Teisinė mintis ir teisininkų rengimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)

TEISINĖ MINTIS IR TEISININKŲ RENGIMAS LDK ( ypač išryškinant aukštųjų teisės studijų pradžią Vilniaus jėzuitų akademijoje) Šiame pranešime apžvelgsime teisinės minties raidą LDK. Taip pat nagrinėsime Vilniaus akademijos Teisės fakulteto įsteigimo aplinkybes bei problemas, teisininkų rengimą, tai pat Teisės fakulteto atkūrimo po Rusijos agresijos problemas. TEISINĖ MINTIS „Teisinė mintis apima gana platų mąstymo akiratį, ja gali būti išreikštas valstybės vadovo, politiko, šiaip asmens požiūris į valstybės raidos perspektyvas, visuomenės, paskirų jos narių buvusius ar esamus teisinius santykius, tų santykių kaitą remiantis savąja patirtimi ar bendruoju pažinimu, taip pat į teisės kūrybą ar jos vertinimą.“ [1, p. 236] LDK teisinės minties pradžia yra sietina su teisinės kultūros paveldu, kurio šaknys yra pirmieji XIII-XIV a. teisės aktai. Tokie teisės aktai yra LDK didžiųjų kunigaikščių privilegijos, diplomatinio susirašinėjimo dokumentai ir kiti panašūs raštai. Didesnio dėmesio teisiniu požiūriu yra vertos didžiojo kunigaikščio Algirdo imperatoriui Karoliui IV išdėstytos krikšto sąlygos, kurios parodo Lietuvos valstybės modelį ir kuriamą jos ateitį. Didysis kunigaikštis Algirdas teigė, kad visos lietuvių gyvenamos teritorijos turi būti sujungtos ir valdomos didžiojo kunigaikščio, Ordinas turi būti iškeltas į stepes kovoti su totoriais, visi Rytprūsiai ir Karaliaučius turi pereiti Lietuvai, o Vakarų Europa neturi kliudyti Lietuvai užimti rusų gyvenamų teritorijų. Panašiai Lietuvos valstybę suvokė ir Vytautas. Po Vytauto mirties Jogailai tapus bendru Lietuvos ir Lenkijos valdovu, susidarė nemažai naujovių tarp šių dviejų valstybių santykių, pvz. atsirado būtinumas sugyventi valstybių valdžių skirtingoms sistemoms, taip pat formuojasi ir ideologinis frontas, plačiau atskleidžiantis teisinės minties klodus. Postūmį joms plėtotis duoda ir nuo XVI a. pr. plintančios Vakarų Europos renesanso kultūros idėjos. LDK įtvirtinant politinį ir socialinį valstybės savitumą teisės kodifikavimu, o Lenkijai besilaikant kitokių pažiūrų, natūraliai kildavo teisinių ir politinių diskusijų. LDK susiformavusi valstybės raidos savarankiškumo idėja buvo priešprieša lenkiškajai ir išsilaikė iki pat XVIII. pab. „Šių abiejų valstybių santykių raidos kontekste ir išryškėja LDK teisinės minties pobūdis. Tai matyti iš XVI-XVII a. ideologų išlikusių rašytinių šaltinių. Prie tokių šaltinių priskirtini LDK kanclerio Alberto Goštauto, Mikalojaus Husoviano, Petro Roizijaus, Augusto Rotundo, Mykolo Lietuvio, Andriaus Volano, Petro Skargos, Mikalojaus Daukšos, Alberto Kojelavičiaus-Vijūko įvairaus pobūdžio raštai, kuriuose vienu ar kitu aspektu atskleidžiama ir teisinė mintis.“ [1, p. 238] A. Goštauto memorialuose, rašytuose karalienei Bonai, matomas susirūpinimas Lenkijos siekiais LDK sujungti į vieną valstybinį darinį. Jis teigia, kad kiekvienos valstybės sandara yra skirtinga, nes tai priklauso nuo savitų tautos papročių ir įgimtų jos polinkių. Taip pat atkreipia dėmesį į vidaus politikos problemas, kylančias dėl LDK sudarančios dvitautės valstybės. „A. Goštauto memorialai rodo jį turėjus tikslą išsakyti nuomonę apie valdžios institucijų santykį abiejose valstybėse ir šitaip daryti įtaką bendro valdovo politikai per jo aplinką.