Teisėkūra bei jos teisinis reglamentavimas Lietuvoje

Įžanga Žvelgiant į šių dienų demokratinę valstybę, demokratijos sąvoką galima traktuoti daugybe prasmių. Vien pagrindiniai institutai, tokie kaip žmogaus teisės, laisvi ir periodiški rinkimai, atstovavimas ir atskaitomybė piliečiams, tiesioginės demokratijos realizavimo galimybė (referendumas) įtvirtinti ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Ne be reikalo pradėjau nuo demokratijos sąvokos. Tik demokratinėje valstybėje ir visuomenėje galima vienovė tarp valdžios ir tautos. Ir ypač šis santykis atsiskleidžia teisėkūroje arba įstatymų leidyboje, kuri yra viena iš svarbiausių valstybės funkcijų ir kartu tautos valios diegimas į įstatymus. Tik demokratinėje visuomenėje teisėkūros tikslas yra kurti ir leisti tokias teisės normas, kurios užtikrintų pagrindines žmogaus teises, laisves kartu užtikrinant ir jų įgyvendinimą. Taigi šia pasirinkta tema ir bandysiu aptarti pagrindines gaires, kuriomis vadovaujantis įgyvendinama pagrindinė valstybės funkcija – įstatymų leidyba, siekianti reguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius. Kodėl pasirinkau šią temą? Pirmiausia norėjau: • įsitikinti, kad tai viena svarbiausių teisės sistemos sričių, kuria tiesiogiai paliečiama visuomenė ir jos interesai; • suprasti konstitucines normas ir nesusiaurinti jų reikšmės, ypač tų, kurios deklaruoja teisę dalyvauti valdant savo šalį tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus. (Normų komponentus būtų galima įvardinti kaip teisė inicijuoti referendumą, įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, peticijų teisė); • įsitikinti, kad teisėkūros netobulumas gali staiga ir labai skaudžiai paliesti vieną iš socialinių grupių, pažeisti jos teises. • suvokti visą pakankamai sudėtingą įstatymų leidybos mechanizmą; Manau, kad teisėkūra - tai viena aktualiausių ir daugiausiai reformų reikalaujanti teisės sistemos dalis. O jos svarba demokratinei valstybei - didžiulė. Mano darbo objektas – tai, kaip minėjau, teisėkūra ir jos teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Šiame darbe bandysiu aptarti svarbiausius įstatymų leidybos bruožus, ypatumus, veiksnius, tokius, kaip ekonominiai, socialiniai, politiniai, turinčius lemiamą įtaką kuriamai teisės sistemai, gilinsiuosi į teisėkūros sistemą ir jos elementus, pagrindinius raidos etapus Lietuvoje. Pagrindinis šio darbo tikslas – apibrėžti teisėkūros sąvoką ir suformuoti bendrąją jos sampratą, aprašyti įgyvendinimo principą, atskleisti keletą ypatumų Pagrindiniai mano rašto darbo uždaviniai, kuriais siekiau atskleisti teisėkūros sampratą Lietuvoje, buvo išanalizuoti jos teisinį įtvirtinimą Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose norminiuose teisės aktuose, kartu atskleidžiant jos privalumus ir trūkumus; apžvelgti dalį teisėkūros principų, kurių laikymasis padidintų galimybes sukurti vientisą ir veiksmingą teisės sistemą; apibūdinti valstybės valdžių vietą įstatymų leidybos procese ir nustatyti jų santykį su kitomis valstybės institucijomis, irgi dalyvaujančiomis šiame procese. Šis darbas yra teorinio pobūdžio, kuriame medžiagą bandau aptarti tyrimo ir palyginimo aspektu, naudojantis įvairia literatūra. Nors jo tema apima teisėkūros sąvoką, sampratą ir teisėkūros reglamentavimą Lietuvoje, tačiau aš bandžiau pateikti ir pavyzdžių, nesusijusių su įstatymų leidyba, jos rūšimis Lietuvoje. Tačiau susidūriau ir su viena problema. Buvo pakankamai sunku rasti specialios literatūros, skirtos teisėkūros procesui. Dabar rengiant teisės aktus, leidžiant įstatymus vadovautis galima bene vieninteliu ir pagrindiniu 1995 m. gegužės 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymu. Nors čia neaptariamas ir teisėkūros planavimas, leidžiamų naujų įstatymų koncepcijos reikalingumas ir pan. Bet tai jau atskira problema. Manau, kad tai su laiku išsispręs, nes mūsų valstybė savo teisinės sistemos požiūriu yra dar jauna. I. Teisėkūra Įstatymų leidybos (teisėkūros) “išradimas” žmonijos istorijoje yra palyginti gan vėlyvas dalykas. Jis žmonijai davė itin galingą instrumentą, kuriuo šie gali siekti gerų tikslų , tačiau kurio jie neišmoko valdyti taip, kad tai netaptų blogio instrumentu. Žmonijai atsivėrė visiškai naujos galimybės koreguoti savo gyvenimą. Savaime kyla klausimas kokia jos kilmė ir susiformavimo tikslai. Teisėkūra į valdžios rankas pateko tada, kai jai kartu buvo suteikta ne tik organizacinių valdymo taisyklių kūrimas, bet ir galia keisti teisingas elgesio taisykles. Kadangi šios elgesio taisyklės turėjo būti palaikomos valdžios aparato jėga, tai buvo savaime suprantama, kad kas valdžios aparatą valdo, tas turi ir elgesio taisykles palaikyti jėga. Taigi įstatymų leidybos galia, kaip ir galia nustatyti organizacines valstybės valdymo taisykles, atsirado daug anksčiau nei buvo pripažintas poreikis bendrųjų elgesio taisyklių galiai keisti. Būtent dėl tarpusavio ryšio su valdžios organizavimo taisyklėmis tikslingas įstatymų kūrimas bei leidimas, kaip valstybės galių įtvirtinimas, tapo