Teisės teorija ir samprata

 I Teisės sampratų įvairovė ir jų ženklai modernioje teisės sampratoje 1. Platusis ir siaurasis teisės sampratos tipai. a) Siaurasis Šiam tipui priklauso teisės mokyklos, teigiančios, kad teisė savo būtimi yra vienarūšė (teigiami vienarūšiai faktai), todėl reikia nustatyti, tik kokie vienarūšiai faktai ją sudaro. Pagal tai, kokius faktus akcentuoja galime skirti 3 pogrupius: • Teisės mokyklos, akcentuojančios teisinę idėją (prigimtinės teisės mokykla, psichologinės teisės samprata, solidarumo teorija), asocijuojasi su aksiologine samprata; • Teisės mokyklos, akcentuojančios teisės normą, t.y. formaliai apibrėžtą elgesio modelį (teisės pozityvizmas, teisės normatyvizmas, marksizmas), asocijuojasi su formaliąja samprata; • Mokyklos, akcentuojančios realius susiformavusius žmonių santykius (įvairios sociologinio-instrumentinio pobūdžio teisės sampratos), asocijuojasi su bihevioristine samprata (realiai forma daro įtaką žmonių elgesiui); b) Platusis Jam priklauso teisės mokyklos, teigiančios, kad teisės neįmanoma apibrėžti per vienarūšius ontologinius faktus, nes teisė per daug sudėtinga. Šios mokyklos analizuoja teisę kaip 2 ar daugiau ontologinių lygmenų sistemą. Į Lietuvos teisės teoriją A. Vaišvila perkėlė tokį teisės supratimą iš Lifšico teisės teorijos ir apibrėžė teisę kaip 3 ontologinių lygmenų visumą. Pagal šiuos autorius reiškinį galima vadinti teisiniu tik tada, jei jis egzistuoja ir kaip teisinė idėja, ir kaip teisės norma, ir kaip teisiniai santykiai. Pagrindinė plačiojo tipo problema, kad skirtingiems teisės ontologiniams lygmenims tirti yra taikomi skirtingi ir dažnai prieštaringi tyrimo metodai, todėl gali būti abejojama tyrimo rezultatu (pvz. teisės normos daugiausia yra tiriamos formaliaisiais loginiais-lingvistiniais tyrimo metodais, o vertybinė teisės analizė tyrėją dažnai perkelia į filosofinę teisės tyrimo sritį taikant spekuliatyvius tyrimo metodus). 2. Pagrindinės teisės sampratos ir jų trumpa charakteristika: • Pozityvistinė. Ideologija, pagrįsta valstybės vaidmens teisėje pabrėžimu. Skirstoma į 2 versijas: anglosaksų (J. Austinas, A. Hartas) ir kontinentinę (M. Bergbohmas, R. Iheringas). Teisiniam pozityvizmui būdingi tokie požymiai: 1) Teisė – valstybės sukurtų normų rinkinys. Pasak J. Austino, teisės norma – bendra, abstrakti suvereno nustatyta elgesio taisyklė, kurios vykdymas garantuotas valstybės prievarta. 2) Teisė tapatinama su įstatymu. Taigi jurisprudencijai nesvarbu, koks teisės normų turinys, todėl viskas, ką valstybė sukuria kaip visuotinai privalomo elgesio taisyklę, yra teisinga ir teisėta. Teisinis pozityvizmas visų pirma orientuotas į teisės įgyvendinimo, o ne teisėkūros poreikius. 3) Teisė griežtai skiriama nuo moralės. Pozityvistai teigė, kad teisės normos gali rasti atramą moralėje ir kad teisė iš esmės gali būti vertinama moralės požiūriu, bet toks teisės vertinimas neturįs poveikio teisės įpareigojimams. Moralės požiūriu neteisingos teisės normos vis tiek yra teisė, nes jos privalomos (teisėtumas = teisingumas). 4) Atribojamos 2 tikrovės sritys: „yra“ ir „privalo būti“, teisė priskiriama būčiai „yra“, kurią galima pažinti loginėmis operacijomis. Būtis „privalo būti“ nėra mokslinio pažinimo objektas, nes grindžiama susitarimais ar kažkieno subjektyviais sprendimais. 5) Nėra vietos klausimui, kokių tikslų turi siekti teisėkūra, teisės aiškinimasis, teisės taikymas, nes toks atsakymas negali būti racionaliai pagrindžiamas. Teisės mokslas turi tirti teisės formą, neieškodamas turinio. Teisės taikymas apsiribojo įpareigojančių normų nustatymu, su šia norma sąveikaujančių faktinių aplinkybių nustatymu, normos aiškinimu ir teisės taikymo akto priėmimu. • Normatyvistinė. Pagrindinis atstovas – H. Kelzenas. Teorija kurta kritikuojant teisinį pozityvizmą ir remiantis neokantizmu. Normatyvizmas – tai metodas, kuris siekia susiaurinti teisės sampratą iki elgesio taisyklės (teisės normos) ir tyrinėti teisę tik logikos ir kalbos požiūriu, nesvarbus nei teisės normų vertingumas ar teisingumas, nei ideologinis, nei etinis ar sociologinis aspektas. Teisė suprantama ne kaip procesas, o kaip statinė normų būtis, kuri prasideda norma ir baigiasi jos taikymu. Siekiama tvarkyti normų tarpusavio santykius, kad jos atitiktų neprieštaringumo, ekonomiškumo, taikymo patogumo, operatyvumo, loginio aiškumo reikalavimus. Teisinių pažiūrų sistemą Kelzenas pradeda įvesdamas pagrindinę normą, kuri suprantama kaip pagrindinis teisės šaltinis, iš kurio išvedami kiti įstatymai. Pagrindinė norma turinti užtikrinti teisės normos vientisumą, veiksmingumą, pakopinę tvarką, kur žemesnės normos išvedamos iš aukštesniųjų. Normatyvizmas prisidėjo prie formalių teisės požymių išskyrimo ir šitaip darė teisę praktiškai patogesnę ir operatyvesnę. • Prigimtinė. Tai doktrina, liudijanti metodologinį teisinės minties posūkį nuo teocentrizmo prie antropocentrizmo, t.y. teisės šaltinis iš Dievo valios perkeliamas į žmogų, jo prigimtį ir interesus. Istoriniu požiūriu prigimtinės teisės koncepcija randama įvairiose žmonijos raidos etapuose: senovės Graikijoje, Romoje, Rytų kultūrose, viduramžių krikščionybėje (skotizmas, tomizmas), renesanso epochoje, po II pasaulinio karo. Į prigimtinę teisę atsigręžiama, kai pozityviąją teisę ištinka moralinė krizė. Prigimtinės teisės šaltinis yra žmogaus ir visuomenės prigimtis, teisė egzistuoja objektyviai ir negali būti žmogaus tikslinės veiklos rezultatas. Prigimtinė teisė – vienas iš kriterijų vertinti pozityviosios teisės turinį ir valstybės veiklą apskritai žmoniškumo požiūriu. Pagal kintamumą ši doktrina skirstoma į 2 tipus: 1) statiškoji koncepcija (skelbė, kad prigimtinės teisės turinys nesikeičia, o papročiai yra religinio pobūdžio); 2) kintamojo, dinaminio turinio koncepcija (pripažįsta, kad prigimtinės teisės turinys pavaldus kitimams, nes orientuotas į atitinkamos specifikos kultūrą, istorinių materialiųjų sąlygų visumą). Pagal pobūdį: 1) materialioji (formuluoja labai abstrakčias vertybes, kurias, kad būtų teisinga, turi realizuoti pozityvioji teisė); 2) procedūrinė/formalioji (formuluoja tam tikras pozityviosios teisės kuriamas procedūras, kuriomis turi reikštis pozityvioji teisė, žymiausia L. Fullerio versija). Pagal šaltinį: 1) natūralistinė (prigimtinė teisė kyla iš žmogaus); 2) viršgamtinė (iš Dievo valios). • Marksistinė. Teise gali virsti ne bet koks interesas, o tik disponuojamas socialine jėga. Teigiama, kad visi žmonės, neturintys privačios nuosavybės, nedalyvauja kuriant teisę, (teisė kyla iš žmonių materialinių interesų ir nuosavybės santykių) ir siekiama tokią padėtį pakeisti. Sakoma, kad ne visuomenė turi remtis įstatymais, o šie visuomene. Siūloma panaikinti klasinės teisės egzistavimą, kuri prievartos priemonėmis įtvirtina vienos klasės viešpatavimą kitai. Išnykus privačiai nuosavybei, darbas tapsiąs laisvas nuo išnaudojimo ir todėl nereikėsią tokios teisės, kuri gina išnaudotojų klasėms naudingą socialinę tvarką. K. Marksas panašiai kaip ir I. Kantas teisės tikslu buvo linkęs laikyti žmogaus išsilavinimą. Jis rėmėsi pozityviąja teise, bet kartu ir bandė įgyvendinti pagrindinius prigimtinės teisės principus. • Teisė, kaip jėga gaunamas interesas. Tai viena iš seniausių teisės teorijų, ją sukūrė senovės graikai, o naujaisiais laikais įgyvendino lenkų teisininkas L. Gumplovičius. Teigiama, kad valstybė ir teisė – tai organizacinės priemonės įgyvendinti stipriųjų valią, paversti jų interesą visai visuomenei privalomo elgesio taisykle. Remiantis prievarta visuomenėje nusistovi tam tikra santvarka, kuri įkūnija skirtingą nugalėtojų ir pralaimėjusių, arba valdančiųjų ir valdomųjų teisinę padėtį. Šių grupių interesai derinami ne kompromiso būdu, o paneigiant vienos grupės interesą kitos naudai. Vėliau tokia smurtu nustatoma tvarka tampa teise. Svarbu tai, kad teisė išvedama ne iš bet kokio intereso, o tik iš tokio, kuris konkrečiu istoriniu momentu turi jėgos persvarą. • Psichologinė. Viena iš labiausiai paplitusių aksiologinės krypties teorijų, paplitusi XX a. pr., pradininkas - L.I.Petražickis. Teisės normos, kaip draudimai ir paliepimai, yra tik žmonių išgyvenimų atspindys. Juridiniai santykiai tarp dviejų subjektų, susijusių pareigomis, kur vienas iš subjektų teisę reikalauti atlikti šias pareigas, o kitas turi pareiga įvykdyti šiuos reikalavimus – tai, pagal psichologinę teoriją, yra teisinių santykių esmė. L.I.Petražickis skirsto teisę į autonominę ir į pozityvią. Autonominė teisė sukuria išgyvenimus, atsiradusius iš vidinio sąžinės balso. Pozityvioji teisė atsiranda tuomet, kai ji pagrįsta kitų autoritetu ir normatyviniu aktu. Intuityviai teisei charakteringa individuali laisvė ir besikeičiantis skirtingumas. Pozityvi teisė sugeba kurti juridinius nurodymus, privalomus visiems teisės subjektams. L.I.Petražickis pagrindžia, kad teisė atlieka skirstomąją ir organizuojamąją visuomeninę funkciją. Skirstomosios funkcijos turinys pasireiškia tuo, kad teisinė mintis skirsto materialines vertybes tarp individų ir jų sąjungų, ji taip pat suteikia piliečiams idealias gėrybes: asmens neliečiamybę, sąžinės laisvę, žodžio laisvę ir kitas. Teisės organizuojamosios funkcijos esmė yra teisės subjektams suteikta vykdomoji teisė. • Sociologinė teisės mokykla. Susiformavo XX a. pr., teisės kilmę sieja su pragmatizmu, su visuomenei iškylančiais poreikiais reguliuoti tam tikrus socialinius santykius. Sociologinės teisės mokyklos įkūrėjas – vokietis F. Listas, jis teigia, kad teisės, kaip ir kitų socialinių reiškinių vertingumą lemia tai, kiek ji naudinga bei taikytina teisinėje praktikoje. Teisė tėra tik socialinė technika, ji turi vienodai tarnauti visoms visuomenės klasėms, o galiojantys teisės aktai visada turi atitikti ekonomines ir socialine šalies sąlygas. • Gyvoji teisė. Teisė aiškinama ne kaip abstrakčių elgesio normų sistemą, o kaip gyvąją socialinę tvarką, kaip konkrečių teisinių santykių tinklą. Todėl teisės pažinimas prasideda ne nuo konkrečių įstatymų, o nuo konkrečių visuomenės santykių, nuo realaus gyvenimo. Pasak E. Erlicho įstatymų leidėjas ne sukuria naują elgesio normą, o tik fiksuoja ją po to, kai ji jau susiformavo žmonių santykių praktikoje. Jei teisė išvedama iš realiai besiklostančios žmonių santykių tvarkos, tai tokios elgesio taisyklės negali būti nefunkcionalios, neveikiančios. Teisė čia netapatinama su įstatymu, todėl ji laisva nuo tekstocentrizmo. • Teologinė teisės kilmės teorija. Teisė yra ne žmogaus, o dieviškojo intereso pavertimas elgesio taisykle. Teigiama, kad teisės paskirtis saugoti ne tik stipriųjų, bet visų žmonių interesus, todėl toks principas negali kilti iš žmonių, kurie iš prigimties yra egoistai. Todėl teisė – ne žmonių kūrinys, o dievų dovana. Šioje sampratoje vertinga tai, kad teisė egzistuoja šalia žmogaus valios tam, kad jį saistytų, varžytų, likviduotų savivalę, skatintų žmones socialinei taikai. Kas paklūsta Dievui, tas paklusta ir jo kūriniui teisei, jai reiktų paklusti ne todėl, kad garantuojama prievarta, o todėl, kad remiasi didžiausiu moraliniu autoritetu. Taigi teisė sutapatinama su morale, o ši samprata itin veiksminga religinėje visuomenėje. • Realistinė teisės samprata arba R. Jėringo „interesų jurisprudencija“. Samprata atsirado kaip opozicija teisės kildinimui iš tautos dvasios. R. Jėringas iškėlė žmogaus veiklą: teisė atsirandanti kuriant konkretų žmogaus teisių apsaugos ir įgyvendinimo mechanizmą (pagrindiniai 2 teisės elementai). Žmogus gimstąs be teisių, todėl privaląs ja įgyti kovodamas su kitais individais, trukdančiais jam įgyti subjektinę teisę ir ja naudotis. Visi didieji pokyčiai istorijoje įgyvendinti kovojant. Sampratai būdingi požymiai: 1) Teisė nagrinėjama atsižvelgiant į glaudžią jos sąveiką su kintančiais žmonių interesais, šiems kintant, keičiasi ir teisė. 