“ [1, p. 239] Atsakas į A. Goštauto nuomonę buvo M. Husoviano poemos „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“ idėjinis turinys. Poemoje Vytauto valdyta LDK parodoma kaip ideali valstybė. Pats poemos pasirodymo faktas leidžia teigti, kad ir Žygimantas Senasis buvo centralizuotos valstybės šalininkas. „Tam tikrų savitos Lietuvos teisinės minties apraiškų, randama ir ispano P. Roizijaus polemikos su iš Rusijos kilusiu lenkų publicistu S. Oževskiu bei jo bendraminčio A. Rotundo darbuose.“ [1, p. 239] Polemikos esmė ta, kad Vakarų Europos humanistų propaguota mintis kurti įstatymus laikantis istorinės Romos įgyvendintų principų, Lenkijoje buvo sutikta itin nepalankiai ir net priešiškai. Lenkijos bajorai „italų teisę“ laikė pavojinga „prigimtai“ lenkų valstybės santvarkai. S. Ožechovskis net būsimajam karaliui Žygimantui Augustui įrodinėjo, kad Lenkijos valstybės tvarka turi būti pagrįsta bajorijos laisve, o tikrieji tėvynės sūnūs privalo nekęsti ir vyti iš šalies visus romėniškosios teisės gynėjus. 1551 m. iš Lenkijos į Vilnių pasitraukęs P. Roizijus kartu su Italijoje mokslus išėjusiu ir valdovo sekretoriumi dirbusiu A. Rotunda įsitraukė į dviejų valstybių teisinės politikos polemiką. Iš romėnų kildinęsi Lietuvos bajorai tikėjo, kad romėnų teisė buvo jų protėvių teisė. Kaip P. Roizijus teigė Žygimantui Augustui, respublika yra visuomenė, „kuri įstatymais ir teisinga teise esti valdoma.“ [1, p. 240] P. Roizijus, kaip teisininkas turėjęs didžiulį autoritetą, 1563 m. išleido studiją „Šventojo Lietuvos tribunolo sprendimai“, kuri jokio atgarsio lenkų kultūroje nesukėlė. A. Rotundas, 1551-1582 m. gyvendamas Vilniuje ir dirbdamas miesto vaitu, parašė publicistinę, o tuo pačiu ir humanistinę Lietuvos istoriją „Lenko pasikalbėjimas su lietuvių“. „Šis darbas lietuvių istoriografijoje įvertintas kaip Lietuvos politinio savarankiškumo manifestas, pagrįstas tautos istorija. Jame iškelta laisva asmenybė-tautos istorijos kūrėja, skelbiama, kad valstybė esanti žmogaus darinys, ir todėl žmogaus protas turįs nustatyti joje egzistuosiančią tvarką.“ [1, p. 240] A. Rotundo nuomone, valdovą turi valdyt ne tik Dievas, bet ir teisė. Jis siekė suderint teisės galią su stipria didžiojo kunigaikščio valdžia. A. Rotundas teigė, kad valstybė sudaryta iš lygiateisių ir laisvų žmonių. Pasak jo, tėvynės gerovė priklauso nuo piliečių dorinės brandos, o laisvė-nuo jų šaunumo. Kai kurios A. Rotundo ir P. Roizijaus mintys įtvirtintos Antrame statute. 1550 m. traktatu „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ į Žygimantą Augustą kreipėsi Lietuvos publicistas Mykolas Lietuvis. Jame jis kvietė valdovą suimti LDK valdžią į savo rankas, pažaboti bajorų savivalę bei įtvirtinti paprotinę teisę. „M. Lietuvio nuomone, tik teisė duodanti tautai valstybės būvį, tačiau įstatymų vykdymą turįs prižiūrėti šalies valdovas.