Trąšų eksporto pelningumo ryšys su dujų importu

Santrauka Darbe pateikiama autorių parengta bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo kompleksinės analizės metodika. Ji apima: a) bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo veiksnių analizę; b) bendrojo ir grynojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo ryšio analizę; c) bendrojo ir grynojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo ir mokumo rodiklių ryšio analizę; d) bendrojo ir grynojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodiklių vertinimą. Aptarta bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo kompleksinės analizės reikšmė ir jos atlikimo būtinumas siekiant gerų veiklos rezultatų. Įvadas Darbo aktualumas. Laisvos konkurencinės rinkos sąlygomis visos įmonės, neatsižvelgiant j jų dydį, rūšį ir veik­los sritį, suinteresuotos didinti pelną. Pelno rei­kia įmonės finansiniam pajėgumui palaikyti, veiklos plėtrai ir tęstinumui užtikrinti. Tačiau mažai klausimų: kaip ir kokius pelningumo ro­diklius skaičiuoti, kaip juos vadinti, aiškinti, vertinti jų reikšmes. Ekonomikos literatūroje pateikiama labai įvairių pelningumo sąvokų apibūdinimų. Pelningumas apibrėžiamas taip: „pelnas, kurį gauna firma pagal savo dydį (Pass, Lowes, Davies, 1994, p. 190); bendrojo pelno pagrindinių pajamų santykis arba grynojo pel­no ir pardavimų bei paslaugų apimties santy­kis (Buračas, 1997, p. 294); procentinis vieno pelno vieneto ir kito dydžio santykis (Cooley, Roden, 1988, p. 584); įmonės sugebėjimas gauti pelną (Samuels, Wilkes, Brayshavv, 1993, p. 9); rodiklis, parodantis įmonės sugebėjimą gauti pajamų daugiau, negu sunaudojama turto (Lechtinen, 1996, p. 61); savininkų investuotų lėšų grąža, pasiekiama veiksmingai valdant įmonę (Aincworth, Deines, Plumlee, Larson, 1997, p. 829), ir kt. Kartais vietoje pelningumo vartojama rentabilumo sąvoka (Slekienė, Kli­mavičienė, 2000, p. 26; Įmonių finansinės būklės vertinimo rodikliai, 2004, p. 8). Skirtingas pelningumo apibūdinimas suda­ro tam tikrų sunkumų skaičiuojant ir analizuojant pelningumo rodiklius. Pelningumą reikė­tų apibūdinti kaip pelno (bendrojo, grynojo) ir tam tikro įmonės veiklos rodiklio santykį. Ypač glaudus pelno ir pardavimo pajamų, tur­to ir kapitalo ryšys. Atsižvelgiant į šį ryšį, rei­kėtų skirti pardavimo, turto ir kapitalo pelnin­gumo rodiklių grupes. Pelningumo rodiklių klasifikavimas į gru­pes padeda geriau suvokti jų apskaičiavimo me­todiką, o informacijos vartotojams priimti tei­singesnius sprendimus. Būtent pelningumo ro­diklių skirstymas į pardavimo, turto ir kapita­lo grupes yra labai svarbus informacijos varto­tojams: įvairūs informacijos vartotojai priklau­somai nuo poreikių ir tikslų domisi ne visais, bet tik kai kuriais pelningumo rodikliais. Ma­noma, kad informacijos vartotojus labiausiai domina įmonės pardavimo pelningumas Tikslinga skaičiuoti ir vertinti šiuos trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodiklius: bendrąjį, tipinės veik­los, finansinės ir investicinės veiklos, įprastos veiklos ir grynąjį. Vienas iš svarbiausių yra ben­drasis trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodiklis. Nuo jo lygio ir pokyčių priklauso įmonės konkuren­cingumas, veiklos tęstinumas ir plėtros galimybės. Todėl reikalinga bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo kompleksinė analizė, kuri padėtų at­skleisti šio rodiklio pokyčius per tam tikrą lai­kotarpį, juos lemiančius veiksnius ir priežas­tis, ryšį su grynuoju pardavimo pelningumu ir mokumo rodikliais. Darbo tikslas - parengti bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo kompleksinės analizės me­todiką, kurią naudodami įmonės vadovai galėtų nustatyti bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo poky­čius, juos lemiančius veiksnius ir priežastis. Darbo objektas – trąšų eksporto pelningumo ryšį su dujų importu. Darbo uždaviniai: 1. išanalizuoti trąšų eksporto pelningumo ryšį su dujų importu; 2. pateikti trąšų eksporto analizė; 3. ištirti trąšų eksporto pelningumo sąlygojančius veiksnius; 4. nustatyti trąšų eksporto tobulinimo kryptis; 5. įvertinti trąšų eksporto problemas ir perspektyvas. Tyrimo metodai - informacijos rinkimo, ly­ginimo, grupavimo, apibendrinimo, indeksinės-faktorinės analizės, grandininių keitimų, priežastinių ryšių išaiškinimo. 