Tėvynės laisvės kaina - žmonių gyvenimai (kalbėjimas)

Tėvynės laisvės kaina - žmonių gyvenimai

Kalbėdami apie Lietuvos didžiuosius karus ir mūšius mes pirmiausia paminime kilminguosius: Mindaugą, suvienijusį lietuvių gentis, Vytautą, kartu su Jogaila apkrikštijusį Lietuvą, ir kitus. Vis dėlto mes dažnai pamirštame, kad už didžių valdovų stovi paprasti žmonės, pasiryžę narsiai kautis dėl savo tėvynės. Šie žmonės yra tikrieji herojai, savo gyvybėmis sumokantys kainą už tėvynės laisvę. Dabartinių įvykių kontekste tai tapo itin svarbu. Ukrainoje tikraisiais herojais tapo piliečiai kariai, einantys į karo zoną, o solidarumą parodė viso pasaulio žmonės. Aukos surinktos Ukrainai įrodė, kad žmonės geba susivienyti dėl kaimyninės valstybės ir bendromis jėgomis ginti demokratiją, žmogiškumą ir svetimo laisvę. Savo kalboje norėčiau plačiau panagrinėti paprastų žmonių gyvenimus istorinių karų ir sukilimų metu. Jų patirtys atskleidžia tikrąją tėvynės laisvės kainą – tai žmonių gyvenimai.

Visų pirma, kai tauta patiria priespaudą, žmonės susivienija ir bendromis jėgomis siekia laisvės, rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis. Aš didžiuojuosi savo protėviais, nes jie išdrįso pasipriešinti kitoms tautoms, norinčioms juos pavergti ir iškovojo laisvę Lietuvai. Manau, kad tai lietuvio vertės suvokimas neleido jam pasijusti vergu, todėl gavęs progą jis stojo ginti savo laisvės net ir prieš stipresnes jėgas. Šie poelgiai tai lyg pasikartojantis fragmentas Lietuvos istorijoje: Carinei Rusijai uždraudus lietuvišką spaudą, knygnešiai gabena knygas iš Karaliaučiaus, SSRS okupavus Lietuvą, partizanai palieka namus ir kovoja prieš daug stipresnę Raudonąją armiją. Manau, būtent todėl niekam nepavyko palaužti mūsų tautos – žmogus visais laikais tikėjo, jog laisvė pasiekiama. Kaip rasė Maironis: „Tas ne lietuvis, kurs tėvynę / Bailiai kaip kūdikis apleis-. Baudžiava, gyvavusi maždaug nuo XII iki XIX amžiaus kartu su feodaline santvarka, pavergė nekilmingus valstiečius ir atėmė jų laisvę. Žmonės privalėjo eiti lažą ir mokėti duoklę iki pat XIX a. sukilimų. Šie istoriniai įvykiai sudomino ir lietuvių rašytojus. Jonas Biliūnas, remdamasis 1863 m. sukilimo įvykiais parašė apysaką „Liūdna pasaka-, kurioje susiejo baudžiauninkės Juozapotos ir Lietuvos likimą. Juozapota ir jos vyras Petras sužinoję apie baudžiavos panaikinimą ėmė planuoti šeimą, kurti šviesią ateitį, Juozapotos akys spindėjo viltim - jos lyginamos su „laimės žvaigždėmis-. Vis dėlto, Petras, mąstydamas apie jį ir jo žmoną nuskriaudusius pavergėjus, pasirinko kovoti. Jis įsitikinęs, jog jo šeimos laimė priklauso nuo Lietuvos laisvės, todėl prisideda prie sukilimo. Jis pasiryžo rizikuoti savo gyvybę, net ir žinodamas, kad laisvė jam gali kainuoti gyvybę. Drąsą taip pat parodė Juozapotą, pasiryžusi išgelbėti Petrą. Ji siuva vyrui marškinius lyg liaudies pasakoje „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių- ir išbėga gelbėti Petro. Vis dėlto jų abiejų pastangos lieka bergždžios: Juozapota išprotėja išvydusi pakarto vyro lavoną, jos akys tampa klaikiomis „užgesusiomis žvaigždėmis-. Ji pasmerkta klajoti tarp žmonių vis kartodama paskutinius savo žodžius prieš pamatant Petrą: „Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...- Ir: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..- Jonas Biliūnas paraleliai vysto Juozapotos ir Lietuvos likimus: Juozapota išprotėja, o Lietuva lieka pavergta. Apysakoje šalies laisvė tikriausiai neminima todėl, kad pats rašytojas nesulaukė Lietuvos nepriklausomybės. J. Biliūnui, esant silpnos sveikatos, paskutinį jo kūrinį „Liūdna pasaka- užrašė žmona – jai jis dedikavo įžangą „Baltasai šešėlis-. Pasakotojas neslepia gailesčio bėgančio laiko, kurio nebegali praleisti su Ramūta. Apysakos „Liūdna pasaka- autobiografiškumas atsiskleidžia pirmoje dalyje: pasakotojas pamini savo sunkią ligą. Pats Biliūnas yra užsiminęs, jog gydydamasis Kačerginėje sutiko Juozapotos prototipą, kuris vėliau įkvėpė kūryboje. Galbūt mintys apie artėjančią mirtį skatino Joną Biliūną rašyti apie skaudų Juozapotos likimą ir taip pat - pavergtą Lietuvą. Vis dėlto Lietuvai pavyko išsikovoti nepriklausomybę ir sukilimo įvykiai nebuvo pamiršti. Dar visai neseniai ant Gedimino kalno buvo rasti 1863-1864 m. sukilimo vadų palaikai. Kažkada paniekinamai nužudytus kūnus, iškilmingai perlaidojo. Jų nuopelnus Lietuvos laisvės kovose pripažino tiek valstybės atstovai, tiek piliečiai, dėkingi už sunkiai iškovotą laisvę. Taigi, pirmieji kovoti už laisvę stoja pavergtieji, net ir žinodami, jog eina į pražūtį. Tai įrodo paprastų žmonių drąsą ir pasiaukojimą dėl kilnesnio tikslo.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!