2) Autentiškas teisės egzistavimo būdas – nuolatinė individo kova dėl savo subjektinių teisių. 3) Teisė be valstybės yra niekas. 4) Struktūros požiūriu teisė aiškinama kaip teisių ir pareigų vienovė. • Teorijos, kildinančios teisę iš priešingų interesų kompromiso. Atsirado kaip opozicija teisei, kaip jėga gaunamam interesui. Šių teorijų bendras bruožas – dalyvauti nustatant visuotinai privalomo elgesio taisyklę gali bet kurios socialinės grupės interesas, derindamas su kitų socialinių grupių interesais kompromiso pagrindu. Prie tokių teorijų priskiriamos visuomenės sutarties, solidarumo, socialinės priklausomybės (funkcijų) teorijos. 3. Teisės sampratų klasifikacijos: a) sampratų klasifikacija pagal jų ontologinę prigimtį: • teisės teorijos, akcentuojančios idėjinį lygmenį (teologinė teisės kilmės teorija, prigimtinės teisės teorija, psichologinė teisės samprata); • teisės teorijos, akcentuojančios norminį lygmenį (teisinis pozityvizmas, teisinis normatyvizmas, marksizmas); • teisės teorijos, absoliutinančios realųjį teisės lygmenį (gyvoji teisė (E. Erlichas), sociologinio pobūdžio sampratos). b) teisės sampratų klasifikacija pagal jų tyrimo metodologiją: pozityvistiškai ir nepozityvistiškai tiriama teisė: • pozityviškai – taikant empirinius teisės tyrimo metodus (analizuojami įstatymų tekstai, teismų sprendimai) • nepozityviškai – taikant spekuliatyvius, filosofinius tyrimo metodus (priklauso tradicinės prigimtinės teisės mokyklų grupė) c) teisės sampratų klasifikacija pagal visuomenės ir teisės santykį • etatistinė teisės samprata. Išreiškiama schema: Visuomenė  Valstybė  Teisė – teisę kuria valstybė; Etatizmo koncepciją labiausiai išvystė teisinio pozityvizmo teorija. Pagal ją teisė yra teisės normos išreikštos valstybės aktuose. Žmogaus vaidmuo pasyvus, jis tik privalo paklusti valstybės išleistiems aktams ir negali pats veikti teisės. Teisė yra valstybės valios pasireiškimas. Ši koncepcija pateisina diktatūrą ir valstybė pati nustato individo valios ir laisvės ribas, normas. Teisė yra apibrėžiama kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų, visiems privalomų, formaliai apibrėžtų, prireikus valstybės prievarta garantuojamų, visuomeninių santykių dalyvių elgesio sistema. Etatistinė koncepcija dar vadinama institucine teisės samprata, kai teisė apibūdinama remiantis savo struktūra. Teisės efektyvumo problema, taip pat įstatymų leidybos kritika sąlygojo šiuolaikinės teisės sampratos atsiradimą. Ji teigia, kad teisė yra ne tik teisės normos, bet ir teisiniai santykiai. Pagal etatistinę sampratą: 1) Teisė yra valstybės politikos įgyvendinimo priemonė. Pagal tai teisė suprantama kaip normų visuma, kurios nustatytos valstybės kaip įstatymai, t.y. rašytiniai normatyviniai aktai. 2) Įstatymai galioja nuo tada, kai jie oficialiai priimami ir galioja iki tol, kai jie oficialiai panaikinami. 3) Valstybė savo prievarta garantuoja įstatymų laikymąsi; 4) Teisininkų veikla apribota tik teisės normų taikymo problemomis. Teisės kūrimas į teisininkų veiklą neįeina. Į šią sampratą įeina tokios teisės teorijos: 1) teisinis pozityvizmas, 2) filosofinis pozityvizmas, 3) Hėgelio etatizmas, 4) marksistinis materializmas, 5) normatyvizmo teorija. • sociatarinė teisės samprata. Išreiškiama schema: Visuomenė  Teisė  Valstybė – visuomenė kuria teisę, o teisė kuria visuomenę; Teisė suprantama kaip normos, kurias nustato ne valstybė, o visuomenė, kurios atsiranda susidūrus žmonių interesams. Ji remiasi prigimtinės teisės teorija, t.y. tikėjimu, kad yra aukštesnė visuomeninė jėga. Valstybė turi užtikrinti visuomenės sukurtą teisę ir paklusti jai, todėl teisė ir norminis aktas nesutampa. Svarbus individo vaidmuo – jis teisės kūrėjas. Svarbiausia problema – prigimtinių ir politinių teisių suderinimas. Teisė – tai normos, garantuojančios visos visuomenės narių prigimtinių teisių ir laisvių įgyvendinimą, nepažeidžiant kitų visuomenės narių tokių pat interesų. Neteisingas norminis aktas nėra teisė. Įeina tokios teisės teorijos: 1) prigimtinės teisės teorija, 2) istorinė, 3) psichologinė, 4) instrumentalistinė, 5) teologinė. 4. Teisės socialinė paskirtis (teisės kūrimo tikslas). Būti nuolatiniu patikimu reguliavimo ir gynybos mechanizmu, garantuojančiu visuomeninių santykių dalyviams ir jų kolektyvams teisėto elgesio erdvę greta ekonominių, bendrųjų socialinių ir psichologinių reguliatorių ir stimulų visoje materialiųjų ir dvasinių interesų sistemoje. Būtini 2 teisės sampratos elementai: • Norminis teisės pobūdis (teisės buvimas ir paskirtis – normuoti ir tvarkyti visuomeninius santykius); • Svarbiausias šio tvarkymo dalykas – įtvirtinti autonomiškos asmenybės laisvę, teisiškai leistino elgesio erdvę. 5. Teisės socialinės paskirties ir teisės funkcijų sąveika. Teisės socialinė paskirtis reguliuoti žmonių elgesį, ginti teisėtus jų interesus, sudaryti teisėto elgesio erdvę. O teisės funkcijos – būdai ar kryptys tai įvykdyti. Taigi matome, kad teisės funkcijos lyg ir yra socialinės paskirties poaibis, t.y. jos išplaukia iš socialinės paskirties. 