1.Trąšų eksporto teoriniai aspektai - problematika 1.1.Prekybos trąšomis vystymo raida Jau senovėje žemdirbiai bandė padidinti auginamų žemės ūkio augalų derlių. Buvo pastebėta, kad augalai ypač gerai auga ir vystosi tose vietose, kur paliekami gyvulių ekskrementai, pelenai, upių dumblas. Senovės egiptiečiai puikiai žinojo apie Nilo upės dumblo reikšmę derlingumui, babiloniečiai pripažino mėšlo vertę. Kinijos žemdirbystėje buvo žinoma kaulų nauda augalams, o Peru inkai naudojo guaną derliui padidinti. Romėnų filosofas Plinijus skelbė, kad Mainco šiaurėje naudojama „balta žemė", gerinanti laukų derlingumą (manoma, kad tai buvo klintys). Romėnai vertino žolynų aparimą. Senovės Graikijos istoriniuose raštuose (800 - 200 m. pr. Kr.) kalbama apie javų tręšimą mėšlu, javams ir alyvmedžiams laistyti naudotą nutekamąjį vandenį bei specialius kanalus. Pirmojo tūkstantmečio pabaigoje Centrinėje Europoje augalams tręšti buvo naudojami pelenai, o Prancūzijoje jau prieš kelis šimtmečius vynuogynus tręšti kaulais. Taigi daugelis iš dabartinių žemdirbystės metodų - tręšimas mėšlu, kalkinimas ir sėjomainos taikymas - buvo žinomi jau seniausiais laikais. Viduramžiais, kurie prasidėjo po Romos imperijos žlugimo, įsigaliojo daugybė dogmų, kurios stabdė mokslo vystymąsi. Renesanso epochoje (XIV-XVI a.) susidomėjimas gamtos mokslais atgijo, susiformavo naujas požiūris į augalų mitybą. Prancūzas B.Palisi (1510-1589) žemės derlingumą aiškino įvairių druskų buvimu dirvožemyje, kurioms susinaudojus, augalai toliau nebedera. Švedų mokslininkas I. Valerijus (1709-1785) nagrinėjo dirvožemio organinių medžiagų reikšmę augalų mitybai ir tai aprašė savo knygoje „Chemijos pagrindai žemdirbystėje". Buvo manoma, kad augalams būtinas tik vanduo ir organinė dirvožemio medžiaga - humusas. Svarbūs yra XVII-XVIII a. chemijos atradimai. Auksas, sidabras, varis, alavas, geležis ir kai kurie lydiniai buvo žinomi jau Antikos laikais. Kalio karbonatas arba potašas taip pat buvo seniai žinoma medžiaga, naudojama stiklui ir muilui gauti. Amonio sulfatas atrastas 1600 metais, kalio nitratas (salietra) taip pat buvo žinomas, bet jo sudėtis neaiški. Fosforas buvo identifikuotas 1669 metais. Azotas, deguonis ir vandenilis, manganas ir molibdenas buvo rasti 1770-1782 metais. Siera, kaip elementas, identifikuota 1777 metais. Amoniakas pirmą kartą gautas 1774 m., o 1785 metais buvo nustatyta tiksli jo sudėtis. Azoto rūgštis, kaip junginys, žinoma ir anksčiau, susintetinta 1771 metais. Karbamidas identifikuotas 1773 metais, o 1775 m. buvo galutinai įrodyta, kad kauluose yra daug kalcio fosfato. 1784 metais įrodyta vandens cheminė prigimtis. Europoje septynioliktame amžiuje pasirodė keletas publikacijų apie kaulų naudingumą augalų derliui. 1769 metais švedų mokslininkas J. G. Ganąs atrado, kad kaulų pagrindinis komponentas yra kalcio fosfatas. XIX a. pradžioje A. von Humboltas (1800 m.) siūlė guano, o Henkė (1810 m.) rekomendavo Čilės salietrą naudoti kaip trąšas. Iki to laiko buvo manoma, kad organinė dirvos medžiaga humusas buvo tikriausias augalų mitybos šaltinis. 1797 metais D. Britanijos gydytojas G. Pirsonas fosforo junginį kauluose - kalcio dihidrofosfatą - pavadino superfosfatu, kuris vėliau tapo trąšų pavadinimu. Pastebėta, kad susmulkinti kaulai duodavo didesnį derlių negu stambūs. Pirkliai, kurie užsiėmė trąšų verslu, pradėjo steigti kaulų malimo malūnus. Buvo bandoma padidinti trąšų efektyvumą juos kompostuojant su žeme, gyvulinėmis ir augalinėmis atliekomis, taip pat kaulus apdoroti esant slėgiui arba virinant. Padidėjęs fosforo trąšų efektyvumo supratimas ir didėjantis kaulų naudojimas išvystė idėją kad kaulų naudojimo efektą galima padidinti juos apdorojant chemiškai. Ši idėja plito įvairiose šalyse. H. W. Kėleris Bohemijoje pirmasis pasiūlė naudoti rūgštis, ypač sieros, fosforo trąšoms gaminti pramoniniu būdu. Apie 1830 metus buvo pradėta apdoroti kaulus sieros rūgštimi: naudota praskiesta sieros rūgštis, o gautas dumblo pavidalo produktas pilstomas į medines statinaites. Kartais buvo pridedama kalio druskų ar natrio nitrato. Taip pagamintos pirmos skystosios trąšos. Besivystant mokslui buvo atrandama vis daugiau cheminių elementų. Mokslininkai gilinosi į augalų cheminę sudėtį. XIX a. pradžioje nustatyta, kad augaluose yra anglies, vandenilio ir deguonies. Vandenilis ir deguonis į augalus patekdavo iš vandens, bet anglies atsiradimas ilgai buvo neaiškus. Pagal paplitusią humuso teoriją buvo manoma, kad anglis patenka iš dirvoje suskaidytų gyvulinių ir augalinių atliekų Nors greitai įrodyta, kad augalai daugiausia anglies paima iš anglies dioksido, esančio ore, įvairių krypčių humuso teorija egzistavo dar daugelį metų. Pvz., JAV žemės ūkio departamento vadovas dar 1900 metais teigė, kad dirvos kultivavimas, sėjomaina ir erozijos išvengimas gali išspręsti visas dirvos derlingumo problemas. Apibendrindamas to meto mokslininkų bei