Teoriniai socialinio darbo modeliai

 Teoriniai socialinio darbo (SD) modeliai Teorinės žinios reikalingos socialiniam darbuotojui tam, kad geriau suprasti klientą, pažinti, įvertinti asmenybę, bruožus, numatyti tolimesnę jo raidą, kad kuo geriau atlikti savo pareigą kaip socialinio darbuotojo. Nes klientui svarbu socialinio darbuotojo ryšys ir požiūris į jį. Žmogaus asmenybė – labai sudėtinga, jos negalima paaiškinti kokiu nors vienu modeliu. Asmenybės apibrėžimas. Nėra vieno, apie 96, priklausomai, kuriai mokslo šakai tyrėjas atstovauja, jie akcentuoja: • Santykį su aplinka • Psichinių procesų visumą • Asmeninių bruožų unikalumą Visos teorijos savaip teisingos: • Jos egzistuoja lygiagrečiai • Papildo viena kitą • Nė viena nėra svarbesnė ar reikšmingesnė kitos atžvilgiu • Visos remiasi filosofinėmis prielaidomis, kurios atspindi to laikmečio požiūrį į gyvybę apskritai, žmogų, asmenybę. Asmenybės teorijos (AT): Parodo kuo skiriasi žmonės, atskleidžia jų elgesį įtakojančius veiksnius ir sudaro galimybę apibūdinti konkrečią asmenybę bei prognozuoti jos veiksmus. AT remiasi ilgalaikių stebėjimų ir išsamių tyrimų rezultatais ir jais grindžia savo teiginius/išvadas. [Kiekvienas gali tapti tyrėjais per ilgalaikius stebėjimus, tyrimus ir suformuoti subjektyvistinę SD teoriją. Realiame darbe mes turime remtis įvairių teorijų skirtingais aspektais.] Visas T ar TM galima suskirstyti į grupes tik su t.t. išlygomis, nes kiekviena AT, kurią norim kam nors priskirti turi privalumų ir trūkumų, panašumų ir trūkumų, todėl konkrečią AT sunku priskirti vienai kuriai nors Tgrupei. Tiksliau yra kalbėti apie ATkryptis, o ne ATgrupes. Rogers: “Teorija – tai nepastovus ir greitai pamirštamas apibendrinimas”. Stebimi socialinio darbo reiškiniai yra pastovesni elementai, apie kuriuos galima sukurti daugybę teorijų. Žmogui turinčiam darnų savasties ir jos santykių su kitais bei su aplinka modelį, nereikia socialinio darbuotojo pagalbos. Tiems, kurie turi darną su savimi, pažįsta save, turi darnius santykius su kitais ir aplinka, kuris sugeba racionaliai spręsti iškilusias problemas. Šiuolaikinėje kultūroje su konfliktuojančiomis mažosiomis kultūromis (subkultūromis) ir prieštaringomis vertybėmis, tikslais, prieštaringais gyvenimo siekimais bei sampratomis žmogui dažnai reikia įveikti sampratų prieštaringumus. Dėl to šiuolaikinio žmogaus vidinis konfliktas yra sudėtingas. [televizija pilna šių dienų konfliktų, tragedijų: nesugebėjimo ar nenoro spręsti problemas padariniai, pasekmės] Socialinio darbuotojo pagalba reikalinga tada, kai: • Jo paties susidaryta savasties struktūra tikrovėje jau nebegali patenkinti jo poreikių [vaiko įvertinimas mokykloje, o universitete – priešingai. Jei žmogus nėra lankstus, mąstantis, – pasimeta]; • Žmogus miglotai suvokia savo vidinius prieštaravimus [nori magistro diplomo, be pastangų]; • Žmogaus elgesys tampa nesuvaldomas (jam pačiam taip atrodo) ir nenuoseklus [dažn. krizės metu: staigi liga, netektis aplanko bejėgiškumo jausmas]. Kai klientas drąsiai pripažįsta daugiau savo patirties, tinkamai ją diferencijuoja bei įprasmina, tada susidaro nauja savasties struktūra, kuri ima ryžtingiau, apibrėžčiau, tvirčiau, pastoviau vadovauti žmogaus elgesiui. [žmogaus