6. Pagrindinės teisės funkcijos. Teisės funkcijos – tai teisės poveikio žmonių elgesiui kryptys ar būdai. Skiriamos tokios pagrindinės teisės funkcijos: a) Reguliavimo funkcija. Tai pagrindinis teisės poveikio žmonių santykiams būdas, kai asmens teisės (vertybės) saugomos nustatant vienam teisinio santykio dalyviui teisę į tam tikrą vertybę, o kitiems asmenims nustatoma pareiga susilaikyti nuo žalingo elgesio tų vertybių turėtojo atžvilgiu arba atlikti jam pozityvius veiksmus. Šios funkcijos turinį sudaro teisiniai imperatyvai – leisti (teisnumo suteikimas) ir įpareigoti (pozityvios ar negatyvios pareigos vykdymo būtinybė). Tai reiškia, kad reguliavimo funkcija siekiama apsaugoti asmens teises tokiu būdu, kad, leidžiant asmeniui naudotis tam tikru gėriu, jis kartu įpareigojamas tai daryti nevaržydamas kito asmens teisių. Šia funkcija teisė orientuojasi į žmogaus protą ir valią. b) Priešingų interesų derinimo, arba socialinio kompromiso, funkcija. Tai tik demokratinės teisės funkcija, kuri nurodo reguliavimo funkcijos pobūdį; socialiniai santykiai reguliuojami ne bet kaip, o derinant priešingus teisės subjektų interesus, neleidžiant nė vienam iš jų per daug įsigalėti kitų socialinių grupių interesų ignoravimo, siaurinimo sąskaita. Tokiu reguliavimu pasiekiamas priešingų interesų kompromisas ir šitaip garantuojama vienoda visų visuomenės narių teisės apsauga. Šią funkciją vykdančios teisės veiksmingumui užtikrinti tada reikia minimalios teisinės prievartos, nes čia siekiama įtvirtinti visuomenėje ne viešpatavimo, o santarvės ir bendradarbiavimo santykius. c) Valstybės prievartos (sankcijų) legalizavimo ir normavimo, arba represinė, funkcija. Ši funkcija nustato pobūdį ir mastą valstybės prievartos (sankcijos), kurią leidžiama taikyti už reguliacinių teisės normų nustatomų įpareigojimų, draudimų nevykdymą. Jos esmę pirmiausiai sudaro imperatyvas – bausti. d) Informavimo funkcija. Priklauso prie pagrindinių teisės funkcijų, nes susijusi su privalomu (būtinu) teisės normų paviešinimu (promulgacija): galioja tik paskelbti įstatymai. Nepaskelbtas įstatymas neįpareigoja. Tai teisės viešumo principo įtvirtinimas Konstitucijos lygiu. Ši funkcija nurodo, kokio elgesio reikalauja konkreti teisės norma ir kokios sankcijos bus taikomos tiems, kurie naudosis tam tikromis teisėmis ir nevykdys joms nustatytų pareigų. e) Auklėjamoji, arba teisės pažeidimų prevencijos, funkcija. Tai tarsi visų teisės funkcijų apibendrinimas, ji skatina asmenį apmąstyti tą žalą, kurią jis patirs nepaklusdamas teisės imperatyvams, taip pat tą bendrą naudą, kurią jam garantuoja teisėtas elgesys. Tai skatina asmenį elgtis teisėtai, ugdo jo gebėjimą gyventi santarvėje su artimu ir t.t. Teisės funkcijos neveikia ir negali pasiekti teisei keliamų tikslų pavieniui. Jos veikia tik tarpusavyje sąveikaudamos ir viena kitą papildydamos bei garantuodamos. Šioje teisės funkcijų sistemoje teisinio reguliavimo funkcija yra centrinė, ji integruoja, palenkia savo reikmėms visas kitas teisės funkcijas; šios tik padeda reguliavimo funkcijai ir užtikrina jos veiksmingumą. 7. Žmogaus teisės kaip pagrindinis socialinės paskirties objektas: sąvoka, istorinė raida, klasifikacija. Sąvoka. Žmogaus teisės – tai jo ir visuomenės abipusio įsipareigojimo santykis naudotis savo vertybėmis nedarant žalos kito asmens vertybėms. Istorinė raida. Pagrindinės žmogaus teisės yra įtvirtintos visų šalių konstitucijose ir tarptautinėse sutartyse, taip pat Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, priimtoje JT Generalinės asamblėjos 1948 m. Klasifikacija: a) Natūralistinis požiūris. Jis pripažįsta, kad žmogaus teisės ir jų įgyvendinimas priklauso asmeniui nuo gimimo, kad jos nuo valstybės nepriklausomos ir neatimamos. Valstybė ir visuomenė privalančios jas saugoti, lemti jų įgyvendinimą. Šis požiūris būdingas demokratinėms visuomenėms ir valstybėms. b) Pozityvistinis požiūris. Jis teigia atvirkščiai – žmogaus teisės kylančios iš valstybės, ši savo nuožiūra jas žmogui suteikia, nustato jų apimtį, o panorėjusi gali jas taip pat savo nuožiūra susiaurinti, o kai kurias visiškai likviduoti, t.y. žmogus iš prigimties neturi jokių teisių. Šis požiūris būdingas autoritarinėms, totalitarinėms valstybėms ir ekonomiškai atsilikusioms valstybėms, kur asmuo nepajėgia be valstybės ar visuomenės paramos garantuoti bent minimalios savo teisių apsaugos. Abi šios pažiūros yra vienpusiškos ir nepakankamos: žmogaus teisių neatimamumas gali nederėti su gyvenimo realijomis, bet kartu ir negali būti teigiama valstybės pirmenybė prieš asmenį. Tiesos reikia ieškoti integruojant šias pažiūras. II Teisinis reguliavimas kaip socialinio reguliavimo rūšis. 1. Socialinio reguliavimo sąvoka ir priežastys Socialinis reguliavimas – tai poveikio žmonių elgesiui darymas tokiomis priemonėmis kaip: moralė, etika, papročiai, techninės normos, teisės normos ir principai. Reguliuoti žmonių elgesį svarbu todėl, kad būtų suderinti bendri interesai, ginamos individo teisės, nustatomos žmonių teisės ir pareigos. 2. Teisinio reguliavimo sąvoka Tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai poveikis žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis ir teisės principais. Šiuo modeliavimu daromas tiesioginis poveikis žmonių elgesiui, tas elgesys ir visa visuomenės raida kreipiami įstatymų leidėjui norimų vertybių linkme. Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos. Klasinėje teisiniu reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei – primesti prievoles, t.y. tokius įpareigojimus, kurių vykdymas nesukuria jiems proporcingų teisių. (Tokiu „teisiniu“ reguliavimu įtvirtinama vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas.) Demokratinėje valstybėje teisiniu reguliavimu siekiama užtikrinti visų visuomenės narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę. 3. Teisinis reguliavimas socialinio reguliavimo sistemoje Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą, t.y. išaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo priemonėmis. 