savo tyrimų rezultatus J. Lybigas (1803-1873) paskelbė teorinius augalų mitybos ir auginimo principus knygoje „Organinė chemija ir jos taikymas žemdirbystėje bei fiziologijoje" („Organic Chemistry in Its Application to Agriculture and Physiology" 1840 m.), kur teigiama , kad augalams augti reikalingos azoto, fosforo ir kalio druskos, kurios ekstrahuojamos iš dirvos. J. Lybigas akcentavo, kad mineralinių elementų kiekį. Justas fon Lybigas kurį augalai pasisavina iš dirvos, būtina (J. vonLiebig 1803-1873) papildyti, norint palaikyti jos derlingumą. Jis pripažino azoto reikšmę, bet tikėjo, kad augalai jį gali gauti iš oro. J. Lybigas teigė, kad racionali žemės ūkio kultūra bus pasiekta tik naudojantis mokslo žiniomis, ir tas mokslas yra chemija. J. Lybigo mineralų teoriją labai gerai atspindėjo Ž. B. Busengo (1802-1887) tyrimų duomenys Prancūzijoje. Jis, o taip pat Dž. B. Lozas (1814-1900) ir J. H. Gilbertas (1827-1901) Anglijoje įrodė, kad augalams naudingos neorganinės azoto trąšos. J. Lybigas yra laikomas mineralinių trąšų teorijos pradininku. Iki šiol reikšmingi jo nustatyti minimumo bei visiško grąžinimo dėsniai. Mokslininko tezės paskatino trąšų gamybos ir naudojimo poreikį. Europoje buvo pradėtos steigti trąšų gamybos kompanijos, pradėjusios gaminti fosfatus ir kalio trąšas. Superfosfatas pirmą kartą buvo pagamintas Anglijoje 1846 metais. Vokietijoje pramoninė trąšų gamyba pradėta 1855 metais. 1860 metais kaip kokso pramonės šalutinis produktas buvo pradėtas gaminti amonio sulfatas, kuris vėliau pripažintas vertinga trąša. Daugelis pirmųjų superfosfato gamyklų buvo labai primityvios: fosforo uoliena ir sieros rūgštis buvo maišoma katiluose irklais arba kauptukais. 1842 metais Rothamstede Dž. B. Lozas patentavo superfosfato gamybos procesą. Tais pačiais metais superfosfatas buvo pradėtas gaminti ir pardavinėti. Veikė smulkios įmonėlės, gaminusios superfosfatą vietiniam regionui, nes mažos koncentracijos produktą gabenti toliau neapsimokėjo ekonomiškai. Šis patentas buvo papildytas 1843 metais ir aprašytas apatitų ir fosforitų skaidymas sieros rūgštimi. 1853 metais Anglijoje veikė 14 superfosfato gamybos įmonių. Superfosfato gamyba 1840-1850 metais JAV ir kitose šalyse buvo panaši, pagrindinė žaliava - kaulai. Nedidelės koncentracijos fosforo mineralų klodų atradimas Prancūzijoje ir Anglijoje palengvino fosforo trąšų pramonės vystymą tačiau didžiausias impulsas jai vystyti suteiktas tada, kai buvo atrasti dideli nuosėdinių fosfatų klodai Pietų Karolinoje 1849 metais. Jie pradėti eksploatuoti ir jau 1889 metais fosforo trąšoms gaminti net 90% žaliavų buvo gaunama iš Pietų Karolinos. Superfosfato gamyba 1880 metais siekė 140 000 tonų. Superfosfatas daugiau nei 100 metų buvo pagrindinė gaminama ir naudojama fosforo trąša. Dvigubo superfosfato gamybos istorija yra susijusi su fosforo rūgšties gamybos pradžia. Kalcio sulfato atskyrimas iš superfosfato pulpos ir fosforo rūgšties panaudojimas gamtiniams fosfatams skaidyti leido išvystyti koncentruoto (dvigubo) superfosfato gamybą. Pramoninė jo gamyba pradėta Vokietijoje 1870 metais, naudojant nedidelės koncentracijos fosforo rūgštį. JAV dvigubas (trigubas) superfosfatas labai nedideliais kiekiais buvo pradėtas gaminti 1890 metais. Keletas panašių gamyklų buvo pastatyta Europoje ir Amerikoje, tačiau svarbesne trąša dvigubas superfosfatas pasidarė tik apie 1960-1970 metus Daugelyje tų gamyklų azoto vandenilio mišinys buvo gaunamas iš anglies, ją veikiant garu ir oru. Šis gamybos būdas buvo brangus ir tik apie 1950 metus pradėjo didėti azoto trąšų naudojimas, kai buvo ištobulinti amoniako gamybos procesas ir įrengimai, ir kai jo gamybai buvo pradėtos naudoti pigesnės žaliavos - gamtinės dujos ar nafta. Pirmuosiuose azoto produktuose - amonio sulfate, natrio nitrate ar kalcio cianamide azoto koncentracijos buvo nedidelės (apie 15-21 %). Amonio nitratas (34,4 % N), kur kas koncentruotesnis produktas, svarbia trąša tampa tik po 1940 metų, o 1960 metais pasidaro svarbiausia azoto trąša. Vėliau labai didėja karbamido (46 % N) gamyba, ir šiuo metu jis yra pagrindinė azoto trąša pasaulyje. Plėtėsi supratimas, kad augalams reikalingi ne tik makroelementai, bet jų augimui labai svarbūs ir kiti elementai, tik mažesni jų kiekiai. Dževileris ir Maze (1908 m.) nustatė cinko, o Agulnonas (1910 m.) boro efektą augalų mitybai. 