įprasta procedūra, kur kiekvienai naujai valdžios galių įgyvendinimo priemonei arba kiekvienam jos struktūros pakeitimui reikėjo naujų organizacinių taisyklių. Pagal tai pagrindinė visų įstatymų leidimo organų veikla bei užduotis buvo valdžios aparato priežiūra, jos kontrolė ir reglamentavimas. Be to, dar viena pagrindinių teisėkūros užduočių kartu buvo ir teisingo elgesio taisyklų, skirtų piliečiams, kūrimas. Bet ne tik valdžia, o, anot Hegelio,” pati tauta turinti geriausiai išmanyti, kas jai naudinga”1.Tikroji tautos reikšmė ir yra ta, kad jos dėka valstybė įsiskverbia į tautos sąmonę ir kad tauta ima dalyvauti valstybės reikaluose. Taigi toks santykis teisėkūros formavimosi eigoje vystydamasis tarp valstybės valdžios įgaliojimų, jos paskirties ir tautos, suformavo teisėkūros paskirtį, kaip teisinio reguliavimo priemonių įrankį žmonių elgesiui. Teisėkūros sąvoka. Teisėkūros paskirtis, tikslai Pradedant kalbėti apie teisėkūrą, pirmiausia derėtų bent trumpai aptarti teisėkūros sampratą ir apibrėžti esmines jos savybes, paskirtį, tikslus. Mano nuomone, geriausią teisėkūros sąvokos apibrėžimą pateikia prof. A. Vaišvila. Anot jo, teisėkūra – tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti teisės normas atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius2. S. Katuoka teisėkūrą apibrėžia panašiai3: teisėkūra – valstybės kompetetingų institucijų ar jų įgaliotų visuomeninių organizacijų ar tautos oficiali veikla teisės normų aktams parengti ir išleisti. Tai viena svarbiausių valstybės veiklos krypčių, kurios tikslas – naikinti biurokratines kliūtis, varžančias žmogaus teises ir laisves. Kartu ji – viena iš pagrindinių grandžių, reguliuojant visuomeninius santykius. Tačiau šią sąvoką skirtingai galime traktuoti remiantis skirtingomis teisės doktrinomis, suformavusiomis ir skirtingus požiūrius. Pavyzdžiui, pozityviosios teisės paskirtis – užtikrinti prigimtines žmogaus teises atsižvelgiant tik į valstybės interesus, teisę tapatinant su įstatymu. Todėl teisę suprantant kaip valstybės sukurtą visuotinę elgesio taisyklę, teisėkūros funkcijos lyg ir išnyksta. Lyginant prigimtinę teisės sampratą su pozityviąja, kurią galime traktuoti kaip visuotinai pripažintų žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių visuma, čia įstatymų leidyba jau ne savavališko pobūdžio, o atsižvelgianti į objektyvias, pačiame žmoguje slypinčias vertybes. Kadangi teisėkūra, kaip minėjau, yra priklausoma nuo teisės sampratos, atsižvelgiant į tai, jos turinio apimtį galime skirti dviem skirtingais aspektais: 1) teisėkūra siaurąja prasme. Tai kur kompetetingi valstybės organai kuria teisines normas. Jos pagrindą sudaro norminių teisės aktų kūrimo procesas. Jis apima įvairias stadijas: pradedant nuo teisės akto poreikio nustatymo, projekto rengimo ir t. t., baigiant įstatymo priėmimu ir paskelbimu; 2) teisėkūra plačiąja prasme. Tai visos teisės kūrimas, jos struktūrinių dalių kūrimas (idėjų, doktrinų, teisinių santykių ir pan.) bei formavimo procesas. Bet nepaisant skirtingo teisėkūros supratimo, visa ši veikla ruošiant, keičiant ir leidžiant normatyvinius teisės aktus priklauso valdantiems organams. Kalbant apie teisėkūrą, kaip apie teisinių idėjų virtimą teisinėmis normomis, reiktų pabrėžti pagrindinius jos tikslus. Mano nuomone, svarbiausi jų, yra šie: • kurti, redaguoti, panaikinti ar papildyti teisės normas; tobulinti vientisą teisės normų sistemą, reguliuojančią visuomeninius santykius; • diegti tautos valią į įstatymus, kitus teisės aktus; • suteikti įstatymuose esančioms taisyklėms bendrą privalomąjį pobūdį; • užtikrinti socialinių interesų tolesnę juridizavimosi eigą; • padėti teisei ir įstatymams tapti socialine vertybe tik išreiškiant bendrus visuomenės siekius ir interesus, bendrą valią ir įkūnijant teisingumą1; • formuluoti teisės normas siekiant užtikrinti žmogaus teisių saugą ir jų įgyvendinimą; • užtikrinti įstatymų ir kitų teisės aktų kokybę, aiškumą, jų veiksmingumą, lankstumą ir stabilumą; jie turi būti pakankamai aiškūs ir vienareikšmiai, kad juos būtų galimą realizuoti; • kurti atvirą, teisingą, darnią, pilietinę visuomenę ir prigimtines žmogaus teises bei laisves gerbiančią teisinę valstybę (Konstitucijos preambulė, II ir kiti skirsniai)1. Teisėkūros principai Organizaciniai, techniniai ir kiti valstybės teisėkūros tikslai yra bendri. Visos valstybės bando sukurti vientisą, lanksčią, efektyvią ir veiksmingą teisės sistemą, tad pagrindiniai jų teisėkūros principai ir priemonės yra panašūs2. Būtent šiuolaikinių demokratinių valstybių įstatymų leidyba turi remtis bendrais pagrindiniais principais, nustatančiais organizacinius pamatus, esmę ir veiklos bruožus. Kad įstatymai bei kiti teisės norminiai aktai vienodai būtų taikomi visiems visuomenės nariams bei socialinių grupių pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, o jų vykdymas nereikalautų didinti prievartos, teisėkūra visuomenėje turi atitikti tam tikrus pilietinės teisės sampratos principus. Teisėkūros būklė ir įstatymų bei kitų teisės norminių