikšmę turto grąžos dydžiui. Vidutinės savininkų nuosavybės grąža (Return on average eguity, ROE). Grynasis pelnas (Net profit )/ Vidutinė savininkų nuosavybė (Average shareholders' equity) Vidutinė savininku nuosavybė = (Savininkų nuosavybė laikotarpio pradžioje + Savininkų nuosavybė laikotarpio pabaigoje) / 2 Nuosavybės grąža parodo, kiek litu grynojo pelno tenka vienam nuosavybės litui. Šis rodiklis svarbiausias akcininkams, įvertinant įmonės pelningumą. 2.3.2. Finansų struktūros rodikliai Skolos koeficientas (Totai dėbt ralio) Įsipareigojimai (Totai Habilities) / Turtas (Totą) assets) Įsipareigojimai (Totai Habilities) = Turtas (Totąl assets) - Savininkų nuosavybė (Shareholders'equity) Skolos koeficientas atspindi, kokia įmonės turto dalis yra įsigyta už skolintas lėšas. Jis yra svarbus kreditoriams, kadangi parodo, kiek apsaugotos jų lėšos. Kuo didesnis rodiklis, tuo žemesnis saugumo lygis. Skolos - nuosavybės koeficientas (Debt-equity ratio). Įsipareigojimai (Totai Habilities) / Savininku nuosavybė (Shareholders' equity) Įsipareigojimai (Totai Habilities) = Turtas (Totaiassets) - Savininku nuosavybė (Shareholders'eguity Skolos - nuosavybės koeficientas parodo, kiek vienam nuosavybės litui tenka skolintų lėšų. Įvairiose šakose šio rodiklio reikšmė skirtinga. Analizuojant įmonės veiklą, aukštas rodiklis gali liudyti apie didesnę riziką, nes įmonei gali būti sudėtinga padengti savo palūkanų ir skolos grąžinimo mokėjimus ir gauti pakankamai lėšų tolesniam finansavimu:. Priimtinas skolos - nuosavybės koeficiento dydis priklauso nuo daugelio veiksniu, tame tarpe nuo ūkio šakos ypatumu, įmonės galimybės gauti paskolas bei pajamų gavimo pastovumo. Finansiniu įsipareigojimų rodiklis (Financialleverage ratio). Turtas (Totąl assets) / Paprastųjų vardiniu akcijų savininkų nuosavybė (Ordinary registered shareholders' eguity Paprastųjų vardiniu akcijų savininku nuosavybė = Savininku nuosavybė - Privilegijuotųjų akcijų kapitalo dalis ir jų dividendai Ordinary registereo shareholders'equify - Shareholders' equity - Preference share eouity and prefsrence share dividend Finansinių įsipareigojimu rodiklis rodo, kokią dalį įmonės turto sudaro paprastųjų vardinių akcijų savininkų nuosavybė. Aukštesnis finansinių įsipareigojimų rodiklis padidina nuosavybės grąžą, tačiau pelningumo pasikeitimo rizika taip pat didesne. Ilgalaikių skolų Koeficientas (Long term dėbt ratio). Ilgalaikiai įsipareigojimai (Long term liabilities) / ( Ilgalaikiai įsipareigojimai (Long term liabi'/ities) + Savininkų nuosavybė (Sharehotders' equity)) Ilgalaikių skolų koeficientas naudojamas kaip alternatyva skolos koeficientui, kadangi nemažai ekonomistu linkę manyti, kad šis rodiklis tiksliau atspindi finansų struktūrą. Tais atvejais, kai trumpalaikis turtas ir trumpalaikės skolos sudaro didelę dalį lyginant su visu turtu, skolos ir skolos - nuosavybės koeficientai gali būti labai aukšti, o ilgalaikė finansų struktūra visiškai neapibūdinta. Pavyzdžiui, prekybinėse firmose didelė dalis prekių yra gaunama komiso pagrindais, todėl susidaro santykinai didelė trumpalaikė skola ir tuo pat metu labai aukštas skolos koeficientas. Palūkanų koeficientas (Times interest earned ratio). Veiklos pelnas (Eamings before interest and taxes)/ Palūkanų išlaidos (Interest expenses) Šiame pavyzdyje darome prielaida, kad vien tik palūkanų išlaidos sudaro veiklos efektyvumo ir investicinės veiklos sąnaudas. Palūkanų koeficientas rodo, kaip įmonė sugeba Įvykdyti savo įsipareigojimus mokėti palūkanas. Jeigu veiklos pelnas daug kartų viršija mokamų palūkanų sumą, tai aišku, kad įmonė lengvai įvykdys šiuos įsipareigojimus. Ir atvirkščiai, jeigu palūkanos sudaro didelę dalį veiklos pelno, tai Įmonė turės sunkumų išmokant palūkanas. 2.3.3. Turto panaudojimo efektyvumo rodikliai Atsargu apyvartumas (Inventory turnover). Parduotų prekių ir atliktu darbu savikaina (Cosf ofgoods sold) / Vidutinės metinės atsargos (Average inventory} Vidutinės metinės atsargos = (Atsargos laikotarpio pradžioje + Atsargos laikotarpio pabaigoje) / 2 Atsargu apyvartumas rodo, kiek per metus atsargos padaro apyvartų. Šis rodiklis apibūdina gamybos atsargu realizavimo galimybes bei atsargų valdymo efektyvumą. Šis rodiklis taip pat gali būti apskaičiuojamas imant ne vidutines metines atsargas, o atsargas metų pabaigoje, jei metų pradžios ir pabaigos reikšmės. Gautinų sumų apyvartumas. Pardavimai ir paslaugos (Sales) / Vidutinės per vienerius metus gautinos sumos (Average amounts receivable with!n one year) Vidutines per vienerius metus gautinos sumos = (Per vienerius metus gautinos sumos laikotarpio pradžioje + Per vienerius metus gautinos sumos laikotarpio pabaigoje}/2 Gautinu sumų apyvartumas rodo, kiek gautinos sumos {debitorinis įsiskolinimas) padaro apyvartų per metus. Be to, jis apibūdina gautinų sumų surinkimo efektyvumą. Didesnė rodiklio reikšmė parodo aukštesnį įmonės veiklos efektyvumą. Šis rodiklis, kaip ir atsargu apyvartumas, gali būti apskaičiuojamas imant ne vidutines per vienerius metus gautinas sumas, o per vienerius metus gautinas sumas metų pabaigoje. Tačiau perdėtai aukštas rodiklis gali liudyti, kad įmonės kreditavimo politika yra per griežta, ir įmonė neišnaudoja viso pelningumo potencialo, ribodama prekių pardavimą skolon rizikingesniems skolininkams. Grynojo apyvartinio kapitalo apyvartumas. Pardavimai ir paslaugos (Sales) / Vidutinis grynasis apyvartinis kapitalas (Average net v/orking capitai) Vidutinis grynasis apyvartinis kapitalas = (Grynasis apyvartinis kapitalas laikotarpio pradžioje + Grynasis apyvartinis kapitalas laikotarpio pabaigoje)/2 Grynojo apyvartinio kapitalo apskaičiavimą žr. 2.1.4 punkte. Grynojo apyvartinio kapitalo apyvartumas parodo, kiek per metus šis kapitalas padaro apyvartų. Maža šio rodiklio reikšmė arba mažėjimo tendencija gali reikšti artėjantj apyvartinių lėšų stygių. Ilgalaikio turto apyvartumas (Long term asset turnover). Pardavimai ir paslaugos (Sales) / Ilgalaikis turtas (Long term asse's) Ilgalaikio turto apyvartumas parodo, kiek vienas ilgalaikio turto litas sukuria pajamų. Kuo didesnė šio rodiklio reikšmė, tuo aukštesnis įmonės efektyvumo lygis. Turto apyvartumas (Totai asset turnover). Pardavimai ir paslaugos (Sales) / Turtas (Totai assets) Turto apyvartumas rodo, kiek vienas turto litas sukuria pajamų. Aukštesnė šio rodiklio reikšmė rodo didesni efektyvumo laipsnį. Pagrindinės finansinių rodiklių grupės. Rinkos ekonomikoje firmų ekonominė veikla yra nagrinėjama apskaičiuojant keturias, pagrindines finansinių rodiklių grupes: 1. Pelningumo; 2. Finansinio statuso Likvidumo Mokumo įsiskolinimo 3. Finansų valdymo; 4. Išteklių valdymo. Pelningumo rodikliai geriausiai apibūdina galutinę firmos veiklą ir sprendžia kokią realią