1950 metais į mikroelementų sąrašą įtrauktas magnis, varis ir molibdenas, o vėliau ir kiti šiandien žinomi mikroelementai - manganas, kobaltas, selenas, jodas ir kt. 1.2.Trąšų pramonės raida Europoje ilgą laiką buvo gaminamos beveik vien paprastosios trąšos, kuriose buvo tik viena maisto medžiaga. Jungtinėse Amerikos Valstijose trąšų pramonė vystėsi kita kryptimi - daugiausia buvo gaminamos trąšos, su keliais makroelementais. Dažniausiai trąšose būdavo kalio ir fosforo (apie 80-90% visų trąšų). Azoto dalis paprastai būdavo nedidelė. Be to, šiose trąšose dažnai būdavo ir antrinių elementų (Ca, Mg, S) bei mikroelementų. Azoto trąšos dažniausiai būdavo naudojamos atskirai. Viena iš priežasčių, didinusių kompleksinių trąšų populiarumą, buvo tai, kad atskirų trąšų išbėrimas į dirvą reikalauja daugiau darbo jėgos ir laiko^ Be to, naudojant kompleksinės trąšas gaunamas didesnis derlius. Tačiau azoto trąšos dažniausiai išberiamos atskirai, nes jas išbėrimus tinkamu laiku gaunami geriausi rezultatai. Be to, azotas paprastosiose trąšose yra pigesnis negu azotas kompleksinėse trąšose, pvz., kilogramas azoto bevandeniame amoniake yra pigesnis negu tas pats azoto kiekis amonio fosfate. Pirmosios sudėtinės trąšos buvo mechaniniai mišiniai, pagaminti paprasčiausiai sumaišant nedidelės koncentracijos medžiagas: guaną, superfosfatą, amonio sulfatą, kalio chloridą ir organines atliekas. Dažnai buvo pridedama ir klinčių superfosfatui neutralizuoti arba vietoje užpildo. Superfosfato amonizavimas tapo populiarus 1930 metais. Sis būdas padidindavo maisto medžiagų koncentraciją bei pagerindavo produkto fizikines savybes. Amonizavimas būdavo atliekamas periodiniu būdu. Vėliau į kompleksines trąšas nustota dėti organines atliekas, jos dažniausiai būdavo naudojamos atskirai. Gausėjant trąšų asortimentui bei sparčiai didėjant gaminamiems kiekiams, taip pat didėjant trąšų koncentracijai vis svarbesnės tapo jų susigulėjimo bei mechanizuoto įterpimo problemos. Apie 1950 metus trąšos pradedamos granuliuoti. Kompleksinių trąšų koncentracija didėjo, nes jose paprastą superfosfatą pakeitė dvigubas superfosfatas, o amonio sulfatą arba natrio nitratą - karbamidas arba amonio nitratas. Vėliau buvo pasiekta dar didesnė koncentracija, trąšų gamyboje tiesiogiai naudojant fosforo rūgštį ir amoniaką. Kompleksinių trąšų gamyba iš paprasto mechaninio sumaišymo virsta sudėtinga chemine technologija. Pastaraisiais metais visame pasaulyje kompleksinių trąšų gamyba ir vartojimas intensyvėja. Kai kuriose šalyse (JAV, Indonezijoje ir kitose) trąšų mišiniai yra populiarūs ir šiuo metu, nes jų asortimentas labai didelis, o naudojimas gerokai atpigina ūkininkų darbą. Antroje praeito šimtmečio pusėje labai išsivystė agrochemijos mokslas. Nustatomos optimalios augalų tręšimo sąlygos, įvertinant augalų rūšis, dirvų įvairovę, taip pat skirtingas klimato sąlygas. Per paskutinius 2-3 dešimtmečius buvo sukurtos lėtai veikiančios trąšos, mikroelementų chelatinės trąšos, nitrifikacijos inhibitoriai. Pradėti ir vykdomi tyrimai ieškant optimalių augalų maisto medžiagų kompozicijų atskiriems augalams, augantiems skirtingame dirvožemyje, skirtingo klimato sąlygomis. Kuo toliau, tuo labiau stambinamos žemės valdos, mažėja žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičius, mažėja dirbamos žemės plotai, o žemės ūkio produkcijos poreikis didėja. Visa tai skatina intensyvinti žemės ūkį, t. y. jį mechanizuoti ir chemizuoti. Taigi sparčiai didėja ir trąšų gamyba bei vartojimas. Statistiniai pasaulinio trąšų naudojimo duomenys, kuriuos pateikia tarptautinė trąšų gamintojų asociacija IFA (International Fertilizer Industry Association), pavaizduoti 1 paveiksle. 1 pav. Trąšų naudojimas pasaulyje (IFA) Įvertinant didėjančius trąšų poreikius, didėja ir trąšų gamybos apimtys. IFA duomenimis, trąšų gamyba ir prekyba 2004 metais vidutiniškai padidėjo 4 ir 8 proc. Pasauliniai trąšų gamybos mastai pasiekė ribinius pajėgumus. Pagal dabartines tendencijas trąšų, poreikis auga. Rinkos poreikiams patenkinti trąšų gamyba didėja, todėl statistinio prognozavimo būdu yra numatomi tolimesni trąšų gamybos augimo tempai. Grafinis prognozės vaizdas pateikiamas 1.4 paveiksle. 1.3.Trąšų gamyba Lietuvoje Pirmoji Lietuvoje trąšų gamykla „Artojas" pradėjo veikti Klaipėdoje 1928 metais. Joje buvo gaminama sieros rūgštis ir superfosfatas. Fabrikas gamino apie 50 tūkstančių tonų superfosfato per metus. Tuo metu tai buvo gana didelė įmonė, Lietuva užėmė 23 vietą tarp superfosfatą gaminančių šalių. Kalio ir azoto trąšas Lietuva importuodavo iš užsienio. Si gamykla Klaipėdoje veikė iki 1951 metų ir buvo uždaryta dėl techninių priežasčių. Mineralinių trąšų pramonės vystymasis Lietuvoje prasidėjo patvirtinus Tarybų Sąjungos chemizavimo programą. 1958 metais buvo pradėtas statyti Kėdainių chemijos kombinatas, kuriame 1963 m. sausio mėn. gautos pirmosios sieros rūgšties tonos, o gruodžio mėn. - pirmosios paprasto miltinio superfosfato tonos. 