aktų kokybė ypač priklauso nuo to, kokiomis principinėmis nuostatomis grindžiama ir kaip organizuojama teisės aktų rengimo sistema. Visus pagrindinius įstatymų leidybos principus galime skirstyti į dvi pamatines grupes: 1. tai bendrieji teisės principai ir vertybės, tokie kaip teisingumo, teisėtumo, humanizmo, teisės tradicijų tęstinumo ir pan.; 2. bei specifiniai principai ir metodiniai reikalavimai, tiesiogiai susiję su teisėkūros procesu, jo sistemos organizavimu, planavimu ir stadijomis3. Teisėkūra taip pat būtinas visų lygybės įstatymui, valdžių padalijimo, žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių užtikrinimo ir kitų visuotinai pripažintų principų realus įgyvendinimas bei kultūrinių vertybių visuomenėje susiformavimas. Mano nuomone, galėčiau išskirti šiuos pagrindinius teisėkūros principus ir reikalavimus, kurių įgyvendinimas Lietuvos teisėkūroje šiandien labai aktualus. Teisėtumo (konstuticingumo) principas. Šis principas reglamentuoja tikslų konstitucijos ir įstatymų laikymąsi. Jis yra susijęs su griežtu reikalavimu atsižvelgti į įstatymų teisinę galią, teisės norminių aktų hierarchiją, šių aktų teisėkūros subjektų kompetenciją ir procedūrines norminių teisės aktų rengimo, tvirtinimo ir t. t. taisykles. Pagal šį principą atitinkamos valstybės institucijos kurdamos norminius teisės aktus negali viršyti savo kompetencijos, pažeisti tų aktų leidybos procedūrų ir klasifikacijos pagal jų juridinę galią. Lietuvoje pagrindinis teisės aktas yra Tautos priimta Konstitucija, kuriai negali prieštarauti joks įstatymas ir tai įtvirtinta pačios Konstitucijos 7 str. Pagal tai joks žemesnės juridinės galios įstatymas arba norminis teisės aktas negali prieštarauti aukštesniajam. O ši galia nustatoma pagal juos priimančių subjektų padėtį hierarchinėje sistemoje. Kiekvienas įstatymų leidybos subjektas leidžia teisės aktu neviršydamas jam nustatytos kompetencijos. Jei įvyksta kitaip, tai šį prieštaravimą gali konstatuoti ir ištaisyti Konstitucinis teismas, administraciniai teismai bei kitos institucijos, kurių kompetencijai tai priskirta. Pavyzdžiui, Lietuvos respublikos Vyriausybė turi teisę panaikinti ministrų ir ministerijoms pavaldžių įstaigų, taip pat Vyriausybės įstaigų teisės aktus, jeigu šie prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims, kitiems Seimo priimtiems teisės aktams, Lietuvos Respublikos prezidento dekretams, Vyriausybės nutarimams ar Ministro Pirmininko potvarkiams (LR Vyriausybės įstatymo 34 str.)1. Bet teisėtumo principas demokratinėje, teisinėje valstybėje reiškia kartu ne tik formos, bet ir turinio teisėtumą. Vadinasi konkretus teisės norminis aktas negali prieštarauti ir pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Demokratizmo ir viešumo principas. Tai prielaida aktyviam įvairių visuomenės sluoksnių ir visų valdžios šakų atstovams dalyvauti kuriant teisę. Šis principas padeda norminiais teisės aktais išreikšti tautos valią, sudaromos sąlygos į teisėkūrą įsitraukti visuomenei. Norint teisėkūrą daryti dar tobulesnę, labiau prieinamą visuomenei, šis principas būtent ir yra reikalingas įstatymų leidybos procese. Įstatymų projektai turi būti skelbiami viešai per masines spaudos bei naujųjų technologijų informavimo priemones, leidžiant juos laisvai kritikuoti, skelbti kitus, potencialiai galimus variantus. Yra ir dar viena galimybė tautai demokratiškai išreikšti savo pritarimą ar ne. Tai visuotinis balsavimas – referendumas, kurio dėka galima norimam teisės norminiam aktui suteikti aukščiausią juridinę galią teisės aktų hierarchijoje. Būtent taip buvo priimta 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos respublikos Konstitucija. Taigi šis principas reikalingas siekiant skirtingų interesų kompromiso ir bendros gerovės visuomenėje2. Jo realizavimas yra susijęs su įvairių socialinių grupių interesų įvertinimu, derinimu bei tų interesų įgyvendinimu teisėkūroje. Humanizmo arba žmogiškumo principas. Šio principo pagrindinė paskirtis yra prižiūrėti, kad leidžiami įstatymai ar kiti teisės normų aktai būtų skirti piliečių teisių bei laisvių apsaugai ir visapusiškam jų materialiųjų bei dvasinių poreikių patenkinimui. Teisėkūros profesionalumo arba mokslinio pagrįstumo principas. Tai suponuoja mokslinės analizės būdų taikymą bei kitų mokslo pasiekimų panaudojimą teisėkūroje. Tai bandymai įvairiomis priemonėmis siekti kuriamų teisės aktų tobulumo, kokybės bei veiksmingumo. Be to teisėkūros subjektai privalo prognozuoti bei nuspėti konkretaus naujai leidžiamo teisės akto poveikį visuomenei, jie privalo remtis daugelio mokslo šakų, tokių kaip teisės, ekonomikos, politologijos, psichologijos, sociologijos ir kt., pasiekimais. Tam visose teisėkūros stadijose privalo dalyvauti aukštos kvalifikacijos įvairių profesijų specialistai. Tačiau, žinoma, didžiausių pastangų teisėkūros tobulinimo srityje reikia tikėtis iš teisininkų profesionalų bei mokslininkų. Tik jų dalyvavimas įstatymų leidybos procese bei visose jo stadijose, leis naudotis profesionaliai parengtais norminiais