naudą gaus investitoriai ir akcininkai. Antros grupės rodikliai apibūdina firmos finansinį patikimumą. Trečios – finansų valdymo – grupės rodikliai parodo kaip eikvojamas nuosavas kapitalas. Išteklių valdymo rodikliai rodo išteklių panaudojimą ir to panaudojimo efektyvumą. [1, p. 59] Šių minėtų rodyklių grupes geriausiai nagrinėti lentelės forma. Darbo autorius lentelėje pateikia svarbiausių iš jų klasifikavimą bei apibūdinimą. Taip pat žemiau esančio lentelėje pateikiamas minėtų rodyklių apskaičiavimo būdas ir jų praktine reikšmė. Lentelė. Įmonės veikla apibūdinančių rodyklių grupės Eil. Nr. Rodiklis Rodiklis rodo Rodiklio apskaičiavimas 1. Pelningumo rodikliai 1.1. Santykinis akcinio kapitalo pelningumo arba kapitalo grąžos rodiklis kiek pelno gauta kiekvienam akcinio kapitalo vienetui. tai pelno, atskaičius mokesčius santykis su akciniu kapitalu + rezervai 1.2. Investicijų pelningumo arba investicijų grąžos rodiklis veiklos efektyvumo veiklos rezultatyvumą. tai pelno, atskaičius mokesčius + palūkanos santykis su ilgalaikiais įsipareigojimais + nuosavas kapitalas 1.3. Turto pelningumo rodiklis ( Diu Ponto ) kaip efektyviai firma vartoja savo turtą. tai grynojo pelno santykis su visu turtu. 1.4. Bendrasis pelningumo rodiklis kiek pelno tenka pardavimų piniginiam vienetui. Pardavimų – parduotų prekių savikaina santykis su pardavimais. 1.5. Pardavimų sąnaudų rodiklis kiek sąnaudų tenka vienam pardavimų piniginiam vienetui. pardavimų sąnaudų santykis su pardavimų pajamomis. 1.6. Administracinių sąnaudų rodiklis kiek sąnaudų tenka vienam pardavimų apimties vienetui administracinių sąnaudų santykis su pardavimų pajamomis. 1.7. Rodiklis, apibūdinantis firmos vadovybės gebėjimą racionaliai naudoti išteklius pardavimų savikainos santykis su pardavimų pajamomis. 2. Finansinio statuso rodikliai Rodikliai rodo ar firma sugeba laiku grąžinti visus savo įsiskolinimus. 2.1. Einamojo likvidumo arba bendrojo padengimo koeficientas kiek trumpalaikis turtas viršija trumpalaikius įsipareigojimus. trumpalaikio turto santykis su trumpalaikiais įsipareigojimais. 2.2. Greitojo arba kritinio likvidumo koeficientas firmos pasirengimą įvykdyti trumpalaikius įsipareigojimus. a) debitorinio įsiskolinimo firmai + pinigų santykis su trumpalaikiais įsiskolinimais. b) trumpalaikio turto – prekinių atsargų santykis su trumpalaikiais įsipareigojimais. 2.3. Manevringumo arba lankstumo koeficientas kokią nuosavo kapitalo dalį sudaro trumpalaikiai grynojo turto komponentai. trumpalaikio grynojo turto santykis su nuosavu kapitalu. 2.4. Bendrojo mokumo koeficientas kokia yra firmos veiklos efektyvumo rizika, ar negresia bankrotas. nuosavo kapitalo santykis su bendraisiais įsipareigojimais. 2.5. Ilgalaikio mokumo koeficientas nuosavo kapitalo santykis su ilgalaikiais įsipareigojimais. 2.6. Ilgalaikių įsipareigojimų įvykdymo trukmės koeficientas veiklos pelno santykis su metinėmis palūkanomis. 3. Finansinio valdymo rodikliai 3.1. Vidutinės materialinių atsargų apyvartos trukmės rodiklis kiek dienų reikia atsinaujinti materialinėms atsargoms. materialinių atsargų x 360 santykis su pardavimais. 3.2. Vidutinė debitorinio įsiskolinimo firmai trukmės rodiklis per kiek dienų pirkėjai perveda lėšas firmai. debitorinio įsiskolinimo x 360 santykis su pardavimais. 3.3. Kreditorinio įsiskolinimo trukmės rodiklis per kiek dienų sugrąžinamas įsiskolinimas tiekėjams. kreditorinio įsiskolinimo x 360 santykis su pirkimais. 4. Išteklių valdymo rodikliai 4.1. Pardavimų apimties vienam darbuotojui rodiklis pardavimų pajamų santykis su darbuotojų skaičiumi 4.2. Grynojo pelno, neatskaičius mokesčius dalis, tenkanti vienam darbuotojui rodiklis grynojo pelno, neatskaičius mokesčius santykis su darbuotojų skaičiumi. 4.3. Produktyvumo, tenkančio vienam produkciją gaminančiam darbuotojui, rodiklis bendrojo pelno santykis su produkciją gaminančių darbuotojų skaičiumi Firmos pelningumo lūžio taško analizė. Firmos vadovai norėdami sužinoti kokia pardavimų apimtis užtikrina nenuostolingą veiklą turėtų apskaičiuoti firmos nenuostolingumo arba pelningumo lūžio tašką.Jis kaip tik ir atspindi tą parduotų prekių kiekį, kuris garantuoja firmos pardavimus be nuostolių. [1, p. 109] Kai įmonė pasiekia šį tašką, jos pelningumas priklauso nuo jos tolimesnių pardavimų.Jei ji parduoda daugiau – gauna pelną, jei mažiau – nuostolį.Tai labai glaudžiai susiję su kintamomis ir pastoviomis įmonės išlaidomis. Firmos pelningumo lūžio taško arba nenuostolingumo rodiklį galima apskaičiuoti formulių pagalba.Pelningumo lūžio taškas atsiranda, kai susidaro lygybė: Bendra pardavimų apimtis vertine išraiška = Visos išlaidos Nenuostolingumo arba pelningumo lūžio taškas gali būti apskaičiuojamas pagal tokią formulę: Pastovių išlaidų santykis su gaminio kaina – kintamos išlaidos, tenkančios vienam gaminiui. Ši analizė plačiai taikoma finansams valdyti. 3. UAB “Trakų šilumos tinklai” finansinė analizė 3.1. Firmos veiklos analizė Darbe nagrinėjama įmonė SPUAB “Trakų šilumos tinklai”. Trakų rajono šilumos ūkis pagal 2005m. spalio mėn. 18d. sutartį buvo išnuomotas‚ UAB “Prienų energija“, kuri priklauso „E-energija“ grupei. Todėl įmonė pasirengta todėl, kad įmonės veiklos efektyvumo vertinimas „E-energija“ įmonių grupei yra labai svarbi, nes įmonės nuomos atveju stengiamasi optimizuoti valdymą bei įmonės veiklos efektyvumą. Bendrovių Trakų šilumos tinklai ir "Trakų šiluma" ūkį 25 metus prižiūrės įmonė "E-energija", laimėjusi savivaldybės skelbtą konkursą. Trakų rajono tarybos posėdyje praėjusį pirmadienį nutarta perduoti konsesijos būdu šilumos ūkį valdyti įmonei "E-energija" - jame pritarta šilumos ir karšto vandens gamybos ir tiekimo viešųjų paslaugų nuomos sutarties projektui. Toks sprendimas priimtas siekiant iš skolų išvaduoti Trakų šilumos tinklus ir "Trakų šilumą". Prieš trejus metus Trakų šilumos tinklus išnuomojusi bendrovei "Deltima", savivaldybė žadėtų investicijų nesulaukė, be to, patyrė nuostolių. Todėl savivaldybė buvo priversta nutraukti sutartį su "Deltima". Bendrovės "E-energija", kuri šilumos tinklais rūpinasi Akmenėje, Prienuose, Ukmergėje bei Anykščiuose, generalinis direktorius Virginijus Strioga sakė, kad Trakų šilumos ūkiui modernizuoti ketinama skirti 13 mln. litų, grąžinti visas skolas. Trakų rajono šilumos ūkis pagal 2005m. spalio mėn. 18d. sutartį buvo išnuomotas‚ UAB “Prienų energija“. E energija grupei priklausanti UAB "Prienų energija“ Trakų padalinys gamina, perduoda ir paskirsto šilumos energiją Trakų rajono Trakų, Lentvario, Senųjų Trakų, Rūdiškių, Aukštadvario miestų gyventojams, kur  būstai šildomi centralizuotu šildymu, 75 įmonėms,   4 lopšeliams-darželiams, 11 mokyklų, administraciniams pastatams. Šiuo metu padalinyje dirba 45 darbuotojai, 2005 metų