1964 m. pradėtas gaminti granuliuotas superfosfatas ir aliuminio fluoridas. 1968 m. pabaigoje pradėjo veikti ekstrakcinės fosforo rūgšties ir amofoso gamybos cechai. 1972 m. pastatytas trąšų mišinių cechas ir pradėtos gaminti presuotos fosforo - kalio trąšos. Cechas veikė iki 1990 m. 1975 m. pradėta visos gamyklos rekonstrukcija ir modernizavimas. Modernizuojant gamyklą kai kurie cechai buvo uždaryti, jų vietoje pastatyti nauji. Rekonstrukcija užbaigta 1988 m., pradėjus veikti moderniam sieros rūgšties cechui. Rekonstravus gamyklą labai pagerėjo darbuotojų darbo sąlygos, produkcijos kokybė ir ekologinė būklė. Aplinkos tarša kenksmingomis medžiagomis sumažėjo apie dešimt kartų. Po valstybinio turto privatizacijos 1996 m. spalio 30 d. Kėdainių chemijos gamykla reorganizuota į akcinę bendrovę „Lifosa". 1997 m. spalio mėn. superfosfato gamybos bazėje įkurta bendra įmonė su suomių firma „KEMIRA" - UAB „Kemira-Lifosa". 1998 m. AB „Lifosa" rekonstravo amofoso cechą ir pirmąjį tų metų ketvirtį vietoje prieš tai gaminto amonio dihidrofosfato pradėjo gaminti amonio hidrofosfato trąšas. 2000 m. rekonstruotas sieros rūgšties cechas, kurio našumas padidėjo daugiau kaip 2 kartus. Cechas tapo didžiausiu Europoje. Tais pačiais metais paleistas 25 MW galingumo turbogeneratorius, kuris panaudodamas sieros rūgšties gamyboje susidarančius garus gamina elektros energiją. Šios pagamintos elektros energijos pakanka visų bendrovės padalinių ūkinei veiklai. Sieros rūgšties gamybos metu išsiskirianti technologinė šiluma panaudojama bendrovės bei Kėdainių miesto objektams apšildyti ir karštam vandeniui tiekti. 2001 m. pradėta įsisavinti kalcio hidrofosfato gamybos technologija, o 2002 m. pradėtas gaminti miltinis ir granuliuotas kalcio dihidrofosfatas. 2003 m. rugpjūčio 21 d. AB „Lifosa" sertifikuota pagal tarptautinius kokybės ir aplinkosaugos vadybos standartus ISO 9001 ir ISO 14001. 2004 m. sausį AB „Lifosa" pradėjo gaminti kalcio natrio fosfatą, skirtą naudoti kaip priedą pašarui ar lesalui. Azoto trąšų gamyba buvo pradėta kitoje Lietuvos mineralinių trąšų gamykloje - Jonavoje. 1965 metų pradžioje buvo pradėtas gaminti sintetinis amoniakas (projektinis našumas - 108000 t/m) ir amoniako vanduo (432000 t/m). 1968 m. Jonavoje pradėjo veikti skystųjų trąšų cechas, kuriame buvo gaminamos dviejų markių skystosios trąšos: 9-9-9 ir 7-20-0. Sis cechas veikė iki 1975 m., o vėliau, jį rekonstravus, 1986 m. buvo pradėtos gaminti specialios skystosios trąšos „Sogeda", „Daiga" ir kt. 1971-1972 m. Jonavoje buvo pastatyti ir pradėjo veikti dar vienas amoniako (218000 t/m), karbamido (180000 t/m), nekoncentruotos azoto rūgšties (360000 t/m), amonio salietros (450000 t/m) cechai. 1975-1978 metais buvo pastatytas nitrofoskos cechas (1 milijonas t/m). Šis cechas po didelės avarijos 1989 m. buvo uždarytas. Po Nepriklausomybės atgavimo privatizavus įmonę, AB „Achema" įvyko daug struktūrinių bei techninių pakitimų. 1995 m. buvo pradėta gaminti nauja produkcija - skystosios azoto trąšos - amonio salietros ir karbamido tirpalai (KAS), amoniakatai, modernizuoti senieji azoto trąšų cechai, padidinti jų našumai. 2003 m. pradėta gaminti kalcio amonio salietra (KAN). Įmonės produkciją Lietuvoje realizuoja 1998 metais įsteigta UAB „Agrochema". Bendrovė 1998-1999 m. gamino skystąsias kompleksines trąšas, 1999 m. pradėjo gaminti biriųjų trąšų mišinius. Šiuo metu gaminamos skystosios ir biriosios trąšos „Lyderis". 2005 metais UAB „Agrochema" atidarė prekybos centrą „AGROMAX", kuriame prekiaujama įvairiomis ūkininkauti reikalingomis prekėmis bei teikiamos agroserviso paslaugos. 1995 m. Marijampolės firma „Arvi" pradėjo gaminti birių trąšų mišinius iš įvairių granuliuotų ir miltelių pavidalo trąšų. Šie trąšų mišiniai yra labai įvairios sudėties, todėl tinka efektyviai tręšti įvairius augalus skirtingu augimo metu. 2000 metų pabaigoje firma „Arvi" pastatė naują trąšų gamybos cechą, kuriame granuliuojamos kompleksinės trąšos. Šios įmonės našumas turėtų pasiekti iki 160000 t/m granuliuotų trąšų. UAB "ARVI" ir ko jau daugiau nei 10 metų dirba trąšų gamybos srityje. Įmonė gamina kompleksines ir skystąsias trąšas bei trąšų mišinius. Nuo 2001 metų UAB "ARVI" ir ko yra Tarptautinės trąšų gamintojų asociacijos JJFA narė. UAB "ARVI" ir ko trąšų kokybė ir efektyvumas pasiekiami glaudžiai bendradarbiaujant su Lietuvos žemdirbystės institutu, Kauno technologijos universitetu ir Lietuvos žemės ūkio universitetu: bendrovė konsultuojasi su mokslininkais, atlieka tyrimus ir jų rezultatus pritaiko gamindama trąšas. Trąšų asortimentas labai didelis: gaminama maždaug 20 rūšių trąšų mišinių, 15 rūšių granuliuotų kompleksinių trąšų ir 16 rūšių skystųjų kompleksinių trąšų (2005 m.). UAB "ARVI" ir ko pirmoji Lietuvos trąšų gamybos įmonė, 1995 metais sukūrusi plačią ir efektyvią žemdirbių aptarnavimo sistemą, kuri apima dirvožemio tyrimus, trąšų parinkimą ir pristatymą bei konsultacijas. Trąšų gamybos apimtys Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, auga. Tai akivaizdžiai matome ir pagal Lietuvos statistikos departamento pateikiamus duomenis nubraižytoje diagramoje, kuri pateikta 2 paveiksle. 