teisės aktais. Svarbus jų vaidmuo ir formuojant teisėkūros politiką, planuojant įstatymų leidybą, reguliuojant jos koregavimo mastus. Mano nuomone, pirmiausia į teisėkūros procesus reikia įtraukti kuo daugiau perspektyviausių ir gabiausių specialistų, skatinti mokslinius tyrinėjimus šioje srityje, vadovautis visuomenės kaitos tendencijomis ir tik pagal tai tobulinti įstatymų leidybos procedūras. Teisinės patirties panaudojimo principas. Rengiant naujų norminių teisės aktų projektus, reikia atsižvelgti ir į savo bei kitų valstybių patirtį šioje srityje. Nepaisant teisės globalizacijos, būtina saugoti savo valstybės teisės ypatybes, ypatingai nuo mechaniško kitų šalių įstatymų taikymo bei bandymo juos įgyvendinti. Naudotis kitų valstybių patirtimi netgi ir būtina, norint išvengti panašių klaidų, tačiau aklai taikyti teigiamus rezultatus davusius teisės aktus, irgi nederėtų. Sisteminio požiūrio principas1. Šis principas reikalingas tam, kad kuriant naujas teisės normas, būtų atkreiptas dėmesys ir į visą teisinę sistemą, teisės norminių aktų sistemą ir pan. Suprantama, kad naujai sukurti teisės aktai turi “įsilieti” į teisinę sistemą be didesnių nesklandumų ar neatitikimų. Jie negali prieštarauti bendriesiems teisės principams. Dėl šio principo nesilaikymo, kuris yra gan dažnas mūsų valstybės teisėkūroje, atsiranda teisės spragų, kelių įstatymų tarpusavio nesuderinamumo ir pan. Planavimo principas. Šis principas glaudžiai susijęs su prieš tai aptartu sisteminio požiūrio principu. Jis reikalauja, kad teisėkūros subjektai tiksliai planuotų organizacinius bei finansinius įstatymų leidybos aspektus. Jis taip pat įtvirtina nuostatą, kad rengiant teisinių aktų projektus, reikia atsižvelgti ir į visą tai valstybei būdingą teisinę sistemą, kad naujasis norminis teisės aktas neišderintų buvusios sistemos būklės. Socialinio kompromiso radimo principas. Dėl demokratinių procesų raidos, šiandieniniame pasaulyje vyrauja požiūris į teisę kaip į įgyvendinančią visuomeninę sutartį. Teisė tada suprantama kaip priešingų interesų derinimas, bandymas rasti kompromisą. Būtent viena pagrindinių teisėkūros paskirčių ir yra leisti norminius teisės aktu, kurie įtvirtintų vienodą ir lygią visų visuomenės narių interesų apsaugą, garantuotų kompromisinį iškilusių problemų sprendimo būdą bei palaikytų socialinę tvarką. Prievarta (ypač valstybės) čia reikalinga tik tiek, kiek gali padėti spręsti iškilusias problemas saugant tą tvarką. Taigi šis principas įpareigoja įstatymų leidybos subjektus leisti vienodai galiojančius teisės aktus visoms socialinėms grupėms. Kompetencijos reikalavimo principas. Šis principas tarsi papildo prieš tai minėtą teisėkūros profesionalumo principą bei išplečia jo reikalavimus. Pagal jį, visose įstatymų leidybos institucijose turi būti užtikrinta, kad jose dirbtų tik išmanantys savo darbą profesionalai, geri specialistai bei kompetetingi ekspertai. Tačiau į tai atsižvelgti nereikėtų vienpusiškai. Leidžiant norminius teisės aktus reikia ne tik gerų teisinių, bet ir politinių, ekonominių žinių, todėl į šią procedūrą, ir ypač juridinėje technikoje, reikia gerai tai išmanančių ekspertų. Išsamumo principas. Šiuo principu yra reikalaujama, kad teisėkūros subjektas, ypatingai parlamentas (Seimas Lietuvoje), vykdytų pagrindines Konstitucijos nuostatas susijusias su tautos bei piliečių pagrindinėmis teisėmis bei jų apsauga ir įgyvendinimu. Daugumos principas1. Jis įtvirtintas Konstitucijoje kaip Seimo ir kitų atstovaujamųjų institucijų veiklos, įstatymų ir kitų sprendimų priėmimo tvarkos bei procedūros principas: priimamas tas įstatymo projektas, kuris susilaukė daugumos Seimo narių (Konstitucijos 69 str. 2 d.) ar tautos pritarimo. Juo remiantis priimami visi referendumui pateikti sprendimai. Tačiau pagal minėtąjį Konstitucijos straipsnį įstatymas priimamas, jei už jį “balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje”. O Konstitucija nereglamentuoja kiek mažiausiai narių turi dalyvauti Seimo posėdyje, kad jų priimti Seimo aktai galiotų. Tad gali susidaryti tokia situacija, kai keletas Seimo narių priima įstatymą. Tačiau šis principas, atspindintis daugumos nuomonę, gali pažeisti likusios mažumos interesus. Nors demokratinėse visuomenėse stengiamasi taikyti socialinio kompromiso radimo principą, kartais neišvengiamai tenka panaudoti ir šį, diktatūrinio požymio principą. Todėl juo naudojamasi tik ypatingais atvejais, negalint prieiti galutinės išvados. Ekonomiškumo principas. Šis principas numato, kad teisėkūros subjektai rengtų naujuosius norminių teisės aktų projektus mažiausiomis energijos, medžiagų ir laiko sąnaudomis, piniginėmis bei kitomis išlaidomis. Aktų kūrimo technikos tobulinimo principas. Rengiant naujus norminius aktus, būtina taikyti teisėkūros praktikos pripažintus veiksmingiausius metodus ir priemones. Šių projektų turinys turi būti išdėstytas pagal toje šalyje priimtus juridinės technikos reikalavimus. Tačiau šis principas gali tapti atskira tema, todėl jo toliau neplėtosiu. Pabaigoje apibendrinant