spalio-gruodžio mėn. įmonė patiekė savo vartotojams  14 021 MWh energijos Vykdydama UAB "Trakų šiluma“, UAB "Trakų šilumos tinklai" šilumos ūkių modernizavimo ir renovacijos sutarties Investicijų grafiką, bendrovė nuo pat savo veiklos pradžios investavo į gamybos, perdavimo įrenginius, siekdama, kad brangstant energetiniams resursams nereikėtų didinti šilumos kainos gyventojams, kad Trakų šilumos ūkis būtų paverstas efektyvia ir modernia centralizuotos šilumos tiekimo sistema. Pagal koncesijos sutartį UAB “Prienų energija“ Trakų rajono katilines eksploatuoja nuo 2005-10-18d. Per 2006m. numatyta atlikti  Senųjų Trakų katilinės automatizavimą ,  numatoma pakeisti susidėvėjusių šilumos trasų už 500 tūkst.litų.2006m. pradėta naujos Trakų miesto katilinės projektavimo darbai su naujais ekonomiškais vandens šildymo katilais ir rezerviniu kuru. Iki 2010m. į Trakų rajono šilumos ūkį numatoma investuoti apie 9,6 mln. litų. Šilumos ūkis eksploatuojamas taip, kad būtų užtikrinta energetikos statinių ir įrenginių tvarkinga techninė būklė, patikimas, efektyvus ir saugus jų naudojimas. Už įrenginių, statinių būklę ir saugų eksploatavimą atsakingi darbuotojai užtikrina, kad jiems priskirti objektai būtų techniškai tvarkingi, tikrinami, remontuojami, vykdoma techninė priežiūra ir tvarkomi dokumentai pagal norminių dokumentų reikalavimus. Metų pradžioje su savivaldybe suderinamas šilumos gamybos įrenginių, šilumos perdavimo tinklų remonto ir bandymų, kurių metu nutraukiamas šilumos tiekimas vartotojams, grafikas. Įrenginių ir statinių techninės priežiūros metu nustatoma jų techninė būklė ir numatomos remonto apimtys ir jų pagrindu sudaromi remonto grafikai, kuriuos tvirtina direktorius. Registruojami Potencialiai pavojingi įrenginiai, bendrovėje tai vandens šildymo katilai, pagal šių įrenginių naudojimo ir priežiūros teisės norminiuose aktuose nustatytą tvarką ir terminus įgaliotos įrenginių techninės būklės tikrinimo įstaigos patikrinami, ar jie atitinka saugos reikalavimus, atliekami katilų bandymai. Periodiškai pagal patvirtintus patikrinimų metinius planus valstybinę šilumos ūkio kontrolę atlieka Valstybinės energetikos inspekcijos inspektoriai. Patikrinama kaip bendrovėje tvarkomi techniniai dokumentai, veikiančių energetikos įrenginių schemos, pasai, atsakingų už energetikos įrenginių eksploatavimą asmenų pareiginės ir įrenginių techninio eksploatavimo instrukcijos, patikrinama, kaip patikimai, efektyviai, saugiai gaminama, perduodama, skirstoma bei vartojama energija, jos apskaita, nustatoma, ar instruktuojamas ir atestuojamas energetikos įrenginius eksploatuojantis personalas, remontuojami ir bandomi energetikos įrenginiai. SPUAB “Trakų šilumos tinklai” grynasis apyvartinis kapitalas 2006 m. sudarė: Trumpalaikis turtas, Lt. Trumpalaikiai įsipareigojimai, Lt. Grynasis apyvartinis kapitalas, Lt. 420667 460802 - 40135 Šio darbo SPUAB “Trakų šilumos tinklai” veiklos finansinė analizė atliekama remiantis sekančiais buhalterinės apskaitos duomenimis: 1. Balansu, 2. Pelno (nuostolio) ataskaita, 3. Pelno (nuostolio) paskirstymo ataskaita. 1 lentelė. Horizontalioji SPUAB “Trakų šilumos tinklai” balanso analizė (2004-2006 m.)   DATA 2004 2005  2006   TURTAS       A Ilgalaikis turtas 44.554.879 42.632.879 40.706.205 I Formavimo savikaina       II Nematerialus turtas 21.386 64.399 18.131 III Ilgalaikis materialus turtas 44.533.493 42.568.480 40.673.374 III.1 Žemė       III.2 Pastatai 16.450.076 16.563.218 16.588.600 III.3 Statiniai ir mašinos 27.885.500 25.535.357 23.657.244 III.4 Transporto priemonės 66.845 109.684 69.137 III.5 Kiti įrenginiai ir įrankiai 18.064 31.417 28.505 III.6 Kitas materialusis turtas     97.881 III.7 Nebaigta statyba ir išankstiniai apmokėjimai 113.008 328.804 232.007 IV Ilgalaikis finansinis turtas     14.700 V Po vienerių metų gautinos sumos       B Trumpalaikis turtas 6.421.021 10.099.647 12.249.417 I Atsargos ir nebaigtos vykdyti sutartys 1.489.166 1.435.585 1.422.969 I.1 Atsargos 1.489.166 1.435.585 1.422.969 I.2 Išankstiniai apmokėjimai       I.3 Nebaigtos vykdyti sutartys       II Per vienerius metus gautinos sumos 4.685.380 7.891.944 10.415.749 II.1 Pirkėjų įsiskolinimas 4.251.216 5.854.632 7.339.305 II.2 Kitos gautinos sumos 434.164 2.037.312 3.076.444 III Investicijos ir terminuoti indėliai       IV Kasa ir atsiskaitomoji sąskaita 246.475 772.118 410.699 C Gautinos pajamos ir būsimų laikotarpių sąnaudos 79.812 147.276 274.375   Turtas iš viso 51.055.712 52.879.802 53.229.997             SĄVININKŲ NUOSAVYBĖ IR ĮSIPAREIGOJIMAI       A Kapitalas ir rezervai 41.836.663 39.999.869 37.289.816 I Kapitalas 46.292.800 46.492.800 46.492.800 I.1 Įstatinis (pasirašytasis) 46.292.800 46.492.800 46.492.800 I.2 Nepareikalautas įmokėti (-)       II Akcijų priedai (nominalo perviršijimas) 756 756 756 III Perkainojimo rezervas       IV Rezervai 200.000     V Nepaskirstytas pelnas -4.656.893 -6.493.687 -9.203.740 B Dotacijos ir subsidijos               C Atidéjimai ir atidėti mokesčiai 0 0 0 I Atidėti įsipareigojimų padengimai       II Atidėti mokesčiai       D Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 9.207.991 12.878.185 15.940.181 I Po vienerių metų mokėtinos sumos ir įsipareig. 5.121.180 4.671.180 7.471.180 I.1 Finansinės skolos 3.085.590 4.671.180 7.471.180 I.2 Prekybos skolos       I.3 Avansu gautos sumos pagal pasirašytas sutartis       I.4 Kitos mokėtinos sumos ir ilgalaikiai įsipareigojimai 2.035.590     II Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipar. 4.086.811 8.207.005 8.469.001 II.1 Ilgalaikių skolų einamłjų metų dalis 800.000 1.000.000 1.100.000 II.2 Finansinės skolos 494.656 3.479.626 2.113.170 II.3 Prekybos skolos 2.089.183 2.982.849 4.625.363 II.4 Avansu gautos sumos pagal pasirašytas sutartis 39.096 73.988 83.602 II.5 Mokesčiai, atlyginimai ir soc. draudimas 447.666 493.250 546.816 II.6 Kitos mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai 216.210 177.292 50 E Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos 11.058 1.748     Savininkų nuosavybė ir įsipareigojimai iš viso 51.055.712 6.593.115 8.469.001 Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonių finansinė veikla yra dinamiška ir rizikinga, todėl svarbu, kad finansų analizė būtų savalaikė ir objektyvi, taip pat ištirti įmonių padalinių finansiniai rodikliai. Remiantis finansų analizės duomenimis galima daryti įmonės veiklos efektyvumo, pelningumo, perspektyvumą apibūdinančias išvadas, remiantis jomis operatyviai planuoti padalinių veiklą, parengti alternatyvius veiklos modelius, priimti racionalius valdymo sprendimus – šiems tikslams pasiekti suformuluojami finansinės analizės uždaviniai. Buvusiose socialistinėse šalyse ūkinės veiklos uždaviniams nagrinėti buvo skiriama daug dėmesio: išskiriama nuo penkių iki dešimties (ir daugiau) uždavinių, kurie atitinkamai sisteminami, grupuojami, aptariami. 