sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų poilsio ir darbo režimo sąsajos su teikiamų paslaugų kokybe

10 ĮVADAS Temos aktualumas. Darbas – neatsiejama šiuolaikinio žmogaus gyvenimo dalis. Ši veikla ne tik užtikrina asmens finansinį stabilumą, bet tuo pačiu padeda išreikšti bei realizuoti save. Norint, jog darbuotojas dirbtų produktyviai, svarbu užtikrinti visas tam reikalingas sąlygas: tinkamą darbinį mikroklimatą, konkurencingą atlygį už atliktą darbą, saugią darbo aplinką, deramą darbo bei poilsio režimą ir pan. Vadybiniu požiūriu, patenkintas darbuotojas įmonei teikia daugiau naudos nei darbu nusivylęs, kitaip tariant – įmonės gebėjimas pasinaudoti žmogiškųjų išteklių galimybėmis, leidžia realizuoti organizacijos siekius (Stankevičienė ir kt., 2006). Vienas iš tokių – siekis užtikrinti kokybiškos produkcijos gaminimą arba kokybišką paslaugos teikimą. Kokybiškas paslaugų teikimas ypač aktualus sveikatos priežiūros sektoriuje. Kokybės užtikrinimas šioje srityje yra sudėtingas procesas, kelias, kuriuo reikia atkakliai eiti, nors jo galo nematyti (Janušonis, 2017). Šį procesą komplikuoja ne tik daugialypis kokybės apibrėžimas, bet ir specifiniai sveikatos priežiūros sektoriaus ypatumai. Kokybė šioje srityje tiesiogiai veikia žmogaus sveikatą, daro įtaką jo gyvenimui (Janušonis, 2017). Dėl šios priežasties kokybės užtikrinimas sveikatos priežiūroje tampa ypatingai svarbiu tikslu. Gera sveikata žmogui suteikia savarankiškumo, galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą, siekti savo užsibrėžtų tikslų (Janušonis, 2008). Tai jautri visuomenei tema, tad bet koks reikalavimų ar standartų neatitikimas šioje srityje gali kelti nepasitenkinimą. Sveikatos priežiūros paslaugų sektorius yra nuolat stebimas ir vertinamas visuomenės, kurios lūkesčiai dažnai yra per aukšti ir nepamatuoti - specialistų klaidos yra greitai pastebimos, o netinkamas ar pacientų lūkesčių neatitikęs medikų elgesys viešai kritikuojamas. Sveikatos priežiūros specialistų darbas gali būti efektyvus, našus ir kokybiškas tik tada, kuomet yra derinamas su poilsiu. Tai yra natūralus organizmo poreikis – žmogaus kūnui reikia tiek atsipalaidavimo, tiek veiklos (Jasiukevičiūtė ir kt., 2013). Kintanti konkurencinė aplinka, riboti žmogiškieji bei finansiniai ištekliai sveikatos priežiūros įstaigas verčia organizuoti darbą mažinant kaštus. Vis dažniau kalbama apie didelius sveikatos priežiūros darbuotojų darbo krūvius bei netinkamą poilsio ir darbo režimą. Mokslinėje plotmėje netinkamas darbo ir poilsio režimas bei per didelis darbo krūvis labai dažnai analizuojami kaip faktoriai, neigiamai veikiantys sveikatos priežiūros specialistų sveikatą bei emocinę būklę (Sung-Heui Bae ir kt., 2018; Harrington, 2001). Mokslinių tyrimų, įrodančių sąsajas su teikiamų medicininių paslaugų kokybe taip pat vis daugėja. Kokybiškos sveikatos priežiūros užtikrinimas yra tapęs pasauliniu prioritetu, tad visi niuansai, galimai susiję su įtakos šiai sričiai darymu, yra verti išsamesnės analizės. Darbe analizuojamas probleminis klausimas: ar sveikatos priežiūros paslaugų kokybė siejasi su jas teikiančių specialistų darbo ir poilsio režimu? 11 Keliama hipotezė, jog per didelis medikų darbo krūvis galimai neigiamai veikia teikiamų paslaugų kokybę. Tyrimo tikslas: atskleisti galimas sąsajas tarp sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų poilsio ir darbo režimo bei teikiamų paslaugų kokybės. Uždaviniai: 1. Išanalizuoti literatūros šaltinius ir pateikti sukonkretintą informaciją apie sveikatos priežiūros paslaugų kokybės sampratą ir jai įtaką darančius veiksnius. 