galiu pacituoti šią žinomą F. Bekono (F. Bacon) frazę: “Įstatymą galima laikyti geru, jeigu jis tikslus, jeigu jo reikalavimai teisingi, jeigu jis lengvai vykdomas, jeigu jis suderintas su valstybės forma ir jeigu skatina piliečius gėriui.” Taigi apžvelgiau pagrindinius teisėkūros principus bei reikalavimus, taikomus mūsų valstybėje. Yra ir daugiau teisės normų kokybei ir teisėkūros veiksmingumui, aktualumui reikšmingų principų. Laikantis šių principų nuostatų tobulinant teisės aktų rengimą ir priėmimą, būtina nuosekliai įgyvendinti minėtus principus ir nuostatas: 1. užtikrinti Konstitucijoje įtvirtintų nacionalinės teisės tradicijų bei vertybių realizavimo teisėkūroje, teisingumo, teisėtumo ir žmogaus teisių apsaugos prioriteto principus; 2. įgyvendinti teisės aktų mokslinio pagrindimo principą. Todėl mokslininkų dalyvavimas šiame procese neišvengiamas, ypač rengiant įstatymus. 3. atsakingai ir kūrybiškai panaudoti istorinę bei teisinę savo ir kitų šalių teisinę patirtį. 4. vadovautis sisteminiu požiūriu. Naujos normos turi organiškai įsilieti į teisės sistemą. 5. orientuoti teisėkūrą į praktinį normų įgyvendinimą. 6. plėtoti demokratizmo principą. Šis principas teisėkūroje reiškia platų visuomenės dalyvavimą rengiant ir svarstant įstatymų ir kitų norminių teisės aktų projektus, todėl reikėtų ieškoti mechanizmų, kurie skatintų piliečius aktyviau dalyvauti šiame procese. 7. racionaliai spręsti nacionalinės, tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės optimalaus derinimo klausimus, vengti skubotų, visapusiškai neįvertintų sprendimų, užtikrinti viešumą šioje srityje. Teisėkūros subjektai Įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi ne bet kuris subjektas. Tai speciali griežtai apribota ir Konstitucijoje įtvirtinta teisė. Pagrindinis teisėkūros subjektas esant atstovaujamosios demokratijos sąlygomis yra tam įgaliotos valstybės institucijos. Įstatymų leidybos teisė patikima parlamentui – valdžios institucijai, kurią sudaro tautos išrinkti atstovai. Jie išreiškia įvairius visuomenės interesus, kartu atstovaudami visai visuomenei. Tautos atstovų vykdoma įstatymų leidžiamoji valdžia užtikrina demokratiją ir tautos savivaldą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau Konstitucijos) 68str. numatyta, kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui bei Vyriausybei. Kartu reikia pažymėti, kad ne tik parlamentas, bet ir pati tauta turi galimybę tiesiogiai priimti įstatymus. Tai įtvirtinta Konstitucijos 68 str., kur teigiama, kad 50 tūkstančių piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti. Tauta, kaip įstatymų leidybos subjektas, gali pareikšti savo valią ir referendumu. Nors remiantis praktika, dauguma įstatymų yra priimti parlamento laikantis sudėtingos įstatymų leidybos procedūros. Kitos valstybės institucijos, ir piliečių iniciatyvinės grupės gali būti teisėkūros subjektais tik atitinkamai turinčioms teisę valstybės institucijoms tvirtinant jų kuriamas elgesio taisykles. Taigi Konstitucijoje, kaip viename pagrindinių teisėkūros šaltinių, įtvirtinti pamatiniai nacionalinės teisės principai ir vertybės, apibrėžti įstatymų iniciatyvos teisę turintys subjektai, nustatyta valdžios institucijų kompetencija priimant atitinkamus teisės aktus, pagrindiniai įstatymų priėmimo ir įsigaliojimo tvarkos reikalavimai, kiti esminiai dalykai susiję su teisėkūra. Joje, kaip minėjau, įtvirtinta pagrindinių teisės vertybių ir institucijų sistema, įprasmintos principinės nacionalinės teisės doktrinos, jos koncepcijos nuostatos, apibrėžti įstatymų leidybos subjektai. Taigi reziumuojant, galima teigti, jog Lietuvoje teisėkūros subjektais, remiantis Konstitucija, galime traktuoti1: I. ĮSTATYMŲ LEIDYBOS (SVARSTYMO, PRIĖMIMO) SUBJEKTAI (Konstitucijos 9 ir 67 str.): 1. Tauta (referendumo būdu); 2. Lietuvos Respublikos Seimas. II. ĮSTATYMŲ LEIDYBOS INICIATYVOS TEISĘ TURINTYS SUBJEKTAI: 1. Lietuvos Respublikos Seimo nariai; 2. Lietuvos Respublikos Prezidentas; 3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė; 4. 50 000 Lietuvos Respublikos piliečių. III. ĮSTATYMŲ PROJEKTŲ RENGIMO SUBJEKTAI: 1. Institucijos: a) valstybinės; b) nevalstybinės. 2. Specialistų (ekspertų) darbo grupės (komisijos): a) žinybinės; b) tarpžinybinės; c) nežinybinės. 3. Iniciatyvinės piliečių (gyventojų) grupės; 4. Atskiri specialistai; 5. Kiti subjektai. Teisėkūros būdai1 Valstybės teisėkūra plėtojama įvairiais būdais ir įvairiomis formomis. Remiantis valstybės aktyvumu kuriant teisę, skiriama keletas teisės normų kūrimo būdų: 1. originalioji kūryba – tai toks teisėkūros būdas, kurio pagalba remiantis sukuriama nauja, dar niekuomet valstybės teisinėje sistemoje neegzistavusi teisės norma; 2. sankcionavimas – tai kita įstatymų leidėjui sutekta teisė, kuria jis jau nebe sukuria, o patvirtina egzistavusią elgesio taisyklę ir suteikia jai privalomąjį pobūdį. Tai oficiali tam kompetetingos valstybės institucijos procedūra, veiksmas sankcionuojantis visuomenei būdingus elgesio modulius bei verčiantis jas teisės normomis; 