viduje tampa labiau jaučiantis, suprantantis, keičiasi, kitaip vertina situacija. Todėl netekties išgyvenimas, jei jis nedestruktyvus, žmogų praturtina] SD proceso dėka (tame ryšyje su klientu) esant palankiam psichologiniam klimatui nuo tada kai pagilėja supratimas, žmogus žengia tolyn ta kryptimi, kurią jau yra nubrėžęs jo augimas ir brendimas. [Kai žmogus supranta kas vyksta, keičiasi ir yra palanki aplinka, jis automatiškai juda link pozityvumo, konstruktyvų keitimąsi.] SOCIOLOGINĖ PERSPEKTYVA S – tai mokslas apie pagrindinius visuomenės gyvenimo vystymosi dėsnius SP-ai SD-e reikalinga: 1. Minties laisvė. Socialinis darbuotojas yra kūrėjas, kuris turi būti lankstus, nesustabarėjęs, kūrybingas, nebijantis naujovių 2. Žinios apie krizę. Iš anksto numatyti tas situacijas, kada gali atsirasti krizės, problemos. [Visagino situacija] 3. Tikėjimas, kad kas nors gali būti padaryta, kad įveiktume krizes, kad situacija keistųsi. Socialinis darbuotojas turi būti optimistas, kad kas nors gali keistis. 4 sociologijos ištakų MOKSLININKAI C. Marxas tikėjo, kad sociologinėje visuomenėje atrado pagrindą ekonominei struktūrai. M. Weber akcentavo įprastus elgesio pavyzdžius atsirandančius iš įsitikinimo. “Reikia pažinti žmogaus vertybes ir visuomenės kultūrą, kad suprastume individo veiksmus ir per tai pažinti visuomenę”. E. Durkheim akcentavo pagrindinius visuomenės poreikius. “Visuomenė, tai kaip gyvas organizmas (savo funkcijomis)”. G. H. Mead teigė, kad elgtis išmokstama vaikystėje per daugybę socialinių interakcijų/sąveikų, vykstančių kiekvieną dieną. Individas visuomenė: yra veikiami vienas kito. Viena sistema įtakoja kitą. E.Durkheim FUNKCIONALISTINĖ PERSPEKTYVA Funkcionalistinė sistema prasidėjo nuo E.D. Visuomenė atskiros institucijos (švietimo, medicinos sistema, teisėsauga, religija) funkcionuoja, sąveikauja, užtikrina visuomenės gyvavimą. Jei atsitinka taip, kad kiekvienas individas žiūri tik savo interesų nepasydamas socialinių pasekmių, visuomenėje prasideda ANOMIJA (chaosas, funkcijų neatitikimas). Vėliau E.D. idėjas tęsė F. Parsons: “Kiekviena visuomenė turi poreikių. Jei poreikiai netenkinami – visuomenė žlunga”. Visuomenei padeda: 1. Adaptuotis aplinkoje - ekonominės institucijos 2. Užtikrinti sprendimų priėmimą – politinės institucijos 3. Integruoti skirtingas institucijas – kultūra, religija, švietimas, teisinė sistema. 4. Visuomenės narių psichologinius poreikius patenkinti – pačių narių noras (savipagalba) F.P. ypač akcentavo svarbą motyvuoti visuomenės narius tapti/pasilikti pilietiškais, kad patys visuomenės nariai būtų aktyvūs, stengtųsi patenkinti poreikius F. Parsons įvedė vaidmenų/rolių sąvokas visuomenės sistemose. [yra rolių (vaidmenų) teorija] Funkcionalizmas kritikuojamas, nes nepaaiškina socialinės kaitos. EKOLOGINIS SISTEMŲ teorinis modelis Asmuo suprantamas kaip viso savo gyvenimo dalis. Asmuo ir aplinka/situacija yra visuma, kurioje kiekviena dalis siejasi su visomis kitomis dalimis kompleksiniu būdu per kompleksinį (sudėtingą, visapusišką) procesą, kuriame kiekvienas elementas yra ir priežastis, ir pasekmė, ir rezultatas. Asmuo ir aplinka – tarpusavyje susieta visuma (ne priežasties-pasekmės santykis). Visuma visada > nei tik jos dalių