4. Teisinio reguliavimo ribos (teisinio reguliavimo sfera) ir joms darantys įtaką veiksniai Objektas. Teisinio reguliavimo objektas – tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės normomis. Socialinis elgesys – tai žmonių tarpusavio santykiai, kurių pagrindu žmonės siekia apsaugoti ir įgyvendinti savo teises ir interesus. Teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius: apsaugoti ir įgyvendinti žmogaus teises. Objekto priklausomybė nuo teisės sampratos. Teisinio reguliavimo apimtis tiesiogiai priklauso nuo teisės sampratos pobūdžio: 1) Jeigu remsimės normatyvistine teisės samprata, kuri teisę tapatina su įstatymu, tai teisinio reguliavimo sritis bus apribojama tik įstatymo nurodymais. Teisinis reguliavimas tada gali skverbtis į žmonių elgesį tiek, kiek įstatymų leidėjas laiko reikalinga. Todėl objekto požiūriu normatyvistinis teisinis reguliavimas gali būti visuotinis, o metodo požiūriu – imperatyvus. 2) Bet jeigu remsimės pilietine (demokratine) teisės samprata, kuri pripažįsta prigimtines žmogaus teises ir iš jų išplaukiantį asmens teisių autonomiškumą, tai teisinis reguliavimas negalės būti visuotinis. Tada turėsime pripažinti, kad yra privatus žmogaus gyvenimas, kuris sudaro asmens neliečiamumo sritį. Be to, dar turėsime pripažinti esant ir tokį teisinį reguliavimą, kai patiems piliečiams suteikiama teisė riboti savo elgesį vienas kito atžvilgiu. Čia teisinis reguliavimas negali būti visuotinis. Teisinio reguliavimo metodas priklauso ir nuo valstybės vaidmens konkrečioje visuomenėje. Juo labiau valstybė kišasi į žmonių santykius, tuo didesnis teisinio reguliavimo imperatyvumas. Ir atvirkščiai – juo mažesnis suvalstybinimo laipsnis tuo didesnis piliečių elgesio dispozityvumas. Teisė reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius, nes galioja principas: smulkmenomis įstatymas ir teisėjas neužsiima. Todėl teisė nereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų, sporto, žaidimų (išskyrus azartinius), kai kurių šeimos vidaus santykių, nes tai nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi santykiai. Griežtas teisės normų kišimasis į asmeninius reikalus kartu būtų ir asmens teisių autonomiškumo paneigimas, formuotųsi nuostata, kad asmuo negali savo nuožiūra disponuoti jokiomis savo teisėmis. Tai reikštų kraštutinį, totalitarinį režimą, ištisai valdantį asmenį. Pats asmens autonomiškumo pripažinimas jau tampa prielaida, kad teisinis reguliavimas negali būti pernelyg platus; turi būti nustatoma bent orientacinė riba, kuri saugotų asmens teisų autonomiškumą ir neleistų į tą sritį įeiti valstybės vykdomam teisiniam reguliavimui. 5. Teisinio reguliavimo metodas: imperatyvus ir dispozityvus Teisinio reguliavimo objektas rodo, kokius socialinius santykius reguliuoja konkreti teisė, o teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiu būdu ji šitai daro. Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Įstatymų leidėjas, siekdamas sukurti naujus visuomeninius santykius, gali suformuluoti vieną iš trijų paliepimų arba įvairiai juos derinti tarpusavyje: 1) Elkitės tik šitaip (įpareigojimas elgtis tik nurodytu būdu); 2) Taip nesielkite (įpareigojimas susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, kuriais gali būti pažeidžiamos kitų asmenų teisės); 3) Elkitės taip, kaip manote esant reikalinga (leidimas visuomeninio santykio dalyviams savo nuožiūra nusistatyti teises ir pareigas). Tai pagrindiniai teisinio reguliavimo būdai, kurių derinimas kaip tik ir sudaro teisinio reguliavimo metodą. Išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: • Imperatyvusis – jo esmę sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Jo esmė: kas nurodyta teisės normose tą ir reikia daryti; kas daugiau, tas – už įstatymo ribų ir draudžiama. Čia galioja principas: viskas, kas nėra tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Neleidžiami nukrypimai nuo teisinių imperatyvų. Visuomeniniai santykiai čia negali atsirasti anksčiau negu juos leidžianti teisės norma. Šiuo metodu paprastai naudojasi administracinė ir baudžiamoji teisė. • Dispozytivusis – jo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąveika. Siekiama reguliuoti pagrindines visuomeninio santykio elgesio kryptis, bendras elgesio ribas. Čia vyrauja principas: viskas, ko nedraudžia įstatymai, leidžiama. Tai konstitucinis principas: „naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių“. Visuomeniniai santykiai čia atsiranda anksčiau už teisės normą. Šis metodas vyrauja privačioje teisėje. Kiti teisinio reguliavimo metodai: • pagyrimas – būdingas darbo teisei (įvairios premijos), galimas ir administracinėje teisėje (normos nustatančios piliečių apdovanojimo ordinais ir medaliais tvarką ir pan.) • šalių lygiateisiškumo ir autonomijos metodas – būdingas proceso šalių teisei, kur ieškovo ir atsakovo, kitų teisminio tyrimo dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu yra tokia pati. 6. Teisinio reguliavimo stadijos, subjektai Laiko požiūriu galima išskirti dvi teisinio reguliavimo stadijas: 1) Teisės subjektų teisinės padėties (teisinio statuso) pirminis nustatymas (bendrasis teisinis reguliavimas). Šioje situacijoje konstitucija ir kiti įstatymai nustato pradinę visiems piliečiams vienodą teisinę padėtį (teises ir pareigas). Valstybės institucijų teisinė padėtis – tai jų kompetencija (gauti įgaliojimai, jų naudojimo tvarka ir ribos), apibrėžta įstatymų. 