3. ratifikavimas – tai būdas, esantis vienas iš specialių sankcionavimo rūšių, kada parlamentas (aukščiausia įstatymų leidžiamoji valdžia),remdamasis specialia tam skirta procedūra, tvirtina tarptautinių sutarčių, konvencijų, deklaracijų nustatytas tam tikras elgesio taisykles, kartu suteikiat joms įstatymo galią, įterpiant į hierarchinę teisės aktų sistemą bei apskritai į visą nacionalinę teisę. Teisėkūros rūšys Atsižvelgiant į prieš tai minėtų teisės norminių aktų kūrimo būdus, įstatymų leidybą galime skirstyti į atitinkamas rūšis. Tai: 1. originalioji teisėkūra; 2. sankcionuota teisėkūra. Originalioji teisėkūra. Tai tautos ar tam kompetenciją turinčių valstybės institucijų teisinė – kūrybinė veikla, kurios rezultatas – nauja teisės norma. Kaip minėjau, pagal subjektą teisėkūra skirstoma lygiai taip pat: tai kompetetingų valstybės institucijų bei tautos įstatymų leidybos teisę. Norėčiau aptarti šias pagrindines rūšis. Deleguotoji teisėkūra – tai tokia originaliosios teisėkūros rūšis, kai tam kompetetinga valstybės institucija savo kompetenciją leisti vieną ar kitą įstatymo galią turintį norminį teisės aktą perleidžia ar paveda kitai valstybės institucijai. Tačiau gali kilti problemų, kada vykdomoji valdžia skverbiasi į įstatymų leidybą. Tai šiuolaikinei valstybei būdinga tendencija. Kaip papraščiausią ir tipiškiausią atvejį galima paminėti vykdomosios valdžios įstatymų leidybos iniciavimą1. Kai kurių šalių konstitucijose yra numatyta vadinamoji deleguojamoji teisėkūra, kai įstatymų leidėjo (pvz.. parlamento) pavedimu vyriausybė gali leisti teisės normų aktus, turinčius įstatymų galią. Čia konstitucijos normose yra įtvirtinti tokie įstatymų leidybos delegavimo atvejai bei kartu nustatomos jo ribos ir garantijos. Tokių teisėkūros pavyzdžių galime rasti Ispanijos, Italijos, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos ir kt. Valstybių konstitucijose. Kitų šalių konstitucijose įstatymų leidybos delegavimas nenustatytas. Šių šalių nacionalinės teisės sistemoje tokios teisės perdavimas vykdomosios valdžios institucijai bus neteisėtas. Kaip pavyzdžiais galėtų būti laikomos šios šalys – tai Turkija, Bulgarija, Čekija, Slovakija ir kt. “Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įstatymų leidybos delegavimas nenumatytas, todėl Vyriausybė gali priimti tik poįstatyminius teisės aktus”2. Taigi trumpai aptarus šią rūšį, galime pereiti prie kitos teisėkūros rūšies. Tautai pavesta teisėkūra (referendumas). Šalyse, kur greta valstybės institucijų konstitucija suteikia teisę priimti įstatymus referendumu, nustatyta tam tikra referendumo procedūra, kad tauta galėtų išreikšti savo valią. Taigi “referendumas – tai svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. Taip pat referendumą galima apibrėžti kaip teisės normomis reglamentuotą balsavimo procedūrą, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patyrimu ir vertybinėmis nuostatomis, pareiškia savo valią svarbiausiais tautos bei valstybės klausimais”.3. Jau pačioje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje skelbiama, kad “svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu” (LRK 9 str. 1 d.). Šiuo būdu ir buvo priimtas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis: “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. “Pagal teisės teoriją ir konstitucines tradicijas referendumas suprantamas kaip piliečių visuotinis balsavimas konstitucijos, įstatymo ar atskirų jo nuostatų priėmimo, vidaus ir užsienio politikos klausimais. Taigi šio tiesioginės demokratijos instituto esmę nusako du pagrindiniai bruožai arba kriterijai: 1. tautos suverenių galių ( suprema potestas) tiesioginis apibūdinimas; 2. tiesioginės demokratijos įgyvendinimo procese priimtų aktų teisinė reikšmė”1. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendume priimtos Konstitucijos 9 str. 1 d. nustatyta, kad svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. To pačio straipsnio 4 d. teigiama, kad referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką nustato įstatymas. Dabar Lietuvoje galioja dar 1989m. lapkričio 3 d. priimtas Referendumo įstatymas. 2000 m. gruodžio 20 d. galiojančių įstatymų, priimtų iki 1990 m. kovo 11 d., galiojimo laikino pratęsimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymu referendumo įstatymo galiojimas pratęstas iki 2003 m. sausio 1 d. Referendumu priimti aktai įgyja specialią galią, kuri pasižymi šiais požymiais: 1) tik referendumu gali būti keičiamos Lietuvos respublikos Konstitucijos I skirsnio “Lietuvos valstybė” bei XIV skirsnio “Konstitucijos keitimas” nuostatos. 