2. Aptarti darbo ir poilsio režimo bei darbo krūvio sąvokas bei jų sąsajas su specialistų teikiamomis paslaugomis. 3. Tyrimu nustatyti galimas sąsajas tarp sveikatos priežiūros specialistų darbo ir poilsio režimo bei darbo krūvio ir teikiamų paslaugų kokybės. 4. Remiantis atliktu tyrimu, pateikti darbuotojų darbo ir poilsio režimo valdymo modelį. Taikyti tyrimo metodai: • Mokslinės literatūros lietuvių bei anglų kalbomis analizė. • Dokumentų, įstatyminės bazės analizė. • Kiekybinis tyrimas apklausiant vienos iš Klaipėdos ligoninių medicinos darbuotojus. • Statistinė duomenų analizė apibendrinanti tyrimo metu gautus duomenis. Tyrimo kintamieji: Nepriklausomi Priklausomi Lytis Klaidų darbe pasitaikymas Amžius Nemalonios patiriamos fizinės būsenos Specialybė Laikas skiriamas miegui Darbovietė Pacientų skundai Darbo stažas Laikas skiriamas poilsiui Darbo krūvis Naktinis darbas 1 lentelė. Tyrimo priklausomi ir nepriklausomi kintamieji. 12 Darbą sudarančios dalys: santraukos lietuvių bei anglų kalbomis, įvadas, literatūros analizė aprėpianti kokybės, darbo – poilsio režimo bei darbo krūvio temas (trys skyriai), tyrimo metodika, tyrimo rezultatų aptarimas, galimas darbuotojų darbo ir poilsio režimo valdymo modelis sukurtas autorės, išvados, naudotos literatūros sąrašas bei priedai. 13 I. LITERATŪROS APŽVALGA 1. 1. Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės samprata 1. 1. 1. Paslaugų kokybė Paslaugų sfera yra daug sudėtingesnė nei sfera, kurioje parduodamos apčiuopiamos prekės. Taip yra todėl, kad paslauga pasižymi daugiausia neapčiuopiamomis fizinėmis savybėmis. Klientams yra sunku suvokti ir įvertinti paslaugos naudą, kol ja nepasinaudoja. Jiems tenka remtis lūkesčiais, ankstesne patirtimi ar tiesiog pasitikėti paslaugos teikėju. Kitas niuansas apsunkinantis paslaugų teikimą yra neatskiriamumas nuo vartotojo, juk gydymo paslaugų teikti be paciento nepavyks. Ši paslaugos savybė kelia papildomų reikalavimų personalui, jo kvalifikacijai, ypač tų asmenų, kurie tiesiogiai bendrauja su klientu. Taip pat paslaugos pasižymi nekaupiamumu. Tai reiškia, jog jos teikiamos ir vartojamos tuo pačiu metu. Ši savybė nekeltų didesnių problemų, jei paklausa būtų visada pastovi ir žinoma. Akivaizdus pavyzdys – COVID - 19 pandemija: kada pacientų padaugės ar sumažės nuspėti įmanoma, tačiau ne visuomet lengva atitinkamai sureguliuoti ligoninės veiklą. Paslaugos heterogeniškumas taip pat traktuojamas kaip sunkinantis veiksnys. Paslaugos turinys ir kokybė priklauso nuo kelių sudedamųjų dalių – paslaugos teikėjo, kliento ir aplinkybių. Paslaugos labiau nei prekės priklauso nuo aplinkybių susijusių su jų teikėjų kvalifikacija ir įgūdžiais, klientų suvokimu ir išprusimu bei tokiais išorės veiksniais kaip laikas, vieta ir pan. Identiškų paslaugų nėra: kinta paslaugų deriniai, teikimo formos, nauda klientui, terminai ir t.t. Norint sumažinti paslaugų kokybės svyravimus bei išlaikyti aukštą klientų aptarnavimo lygį, būtina stiprinti paslaugų kokybės kontrolę, kuri padėtų kaip įmanoma anksčiau identifikuoti ir eliminuoti šaltinius, menkinančius teikiamų paslaugų kokybės lygį. Šiam tikslui įgyvendinti rekomenduojama nuolat ugdyti personalą, skatinti jo kvalifikacijos kėlimą, rengti reguliarius klientų pasitenkinimo teikiamomis paslaugomis tyrimus (Pranulis ir kt., 2012). Paslaugų kokybę apibūdinti yra pakankamai sunku. Paslaugos gali būti vertinamos tiek objektyviai, tiek subjektyviais. Užsienio autoriai išskiria du kokybės matus (Lovelock ir kt., 2002): • Techninė (rezultato) kokybė – sietina su tuo, ką klientas gauna, kas jam lieka pasibaigus paslaugos teikimo procesui. Pvz.: pacientui skaudėjo pilvą, tačiau po suteikto medikamentinio gydymo skausmas praėjo, pilvo nebeskauda. • Funkcinė (proceso) kokybė – sietina su pačiu paslaugos teikimo procesu. Kaip viskas vyksta, klientui yra ne ką mažiau svarbu. Pvz.: pacientui atliekant venos punkciją slaugytoja 14 šypsojosi ir jį nuramino, dėl tos priežasties adatos dūris nebuvo toks skausmingas ir baisus. Funkcinė kokybė dažniausiai vertinama subjektyviai. Kokybės tema pradėta analizuoti net prieš mūsų erą ir yra apibrėžiama įvairiai. Aristotelis tai prilygino skirtumams tarp daiktų, vertinimui pagal požiūrį ,,geras“ ar ,,blogas“. Tarptautinis kokybės vadybos standartas ISO 9000:2001 kokybę apibrėžia kaip visumą produkcijos savybių ir charakteristikų arba paslaugų, kurios užtikrina galimybę patenkinti nustatytus arba numanomus poreikius. Šuchartas kalbėjo apie kokybę išskirdamas du aspektus: objektyvias fizines charakteristikas bei subjektyvų vertinimą kiek daiktas geras (Čereška ir kt., 2005). Griežtai išskirti vieno viską aprėpiančio apibrėžimo negalima, nes kokybė yra kompleksinė sąvoką. Kokybės siekiama įvairiuose sektoriuose, tiek paslaugų, tiek gamybos, ne išimtis ir sveikatos priežiūros sritis. Išskiriant konkrečią sritį/sferą galima aiškiau formuluoti kokybės atitiktį pritaikytą jai. 1. 1. 2. Kokybė sveikatos priežiūros sektoriuje Prof. habil. dr. V. Janušonis sveikatos priežiūros kokybę apibrėžia taip: ,,tai laipsnis, kuriuo asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, remdamasi šiuolaikinėmis profesinėmis žiniomis, didina tikimybę pasiekti norimų rezultatų“, paraleliai seka sveikatos priežiūros paslaugų kokybės apibrėžimas: ,,tai sveikatos priežiūros paslaugų teikimas laikantis sveikatos priežiūros normų, standartų, procedūrų, taisyklių, vykdomas organizacijų ir asmenų, turinčių teisę tokias paslaugas teikti“ (Janušonis, 2012). Svarbu suprasti, jog šie apibrėžimai aprašo du dalykus – sveikatos priežiūrą kaip sistemą bei sveikatos priežiūros paslaugas. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, jog būtina vertinti sveikatos priežiūros sistemą, kaip visumą ir paslaugų kokybę individualiai asmeniui ar visuomenei, priešingu atveju kokybės gerinimo strategijos gali būti neveiksnios. Taip pat išskiria šešis elementus, į kuriuos turėtų būti atsižvelgiama siekiant išlaikyti kokybišką sveikatos priežiūros sistemą (Pasaulio sveikatos organizacija, 2006): 1. Efektyvumas - asmens sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos tada, kada jos yra būtinos, jų efektyvumas turi būti paremtas moksliniais įrodymais. Medicina, pagrįsta klinikine praktika bei patirtimi, garantuoja geresnius gydymo bei profilaktikos rezultatus. 2. Veiksmingumas - sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos racionaliai, tinkamai paskirstant resursus, išvengiant nereikalingų išlaidų, siekiant didžiausios naudos paciento sveikatai. 3. Pasiekiamumas - sveikatos priežiūros paslaugos turi būti suteiktos laiku, greitai ir tiems, kam jų reikia, geografiškai pasiekiamos, arti pacientų. Pasak prof. habil. dr. V. Janušonio 15 šis aspektas yra vienas iš labiausiai turinčių įtakos pacientų sveikatai ir jų pasitenkinimui sveikatos priežiūra (Janušonis, 2017). 4. Priimtina/ į pacientą orientuota sveikatos priežiūra - sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos atsižvelgiant į pacientų poreikius, lūkesčius, vertybes bei jų kultūros ypatumus. Sveikatos priežiūros specialistas ir pacientas turi bendrauti pacientui suprantama kalba, turėtų vyrauti bendradarbiavimo santykiai, pacientams turėtų būti sudarytos sąlygos aktyviai dalyvauti priimant sprendimus dėl jų sveikatos priežiūros. 