1.3.1.Trąšų rinka ir ekonominis poreikis Augalai, skirtingai negu gyvūnai, gali paversti atmosferos anglies dioksidą ir dirvoje esančius neorganinius junginius tiesiogiai į didelės energijos angliavandenilius, riebalus ir proteinus. Šios augalų medžiagos būtinos ir žmonių, ir įvairių gyvūnijos rūšių mitybai. Toks augalų medžiagų naudojimas tiesiogiai arba per maisto grandinę yra žmogaus ir gyvūnų gyvenimo pagrindas. Augalai augo ir vystėsi žemėje milijonus metų. Sąlyginai iki XIX amžiaus tai vyko be didesnio žmogaus įsikišimo, nes augalams augti, esant normalioms sąlygoms, reikalingų maisto elementų yra gamtoje: ore, vandenyje, dirvoje, sėklose. Tačiau intensyvesnei žemdirbystei būtinas papildomas augalų maitinimas. Medžiagos, kurių pagrindinė paskirtis - aprūpinti augalus maisto medžiagomis, yra trąšos. Cheminiai elementai, būtini augalams augti, vadinami augalų maisto medžiagomis. Patenkinamam augalų augimui reikia bent 22 skirtingų elementų, o iš tikrųjų manoma, kad augalų efektyviam augimui reikia apie 60 elementų. Augaluose esančių cheminių elementų kiekis priklauso nuo augalų rūšies, augimo sąlygų, aplinkos. Cheminių elementų kiekis, nustatytas išdžiovintame augale, parodytas 1 lentelėje. Augmenijos gyvybinei veiklai palaikyti, skirtingai negu gyvūnijai, reikalingi neorganiniai junginiai. Iš jų, veikiant saulės šviesai kaip energijos šaltiniui, augalai gali susintetinti ir būtinus organinius junginius. Augalų maisto medžiagos skirstomos į tokias: • pagrindinės maisto medžiagos, • antrinės maisto medžiagos, • mikroelementinės maisto medžiagos (mikroelementai). 1 lentelė. Augaluose esančių cheminių elementų kiekis Elementas Simbolis Kiekis, % 1 2 3 Struktūriniai elementai Deguonis 0 45 Anglis C 44 Vandenilis H 6 Pagrindiniai elementai Azotas N 2 Fosforas P 0,5 Kalis K 1,0 Antriniai elementai Kalcis Ca 0,6 Magnis Mg 0,3 Siera S 0,4 Mikroelementai Boras B 0,005 Chloras Cl 0,015 Varis Cu 0,001 Geležis Fe 0,020 Manganas Mn '0,050 Molibdenas Mo 0,0001 Cinkas Zn 0,0100 Išviso: 99,9011 Pagrindinės maisto medžiagos yra tik šie elementai: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Kartais pagrindinės maisto medžiagos yra vadinamos ir makroelementais. Antrinės maisto medžiagos yra šie elementai: kalcis, magnis, natris ir siera. Mikroelementinės maisto medžiagos būtinos augalams palyginti nedideliais kiekiais. Tai tokie elementai, kaip: boras, cinkas, geležis, kobaltas, manganas, molibdenas ir varis. Prekinę ir agrocheminę trąšų vertę nusako deklaruojama jų sudėtis. Trąšų sudėtis (formulė) yra maisto medžiagų, išreikštų elementų arba jų oksidų sudėtinėse trąšose masės procentais, užrašymo tvarka: azotas -fosforas - kalis - antrinės maisto medžiagos - mikroelementai. Kai kurio nors elemento nėra, gali būti rašomas nulis. Pvz., sudėtinių trąšų sudėtis 20-10-5 nusako, kad jose yra 20 % azoto, 10 % fosforo pentoksido ir 5 % kalio oksido. Trąšų elementų analizės metodus įteisina šalių įstatymai, kurie atskirose šalyse skiriasi labai nežymiai. Dažniausiai deklaruojamas trąšose esantis pasisavinamas azotas, fosforas ir kalis, t. y. vandenyje tirpus azotas ir kalis, taip pat citrato tirpaluose tirpus fosforas. Kai kuriose šalyse, pvz., Suomijoje, fosforas ir kalis deklaruojami kaip elementai (P, K), o ne oksidai. Paprastai trąšų sudėtis būna deklaruojama pakuotės etiketėse. Lietuvoje priimta deklaruoti azotą kaip elementą o fosforą ir kalį - kaip oksidus. Antriniai maisto elementai kalcis ir magnis dažniausiai deklaruojami kaip oksidai. 2 lentelėje pateikiami cheminių elementų ir jų oksidų perskaičiavimo koeficientai. 2 lentelė. Kai kurių cheminių elementų perskaičiavimo koeficientai P205 x 0,436 = P P x 2,291 = P205 K20 x 0,830 = K Kx 1,204 = K20 CaOx 0,715 = Ca Cax 1,399 = CaO CaC03 x 0,400 = Ca Ca x 2,497 = CaC03 MgO x 0,603 = Mg Mgx 1,658= MgO Sudėtinių trąšų maisto medžiagų santykis labai įvairus, nes įvairūs augalai skirtingu augimo metu vartoja labai skirtingą maisto medžiagų. Augalų maisto medžiagų santykis yra pagrindinių medžiagų santykis, išreikštas elementais arba jų oksidais tokia tvarka: azotas : fosforas : kalis : antrinės maisto medžiagos : mikroelementai. Santykio vienetas gali būti azoto kiekis arba maisto medžiaga, kurios yra mažiausia dalis. Pvz., 9-18-9 markės kompleksinės trąšos, o maisto medžiagų santykis jose bus 1:2:1. 