2) Konstitucijos 1 str. nuostata “Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę. 3) referendumu priimti sprendimai yra galutiniai ir nereikalauja jokios kitos institucijos patvirtinimo; 4) referendumu priimtos Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatos ar kitas sprendimas įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo (33str. 2 d.); 5) referendumu priimtos Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatos ar kitas sprendimas gali būti pakeistas ar panaikintas referendumu (34 str. 1d.). Tai reiškia, kad tauta sprendimą gali panaikinti tik ji pati kitu savo sprendimu. Dalyvavimas referendume yra laisvas ir grindžiamas demokratiniais rinkimų teisės principais – visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Teisę dalyvauti referendume turi visi Lietuvos piliečiai, kuriems sukakę 18 metų, išskyrus asmenis, teismo pripažintus neveiksniais. Visiems suteikiama teisė agituoti visais referendumo klausimais, tačiau draudžiama tai daryti likus iki referendumo pradžios 24 valandoms bei pačią referendumo dieną. Svarbi referendumo teisinio reguliavimo stadija yra referendumo iniciatyvos teisės reguliavimas. Pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 8 str. referendumo iniciatyvos teisė priklauso : • Seimui – jis ją gali įgyvendinti daugiau nei 1/3 narių balsų siūlymu; • Piliečiams, kurie šią teisę sutinkamai su įstatymu įgyvendina ne mažiau kaip 300 000 rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių reikalavimu. Reikalavimas dėl referendumo paskelbimo adresuojamas Lietuvos Respublikos Seimui, kuriame turi būti nurodyta siūlomos priimti įstatymo nuostatos ar svarbiausias Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimas, kuris pateikiamas spręsti referendumui. Pagal įstatymą, piliečių iniciatyvos teisei paskelbti referendumą dėl konkretaus gyvenimo klausimo įgyvendinimo nustatomas trijų mėnesių terminas, kuris skaičiuojamas nuo Lietuvos Respublikos piliečių iniciatyvinės grupės, kurią turi sudaryti ne mažiau kaip dešimt rinkimų teisę turinčių asmenų, įregistravimo Vyriausioje rinkimų komisijoje. Per šį terminą surinkus 300 000 Lietuvos piliečių parašų dėl reikalavimo skelbti referendumą, iniciatyvinė grupė surašo baigiamąjį aktą, kuris su piliečių reikalavimais įteikiamas Vyriausiajai rinkimų komisijai, o pastaroji privalo dokumentus patikrinti per 15 dienų. Jei per tris mėnesius nesurenkamas reikalingas skaičius parašų, tai tolesnis jų rinkimas nutraukiamas. Vėl reikšti iniciatyvą dėl referendumo tuo pačiu klausimu galima ne anksčiau kaip po vienų metų. Jei visos sąlygos įvykdomos, reikalavimas dėl referendumo paskelbimo nagrinėjamas toliau bendra tvarka. Tada Lietuvos respublikos Seimas Seimo statuto ir referendumo įstatymo 12 str. nustatyta tvarka priima nutarimą dėl referendumo paskelbimo. Jo vykdymo data skiriama ne vėliau kaip po 3 mėnesių nuo nutarimo priėmimo dienos. Referendumus Lietuvoje organizuoja ir vykdo referendumo įstatymo 14 str. 1 d. numatytos komisijos, kurių sudarymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo 12, 15 it 17 str. Pagal Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 33 str. 5 d. Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatos ar kitas sprendimas laikomi priimtais, jeigu per referendumą jiems pritarė daugiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių. Kaip minėjau anksčiau, referendumu priimtos nuostatos ar sprendimai skelbiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir įsigalioja kitą dieną po paskelbimo. Referendumų klasifikacijos Kiekvienoje valstybėje referendumas yra unikalus reiškinys, atspindintis konkrečios visuomenės ir valstybės ypatumus. Teisinėje literatūroje pateikiama įvairių referendumų klasifikacijų. Tai priklauso nuo kriterijų, pagal kuriuos išskiriamos tam tikros jų rūšys. Remiantis V. Čirkinu, referendumai skirstomi1: 1) Pagal teritoriją, kurioje vyksta referendumas: a) nacionalinis, vykstantis visos valstybės mastu ir visoje teritorijoje; b) vietos referendumas, vykstantis federacijos dalyje, autonominiame vienete. 2) Pagal būtinumą vykdyti referendumą: a) privalomas arba imperatyvusis – kai pačioje Konstitucijoje numatyta, jog sprendimas tam tikrais klausimais turi būti priimtas tik referendumo pagalba. Ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 148 straipsnyje; b) fakultatyvinis , kuris organizuojamas konstitucijoje ar įstatyme numatytų subjektų, turinčių referendumo iniciatyvos teisę, nuožiūra. 3) Pagal referendume keliamų klausimų pobūdį: a) konstitucinis – kai referendume balsuojama už naujos Konstitucijos projektą (pavyzdžiu galime laikyti 1992 m. spalio 25 d. referendumą dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo); b) paprastasis – kai vykdomas referendumas ne konstitucinio pobūdžio, o paprastais klausimais. Lietuvoje tokių referendumų buvo daugiau nei dešimt. 4) Pagal parlamento dalyvavimą: a) Ikiparlamentinis – tai referendumas, vykdomas prieš priimant konkretų įstatymą parlamente, norint sužinoti piliečių nuomonę šiuo klausimu; b) Poparlamentinis – vykdomas po įstatymo priėmimo parlamente, siekiant jį patvirtinti; c) Neparlamentinis – tai toks referendumas, kai įstatymas priimamas parlamentui nedalyvaujant. 