suma. Socialinio funkcionavimo problemos nesuprasime, jei individo ir aplinkos įvertinimus bandysime sudėti kaip atskiras dalis. [Šeima tai ne tik 2 asmenys, bet yra santykiai tarp šeimos narių, todėl 1+1>2] Sistema – tai visuma/vienetas sudaryta iš atskirų dalių ir jų sąveikų, įskaitant ir tų dalių tarpusavio santykius. Tai pastoviai besikeičianti visuma, judanti link savo tikslų pasiekimo; jos dalys sąveikauja > ar ar INDIVIDAS -> REAKCIJA Žmogus labiausiai išsivystęs gyvūnas. Žmoguje yra kažkas, kad mirties akivaizdoje skirtingi žmonės elgiasi skirtingai, nors stimulas tas pats. Neobiheviorizmas. STIMULAS -> X -> REAKCIJA, kur X – neapibrėžtas veiksnys, iš dalies susijęs su pačiu individu. Socialinį darbuotoją labiausiai domina X. B.F.Skinner (1904-1990). Elgesys priklauso ir nuo aplinkos. Operantinis arba instrumentinis sąlygojimas – sąlyginės refleksijos/reakcijos tipas žmogui mokantis. Aplinkos poveikis elgesiui. OPERANTINIS SĄLYGOJIMAS – individo mokymasis, kai jis linkęs atlikti tam tikrą veiksmą ar ne, priklauso nuo to ar jis už tai buvo skatinamas ar baudžiamas. Paskatinimas – kad elgesys kartotųsi – pagyrimas, pastiprinimas; Baudimas – kad elgesys nesikartotų. Neigiamos emocijos sukelia neprognozuojamų rezultatų; Funkcinė Elgesio Analizė – stebėjimas koks objektas sukelia nepageidaujamą žmogaus elgesį konkrečioje situacijoje, šalinti priežastį, mokyti klientą nei jo amžiuje įmanoma]. Tikslas – keisti asmens sąmonę (mintis, emocijas, elgesį) Taikoma dirbant su individais, grupėmis, šeimomis, bendruomenėmis. Svarbiausia – problemos sprendimas. Netaikoma dirbant su klientais, turinčiais fobijas, sergančiais psichozėmis [turint sunkumų mąstant negalimas pažinimas, tada taikomas bihevioristinis modelis situacija->reakcija]. Bandura – socialinė kognityvinė asmenybės teorija. Šiek tiek modifikavo bihevioristinį modelį, todėl jis ant ribos su Erikson’u. “Kuo labiau išvystyti žmogaus pažintiniai sugebėjimai, tuo didesnį poveikį esant toms pačioms aplinkos sąlygoms žmogus gali daryti savo elgesiui (į bihevioristinį modelį įdėtas pažinimo aspektas)”. PSICHOSOCIALINIS (PSICHOANALITINIS) MODELIS Remiasi psichosocialine teorija: žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai kilę iš žmogaus evoliucijos istorijos. Jie įgimti. [Froidas (+apie gynybinius mechanizmus: kokie ir kodėl jie svarbūs SD).] C.G.Jung (1875-1961) išskyrė 3 iš dalies tarpusavyje susijusias sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę: • Ego – sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius. Tai padeda suvokti save kaip žmogų, kaip visumą. Tai ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie jį. • Asmeninė (individualioji) pasąmonė – tai įsisamoninti asmeniniai išgyvenimai, patyrimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Šiai pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, skausmingi, išstumti. Šis turinys nesunkiai vėl gali pereiti į sąmonę [jei žmogus neišgedi netekties, nesusitaiko, nepripažįsta]. Čia svarbu kompleksai – emocijų sukeltos asociacijos, jausmai ir mintys, susiję tarpusavyje. Ego ir asmeninė pasąmonė įgyjami žmogui gyvenant, per patirtį. • Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonė bendra visiems žmonėms ir atspindi