3.2. Firmos finansinės atskaitomybės elementai. Vakarų šalių autoriai, tokie kaip žymūs finansinės analizės specialistai B.Rees, Ch. Gibson, L. Bernstein, G. Foster, R. Kennedy ir S. McMullen, C. Stickney, skiria finansinės analizės uždaviniams mažiau dėmesio. Autoriai nurodo tokius pagrindinius finansinės analizės uždavinius: 1. Sukurti finansinės informacijos sistemą, kuri atitiktų įmonės politiką. Informacija turi objektyviai ir realiai atspindėti ūkio būklę, kiekvienu atveju nustatant, kokio patikimumo, tikslumo ir pakankamumo informacijos pakanka ir stengiantis sumažinti perteklinės informacijos kiekį. 2. Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais, tai yra baziniais palyginimo dydžiais, tokiais kaip prognozės duomenys, planai, normos, limitai, normatyvai, giminingų įmonių rodikliai, vidutiniai šakiniai rodikliai, kurie leidžia atlikti tarpįmoninę analizę. Taip stebimos reiškinio kitimo tendencijos, nustatomi nukrypimai nuo pasirinktos bazės, įvertinama ekonominių reiškinių vystymosi dinamika, vertinami patys reiškiniai, nustatoma jų įtaka kitiems ekonominiams reiškiniams. 3. Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką. Racionaliai panaudoti finansinius išteklius, palaikyti įmonės mokumą, tinkamiausia linkme nukreipti investicijas – finansų valdymo tikslai, o valdymo apskaitos tikslai – padėti vadovams planuoti, priimti valdymo sprendimus, kontroliuoti ir koordinuoti įmonės veiklą, pagerinti įmonės padalinių tarpusavio ryšį. Fiksuoti ūkines operacijas apskaitoje ir atvaizduoti atskaitomybėje bei padėti vadovams priimti valdymo sprendimus – finansinės apskaitos tikslas. Finansinė apskaita atspindi praeities įvykius, ji tvarkoma vadovaujantis standartais, nuostatais, norminiais aktais. Finansinė analizė – orientuota į ateitį ir parodo tuos verslo sprendimus, kurie yra taisytini. E. Buškevičiūtė ir I. Mačerinskienė (2002) teigia, kad finansų analitikas turi objektyviai ir kiek galima tiksliau įvertinti esamą padėtį, vykdomų projektų kokybę, susisteminus analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir pasiūlymus finansinei veiklai gerinti. Šios autorės suformulavo tokius bendruosius finansų analizės uždavinius: 1. Objektyviai įvertinti ūkio subjektų finansinės veiklos rezultatus. Informacija turi būti tiksli, pakankama. 2. Įvertinti ūkio subjektų priimamų alternatyvių ir vykdomų projektų kokybę, jų realumą. 3. Išaiškinti ūkio subjektų projektinių užduočių įvykdymo rezultatus. 4. Išaiškinti ekonominių bei socialinių rodiklių pasikeitimo veiksnius ir apskaičiuoti finansinės būklės gerinimo galimybes. 5. Susisteminti analitinę medžiagą, pateikti išvadas ir alternatyvius pasiūlymus objekto finansinei veiklai gerinti bei jo gyvybingumui palaikyti perspektyvoje. 6. Teikti informaciją įmonės vadovams ir išoriniams interesantams, neišduodant komercinių paslapčių. 7. Apibendrinti finansinės analizės patyrimą bei metodikas ir skleisti jį komerciniais pagrindais. J. Mackevičius ir D.Poškaitė (1998) pažymi tokius finansinės analizės uždavinius: 1. Padėti įmonių vadovams kontroliuoti ūkinę ir finansinę veiklą. 2. Padėti išvengti bankroto ir kitų finansinių sukrėtimų. 3. Nustatyti pelningiausias veiklos sritis. 4. Padėti koordinuoti visas veiklos sferas ir funkcinių padalinių darbą. 5. Padėti išlaikyti kreditų linijas su bankais. Šie autoriai teigia, kad rinkos ekonomikos šalyse finansinei analizei keliami konkretūs uždaviniai dažniausiai siejami su vartotojų poreikiais: įmonių vadovus domina įmonių veiklos efektyvumas, pelningumas, plėtros perspektyvos, todėl analitikas, atlikdamas veiklos analizę, nuolat kelia šį uždavinį. Kreditorius ir bankus domina įmonių finansinis pastovumas ir mokumas, investitorius – įmonės likvidumas, pelno ir dividendų dydis, todėl yra skaičiuojami koeficientai, parodantys likvidumo, pelno, dividendų lygį. Apibendrinant autorių pateiktus finansinės analizės uždavinius, galima teigti, kad svarbiausi šių uždavinių yra įmonės finansinės veiklos rezultatų objektyvus, patikimas ir savalaikis įvertinimas, siekiant įmonių vadovams padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką; sisteminti analizuojamą medžiagą ir pateikti išvadas įmonės finansinei veiklai gerinti, nustatant pelningiausias veiklos sritis, padedant išvengti finansinių sukrėtimų ar bankroto; operatyviai planuoti padalinių veiklą; numatyti ateities perspektyvas ir parengti alternatyvius veiklos modelius. Finansinės analizės kokybė labai priklauso nuo apskaitos sistemos būklės, jos teikiamos informacijos kokybės. Analizuojant įmonės finansinę veiklą, labai svarbu įvertinti apskaitos būklę, nustatyti, ar laikomasi bendrųjų apskaitos principų, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai, Tarptautiniai apskaitos standartai, Europos Sąjungos direktyvos. Netinkamai parengta apskaitos informacija gali suklaidinti vartotoją priimant sprendimus, sudarant prognozes. Apskaita turi didžiausią įtaką finansinės analizės kokybei, ji atspindi kiekvieną atliktą operaciją, ji ne tik užregistruoja atitinkamus faktus, bet ir juos susistemina bei apibendrina, o tai jau yra analizės pradžia. Atskaitomybė, susidedanti iš šių formų: balanso, pelno (nuostolio) ataskaitos, pinigų srautų ataskaitos, paaiškinamojo rašto, auditoriaus išvados - yra pagrindinis finansinės analizės šaltinis, teikiantis labai daug informacijos. Analitikas, naudodamas šias ataskaitų formas, gali apskaičiuoti labai daug rodiklių, apibūdinančių įmonės mokumą, pelningumą, veiklos efektyvumą. Daugiausia dėmesio skiriama balanso, pelno ir nuostolio bei pinigų srautų ataskaitų analizei. Pastabos (priedai) informacijos vartotojams padeda geriau orientuotis vertinant pagrindinius ataskaitų rodiklius. Jose kartais pateikiama gana išsami ir detali informacija, iššifruojami pagrindiniai balanso bei pelno ir nuostolio ataskaitos rodikliai. Tos pastabos gali būti apie ilgalaikio turto struktūrą, jos vertę metų pradžioje ir pabaigoje, investicijas, amortizaciją, turimas atsargas, debitorinį ir kreditorinį įsiskolinimus, jų struktūrą, pelną, palūkanas ir kt.. Šios ataskaitos formos pateikia pakankamai daug informacijos, kuri apibūdina įmonės finansinę būklę įvairiais aspektais ir šia informacija gali naudotis įvairūs išorės ir vidaus vartotojai. Įvairūs finansinių ataskaitų rodikliai, priklausomai nuo jų turinio, struktūros ir apskaičiavimo metodikos analizuojami įvairiais būdais, parodančiais vieną ar kitą įmonės veiklos aspektą, ypatybę ar dėsningumą. Pasak Juozaitienės (2000), Lietuvoje finansinės analizės metodika pradėta taikyti neseniai, apskaitos darbuotojai taiko atskirus finansų analizės elementus. Dažniausiai naudojamos trys finansinės analizės rūšys: 1. Horizontalioji. 