5. Teisinga/nešališka sveikatos priežiūra - sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos vienodai kokybiškai visiems nepaisant lyties, rasės ar kultūros skirtumų, socialinio- ekonominio statuso. 6. Saugi sveikatos priežiūra - sveikatos priežiūros paslaugos turi būti teikiamos saugiai, nekenkiant pacientams, maksimaliai sumažinant rizikos galimybę, priklausomai nuo paciento sveikatos būklės, ji turi būti nepertraukiama, tęstinė. Visuomenėje vyrauja požiūris, jog sveikata yra viena iš svarbiausių vertybių tiek socialine, tiek ekonomine prasme. Esant jos sutrikimams, ji tampa priklausoma nuo sveikatos priežiūros specialisto profesinės kompetencijos ir sugebėjimo tinkamai suteikti sveikatos priežiūros paslaugą. Medicinoje padarytos klaidos yra skaudžiausios ir brangiausiai kainuojančios, kodėl kokybės užtikrinimas tampa svarbiu sveikatos priežiūros organizacijų prioritetu (Stirblienė, 2015). Kokybę medicinoje gali atspindėti daug kintamųjų: greitas sveikatos priežiūros paslaugos suteikimas, trumpos laukimo eilės, nepageidaujamų įvykių nebuvimas, medikų elgsena - malonus bendravimas, šiuolaikinių technologijų naudojimas, reagavimo į skundus sparta, mirtingumo mažėjimas, trumpesnis hospitalizacijos laikas, estetiškai atrodanti ir patogi paslaugos teikimo vieta, medikų kompetencija, išsilavinimas bei daug kitų aspektų (Būdvytienė, 2020; Janušonis, 2016). Sveikatos priežiūros paslaugų kokybei įtaką gali daryti tokie veiksniai kaip institucijos veiklos vadybos lygis, gydymo priemonių ir būdų šiuolaikiškumas, medikų kvalifikacijos kėlimo sistemos veiksmingumas, profesiniai tarptautiniai mainai ar net medicinos darbuotojų motyvavimo sistema (Kosinskienė, Ruževičius, 2011). Toks kokybės sąvokos įvairiapusiškumas, padaro ją dar labiau komplikuotą ir sunkiau vertinamą. Visgi yra sukurta nemažai kokybės vertinimo modelių (pvz.: Servqual), padedančių užtikrinti kokybiškų paslaugų teikimą bei atkreipiančių dėmesį į darbo organizavimo sritis, kurias reikėtų tobulinti (Antanaitienė, 2014). Svarbu pabrėžti, jog sveikatos priežiūros paslaugų teikimo procese dalyvauja kelios šalys, tad kokybė šioje srityje gali būti vertinama iš skirtingų pozicijų. Žemiau pateikiami sukonkretinti skirtingų suinteresuotų šalių požiūriai į kokybę. 16 1. 1. 2. 1. Kokybė paciento požiūriu Paciento kokybė dažniausiai suvokiama kaip jo lūkesčių patenkinimas, rečiau kreipiamas dėmesys į konkrečius rezultatus. Vienas neigiamai traktuotas momentas gali suformuoti neigiamą paciento požiūrį į teikiamą sveikatos priežiūrą ir gali nulemti viso sveikatos priežiūros epizodo vertinimą (Janušonis, 2016). Pacientas vertina įvairius aspektus: ar buvo mandagiai aptarnautas, ar paslaugą gavo laiku, ar nereikėjo ilgai laukti, ar paslaugas gavo vienoje įstaigoje ir pan. S. Sofaer bei K. Firminger (2005) yra suformavę paciento kokybės sampratos tobulinimo konceptualų modelį, kuriame konkrečiau įvardinti elementai suformuojantys paciento lūkesčius. Pastarieji yra šie: paslaugų teikėjų reputacija, paciento poreikiai, pasirinkimo galimybės, ankstesnė patirtis, asmeninės paciento charakteristikos, socialinės-kultūrinės normos bei žinios, ko gali pacientas tikėtis. Siekiant išsiaiškinti, ar paslauga atitiko kliento susikurtą kokybiškos paslaugos paveikslą, galima paprašyti parašyti atsiliepimą, atlikti apklausą raštu ar žodžiu ir pan. Pacientų