žmonijos evoliucijos elementus. Tai gilesnis pasąmonės sluoksnis (jis sudaro savotišką psichikos lauką jungiantį visą žmoniją ir egzistuojantį už atskiro individo ribų). Čia glūdi slaptas polinkis būtent taip, o ne kitaip suvokti tikrovę. Svarbiausi jos komponentai – archetipai (pirminiai vaizdiniai, tai universalios minties forma, idėja, turintys savyje emocinę galią). C.G.Jung išskyrė dvi esmines asmenybės nuostatas: intraversiją ir ekstraversiją. Abi šios nuostatos glūdi kiekvieno individo asmenybėje, bet viena iš jų yra dominuojanti. Socialinė kultūrinė asmenybės teorija teigia: • Socialinis kontekstas turi įtakos asmenybės vystymuisi. Svarbu patenkinti žmogaus saugumo poreikį • K. Horney (1885-1952) įveda bazinio nerimo sąvoką, t.y. asmens reikšmingumo, pasimetimo, bejėgiškumo pavojingame pasaulyje jausmas (blogai kai jis yra užakcentuojamas). Šio nerimo ištakos slypi nesaugioje vaikystėje: kai vaikui trūksta dėmesio, tėvų meilės ir šilumos, vaikas jaučiasi atstumtas, pilnas nerimo ir jo elgesys neurotinis. [Remiantis šie teorija galime paaiškinti elgesį vaikų, gyvenančių institucijose. Dažnai tokiems vaikams nesvarbu kokį dėmesį ir kaip jį gauti, kad tik jį gauti] • Stengdamasis apsaugoti save nuo bazinio nerimo ir su juo susijusio bejėgiškumo, priešiškumo ir nesaugumo jausmo, asmuo susikuria įvairias gynybines strategijas – jos pavadintos neurotiniais poreikiais. [Žmogus, turintis stiprų bazinį nerimą (BN), nenori prisiimti atsakomybės, nori ją perduoti kitiems. BN greičiausiai atėjęs iš vaikystės] • Neurotiniai poreikiai sukelia vidiniu konfliktus – neurozes. • K. Horney sugrupavo neurotinius poreikius ir išskyrė tris asmenybės orientacijas, pasireiškiančias bendravime su žmonėmis: 1. Orientacija į žmones: tai nusileidžiantis žmogus. Jam reikia meilės, jis nori kad jį gintų, nori visą laiką jaustis reikalingu. 2. Orientacija nuo žmonių: tai atsiskyrėliško žmogaus tipas. Jis nenori artimų santykių, jų vengia; vengia žmonių, siekia nepriklausomybės ir “slysta gyvenimo paviršiumi”. 3. Orientacija prieš žmones: tai priešiškas tipas. Būdingas dominavimas, priešiškumas, kitų išnaudojimas. Tokiam žmogui gyvenimas – kova prieš visus ir prieš viską. [jei atpažįstama orientacija, geriau suprasti to žmogaus situaciją ir tada iš pasąmonės galima ištraukti kai kuriuos dalykus] • Paprastai žmogus išsprendžia savo vidinius konfliktus naudodamasis visomis strategijomis, o neurotiškas suvokia tik vieną ir neigia ar visai atsisako kitų, nesugeba pasirinkti tinkamos. Strategijos g.b. gynybinės, kūrybinės, abstraktaus mąstymo. [Socialinis darbuotojas turėtų pateikti klientui alternatyvų, padėti pasirinkti ar sugalvoti klientui pačiam] • Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus, juos gali įveikti žmogus vaikystėje patyręs meilę, pasitikėjimą, rūpestį, toleranciją ir šilumą. Šis modelis naudojamas dirbant su motyvuotu, kalbėtis linkusiu klientu, norinčiu dalyvauti ilgalaikiame procese ir siekiančiame pažinti ir analizuoti save. EGZISTENCINIS MODELIS Šio modelio teorijų šaknys glūdi filosofų egzistencialistų darbuose – nagrinėjami žmogaus būties pasaulyje ir pagrindiniai jo egzistenciniais klausimai: gyvenimo prasmės, atsakomybės, laisvės, vienišumo, kančios, mirties. Žmogus