5) Pagal sprendimo pobūdį: a) patvirtinantis referendumas – tokio referendumo priimtam sprendimui nereikia papildomo patvirtinimo (tai įtvirtinta ir Lietuvos respublikos referendumo įstatymo 34 str.); b) konsultacinis – tai toks referendumas, kai į rinkėjų pateiktą nuomonę referendumu, parlamentas gali atsižvelgti arba ne. Pavyzdžiui Davidas Butleris siūlė referendumus klasifikuoti pagal jų iniciatorius ir referendumu sprendžiamus uždavinius1.: 1. Valdžios rengiami referendumai. Nuo valstybės valdžios priklauso ar referendumas bus surengtas, ar gautas rezultatas bus įpareigojantis valdžios atžvilgiu, ar tik patariamasis. Tai fakultatyviniai referendumai. Juose pateikiami klausimai gali būti patys įvairiausi. Iniciatyvos teisė skelbti tokį referendumą priklauso valstybės valdžiai. Šie referendumai vyksta daugumoje šalių. 2. Konstituciškai būtini referendumai. Konstitucijose jau įtvirtinta tam tikra rūšis priemonių, kurios turi būti patvirtintos piliečių prieš joms įsigalint. Tačiau privalomas referendumas ir nulems, ar ji taps konstitucijos dalimi, ar ne. 3. Referendumai pagal piliečių peticijas ar reikalavimus. Šiuo referendumu yra ribojama atstovaujamoji valdžia, nes piliečio iniciatyva pateiktas įstatymo projektas kad ir atmetamas referendumo metu, nors valdžiai jis yra priimtinas, nėra įgyvendinamas. 4. Referendumai piliečių iniciatyva. Bet kuris pilietis turi teisę pateiti peticiją, ir jei referendumu surenkamas reikiamas skaičius rinkėjų balsų, šis teisės aktas įsigalioja nepaisant valdžios institucijos noro. Pastarųjų dviejų tipų referendumai organizuojami tik Šveicarijoje ir kai kuriose Amerikos valstijose. Galimos ir kitokios referendumų klasifikacijos. Lietuvoje 1994 m. birželio 15 d. buvo panaikintas 7 straipsnis Lietuvos Respublikos referendumo įstatyme, skirstęs referendumus į rūšis. Jie buvo skirstomi į: • sprendžiamuosius – per juos tauta visuotinu balsavimu priima įstatymus ar jų nuostatas. Tokie referendumai nėra labai paplitę demokratinių tradicijų šalyse; • patariamuosius – tai tokie referendumai, kuriems teikiami svarstyti patys svarbiausi šalies gyvenimo klausimai, kuriais valdžios institucijos siekia sužinoti tautos nuomonę, prieš juos priimant. Tai labiau paplitę referendumai nei sprendžiamieji; • ratifikacinius – kurių metu tauta pritaria arba ne parlamento priimtam įstatymui arba valstybės institucijų ratifikuotai tarptautinei sutarčiai, pasirašytai konvencijai ir pan. Taigi nagrinėjant referendumą kaip tiesioginės demokratijos institutą, galima panagrinėti jo teigiamas ir neigiamas savybes. Manau, kad sprendimai priimti referendumu, yra patys teisėčiausi ir geriausiai bei tiksliausiai išreiškia Tautos valią, jie priimami betarpiškai pačių piliečių. Keičiasi ir rinkėjo požiūris į įstatymą, nes jį priimant jis pats dalyvavo. Taigi referendumas remiasi laisvų individų valia. Tačiau referendumų priešininkai teigia, kad daugumos valdymas ne visada teisingas, todėl referendumas – gan netobula procedūra. Jie teigia, kad dažnai eiliniai piliečiai nesugeba daryti protingų sprendimų, juos turi priimti kvalifikuoti specialistai. Be to iškyla pavojus mažumų interesams, derinant tuos sprendimus ne diskusijomis, o priverstiniu sprendimu bei ignoruojant jų interesu. Taigi referendumas yra dar vienas būdas teisės normų aktų leidyboje dalyvauti ir tautai, kuriant ar keičiant tam tikras konstitucines nuostatas, leidžiant pareikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Labai svarbu detaliai ir tiksliai išsiaiškinti gyventojų nuomonę tam tikru klausimu, nes tai stiprina demokratiją, teisėtumą ir konstitucingumą. Vadinasi, galime teigti, kad referendumas kiekvienoje demokratinėje valstybėje bus politiškai ir ideologiškai efektyvus, jeigu jo organizavimo tikslai bus suprantami daugumai piliečių, jei referendumui teikiami klausimai bus humaniški, jei piliečiai nebus dezinformuojami pseudo demokratiniais šūkiais ir klaidingomis socialinėmis vertybėmis, jei bus užtikrintas viešumas organizuojant ir pravedant referendumą1. Sankcionuota teisėkūra. Ši teisėkūra nesukuria originalaus teisės normos akto, o tik patvirtina jau egzistuojančią taisyklę. Taigi ji skelbia ir sankcionuoja tą elgesio taisyklę kaip teisės normą. Sankcionavus ją, ji įgauna imperatyvųjį pobūdį ir jos vykdymas yra garantuotas valstybės prievarta. Parlamentas gali sankcionuoti ne tik papročius, bet ir kitas elgesio taisykles, sukurtas žemesnių valstybės institucijų bei visuomeninių organizacijų. II. Teisėkūros teisinis reglamentavimas Lietuvoje. Teisėkūros tradicijų ištakos Lietuvoje prasidėjo XIII a. Lietuvos teisės istorija gali didžiuotis tokiais teisės paminklais kaip Statutai, Metrika. Ypatingas svarbus laikotarpis įstatymų leidybai buvo XX a. Pradžia. Taigi šį amžių sąlyginai galime skirstyti į teisėkūros kūrimo, stagnacijos (kada nuo 1940 m. okupacijos laikotarpiu Lietuvai buvo primesta sovietinės teisės sistema, buvo sugriauti nacionalinės teisės kūrimo pamatai) ir teisinės sistemos atkūrimo ir reformos laikotarpius. Todėl dabar įgyvendinant nacionalinės teisinės sistemos reformą didžiausias dėmesys turi būti kreipiamas į teisėkūros problemas. Pagrindinis tikslas – laipsniškai likviduoti sovietinės teisės padarinius,

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!