2. Vertikalioji. 3. Santykinė. Horizontalioji analizė - dviejų ir daugiau metų finansinių ataskaitų duomenų palyginimas, leidžiantis išsiaiškinti nukrypimus nuo normatyvinių dydžių ir taip įvertinti rodiklių augimo tempus, tendencijas, dinamiką, palyginti pasiektus rezultatus su kitų įmonių arba šakos vidutiniais rodikliais, tai yra svarbiausias jos uždavinys – nustatyti įmonės pagrindinių finansinių rodiklių kitimo kryptį ir numatyti jos plėtros tendencijas. Dažniausiai išeities tašku pasirenkamas tam tikras ataskaitinis laikotarpis, vadinamas baziniu laikotarpiu ir visi po jo einantys metai analizuojami apskaičiuojant augimo tempą arba prieaugio koeficientus (D. Šleikienė, I. Klimavičienė, 2000). Rodiklių dinamika apskaičiuojama absoliučiais dydžiais ir procentais, t.y. nustatomi nukrypimai nuo bazinių rodiklių. Labai svarbu lyginimui parinkti bazinius rodiklius. Jie nurodo, kad lyginimui paimta bazė neturėtų būti lygi nuliui arba neigiamam skaičiui. Jeigu taip atsitinka, tai neturi būti skaičiuojami nukrypimai procentais. Pavyzdžiui, jei vienais metais įmonė turėjo nuostolį, o kitais pelną, tai nukrypimas negali būti išreikštas procentais. Atliekant horizontaliąją analizę galima: ◦ įvertinti įmonės ilgalaikio turto sudėtį, norint išsiaiškinti, ar pakanka turimo turto, norint jį pateikti kaip užstatą kreditui gauti; ◦ nustatyti trumpalaikio turto dydį, grynųjų pinigų likučio kitimo tendencijas; ◦ sužinoti įmonės skolų būklę, pajamų ir sąnaudų kitimą. Horizontalioji analizė dažniausiai naudojama analizuojant balanso, pelno nuostolio, kitų finansinių ataskaitų duomenis. Metinių pokyčių analizėje lyginamos 2-3 metų finansinės ataskaitos, matuojant pokyčius absoliučiai ir/arba procentais. Procentinis pokytis = Pokyčio vertė x 100 Praėjusių metų vertė Analizuodamas analitikas gali iškelti hipotezę ir įvertinti konkretaus finansinio sprendimo efektyvumą ir sumažinti valdymo klaidų tikimybę. Kaip teigia L.Juozaitienė (2000), horizontalioji analizė yra tik pradinis duomenų susisteminimas, be kurio finansų analitikas negali atlikti išsamesnės analizės. Horizontaliosios analizės pagrindinis trūkumas yra tas, kad ji parodo tik finansinių rodiklių kitimo tendencijas, bet netiria rodiklių pasikeitimo priežasčių. Tam tikra horizontaliosios analizės atmaina yra trendo analizė. Jos pagrindinis tikslas – nustatyti ilgesnio laikotarpio rodiklių kitimo pagrindines tendencijas ir dėsningumus, pagrindinį dėmesį kreipiant į dydžių pasikeitimą per tuos metus, todėl finansinių ataskaitų duomenys analizuojami kelių ar net keliolikos metų, dažniausiai nuo penkių iki dešimties metų. Norint nustatyti vieno ar kito rodiklio kitimo tendencijas labai svarbu tirti jį su susijusiais rodikliais (pavyzdžiui, jeigu realizacijos ir pelno kitimo rodikliai per 5-erius metus keitėsi ne vienodai, būtina nustatyti tokio reiškinio priežastis ir veiksmus). Vertikaliosios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiama bazinio dydžio procentais. Atliekant vertikaliąją analizę, įvertinama įmonės finansinė būklė, naudojant įvairius santykinius rodiklius leidžiantis operatyviai pastebėti neigiamus įmonės veiklos pokyčius. Dažniausiai lyginama su etaloniniais, vidutiniais šakos ar analogiškos įmonės rodikliais. Jeigu tokių palyginamųjų nėra arba nepavyksta gauti, lyginti galima su teorinėmis reikšmėmis arba praėjusių laikotarpių duomenimis. (D. Šleikienė, I. Klimavičienė, 2000). Dažniausiai kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų, pasyvų, pelno, pardavimų suma, taigi kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Jeigu atliekama keleto metų analizė, tai ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Pasak J. Mackevičiaus ir D. Poškaitės (1998), vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. Rodiklių lyginamieji svoriai skaičiuojami ne tik ekonomikoje, bet ir chemijoje, medicinoje, technikoje ir kitose veiklos srityse. Žinoti tam tikro proceso, reiškinio, operacijos, medžiagos struktūrą yra labai svarbu. Tokia informacija yra labai vertinga priimant sprendimus visuose veiklos valdymo lygiuose, visuose planavimo, projektavimo, prognozavimo, naujų gaminių kūrimo etapuose. Gerai atlikta vertikalioji rodiklių analizė parodo ne tik tam tikrų rodiklių vietą bendroje rodiklių sistemoje, bet ir apibūdina įmonės ūkinę finansinę būklę. Santykinė analizė literatūroje vadinama koeficiento analize. Jos esmę sudaro tai, kad nustatomas finansinės atskaitomybės atitinkamų rodiklių tarpusavio ryšys, o rezultatai dažniausiai atvaizduojami suma, procentais ar koeficientais. Santykiniai rodikliai dažniausiai naudojami tada, kai įmonės vadovybė neturi ilgalaikių, ją dominančių perspektyvų, tačiau paprastai po artimų perspektyvų aptarimo, sugrįžtama prie ilgalaikių. Santykiniai rodikliai patys savaime yra daug pranašesni, palyginus su absoliučiais rodikliais. Ūkinėje praktikoje daugelis vadovų sugeba laisvai operuoti absoliučiais dydžiais (žmonių skaičiumi, tonomis, valandomis). Absoliutūs skaičiai negali būti akivaizdūs ir reikšmingi, nepalyginus jų su kitu skaičiumi. Kad suteiktume skaičiui reikšmę, reikia jį palyginti su kitu, ypač jei norime įvertinti įmonės ūkinės veiklos būklę. Prieš pasirenkant įmonei įvertinti santykinius rodiklius, reikia nustatyti analizės tikslus ir įmonės perspektyvas. Jei žinoma, ko įmonė nori pasiekti, tada vartojant santykinius rodiklius galima nustatyti, kiek ji yra pažengusi ta kryptimi. Jei įmonė turi keletą tikslų - reikia nustatyti reikšmingiausią. Pasirenkant santykinius rodiklius vadovaujamasi tokiais principais: 1. Jei įmanoma, tikslinga išrinkti vieną santykinį rodiklį, kuris apibūdintų laimėjimų lygį, taip pat kartu su kitais rodikliais parodytų, kokiu būdu laimėjimai galėtų būti patobulinami. 2. Pasirenkami rodikliai turi būti logiški ar matematiškai tarpusavyje susieti, kad tai galima būtų įrodyti. Santykiniai rodikliai apskaičiuojami lyginant įvairius mato vienetus turinčius dydžius. Sudarant santykinius rodiklius rūpestingai apgalvoti skaitiklio ir vardiklio dydį, t.y. jie turi būti tarpusavyje suderinti. 3.Reikia vengti pseudo santykinių rodiklių. Tie rodikliai yra tie, kurie apskaičiuojami dalinant tarpusavyje logiškai nesusietus dydžius, nors matematiškai panašius į santykinius rodiklius. Vadovui neturi būti pateikiami tokie rodikliai, kurių pasikeitimui jis neturi įtakos, o pačių pateikiamų rodiklių skaičius turi būti minimalus. Santykinis rodiklis turi įvertinti materialų veiksnį, t.y. išmatuotą pinigais, kurį galime sulyginti. 