2) Asmens įsitraukimas į teisinius santykius siekiant pačiam plėsti ar siaurinti savo teises (individualusis teisinis reguliavimas). Asmuo, prisiimdamas naujų pareigų artimui, plečia savo teisinę padėtį, o atsisakydamas vykdyti tam tikras pareigas, siaurina savo teises. Teisinio reguliavimo subjektai: asmuo ir valstybė. Teisinis reguliavimas nėra vien valstybės monopolis, o vyksta sąveikaujant valstybės ir pačių asmenų valiai. 7. Pirminis teisinis reguliavimas ir antrinis teisinis reguliavimas Pirminis teisinis reguliavimas – kai valstybė nesikiša į žmonių santykius (testamentai, sutartys...). Antrinis teisinis reguliavimas – kai valstybė kišasi į reguliavimo sferą (BK...). III Teisės normos socialinių normų sistemoje 1. Socialinės ir techninės normos: panašumai ir skirtumai a) Panašumai. 1) Ir socialinės, ir techninės normos yra elgesio modeliai, su kuriais žmonės derina savo elgesį. b) Skirtumai. 1) Techninės normos yra rekomendacinio, patariamojo pobūdžio. Socialinės normos yra privalomos jų adresatams. Pavyzdžiui, korporatyvinių normų, kurios yra socialinių normų dalis, turi laikytis visi tam tikros organizacijos nariai. 2) Vadovaudamiesi techninėmis normomis žmonės tiesiogiai dalyvauja materialinių vertybių gamybos ir kai kurių dvasinių vertybių kūrimo procese, socialinės normos vėlgi yra susijusios su žmonių santykiais, tiesiogiai jos nedaro įtakos nei dvasinių, nei materialinių vertybių kūrimui. 3) Reguliavimo objektas. Socialinės normos reguliuoja žmonių tarpusavio santykius, o techninės – žmonių santykius su gamta, darbo įrankiais ir technologijomis. Techninės normos išdėstytos įvairiose naudojimosi instrukcijose. 4) Kūrybos subjektas. Technines normas kuria konkretūs tam tikros srities specialistai, o socialines normas – tam tikras žmonių kolektyvas: valstybė, tauta korporacija. 5) Formuluojamos elgesio taisyklės pobūdis. Socialinės normos reiškia bendrą subjektyviai privalomo elgesio taisyklę, o techninės normos – objektyviai privalomo elgesio taisyklę, pagrįstą būtina gamtos reiškinių priklausomybe. 6) Poveikio už taisyklės nesilaikymą pobūdis. Pažeidus techninę normą tuoj pat arba vėliau neišvengiamai atsiranda neigiamų padarinių. Tuo tarpu pažeidęs socialinę normą, pažeidėjas gali ir nesulaukti valstybinio ar visuomeninio poveikio, jeigu nebus nustatytas ir patrauktas teisinėn arba korporacinėn atsakomybėn. 2. Socialinės normos sąvoka Socialinė norma – tai elgesio taisyklė, kuri skirta žmonių tarpusavio santykiams norminti (reguliuoti) ir kurios vykdymas garantuotas santykio dalyvių abipuse nauda, taip pat valstybinio arba visuomeninio poveikio priemonėmis. 3. Socialinių normų rūšys: Moralės, papročių, visuomeninių organizacijų (korporatyvinės), teisės. 4. Teisės normų ir moralės sutampantys ir besiskiriantys požymiai Moralė – tai vidinis žmogaus įsitikinimas gerbti kito žmogaus interesus (teises) ir kartu savanoriškas tokios pagarbos reiškimas. Teisės ir moralės normos sutampa tokiais požymiais: 1) Ir vienos ir kitos yra socialinio žmogaus elgesio reguliatoriai. 2) Teisės ir moralės normos dažnai yra to paties turinio ir turi tą patį tikslą. T.y. išreiškia žmonių interesus, poreikį juos apsaugoti nuo individų tarpusavio agresijos, siekia žmonių tarpusavio pagarbos ir socialinės santarvės bei rimties. Teisė sutampa su morale tais atvejais, kai išreiškia vienodą pagarbą konkretaus santykio dalyviams – visų asmenų formaliąją lygybę, socialinį kompromisą. Teisės normų ir moralės normų skirtumus lemia tokie požymiai: a) Kilmė. Moralės normos formuojasi priklausomai nuo to, koks socialinių jėgų santykis susiklosto visuomenėje, o jo pagrindu – ir atitinkamos pažiūros į gėrį ir blogį, į garbę, teisingumą. Moralės normos tampa elgesio taisyklėmis tik kai visuomenės narių dauguma įsisąmonina jų reikšmingumą ir ima pagal jas norminti kasdienį savo elgesį. Tuo tarpu teisės normas paprastai leidžia valstybė ir todėl jos iš karto pasidaro visiems privalomos. b) Reguliavimo apimtis. Teisės normos reguliuoja svarbiausius žmonių santykius, be to tik tuos, kuriuos galima išoriškai kontroliuoti ir kuriuose slypi potenciali būtinybė užtikrinti paliepimų vykdymą prievarta. Moralės normos gali reguliuoti tokius santykius, kurie nepatenka į teisinio reguliavimo lauką (meilės, draugystės ir kt.). moralės normos reguliuoja daugiau visuomeninių santykių negu teisės normos. Teisė yra moralės dalis, kuri paversta visuotinai privalomo elgesio taisykle ir galiausiai garantuojama valstybės prievarta. c) Elgesio taisyklės (teisių ir pareigų) detalizavimo laipsnis. Teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, suformuluotos, išvardijami teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo pagrindai, tuo tarpu moralės normoje gali būti išsakoma tik bendra pareiga. d) Normos išraiškos forma. Moralės normos nefiksuotos specialiuose valstybės aktuose, neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus. Teisės normos, atvirkščiai, yra suformuluotos oficialiuose valstybės aktuose ir sudaro vientisą sistemą, kad jų būtų paprasčiau laikytis. e) Būdai, kuriais užtikrinamas teisės normų ir moralės normų vykdymas. Teisės normų vykdymas užtikrinamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų – pačių piliečių vidiniu įsitikinimu, abipuse nauda ir visuomeninio poveikio priemonėmis. 