“ [1, p. 241] Jo manymu, stipri, centralizuota Vytauto valstybė turi būti sektinas idealas. Publicistas A. Volanas, vienas iš kalvinizmo ideologų Lietuvoje, įrodinėjo, kad visuomenė sudaryta ne iš luomų, o iš individų, kuriuos gamta sukūrė lygius. Jo nuomone, teisė ir individų visuomenės sutartis yra konstruojantys valstybę visuomeniniai ryšiai. Taip pat jis teigia, kad laisvė-didžiausia žmonijos gėrybė. Ją skyrė į individo įgimtą-prigimtinę teisę ir kuriamą žmonijos bendrijos. Savo veikale „Apie politinę arba pilietinę laisvę“ A. Volanas teigia, kad įstatymas yra Dievo sumanyta dovana žmonėms, o dora, teisingumas ir gėrio supratimas yra Dievo duoti bendrai žmonių sąjungai apsaugoti. Kiekvienoje valstybėje žmogaus gyvybė turi būti apsaugota ir žudikui neprieinama, o turtas neprieinamas grobstyti. Valstybėje A. Volanas mato „tik tris reikalingus luomus-kilmingųjų, miestiečių ir žemdirbių; skirtingas jų užsiėmimas, nevienodas gyvenimo būdas, reguliuojamas skirtingų įstatymų, todėl jie skiriasi vienas nuo kito. Dvasininkijai, kaip luomui, jis neteikė ypatingos svarbos.“ [1, p.244] Teisinės minties koncentruotą plitimą Lietuvoje lėmė tikėjimas, kad „tai vienas iš būdų įveikti valstybingumo silpnėjimą, sukurti darnią teisės sistemą valstybėje, kurioje būtų įtvirtinta sąlyginė luomų lygybė, apgintos valstiečių ir miestiečių teisės, slopinamos bajorų politinės ambicijos, nužiūrėtos iš Lenkijos.“ [1, p. 246] Lietuvių kilmės iš romėnų teorija jau buvo įgavusi tvirtą istorinį pagrindą. „Ši pozicija ne tik kėlė Lietuvos tarptautinį autoritetą antiką gerbiančioje Renesanso epochos Europoje, bet ir grindė lietuvių pasididžiavimą ir pasitikėjimą savo sukurtoje daugiatautėje valstybėje.“ [1, p. 246] „Teisinės minties požiūriu lietuvių kilmės iš romėnų teorija įdomi ir valstybinės kalbos modeliavimo aspektais.“ [1, p. 246] Lotynų kalbos iškėlimas LDK turėjo paskatinti mokslo žmones prisiminti ir tą kalbą, kuri bene labiausiai buvo vartota Lietuvos valstiečių ir miestiečių. Tuo metu mokymas ir mokslas koncentravosi dvasininkų luomo rankose, todėl nenuostabu, kad greta lotynų kalbos „iškilo M. Daukšos lietuvių kalbos žemesniesiems luomams įpilietinimo fenomenas LDK lietuvių žemėse.“ [1, p.247] Jis pritarė italų humanistų minčiai, kad kalba yra esminė tautos ir valstybės atspirtis. M. Daukša vertinamas kaip lietuvių kalbos spausdinto rašto forma įdiegimo LDK viešajame gyvenime pradininkas. TEISĖS FAKULTETO ISTORIJA Universitetuose, įsteigtuose Renesanso laikotarpiu, iš pradžių išliko „viduramžių septynių laisvųjų menų dėstymo sistema“ [1, p. 248] , į kurią teisė nebuvo įtraukta. Teisės mokslas pradėjo rastis tik XIII a. Pirmiausia ji atsirado Bolonijoje, Paryžiuje, kur teisė buvo dėstoma šalia teologijos ir filosofijos. To meto universitetuose buvo mokomasi lotynų ir graikų kalbų, literatūros teorijos, filosofijos, teisės ir tik norint tapti dvasininkais – teologijos. 1544 m. bajorams Lietuvos Brastos seime pareikalavus uždrausti dvasininkams turėti pasaulietines tarnybas ir 1547 m. tai pakartojus Vilniaus seime, atsirado poreikis jaunimui studijuoti ir kitas mokslo šakas. Tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis. Teisės fakulteto atsiradimą skatino ir tai, jog LDK „bajorai turėjo žinoti galiojančius įstatymus, orientuotis šalies vidaus ir užsienio padėtyje“[2, p. 8], nes seimas tuo metu tapo pagrindine valdžios įstaiga, kuri sprendė gynybos, naujų mokesčių nustatymo, santykių su užsieniu klausimus. Todėl jau 