neturėtų klausti klausimo: kokia mano gyvenimo prasmė? Žmogus turi atsakyti į šį klausimą (įsisamoninti ir atsakyti). Per savo gyvenimą turi būti įsisąmoninęs, suvokęs, radęs atsakymą. Žmogus pats yra atsakingas už savo pasirinktą egzistencijos būdą. Buvimas yra nuolatinis tapsmas ir suprantamas kaip sąmoninga sąveika su kitais žmonėmis, gamtos pasauliu ir kaip nuolatinis siekis gyventi prasmingai. SD-e svarbu turėti pozityvią nuostatą: kiekviena žmogus stengiasi gyventi prasmingai, tik skiriasi prasmingumo0 suvokimas. Prasmės ieškojimas yra pagrindinis žmogaus siekis. Prasmė motyvuoja žmogaus gyvenimą. [Sartre rašė apie egzistencializmą] L.Binswanger (1881-1966) aprašė žmogiškosios būties pasaulyje lygmenis, kurie įtakoja žmogaus elgesį ir išskyrė 3 dimensijas: • Aplinkinis pasaulis (gamtos) – išorinis pasaulis, sąlygojantis žmogaus, kaip biologinio individo, elgesį: “Šis pasaulis žmogui suteiktas”. • Pasaulis, kuriame žmogus egzistuoja kartu su kitais ir apima visus tarpasmeninius santykius • Savų išgyvenimų pasaulis – santykių su savimi būdas, tai žmogaus subjektyvus mąstymas. Šis modelis naudojamas, kai klientas nori tobulinti savęs suvokimą. [Klientas motyvuotas, mąsto, kad žmogus ir dvasinė būtybė – jam reikia ir kultūros] KRIZĖS INTERVENCIJOS MODELIS (LABAI TEORINIS) Eklektinė teorija: ego psichologija, kognityvinių procesų akcentavimas. Pagrindiniai krizės bruožai pagal G.Parry (1990) [kaip teoriškai pagrįsti žmogaus krizės būseną]: • Stresą sukėlęs įvykis ar ilgalaikis stresas; [jei trunka 2-6 sav.- didelė tikimybė pakliūti į krizę] • Įvyko praradimas, atsirado pavojus, žmogus žeminamas; [kalinys nusižudo] • Žmogus junta, kad negali situacijos suvaldyti; • atrodo, kad įvykių neįmanoma numatyti; [kad negali nieko prognozuoti] • sutrinka įprastų įvykių tėkmė; [besilaukianti paauglė] • neaišku, kas laukia ateityje; • stresas trunka ilgai (2-6sav.). [Didžiausią stresą žmogui sukelia praradimai: mirtis, skyrybos, kalėjimas, liga, vedybos, darbo netekimas] Šio modelio tikslas – atkurti socialinį funkcionavimą ir didinti susidorojimo/įveikimo su problemomis ir poreikiais galimybes. G.Parry teigia: krizės ištiktiems žmonėms tenka spręsti du pagrindinius klausimus: • Susitvarkyti su jausmais; • Susitvarkyti su praktiniais reikalais. Liūdėjimo stadijos: 1. pradinis šokas ir nerealumo jausmas (trunka iki savaitės). 2. nerimas, susijaudinimas, verkimas, įvykio apmąstymo, siekiant suvokti kas įvyko (trukmė priklauso nuo to ar netekties buvo tikimasi, ar ji visiškai netikėta, ir nuo ryšio tarp mūsų ir netekto objekto). 3. dezorganizacija ir neviltis (nežinia ką daryti, mintis kad gyventi neverta) – reikia didesnės paramos. Trukmė – jei parama tinkama – susitvarkoma greičiau, kitaip žm linkęs į uždarumą, vienišumą. 