4. Santykinė analizė plačiai naudojama visose pramonės įmonių šakose, nes gana objektyviai ir tiksliai įvertinti įvairias įmonės veiklos puses, atskleisti rezervus ir nepanaudotas galimybes, prognozuoti ir priimti optimalius valdymo sprendimus galima naudojant santykinius rodiklius, kurie yra klasifikuojami į grupes - apie juos kalbėsime šiame darbo skyriuje. Analitinė balanso lentelė           Pasikeitimai, palyginti su 2004 m. TURTAS 2004 2005 2006   absol. % absol. % Ilgalaikis turtas 130013 377229 767537 247216 190,1471 637524 490,354 Pastatai   178355 175193 178355   175193   Transporto priemonės 101532 131860 526880 30328 29,87039 425348 418,93 Kiti įrenginiai ir įrankiai 28481 67014 65464 38533 135,2937 36983 129,851 Trumpalaikis turtas 189609 315567 420667 125958 66,43039 231058 121,86 Pinigai bankų sąskaitose ir kasoje 15290 37482 66033 22192 145,1406 50743 331,871 Pirkėjų įsiskolinimas 2717 40754 127748 38037 1399,963 125031 4601,8 Kiti įsiskolinimai 20832 29076 10254 8244 39,57373 -10578 -50,778 Atsargos 150770 208255 216632 57485 38,12761 65862 43,6838 Sukauptos pajamos ir ateinančio laikotarpio sąnaudos 10938 11287 11989 349 3,190711 1051 9,6087 Iš viso aktyvų 330560 704083 1200593   373523 112,997 869633 263,079                 NUOSAVYBĖ                 Trumpalaikiai įsipareigojimai 162754 361904 460802   199150 122,3626 298048 183,128 Trumpalaikės banko paskolos 130000 150000 222200 20040 15,38462 92200 70,9231 Atsiskaitymai su tiekėjais 25104 182240 123972   157136 625,9401 98868 393,834 Kitos apmokėtinos sąskaitos 297 12255 94298 11958 4026,263 94001 31650,2 Mokesčių rezervai 7353 17409 20332   10056 136,7605 12979 176,513 Ilgalaikiai įsipareigojimai     257505     257505   Nuosavas kapitalas 167806 342179 481886   174373 103,9134 314080 187,169 Akcinis kapitalas 160000 160000 160000 0 0 0 0 Rezervai 7395 182179 321886   174784 2363,543 314491 4252,75 Nepaskirstytasis pelnas (nuostolis) 411     -411 -100 -411 -100 Sukauptos sąnaudos ir ateinančio laikotarpio pajamos                 Iš viso pasyvų 330560 704083 1200593   373523 112,997 869633 263,079 Iš horizontaliosios balanso analizės matome, kad įmonės bendra turto suma per pirmuosius metus padidėjo 373523 Lt, arba 113, o sekančių metų bėgyje turtas padidėjo 869633 Lt ir tai sudarė 263,1. Šio turto padidėjimui didžiausią įtaką 2005 m. turėjo pastatų įsigijimas, o 2006 m. – transporto priemonių skaičiaus padidinimas. Didėjimo tendencija pastebima tiek trumpalaikio, tiek ilgalaikio turto atskirose pozicijose; lyginant 2005 m. ir 2006 m. balanso duomenis su 2004 m. duomenimis padidėjo transporto priemonės (39,9 ir 418,9 arba 30328 Lt ir 425348 Lt), kiti įrengimai (135,3 ir 129,9 arba 38533 Lt ir 36983 Lt), bei pinigai (145,1% ir 331,9% arba 22192 Lt ir 50743 Lt), pirkėjų įsiskolinimas (1400% ir 4601,8% arba 38037 Lt ir 125031 Lt), atsargos (38,1% ir 43,7% arba 57485 Lt ir 65862 Lt), išskyrus kitus įsiskolinimus, kurie 2005 m. padidėjo 39,6%, t.y. 8244 Lt, o 2005 m. sumažėjo 50,8% - 10578 Lt. Tačiau nors kiti įsiskolinimai ir sumažėjo, bet duomenys rodo, jog įmonėje problemos kyla dėl atsiskaitymų su pirkėjais ir klientais, nes pastebimi didžiausi per vienerius metus gautinų sumų straipsnio pakitimai. Dėl augančių įsiskolinimų didžiausia įtaka turi savivaldybės finansuojamos įmonės mokyklos, darželiai. Šio metu didėja ir privačių asmenų bei daugiabučių namų savininkų skolos. Tai, darbo autoriaus, nuomone susiję su SPUAB “Trakų šilumos tinklai” klientų mokumo bei perkamosios galios susilpnėjimų. Trumpalaikiai įsipareigojimai padidėjo tiek vienais, tiek kitais metais ir didžiausią įtaką tam turėjo atsiskaitymai su tiekėjais; savo trumpalaikių įsiskolinimų bankui įmonė nesumažino nei 2004, nei 2006 m., netgi ryškiai padidino (2005 m. – 15,4%, o 2006 m. – 70,9%). Padidėjo ir kitos apmokėtinos sąskaitos (4026,3, 31650,2), bei mokesčių rezervai (136,8, 176,5). Ilgalaikių įsipareigojimų įmonė įgijo tik paskutiniaisiais metais ir tai sudarė 257505 Lt. Žymus yra ir nuosavo kapitalo padidėjimas (2005 m. – 103,9, t.y. 174373 Lt, o 2005 m. – 187,2, t.y 314080 Lt). Horizontaliosios balanso analizės duomenys rodo, jog ši įmonė susiduria su trūkumais atsiskaitymo sferoje, bei įsiskolinimo didėjimo problemomis. 2 lentelė. Horizontalioji pelno (nuostolio) ataskaitos analizė (2005 – 2006 m. lyginant su 2004 m.)         Pasikeitimai palyginti su 2004 m. Rodikliai 2004 2005 2006 suma, Lt % suma, Lt % Pardavimai 483603 3911494 5123307 3427891 708,8 4639704 959,4 Parduotos produkcijos savikaina 406226 3034320 81729,88 2628094 647,0 -324496,1 -79,9 Bendrasis pelnas 77377 877174 1118849 799797 1033,6 1041472 1346,0 Veiklos išlaidos 68184 698468 964311 630284 924,4 896127 1314,3 Veiklos pelnas 9193 178706 154538 169513 1843,9 145345 1581,0 Ypatingoji veikla-netekimai 879 917 2787 38 4,3 1908 217,1 Pelnas iki apmokestinimo 8314 177789 151751 169475 2038,4 143437 1725,2 Pelno mokestis 919 3005 12044 2086 227,0 11125 1210,6 Grynasis pelnas 7395 174784 139707 167389 2263,5 132312 1789,2 Horizontalioji pelno (nuostolio) ataskaitos analizė rodo, kad 2005 ir 2006 m. įmonė buvo pelninga, nors absoliuti gauto grynojo pelno suma lyginant 2005 ir 2006 m. sumažėjo, todėl ir atliekant analize pagal 2004 m. matome mažėjimo tendenciją: 2005 m. – 2263,5 padidėjimas, o 2006 m. – 1789,2 padidėjimas. Šiam pelno sumažėjimui įtaką darė tokie svarbiausi veiksniai: 2005 m. teigiamą įtaką – pardavimų padidėjimas 3427891 Lt arba 708,8; 2006 m. teigiamą įtaką – produkcijos savikainos mažesnis padidėjimas lyginant su 2005 m., t.y. 2329717 Lt arba 573,5; 2005 m. neigiamą įtaką – parduotos produkcijos savikainos padidėjimas 2628094 Lt arba 647; 2006 m. – pardavimų skaičiaus mažesnis padidėjimas lyginant su 2005 m., t.y. 3371189 Lt arba 697,1. Tačiau šių veiksnių įtakai atskleisti turi būti atlikta pelningumo rodiklių analizė, nes palyginimas su praėjusiais laikotarpiais nesuteikia jokio pagrindo spręsti apie absoliutų pasiektų rezultatų lygį. Tokia horizontali analizė parodo tik bendrą finansinės būklės vaizdą ir bendras finansinės būklės kitimo tendencijas, kurių priežasčių analizė turi būti nuodugnesnė. Vertikalios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas bazinio dydžio procentais. Kitiems daliniams rodikliams apskaičiuoti baziniai dydžiai yra bendra aktyvų , pasyvų, pelno, pardavimų suma ir pan. Taigi kiekvienas dalinis rodiklis sudaro tam tikrą bazinio (pagrindinio) rodiklio procentą. Atliekant keleto metų analizę, ne tik nustatoma, kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pakeitimų priežastys. Vertikaliąją analizę galima vadinti rodiklių lyginamųjų svorių skaičiavimu. 