1567 m. Vilniuje prie šventų Jonų bažnyčios buvo įsteigta civilinės teisės mokykla, kurioje buvo dėstoma romėnų teisė, Lietuvos Statuto, Saksonijos ir Magdeburgo teisė. Ši mokykla rengė teisininkus praktikus, kurie „dirbo prokuratoriais (gynėjais) ir instigatoriais (kaltintojais)“ [2, p. 8] teismuose ir kitose įstaigose. Civilinės teisės mokykla veikė iki 1571 m. 1579 m. įkūrus Vilniaus akademiją, joje buvo mokoma pagal tradicinę Vakarų programą, tačiau teisės fakultetas nebuvo įkurtas. Šiek tiek teisinių žinių studentai gaudavo iš teologijos kurso. Kanonų teisė buvo siejama ir su moraline teologija. Profesorius Andrius Krugeris skaitydamas teologijos kursą rėmėsi ne tik kanonų bei romėnų teise, bet ir Lietuvos Statuto normomis. Statutu jis rėmėsi tiek nagrinėdamas turto padalijimą, jo paveldėjimą tiek savavališką miško kirtimą, medžioklės ir žūklės svetimoje žemėje draudimą ir pan. Turtingų bajorų vaikai teisė studijuodavo užsienio universitetuose. Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius 1618 m. nusprendė Vilniaus akademiją papildyti Teisės bei Medicinos fakultetais. Tačiau jėzuitų ordino generolas Mucijus Vitelskis, nors ir pritardamas naujų fakultetui įkūrimui, vis dėlto nenorėjo, kad jie būtų universiteto sistemoje. Jis baiminosi, kad „ daugėjant teisės ir medicinos studentų, jie gali atsivežti kenksmingų eretiškų knygų, o pasauliečiai dėstytojai, patys užsikrėtę erezija, gali ją propaguoti ir universitete, o tai reikštų jo sužlugdymą.“ [4, p. 104]. Tik vyskupo Eustachijaus Valavičiaus pastangomis ordino generolas vis dėlto sutiko, kad Teisės ir Medicinos fakultetai būtų organizuojami Vilniaus akademijos sudėtyje. 1622 m. lapkričio 16-19 d. Romoje vykusiame jėzuitų pasitarime Vilniaus akademijos rektoriui Jonui Gruževskui buvo duotas Poin-a-Mousson akademijos statutas, pagal kurį „būtų tvarkomi Teisės ir Medicinos fakultetai Vilniaus akademijoje“ [2, p. 9]. Nors leidimas ir buvo duotas, tačiau Teisės fakultetas nebuvo įsteigtas. Jėzuitų ordinui nepatiko Lietuvos Statutas, įtvirtinęs religijų toleranciją bei vienodą katalikų, stačiatikių ir reformatų teises. Be to, Krokuvos, Poznanės ir Lvovo universitetai buvo priešiškai nusistatę, o tai trukdė plėsti universitetą. Kitos aplinkybės, apsunkinusios Teisės fakulteto įsteigimą buvo personalo stoka, finansinės ir organizacinės problemos. 1641 m. Teisės fakulteto fundatoriumi tapęs LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega išsprendė pagrindinę problemą – algų išmokėjimą profesoriams. K.L.Sapiega paskyrė universitetui Počajevičių dvarą (Oršos pavietą) su 16 kaimų. Per metus iš šio dvaro Teisės fakultetui buvo skiriama 30 tūkstančių auksinų. 1641 m. spalio 11 d. karalius Vladislovas Vaza davė privilegiją Teisės fakultetui įsteigti. Ši privilegija „išplaukė iš K.L.Sapiegos ir jėzuitų susitarimų ir pati tapo vėlesnių sprendimų ir veiksmų pagrindu bei šaltiniu“ [3, p. 83] Teisės fakultetas pradėjo veikti 1644 m., kai į Vilnių atvyko du pirmieji teisės profesoriai pasauliečiai, pakviesti iš Ingolštato universiteto Bavarijoje – Jonas Jurgis Šaueris (kanonų teisės specialistas) ir Simonas Dilgeris (civilinės teises žinovas). „Netrukus

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!