1.3.2.Trąšų klasifikavimas Trąšų klasifikavimas įvairiose šalyse skiriasi, nes klasifikavimo kriterijai labai įvairūs. Pagal prigimtį trąšos skirstomos į neorganines, organines ir organines mineralines trąšas. Neorganinės trąšos - tokios trąšos, kuriose nurodytos maisto medžiagos yra neorganinių druskų pavidalo. Kai kurie junginiai - kalcio cianamidas, karbamidas ir jo kondensacijos arba jungimosi produktai bei kaulų superfosfatas - gali būti klasifikuojami kaip neorganinės trąšos Dažnai kaip neorganinių trąšų sinonimai naudojami terminai „mineralinės trąšos" arba „cheminės trąšos". Mineralinės trąšos - neorganinės kilmės produktai, gaunami pramoniniu būdu chemiškai arba mechaniškai perdirbant neorganines žaliavas, pavyzdžiui, gamtinius fosfatus - apatitą arba fosforitą, dolomitą kalio druskas ir t.t. Mineralinėms trąšoms taip pat priskiriamos trąšos kuriu žaliavos yra oro azotas arba kai kurių chemijos gamyklų šalutiniai produktai, kuriuose yra augalams reikalingų maisto medžiagų Pavyzdžiui amonio sulfatas yra kokso pramonės arba kaprolaktamo gamybos šalutinis produktas. Lydant metalus, kai naudojamos fosfatinės rūdos, gaunami tomo šlakai, kurie gali būti naudojami kaip fosforo trąšos. Mineralinės trąšos gaunamos chemiškai skaidant rūdas, būna didesnės maisto medžiagų' koncentracijos negu kitų chemijos pramonės šakų šalutiniai produktai. Organinės trąšos - tokios trąšos, kuriose daugiausia yra augalinės ir (arba) gyvulines kilmės anglies junginių. Tokioms trąšoms priskiriamas mėšlas, srutos, durpės, šiaudai, dumblas, pramoninės atliekos (išspaudos) kanalizacijos nuosėdos, žaliosios trąšos (lubinai, seradelė, barkūnas) taip pat įvairūs produktai, gaunami perdirbant augalinės ir gyvulinės kilmės žaliavas: kraujamilčiai, kaulamilčiai, žuvimilčiai, guanas, kompostas. Organinės mineralinės trąšos - tokios trąšos, kuriose deklaruojamos maisto medžiagos yra tiek organinės, tiek ir neorganinės kilmės, gautos maišant ir (arba) cheminių organinių ir neorganinių trąšų arba produktų kombinacijų būdu. Organinėse mineralinėse trąšose yra organinių ir neorganinių junginių. Jie gali būti gaunami amoniaku arba fosforo rūgštimi veikiant durpes, skalūnus, arba, kai į organines trąšas pridedama azoto, fosforo arba kalio trąšų. 2.Trąšų eksporto pelningumo analizė 2.1.Trąšų eksporto pelningumo problemos Trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodikliais domisi įvairūs vidaus (įmonių vadovai, darbuotojai) ir išorės (investuotojai, kreditoriai, tiekėjai, pirkėjai, bankai, finansų institucijos, visuomenė ir kt.) informacijos vartotojai. Jie, siekdami tam tikrų tikslų ir interesų, skaičiuoja ir analizuoja skirtingus trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodiklius (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. Trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodikliai ir jų skaičiavimas RODIKLIAI SKAIČIAVIMO FORMULĖS RODIKLIO TURINYS 1. Bendrasis pardavimo pelningumas Bendrasis pelnas Rodo pardavimo ribinį pelningumą, t. y. kaip įmonė dirbtų, jei neturėtų administracinių valdymo išlaidų. Padeda kontroliuoti parduotų prekių savikainą ir kainodaros politiką Pardavimo pajamos 2. Tipinės veiklos pelningumas Tipinės veiklos pelnas (nuostoliai) Pardavimo pajamos Rodo įmonių sugebėjimą kontroliuoti veiklos sąnaudų formavimąsi. Jis geriausiai apibūdina valdymo efek­tyvumą 3. Finansinės ir investicinės veiklos pelningumas Finansinės ir investicinės veiklos pelnas (nuostoliai) Rodo finansinės ir investicinės veiklos reikšmingumą pardavimo pajamų atžvilgiu Pardavimo pajamos 4. Įprastos veiklos pelningumas Pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą Rodo pardavimo iki mokesčių išskaitymo pelningumą Pardavimo pajamos 5. Grynasis pardavimo pelningumas Grynasis pelnas Rodo tikrąjį pardavimo pelningumą, įvertinus visas pajamas ir išlaidas, t. y. kiek grynojo pelno tenka kiekvienam pardavimo litui, atskaičius valdymo išlaidas Pardavimo pajamos Kaip matyti iš 2 lentelės, visi trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodikliai skaičiuojami tam tikros veik­los pelną dalijant iš pardavimo pajamų. Ekono­mikos literatūroje ir, praktikoje daugiausia dė­mesio skiriama bendrajam ir grynajam parda­vimo pelningumui. Tačiau problema yra