5. Teisės normų ir korporatyvinių normų santykis Korporacijų normos skiriasi nuo teisės normų subjekto atžvilgiu: teisės normas išleidžia valstybė, o korporacijų – konkreti korporacija ar jai atstovaujanti valdyba. Šios normos skiriasi ir reguliavimo apimties požiūriu – teisės normų privalo laikytis visi Lietuvos gyventojai, taip pat ir užsieniečiai esantys Lietuvos teritorijoje, o korporacijų normų – tik konkrečios korporacijos nariai. Teisės normų vykdymą galiausiai garantuoja valstybės prievarta, o korporacijų normų garantas yra nauda, kurią asmuo gauna laikydamasis korporacijos normų. Teisės normos ir korporacijų normos sutampa tik elgesio taisyklės formulavimo požiūriu: korporacijų normos taip pat yra formaliai apibrėžtos (išdėstytos raštu), jos sudaro tam tikrą sistemą, kuri įvardijama kaip tos korporacijos įstatai, statutas ar nuostatai. Juose yra fiksuojami organizacijos tikslai, jos valdybos ar tarybos kompetencija, įstojimo į organizaciją tvarka, narių teisės ir pareigos. 6. Teisės normos kaip logikos kategorija Teisės norma turi atitikti protingumo kriterijų, t.y. turi būti logiška, įgyvendinama. Logine teisės norma reikėtų laikyti elgesio modelį, išvedamą loginiu būdu, preziumuojant, kad loginės normos elementai neveikia visi vienu metu ir kad tokia norma formuluoja nurodymus, keičiančius vienas kitą. 7. Teisės normos ir kitos socialinės normos: bendrieji ir skiriantys požymiai Iš esmės tokie patys kaip ir teisės ir moralės normų bendrieji ir besiskiriantys požymiai (žr. 4 punktą). Nuo kitų socialinių normų teisės norma skiriasi tuo, kad jos laikymąsi užtikrina pati valstybė, taikydama tam tikras poveikio priemones. Beje, ir kitos visuomenėje veikiančios socialinės normos yra ir turi būti paremtos tam tikra išorine jėga, nes elgesio taisyklė išreiškia ne ką kita, o reikalavimą. 8. Teisės normos formalieji požymiai a) Norminamasis pobūdis. Jis reiškia, kad teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę. Tai kyla iš artimiausios pačios teisės normų paskirties – būti teisinio reguliavimo priemone. O reguliuoti žmonių elgesį – tai nustatyti jiems teises ir pareigas, tų teisių ir pareigų tarpusavio santykį. b) Formalusis apibrėžtumas. Šis požymis teigia, kad teisės normos turi būti formaliai apibrėžtos. Terminas „formaliai“ informuoja, kad teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose, valstybės išleistuose, teisės aktuose. O terminas „teisės normos apibrėžtos“ reiškia, kad jose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė – kokio elgesio reikalaujama ir koks elgesys legalizuojamas bei draudžiamas. c) Visuotinis privalomumas. Kad realiai veiktų žmonių elgesį, teisės normos turi būti visiems vienodai privalomos. Tai reiškia, kad teisės imperatyvams privalo paklusti ir tie, kurie jiems pritaria, ir tie, kurie nepritaria. Privalomumas garantuoja teisės normų gyvybingumą, funkcionalumą, veiksmingumą. d) Sistemingumas. Reiškia, kad teisės normos egzistuoja ne kaip mechaninė normų krūva, o kaip organiška jų sąsaja, kai visos teisės normos tarpusavyje susijusios vidiniu ryšiu – viena kitą papildo, parengia, garantuoja viena kitos funkcionavimą. 9. Teisės normos turiningieji požymiai ir jų priklausomybė nuo vyraujančios teisės sampratos: aksiologinis, bihevioristinis ir legistinis teisės normos aspektai • Turiningieji požymiai - laisvė, lygybė, teisingumas. • Formalieji teisės požymiai kalba apie tą formą, kurią turi įgauti turiningieji požymiai, kad galėtų funkcionuoti praktiškai. Formalieji performuluoja turininguosius į elgesio taisykles, veiksmų standartus. • Turiningieji požymiai išreiškia vertybinius teisės normos tikslus, o formalieji – kuria teisinę techniką šiems tikslams įgyvendinti. • Todėl kiekviena teisės norma demokratinėje visuomenėje egzistuoja kaip šių tikslų (laisvės, lygybės, teisingumo) ir jų įgyvendinimo formų (norminamojo pobūdžio, formalaus apibrėžtumo, visuotinio privalomumo, prievartinio garantavimo) sintezė. • Dėl turiningųjų ir formaliųjų teisės požymių sintezės teisė tampa tuo, kas ji yra demokratinėje visuomenėje – socialinių santykių reguliavimo ir jų humanizavimo priemonė. • Šiandieninė teisės teorija teisės normos privalomumą sieja su tam tikrais kriterijais: bihevioristiniu, formaliuoju, aksiologiniu (vertybiniu). • Pagal bihevioristinį kriterijų norma galioja, kai iš tikrųjų daro poveikį adresatui, kai jos laikomasi ir ja naudojamasi. • Ryški socialinio pobūdžio teisės mokyklų įtaka: pagal formalųjį/legistinį kriterijų yra nagrinėjimas normos sukūrimo mechanizmas ir prievartinis jos garantas (pozityvistinė ir normatyvistinė teisės samprata). Šiuo požiūriu norma yra teisinė, jei ji yra sukurta tinkama teisėkūros procedūra ir garantuota valstybės sankcija. • Pagal aksiologinį kriterijų norma laikoma galiojančia jei ji tinkamai įtvirtinta ir gina vyraujančių vertybių sistemą (vertybinės teisės sampratos). 10. Teisės normos vidinė struktūra Tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę. Teisės normą sudaro tokie elementai: a) Hipotezė. Teisės normos dalis, nurodanti sąlygas, kurioms esant norma veikia. Ja tam tikras abstraktus elgesio variantas priartinamas prie konkretaus gyvenimo atvejo, konkretaus, subjekto, konkrečios vietos ar laiko. Jeigu jos nebūtų, visa teisės norma netektų prasmės, nes būtų neaišku, kada ją taikyti. Hipotezės klasifikacijos: Pagal apimtį: 1) Kazuali. Nurodo konkrečias elgesio sąlygas, kurios nors ir gali būti pasikartojančios, bet yra griežtai individualizuotos. Pvz. jų galimas rasti teisiniuose precedentuose. 2) Abstrakti. Nurodo tam tikrų sąlygų tipą, apima visas vienos rūšies normas. Pagal turinio išreiškimo būdus: 1) Paprasta. Sąlygoja teisės normos veikimą esant vienai teisinei aplinkybei. Pvz. „Degant raudonam šviesoforo signalui, draudžiama eiti per važiuojamąją gatvės dalį“. 