nepasitenkinimas dažniausiai išreiškiamas skundais, tačiau jie nesuteikia visos galimos informacijos apie pacientų nuomonę dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, nes ne visi pacientai kreipiasi į reikiamas institucijas. Dažnai žmonės neturi pakankamos informacijos kaip elgtis nepasitenkinimo atveju ir į ką kreiptis. Valstybinio audito rezultatai parodė, kad mažiausiai trečdalis pacientų nesikreiptų į institucijas patyrę žalą, o net 61% iš jų neskųstų sveikatos priežiūros įstaigų, nes tai yra „beprasmiška, negalima įrodyti savo tiesą“ (Aukščiausioji audito institucija, 2018). Įtarti, jog gydymo įstaiga nepatenkina pacientų lūkesčių, taip pat galima pastebėjus besikreipiančių pacientų skaičiaus mažėjimą. Bet kokios įmonės, ne išimtis ir sveikatos priežiūros įstaigos, siekis – tenkinti realius klientų poreikius. Norint teikti aukščiausios kokybės paslaugas neužtenka atsižvelgti tik į techninę ar funkcinę kokybę, reikia įvertinti kokybę, kurios tikisi klientas. Suvoktoji paslaugos kokybė susiformuoja iš patirtos kokybės bei kokybės, kurios klientas laukė (1 pav. kitame puslapyje). Dažnu atveju laukiamoji kokybė suprojektuojama stebint įmonės įvaizdį (įmonės reputacija, pasiekiamumas, patikimumas, socialinis vaidmuo ir pan.) (Gronroos, 2000). Schema patvirtina, jog klientas dažniausiai turi iš anksto suformuotus lūkesčius dėl konkrečios paslaugos. Tai reiškia, jog tolimesni kliento ir paslaugos teikėjo ryšiai labai glaudžiai priklausys nuo to, ar lūkesčiai bus patenkinti, pranokti, ar nepatenkinti. Jei paslaugos teikėjas nuspėja, jog kliento lūkesčius patenkinti nėra realu arba tai atlikti yra labai sudėtinga, tikslinga klientą informuoti apie paslaugą taip, jog lūkesčiai būtų formuojami lygiagrečiai su teikiamomis paslaugomis. 17 1 pav. Suvoktoji paslaugų kokybė (Gronroos, 2000). Gydytojo ir paciento santykių tyrimai atskleidė, jog suteikus profesionalias paslaugas ir jų teikimo metu pranokus kliento/paciento lūkesčius, pradeda formuotis tikrieji dviejų asmenų santykiai. Tie patys tyrimai parodė, jog gydytojo požiūriu suteikta aukštos kokybės paslauga, ne visada pacientų yra vertinama taip pat. Pasitaiko atvejų, kuomet paslaugos teikėjo bei paslaugos gavėjo požiūriai kokybės klausimu nesutampa. Patvirtintas teiginys, jog vertinant paslaugą dėmesys kreipiamas ne tik į tiesioginę gydytojo suteiktą paslaugą ir bendravimą, bet ir į kitus veiksnius, tokius kaip medicininio personalo išvaizda, administratorių elgsena, net pastato išorės grožis turi įtakos paslaugos vertinimui – visos kliento išgyventos patirtys gaunant paslaugą prisideda prie bendrojo požiūrio ir vertinimo formavimo (Pranulis ir kt., 2012). 2017 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės gerinimo programos patvirtinimo, minima, jog: ,,Žmonių nuomonė apie suteiktas paslaugas labai priklauso ne tik nuo pačių paslaugų kokybės ir rezultatų (atliktas tyrimas, operacija, paskirti vaistai ir kt.), bet ir nuo daugelio veiksnių, susijusių su sveikatos darbuotojų elgesiu su pacientais ir jų tarpusavio santykiais, t. y. nuo psichologinių bei organizacinių/vadybinių veiksnių. Psichologiniai veiksniai sudėtingiau kontroliuojami ir iš esmės negali būti visiškai eliminuoti. Tačiau organizaciniai vadybiniai veiksniai gali būti pašalinti ar jų įtaka sumažinama taikant veiksmingas priemones (mokant, informuojant, priimant veiksmingus vadybinius sprendimus)”. Šie žodžiai dar kartą patvirtina mokslinių tyrimų rezultatus, jog sveikatos priežiūros kokybė yra plati sąvoka ir aprėpia ne vieną aspektą. A. Pranulis (2012) su