4. atsigavimo pradžia, jei parama tinkama. Žmogus prisitaiko ir susitaiko su netektimi. Svarbu, žmogų išklausyti, leisti ir skatinti žmogų kalbėti, sielvartą išlieti ir kitas tuo metu užplūstančias emocijas. Krizę išgyvenančių žmonių įgalinimo būdai: • pasirengimas empatiškai išklausyti; • leisti jiems galvoti vien tik apie savo reikalus; [nesipiktinti, kad nesirūpina aplinkiniais] • padėti jiems pasirūpinti savo sveikata: domėtis “kaip jūs miegate”, “ką valgote” ir kt (klausimas “kaip jautiesi?” – per daug abstraktus). • padrąsinti: “prisiminkite atvejus iš praeities, kada jums pavyko įveikti kokius nors sunkumus”; [kito žmogaus pavyzdys neveikia, nes jam nebūna taip blogai] • rūpintis, kad jie ištvertų tik “tą vieną dieną”, ne ilgiau; • padėti jiems nuspręsti kuris planas ar veiksmas padėtų jiems geriau pasijusti; • padėti jiems tą planą įgyvendinti. [vienam dažniausiai nesiseka, neturi jėgų veikti] Šis modelis naudojamas dirbant su individais, šeimomis ar krizę patiriančių individų grupėmis. SD 6 žingsniai planuojant/dirbant su krizę išgyvenančiais: 1. siekti, kad klientas apibūdintų problemą: įvardintų kas sukelia stresą, krizinę situaciją; 2. siekti užtikrinti kliento saugumą; 3. parodyti supratimą ir palaikymą, kad jis ne vienas; 4. pateikti galimas krizės įveikimo alternatyvas; [kad žmogus su baziniu nerimu matytų >1 kelią] 5. planuoti drauge; 6. stengtis pasiekti, kad klientas prisiimtų įsipareigojimus veikti. BENDRAVIMO (KOMUNIKACINĖS SĄVEIKOS) MODELIS Transakcinės analizės teorija teigia: • Žmonių bendravimą galima analizuoti kaip t.t. rūšies mainus. • Šių mainų metu kokia nors informacija perduodamas vienas kitam. • Pati transakcija (sąveika) traktuojamas kaip bendravimo vienetas (SD interviu – priemonė gauti informaciją iš kliento). E.Berne (1910-1970) asmenybės sandaros lygiai iš kurių žm bendrauja su kitais: • Tėvo – moraliniai vertinimai, normos, kritika, globa. Tėvo pozicija remiasi žiniomis ar įsitikinimais, gautais iš kitų, patys to nepatikriname. Čia veikiame, jaučiame, mąstome taip, kaip tai darė mūsų tėvai. • Suaugusiojo – racionaliai, argumentuotai, objektyviai vertinama aplinką. Nepriklauso nuo amžiaus. Sprendimai priimami ne emocijomis, o lyginant faktus. Užduodami atviri klausimai Ši pozicija – tai mūsų išsakytos mintys, paremtos mūsų patyrimu ir apmąstymais. Subrendusio žmogaus supratimas, patirtis. Veikiama įvertinant realybę, galimybes ir racionaliai išskaičiuojant. Būname dalykiški, objektyvūs, dėmesingi, sugebam išklausyti kitą. • Vaiko – emocijos, kūryba, žaismingumas, malonumo siekimas. Vaiko pozicija – tiesiog dabar atsiradusių norų, išgyvenimų ar pojūčių išsakymas. Daugialypė asmenybės struktūra ypač pasireiškia bendravime. Bendraudami patys to sąmoningai nesuvokdami užimame T, S ar V poziciją. Berne modelio tikslas – padėti žmogui suprasti iš kurios pozicijos jis bendrauja, kartais net išsivaduoti iš jam primesto vaidmens ar pozicijos. [priimti tokią poziciją, kurią jis užima. Vaikas negali bendrauti iš T pozicijos] Darbe su šeima: šeimos funkcionavimas analizuojamos pabrėžiant vaidmenų funkcionavimą, bendravimo taisykles ir komunikacinius modelius. Socialinis darbuotojas šiuo atveju veikia kaip: • Komunikacijos terapeutas ir modeliuotojas, kuris stengiasi atskleisti/parodyti šeimos nariui, su kuriuo dirba, kokį jį mato kiti šeimos nariai. Per tai leidžia suprasti kokią poziciją jis užima šeimoje; • Skatina kliento savęs vertinimą ir pabrėžia neverbalinį bendravimą. Šis modelis naudojamas dirbant su bendrauti mėgstančia šeima, kai yra problematiškas bendravimas, kai per bendravimą siekiama pagerinti šeimos funkcionavimą.

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!