Socialinių paslaugų administravimas: teoriniai socialinio darbo modeliai

Humanizmo ištakų reikėtų ieškoti XV – XVII a. Atgimimo, Švietimo epochose, davusiose pradžią filosofinėms, metodologinėmsšios srovės ištakoms. Pažangiai mąstantys to laikmečio intelektualai, remdamiesi antikos filosofų (Aristotelio, Demokrato, Sokrato ir kt.) darbais, suformuluoja pažiūrų į žmogų sistemos branduolį, kuris tapo vienu iš įvairių socialinių mokslų, tarp jų ir socialinio darbo (socialinės pedagogikos), objektų analizės išeičių, modelių.
Humanizmas – istoriškai kintanti pažiūrų sistema, pripažįstanti pagarbą žmogaus orumui, teisėms į laisvę, lygybę, prigimtinių savybiųir gebėjimų plėtrą, asmenybės atsiskleidimą, palankių visuomeninių gyvenimo sąlygų sudarymą. Žmogaus teisės, humanistų pripažįstamos kaip prigimtinės, yra socialinės kilmės, istoriškai kintančios priklausomai nuo visuomenės ekonominio išsivystymo, istorinės – etinės sąmonės susiformavimo. Šios teisės yra užfiksuotos JT dokumentuose (Visuotinė žmogaus teisių Deklaraacija, 1948 ir kt.). Deja, reikėtų pripažinti kai kurių šalių negebėjimą garantuoti daugelio deklaratyvių reikalavimų, susijusių su žmogaus teisėmis ir laisvėmis.
Socialinio darbuotojo (pedagogo) paskirtis ir veiklos turinys – padėti invalidams, grupėms, bendruomenėms siketo savo teisių ir laisvių įgyvendinimo, asmenybės potencialių galių atskleidimo (netgi kai riboti šalies ištekliai) ir valdžios struktūrų noro minimalizuoti žmogaus socialines garantijas.
Humanistinė pažiūrų sistema atsopindi socialinę realybę ne esamybės požiūriu, bet siekiamybės: žmogus bet kokioje visuomenėje neturi būti dehumanizuotas ar tapti socializacijos proceso auka. Asmenybei esant šio proceso ir subjektu, ir objektu prisieina sintetinti du prieštaringus, tarpusavyje konfliktuojančius procesus: gebėjimą adaptuotis visuomenėje ir gebėjimą atsiskirti nuo jos. Vieno ar kito proceso dominavimas paverčia žmogų auka, pirmuoju atveju padarydamas jį prisitaikėliu, konformistu, antruoju – deviantu . Dehumanizuotų asmenybių, aukų yra kiekvienoje visuomenėje, nepriklausomai nuo jos ekonominės formacijos ar politinės sanklodos. Didžiausia tikimybė tapti aukomis yra silpniesiems visuomenės nariams: neįgaliesiems, vaikams, moterims, seniems , migrantams irk t. Būtent šiems asmenims pirmiausia turėtų padėti socialinis darbuotojas ar pedagogas.
- kiekvienas turi prigimtinių potencinių galimybių vystymuisi, savirealizacijai ateityje, kuri mažai priklausoma nuo asmenybės praeities (Maslou, 1987);
- žmogus yra besąlygiškai vertingas, todėl gerbtinas ir vertintinas toks, koks yra;
- kiekvienas asmuo turi teisę rinktis savo...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!