3 lentelė SPUAB “Trakų šilumos tinklai” vertikalioji balanso analizė (2004-2006 m.) SPUAB “Trakų šilumos tinklai” aktyvų struktūros analizė rodo, kad pirmaisiais metais ilgalaikis turtas sudarė mažiausią aktyvų dalį, t.y 39 (žr. 1 diagramą), neatsižvelgiant į sukauptas pajamas ir ateinančio laikotarpio sąnaudas, o sekančiais metais jo lyginamoji dalis jau sudarė 53 (žr. 2 diagramą), tam didžiausią įtaką turėjo pastatų įsigijimas (47,3), taip pat padidėjo ir įrengimų bei transporto priemonių lyginamasis svoris visame ilgalaikiame turte lyginant su 2004 m., didžiausią dalį - 64 sudarė 2006 m.(žr.3 diagramą). Per nagrinėjamus 2004, 2005, 2006 m. kitų įrenginių ir įrankių dalis ilgalaikiame turte mažėjo (2003 m.–21,9; 2004 m.-17,8; 2005 m.-8,5), kaip jau buvo minėta, įmonė įsigijo pastatų 2005 m. ir tai sudarė 47,3 visame ilgalaikiame turte, 2006 m. dalį jų pardavė ir pastatų dalis sumažėjo iki 22,8. Transporto priemonių dalies kitimas neturėjo kryptingos tendencijos, nes 2004 m. transporto priemonės sudarė 78,1, 2005 m.-35, o 2006 m. – 68,6 visame ilgalaikiame turte. Tai normali ilgalaikio turto struktūra, nes joje dominuoja aktyvi turto dalis, kuri nesikeičia. Didėjantis ilgalaikio turto dalies lyginamasis svoris rodo, jog įmonė didina ilgalaikio turto elementus, kurie reikalingi jos veiklai vystyti. Konkretesnes išvadas galima padaryti tik atlikus detalesnę analizę. Tuo tarpu trumpalaikiame turte per nagrinėjamus 3 metus įvyko daug pakitimų, kieno įtakoje trumpalaikio turto dalis visuose aktyvuose sumažėjo nuo 58 iki 35.(žr. 1,2,3 diagramas). Pastebima teigiama atsargų ir kitų įsiskolinimų mažėjimo tendencija, taip pat didėja pinigų suma banko sąskaitoje ir kasoje, tačiau kuo toliau tuo daugiau įmonė susiduria su pirkėjų įsiskolinimo didėjimo problema; pirkėjų įsiskolinimo nuo 2004 m. iki 2006 m. išaugo nuo 1,4 iki 30,4. Kiekvienų metų ilgalaikio turto struktūros kitimo tendencija pavaizduota 4 diagramoje. Savininkų nuosavybės ir įsipareigojimų analizė rodo, kad įmonės veikla 2004 m. buvo finansuojama iš nuosavo kapitalo: nuosavas kapitalas 2004 m. sudarė 50.8, trumpalaikiai įsipareigojimai 2004 m.– 49.2 , o ilgalaikiai įsipareigojimai 2004 m.– 0. Tačiau 2005 m. ir 2006 m. įmonė savo veiklą pradėjo finansuoti iš skolinto kapitalo; jis sudarė 2005 m. 51,4, 2006 m. – 59.9, o nuosavas kapitalas 2005 m. – 48,6, 2006 m. – 40,2. Veiklos sąnaudų analizė 2004 2005 2006 2004 I pusm. Veiklos sąnaudos 1.579.661 1.752.505 3.004.330 844.006 Firma gyvuoja dar palyginti nedaug laiko, tai ganėtinai apsunkina nuoseklią jos veiklos analizę. Šiuo metu SPUAB “Trakų šilumos tinklai” viso turi sukaupusi turto ir nuosavybės už 1 002 090 lt. Ilgalaikis turtas šioje sumoje sudaro pagrindinė esmė, nes jo firma turi gan daug. Be veik visas transporto yra nuosavas. Iš ilgalaikio turto svarbesnę vietą užima pastatai, katilinės, šilumos trasos. Viso ilgalaikio turto nuo praeitų metų padaugėjo apie 5000 lt.: buvo įsigyta transporto priemonė ir patobulinta orgtechnika. Trumpalaikio turto pagrindą sudaro gryni pinigai sąskaitoje ir kasoje. Jis nuo praeitų metų padidėjo beveik dvigubai ir šiuo metu yra 457 800 lt. Trumpalaikį turtą lyginant su įmonės trumpalaikiais įsipareigojimais galima spręsti apie firmos likvidumo rodiklį. Jis gan optimalus šis rodiklis yra 1,38. Tai rodo, kad firmai gali padengti savo trumpalaikius įsipareigojimus. Šis rodiklis per pastaruosius metus sumažėjo 28 procentais, o tai verčia susimąstyti apie trumpalaikių įsipareigojimų tolimesnį padengimą. Reikėtų sumažinti skolas tiekėjams, ką padaryti esant šiuolaikiniam ekonomikos lygiui yra gana sunku, kadangi, už realizuotą produkciją sunku atgauti pinigus. SPUAB “Trakų šilumos tinklai” bendrovei yra labai svarbu, kad jos kapitalas nemažėja ir ji sugeba tvarkytis iš savo uždirbamo pelno. Nemažą dalį firmos trumpalaikių įsipareigojimų sudaro skolos tiekėjams ir kitos mokėtinos sumos. Kad trumpalaikiai įsipareigojimai didėja, gali būti kaip neigiamas rodiklis Bendrovės veiklai apibūdinti. Per metus jie padidėjo 191 520 lt. Dėl alternatyvių šildymo priemonių taikymo statybose SPUAB “Trakų šilumos tinklai” yra netenkama nemažos dalies klientų. Dauguma privačių namų savininkų ir daugiabučių namų savininkų bendrijų siekai atsijungti nuo centralizuotai tiekiamai energijos. Todėl, dėl neatsiskaitymo laiku, tai yra pinigų įšaldymo vėluoja atsiskaitymai su darbuotojais, tiekėjais bei kitomis įstaigomis. Kaip matyti iš pelno nuostolio ataskaitos pardavimai padidėjo 329 410 lt., bet tuo pačiu išaugo ir savikaina. Nors padidėjo pardavimai, bet dėl išaugusios savikainos, kurią sąlygoja dabartinė ekonominė padėtis, gaunama pelno dalis sumažėjo. Dėl jo sumažėjimo mažiau buvo paskiriama ir į rezervus. Per dalį 2003 m. pardavimų suma buvo beveik tokia pati kaip per visus 2003 - 2005 m. Tai galima paaiškinti, kad iš pradžių buvo vykdomos sudarytos šilumos tiekimo sutartys ir jų sąlygos, tačiau, prastėjant padėčiai, prastėjo atsikaitymai. Kai kurie buvę potencialūs klientai patyrė didelių nuostolių, dėl to tapo labai rizikinga su jais dirbti ar per juos realizuoti savo paslaugas. Santykinis akcinio kapitalo pelningumas ir jo sumažėjimas rodo, kad per 2003 m. pelno gavimas akcinio kapitalo vienetui sumažėjo 31 procentu, o tai sąlygoja pardavimai su didesnėmis sąnaudomis. Visi pelningumo rodikliai per 2004 m. yra sumažėję. Iš to galima daryti išvadą, kad reikia susirūpinti: 1. ar teisingai naudojamas firmos turtas ( apie ką galima spręsti iš turto pelningumo rodiklio sumažėjimo 25 procentais); 2. dėl pakilusios prekių savikainos – ar pakankamas skirtumas tarp parduodamų prekių kainos ir jų pardavimo savikainos.Tai rodo bendrojo pelningumo rodiklis, kuris per ataskaitinius metus sumažėjo 13 procentų. Taip pat tai rodo ir pardavimų sąnaudų rodiklis, kuris išaugo net 316 procentų. Iš finansinio statuso rodiklių padidėjo tik manevringumo rodiklis. Jis išaugo 43 procentais ir rodo, kokią dalį nuosavo kapitalo sudaro trumpalaikiai turto komponentai. Sumažėję likvidumo ir bendrojo mokumo rodikliai rodo blogėjančią finansinę padėtį. Mažėjantis likvidumo rodiklis rodo, kad auga trumpalaikiai įsipareigojimai, o mažėja trumpalaikis turtas ir ateityje bendrovei gali kilti keblumų dėl trumpalaikių įsipareigojimų vykdymo. Mokumo rodiklis rodo kaip firma geba vykdyti visus savo įsipareigojimus. Prie visų kitų rodiklių sumažėjimo prisideda ir išteklių valdymo rodiklių mažėjimas. Tai rodo neracionalų jų panaudojimą. Išvystytos rinkos sąlygomis kiekvienas verslas patiria didesnę ar mažesnę riziką. Daugelis įmonių negali garantuoti, kad jų veiklos visą laiką bus tęstinos, nes įmonių vadovai, siekdami didesnio pelno, imasi rizikingos veiklos, todėl jie turi mokėti įvertinti savo verslo riziką, žinoti jos ribas ir neperžengti jų, kad nepatirtų bankroto. Dažniausiai pasitaikantys vidiniai bankroto veiksniai yra vadovybės nekompetentingumas bei vadovavimo patirties nebuvimas. Tačiau ne tik vidinės