2) Sudėtinė. Numato faktinę teisinę sudėtį, būtiną tam tikrų pasekmių atsiradimui (atskiriama pagal žodelių „jei“ vartojimą). Jei nėra nors vienos sąlygos, norma neveikia, o teisėjas konstatuoja, kad nėra nusikaltimo sudėties. Pvz. „Jei pasibaigus sutarties terminui ir nuomotojas tam neprieštarauja...“ 3) Alternatyvi. Tokia, kuri sąlygoja teisės normos veikimą, kai įvyksta viena iš aplinkybių, arba vienas iš faktų numatytų toje hipotezėje (žodeliai „ar“, „arba“). Pvz. str. „Jei rangovas neatlieka sutarties arba dirba taip lėtai...“ b) Dispozicija. Tai normos turinys, kuris nurodo, kaip turi elgtis teisnių santykių subjektas. Teisės norma sutapatinama su dispozicija, tačiau vien tik iš jos susidėti negali, turi būti bent 2 struktūriniai elementai. Dispozicijos skirstymas: Pagal pareigų ir teisių apibrėžtumo laipsnį: 1) Absoliučiai, vienareikšmiškai apibrėžta. Aiškiai ir tiksliai nurodo reguliuojamo visuomeninio santykio dalyvių teises ir pareigas, kurių jie savo nuožiūra negali pakeisti. Tokios dispozicijos dar vadinamos imperatyviosiomis. Pvz. „Sutarčių reikia laikytis“. 2) Santykiškai apibrėžta. Leidžia ir patiems reguliuojamo santykio dalyviams nustatyti kai kurias savo teises ir pareigas, konkretų jų turinį. Bet jeigu dalyviai patys jų nenusistato, tai galioja dispozicijos nustatytos dalyvių teisės ir pareigos. Pvz. „Nuomotojas privalo savo sąskaita daryti kapitalinį išnuomoto būsto remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar sutartis“. Pagal turinį: 1) Paprasta. Numato tik vieną privalomo elgesio variantą atsiradus aplinkybėms, nurodytoms normos hipotezėje. 2) Sudėtinė. Tokia, kuri numato kelis privalomo elgesio būdus tuo pačiu metu. Subjektas privalo atlikti kelias veikas, numatytas dispozicijoje. 3) Alternatyvioji. Nurodo kelis privalomo elgesio variantus, numatydama galimybę pasirinkti vieną iš jų. Pagal elgesio taisyklės išreiškimo būdą: 1) Paprastoji. Įvardija leidžiamą, draudžiamą ar privalomą elgesį, bet jo nepaaiškina ir neapibrėžia. K. 109 str. „Teisingumą LR vykdo tik teismai“. 2) Aprašomoji. Ne tik įvardija dispozicijoje nurodytą elgesio tipą, bet ir nustato šio elgesio esminius požymius. Pvz. CK 176 str.„Prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o jei nurodymų nėra, – pagal paprastai reiškiamus reikalavimus“. 3) Nukreipiamoji. Gali būti modeliuojama pagal tuos pačius principus kaip paprastoji ir aprašomoji dispozicija, tačiau skiriasi tuo, kad čia elgesys tik nurodomas, o kad tiksliai jį suprastume, dispozicija nukreipia į kitas konkrečias normas, kuriose šis elgesys išreikštas detaliau. Pasikeitus normoms nukreipiamoji dispozicija taip pat gali keistis. Pvz. BPK 49 str. „Kvotą baudžiamosiose bylose daro pareigūnai, šio kodekso 134 str. išvardytų kvotos organų įgalioti tam reikalui“. 4) Blanketinė. Nurodo elgesio taisykles, bet jos nėra konkrečiai formuluojamos, o tik liepiama laikytis įstatymų, kuriais reguliuojamas toje dispozicijoje nurodytas elgesys. Šie įstatymai, skirtingai nuo nukreipiamosios, nėra blanketinės dispozicijos dalis, o egzistuoja kaip savarankiškos reikšmės aktai. Keičiantis įstatymams, nesikeičia. Blanketinės ir nukreipiamosios dispozicijos vartojamos norint išvengti pasikartojimo bei siekiant glaustumo. Pvz. CK „Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja LR santuokos ir šeimos įstatymai“. c) Sankcija. Teisės normą logiškai užbaigiantis struktūrinis elementas, išreiškiantis pasekmes, atsirandančias nesilaikant dispozicijoje nurodytos elgesio taisyklės. Sankcija yra sudėtinė sąvoka, kadangi apima retrospektyvios atsakomybės priemones bei neigiamas pasekmes, kylančias iš paties subjekto veiksmų. Neigiamas pasekmes vienija tai, kad jos nukreipia į neigiamo materialinio pobūdžio pasekmes, kurios atsiranda subjektui, pažeidusiam teisės normą arba vengiančiam atlikti joje privalomas veikas. Sankcijos klasifikacijos: Pagal turinį: 1) Pilna. Numato valstybės poveikio priemones asmeniui, pažeidusiam teisės normą. Tokios yra BK normos, kai kurios CK normų sankcijos, kur numatomas turto konfiskavimas ir žalos atlyginimas. 2) Nepilna. Tokia sankcija, kuri nesusijusi su valstybės prievartos taikymu teisės pažeidėjui. Jei asmuo nesilaiko teisės normų reikalavimų, neatsiranda tos teisės pasekmės, kurių siekia asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus. Bet kaip ir visos sankcijos turi prievartos pobūdį, kadangi yra užtikrinta valstybės. Pagal apibrėžtumo laipsnį: 3) Apibrėžta. Sankcijos turinys, apibrėžtas tekste ir negali būti keičiamas. Ją taikanti institucija negali jos nei padidinti, nei sumažinti. Tai CK, ATPK normų sankcijos, kurios numato visišką žalos atlyginimą. 4) Santykinai apibrėžta. Tokios, kurių aukščiausia ir žemiausia riba nustatoma įstatymu, o tą sankciją taikanti institucija nustato sankcijos dydį tarp įstatymo minimumo ir maksimumo. 5) Neapibrėžta. Nurodomas tik aukščiausia riba (maksimumas), atsižvelgus į konkrečias aplinkybes pagal veikos dydį galima parinkti tinkamą prievartos priemonę. Pagal sandarą: 1) Paprasta. Tokia, kuri numato tik vieną poveikio priemonę. Pvz. laisvės atėmimas nuo 3 iki 5 m. 2) Sudėtinė (komuliatyvinė). Sudaryta iš kelių sankcijų, bet taikomas sankcijų sujungimas konkrečiam pažeidėjui. Pvz. „Vagystė su įsilaužimu baudžiama laisvės atėmimu su bauda arba be jos“. 3) Alternatyvi. Tokia, kurią sudaro 2 ar daugiau sankcijų, iš kurių vieną parenka šią sankciją teikiantis organas. Pagal išraiškos būdus: 1) Tiesioginė. Išreiškiama teisės normoje tiesiogiai (laisvės atėmimas nuo tiek iki tiek). 2) Nukreipiamoji. Sankcija nėra formuluojama pačioje normoje, tačiau nukreipiama į kitą normą, kurioje yra siekiama sankcija. CK 55 str. jei sandoris, kurį sudaro

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!