ta, kad tiek Lietuvos (Juozaitienė, 2000, p. 50; Jėčiuvienė, 2006, p. 14; Kvederaitė, 1995, p. 10; 1997, p. 25; Kancerevyčius, 2006, p.137; Lazauskas, 2005, p. 121; Smalenskas, 2000, p. 48 ir kt), tiek užsienio (Black, 2004, p. 286-286; Brighem, Erchardt, 2005, p.131; Haskins, Ferris, Selling, 1996, p. 133; Palepu, Healy, Bernard, 2004, p. 5-14; The Blackvvell encyclopedia of manage-ment, 2005, p. 195 ir kt.) autoriai dažniausiai apsiriboja pateikdami tam tikro trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodiklio formulę ir trumpai ja paaiš­kindami. Tam tikro trąšų eksporto pardavimo pelningumo ro­diklio apskaičiavimo nepakanka, kad įmonių vadovai galėtų priimti sprendimus: kokią pa­sirinkti veiklos sritį; kaip valdyti įmonę, siekiant garantuoti finansinį jos gyvybingumą ir kon­kurencingumą; kaip plėtoti verslą, kad būtų gauta pelno per ilgą laikotarpį, ir kt. Lietuvos įmonių praktika rodo, kad dau­gelis įmonių neskaičiuoja ir neanalizuoja trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodiklių. Autorių atliktos netikimybinės anketinės apklausos (2007 m. spalio mėn.) duomenys rodo, kad iš 73 įmonių pelningumo rodiklius skaičiuoja tik 35 įmonės, arba 47,9 proc., o neskaičiuoja 38 įmonės, ar­ba 52,1 proc. (žr. 2 lentelę). Pažymėtina ir tai, kad įmonės, nors ir skai­čiuoja trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodiklius, tačiau neatlieka nuodugnesnės jų analizės, kuri pa­dėtų atskleisti šių rodiklių pokyčius, juos le­miančius veiksnius ir priežastis, ryšį su moku­mo rodikliais ir kt. Šio straipsnio autoriai siūlo atkreipti ypa­tingą dėmesį į bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodiklį, nes jis rodo ribinį pardavimo pel­ningumą, ir siūlo jo nuoseklią kompleksinės analizės schemą, kuri apima: 1) bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo veiksnių analizę, 2) ben­drojo ir grynojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo ryšio analizę, 3) bendrojo ir grynojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo ir mokumo rodiklių ryšio analizę, 4) bendrojo ir grynojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo rodiklių vertinimą. Kaip matyti iš 1 paveikslo, pirmiausia rei­kia suformuluoti bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo analizės tikslą, parinkti konkrečius ana­lizės šaltinius ir techninius būdus. Bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo analizei atlikti būtina naudoti balanso, pelno (nuostolių), pinigų srautų ataskaitų duomenis, taip pat tokių buhalterinių sąskaitų: 50 „Pardavimo pajamos", 52 „Kitos veiklos pajamos", 53 „Finansinės -investicinės veiklos pajamos", 60„Parduotų prekių ir suteiktų paslaugų savikaina', 61 „Veiklos sąnaudos", 63 „Finansinės-investicinės veiklos sąnaudos", 65 „Pelno mokes­čiai", 69 „Pelno paskirstymas" ir kt. įrašus. Renkantis bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo kompleksinės analizės metodus siūloma naudoti indeksų, grandininių keitimų, priežas­tinių ryšių ir euristinius būdus. 2.2. Bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo veiksnių analizė Bendrąjį pardavimo pelningumą lemiančių veiksnių analizę tikslingiausia atlikti indek­sų metodu. Tam reikia turėti operatyviosios apskaitos duomenis apie konkrečių produktų kiekį, vieneto savikainą ir kainą. Iš tokių duo­menų gauti pardavimo fizinės apimties, kainų ir pardavimo pajamų indeksai leidžia nusta­tyti ne tik nagrinėjamų rodiklių santykinį po­kytį, bet ir išaiškinti nagrinėjamo apimties rodiklio (pardavimo pajamų) absoliutų po­kytį - bendrą ir dėl konkrečių veiksnių. Bendrojo trąšų eksporto pardavimo pelningumo veiks­nių analizę tikslinga pradėti nuo pardavimo pajamų ir pardavimo savikainos analizės (žr. 3 lentelę). Remiantis 3 lentelėje atliktais skaičiavimais lengvai apskaičiuojami atitinkami bendrieji agregatiniai indeksai, leidžiantys nustatyti pardavimo fizinės apimties, kainų, visų parda­vimo pajamų, savikainos bei visų gamybos ir pardavimo sąnaudų ne tik santykinį, bet ir ab­soliutų pokytį (skirtumą tarp atitinkamų in­deksų skaitiklio ir vardiklio). ∑ q1 p 0 994 I L q = = = 1,1558, arba 115,6 % ∑ q 0 p 0 860 Pardavimo apimtis padidėjo 15,6 proc., esant pastovioms bazinio laikotarpio kainoms Pardavimo kainos padidėjo 9,2 proc., esant pastoviam ataskaitinio laikotarpio kiekiui Galioja tokia šių indeksų priklausomybė: lpq = Iq -fp = U558-l,0916 = 1,262. Nustatomas absoliutus pardavimo pajamų pokytis - bendras ir dėl atskirų veiksnių: 4W = Z/Wi -I.Po% = 1085-860 = = 225 tūkst. Lt, iš to skaičiaus dėl: • kainų kitimo: 4W, =2>i

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!