priežastys gali sukelti bankroto grėsmę, bet ir išorinė aplinka: infliacija, mokesčių ir kiti įstatymai, valiutų santykio pakitimai bei kitos priežastys. Bankroto problema dažniausiai iškyla tada, kai įmonė neturi pakankamai pinigų trumpalaikiams įsipareigojimams likviduoti. Tada turi būti keliamas klausimas, ar likviduoti įmonę, ar ją reorganizuoti. Įmonių bankroto grėsmės įvertinimas yra būdas kiekybiniais parametrais įvertinti įmonių būklę, nustatyti negatyvias įmonių būklės tendencijas. Bankroto teorijos pradininkais galima laikyti C.Merwin, A.Winakor ir R.Smith, P.Fitzpatrick bei W.Hickman (1920-1930 m.), kurie siūlė skaičiuoti 1-3 skirtingus rodiklius norint nustatyti įmonės bankroto grėsmę. Vėliau paaiškėjo, kad vieno rodiklio nepakanka bankrotui numatyti ir imtasi ieškoti naujų, efektyvesnių modelių bei metodikų. Pirmieji bankroto prognozavimo modeliai ilgą laiką nerado pritaikymo srities užsienio šalyse dėl sudėtingos koeficientų skaičiavimo metodikos. Bankroto teoriją taip pat plėtojo įvairių šalių mokslininkai: W.Beaver, A.Kovaliov, R. Lisas, R.Taffler ir H.Tisshaw, kurie siekė sukurti kompleksinį įmonės būklę įvertinantį indikatorių. Nemažą indėlį į tyrimus įdėjo W. Beaver (1991 m.), kuris išnagrinėjo bankrutavusių įmonių koeficientų trendus ir palygino juos su tais koeficientų trendais, kurie galėtų būti naudojami bankrotui diagnozuoti. Skaičiavimams jis naudojo trumpalaikio mokumo (likvidumo), apyvartinio kapitalo, pinigų srautų ir bendrojo įsiskolinimo santykio, turto pelningumo, turto, įsigyto iš skolinto kapitalo, koeficientus. Galutiniame rezultate, geriausiai bankroto prognozes atspindėjo pinigų srautų ir bendrojo įsiskolinimo santykinis rodiklis. Daugelio autorių tyrimai parodė, kad bankroto tikimybei įvertinti efektyviausias būdas yra naudoti finansinių ataskaitų duomenis, atitinkamai juos lyginti, interpretuoti, skaičiuoti santykinius rodiklius. Dabartiniu metu bankrotams prognozuoti dažnai naudojamas Z modelis, dar vadinamas Altman modeliu. Šio modelio esmę sudaro tai, kad įmonės veikla įvertinama santykiniais rodikliais, iš kurių išvedamas apibendrinantis specialus Z rodiklis- literatūroje vadinamas zeta modeliu. Jis apskaičiuojamas naudojant diskriminantinės analizės būdą, kuriuo nustatomi koreliacinės tiesinės funkcijos parametrai. Taikant šį būdą įmonės suskirstomos į dvi klases: nepatikimas įmones, kurioms gresia bankrotas ir patikimas įmones, kurios sugeba išvengti bankroto. Toks įmonių skirstymas pagrįstas dviem savybėmis: įmonių trumpalaikio mokumo sugebėjimu ir finansiniu stabilumu, kurį nusako skolintų lėšų ir turto santykis. Įmonei gresia bankrotas tada, kai padidėja nuostoliai, įsiskolinimai ir mažėja trumpalaikis mokumas. Norint išvengti bankroto, reikia mokėti surasti tokią lygybę diskriminacinės ribos, kuri suskirstytų galimus rodiklių derinius į minėtas grupes: 1. atspindinčias įmonių bankroto galimybes; 2. teigiamas veiklos prognozes. Vėliau bankroto tikimybių metodikas nagrinėjo daugelis kitų autorių. Tačiau didžiausią indėlį į bankroto prognozavimą įnešė amerikiečių ekonomistas E.I.Altman (1968), kuris modifikavo jau kitų ekonomistų Z modelį. Pirmajame jo modelyje tiesine funkcija bankroto tikimybė buvo apskaičiuota remiantis dviem rodikliais: Z = – 0,3877 – 1,0736 Kl + 0,0579 Kfp čia: Kl (likvidumo koeficientas) = ; Kfp (finansinio priklausomumo koeficientas) = . Šio modelio patikimumas siekė tik 50 proc. Pateikiamos tokios bankroto tikimybės, priklausančios nuo apskaičiuotos Z koeficiento reikšmės: ♦ jei Z = 0, tai bankroto tikimybė yra 50 procentų; ♦ jei Z0, tai bankroto tikimybė didesnė nei 50 procentų ir didėja, didėjant Z koeficientui. Tačiau šiuo modeliu nebuvo galima tiksliai nustayti bankroto grėsmės, nes skaičiuojant neatsižvelgiama į tokius svarbius rodiklius kaip pelningumas, rentabilumas, aktyvų apyvartumas ir pan. Todėl jis buvo toliau tobulinamas, kol įgavo penkių rodiklių pavidalą. Patobulintas modelis, kuris pagrįstas multiplikacine-diskriminantine analize, leido atskirti bankrutuojančias įmones nuo nebankrutuojančių. Šiuo modeliu E. Altman tirdamas bankrutuojančias ir nebankrutuojančias įmones, pasiekė puikių rezultatų, kurių patikimumas siekė 95 proc. Jis numatė skirtingas bankroto tikimybės apskaičiavimo formules įvairių tipų įmonėms: ◦ gamybinėms įmonėms, registruotoms vertybinių popierių biržoje; ◦ įmonėms, kurių akcijos nekotiruojamos biržoje; ◦ paslaugų įmonėms. Bankroto tikimybė (Z) gamybinėms įmonėms, kurios registruotos vertybinių popierių biržoje, pagal E. Altman modelį nustatoma taip: Z = 1,2X1 + 1,4X2 + 3,3X3 + 0,6X4 + 1,0X5 Čia: X1 - grynasis apyvartinis kapitalas dalintas iš turto; X2 - nepaskirstytas pelnas dalintas iš turto; X3 - veiklos pelnas prieš apmokestinimą dalintas iš turto; X4 – akcinis kapitalas dalintas iš skolinto kapitalo; X5 – pardavimų pajamos dalintos iš turto. Taikant šį metodą įmonės, priklausomai nuo gautos z reikšmės, yra suskirstomos į keturias grapes: • Z reikšmė 1,8 ir mažiau, tai bankroto tikimybė labai didelė; • jei Z reikšmė nuo 1,81 iki 2,7, tai bankroto tikimybė didelė; • jei Z reikšmė nuo 2,71 iki 2,9, tai galimas bankrotas; • jei Z reikšmė 3 ir daugiau, tai bankroto tikimybė labai maža. Kritinė Altman indekso reikšmė, gamybinėms įmonėms, kurios registruotos vertybinių popierių biržose, buvo apskaičiuota remiantis statistinės atrankos taisyklėmis ir sudarė 2,675. Naudojant penkių veiksnių modelį, įmonių bankroto galimybė per vienerius metus nustatoma iki 95 proc. tikslumu. Atvejai, kai modelio Z reikšmė rodė, kad įmonėms bankrotas negresia, bet jos bankrutavo, sudarė 6 proc., ir kai buvo numatomi bankrotai, o įmonės nebankrutavo ir tęsė veiklą, tik 3 proc. Tačiau šių penkių rodiklių modelio naudojimas ribotas įmonėms, kurių akcijos nėra kotiruojamos vertybinių popierių biržoje. Tai paskatino Altmaną parengti modelio variantą, skirtą įmonėms, kurių akcijos nekotiruojamos biržoje ir bankroto tikimybė nustatoma taip: Z = 0,717X1 + 0,847X2 + 3,107X3 + 0,42X4 + 0,995X5 Čia: X1 - grynojo apyvartinio kapitalo efektyvumas, išreikštas grynojo apyvartinio kapitalo ir viso turto santykiu; X2 - sukaupto kapitalo efektyvumas, išreikštas nepaskirstytojo pelno ir viso turto santykiu; X3 - bendrasis pelningumas, išreikštas bendrojo pelno ir viso turto santykiu; X4 - skolos padengimo nuosavu kapitalu santykis, išreikštas nuosavo kapitalo ir skolinto kapitalo santykiu; X5 - turto apyvartumas, išreikštas pardavimų ir viso turto santykiu. Šiuo atveju ribinė Z reikšmė lygi 1,23 ir vertinant bankroto tikimybę reikia atsižvelgti į tokias Z reikšmes: ♦ jei Z>2,90, tai įmonė gali išvengti bankroto; ♦ jei Z2,6, tai įmonė gali išvengti bankroto; • jei Z

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!