kolegomis apibendrino paslaugų marketingo teoretikų nuomonę ir išskyrė pagrindinius aspektus, pagal kuriuos klientas vertina paslaugos kokybę: • Patikimumas – ar paslaugos teikėjas tikrai suteiks norimą paslaugą laiku ir be atidėliojimo. • Reagavimas – ar personalas greitai reaguoja į kliento poreikius ir noriai jį aptarnauja. Suvoktoji kokybė Laukiama kokybė Patirta kokybė Komunikacija Įvaizdis Vartotojų poreikiai Techninė kokybė Funkcinė kokybė 18 • Kompetencija – ar paslaugos teikėjas atitinka profesinius reikalavimus ir turi pakankamai įgūdžių, žinių. • Prieinamumas – ar klientui nereikia ilgai laukti paslaugos suteikimo ir ar patogu ją gauti. • Paslaugumas – ar paslaugų teikėjas yra paslaugus ir mandagiai elgiasi su klientu, ar personalo išvaizda tinkama, paslaugos teikimo vieta švari, jauki, pritaikyta prie kliento poreikių ir pan. • Komunikabilumas – ar paslaugos teikėjas geba tinkamai bendrauti su klientu (pvz.: ta pačia kalba), ar klientas išklausomas, ar atsakoma į visus rūpimus klausimus, ar sprendžiamos su paslauga susijusios iškilusios problemos. • Pasitikėjimas – ar įmonės įvaizdis ir reputacija yra gera, ar asmeninės paslaugos teikėjo savybės kelia pasitikėjimą, ar galima nuspėti, jog bus stengiamasi patenkinti visus kliento poreikius ir lūkesčius. • Saugumas – ar paslaugos teikėjas gebės užtikrinti kliento saugumą (finansinį, fizinį ir pan.), ar informacija apie klientą išliks konfidenciali. • Kliento pažinimas ir supratimas – ar paslaugos teikėjo požiūris į klientą yra individualus, ar bandoma suvokti konkretaus kliento individualius poreikius, ar prisimenami nuolatiniai klientai. • Apčiuopiamumas – apima visus elementus, kurie patvirtina paslaugos realumą. Turbūt pastebėjote, jog Pasaulio sveikatos organizacijos sukurtos 6 elementų gairės kokybiškai sveikatos priežiūrai organizuoti skamba labai panašiai į aukščiau išvardintus aspektus, pagal kuriuos klientas vertina paslaugos kokybę. Tai dar kartą įrodo, jog kokybė paslaugų sferose yra labai panašiai suprantama, nepriklausomai nuo sektoriaus. 1. 1. 2. 2. Kokybė profesionalo požiūriu Profesionalas (šiuo atveju medikas) kokybišką paslaugą sieja su reikalavimų/standartų atitikimu, paciento sveikatos būklės poreikių patenkinimu, tinkamai naudojama medicinos technika, tinkamai atliekamomis procedūros. Kitaip tariant, profesionalas orientuojamasi į paslaugos teikimo procesą. Ar paslauga kokybiškai suteikta, atspindi faktas, ar buvo laikomasi griežtų paslaugos teikimo taisyklių, reglamentų ir pan. Kaip įvardino E. Tylienė (2015): ,,profesionalioji kokybė atspindi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamų paslaugų profesionalumą“. Šiuolaikinės sveikatos priežiūros tikslas yra užtikrinti aukštą profesionaliąją kokybę. Deja, tai ne visada pavyksta. Analizuojant vieno iš didžiausių Europos lygmeniu Slaugytojų prognozavimo: žmogiškųjų išteklių planavimo slaugos srityje (angl. Nurse Forecasting: Human Resources Planning in Nursing) tyrimo rezultatus, stebimi 19 pacientų priežiūros kokybės skirtumai tarp šalių. Slaugytojų požiūriu, prasčiausia pacientų priežiūra ir didžiausias nepasitenkinimas slaugytojo darbu vyrauja Graikijoje (CORDIS - bendruomenės tyrimų ir plėtros informacijos tarnybos duomenys). Siekiant užkirsti kelią nekokybiškų paslaugų teikimui ar išsiaiškinti neatitikimus paslaugų teikimo procese, gali būti organizuojami auditai, patikrinimai bei stebėjimai. Sveikatos priežiūros specialistų bei pacientų požiūris į teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas nebūtinai turi sutapti. Jurbarko ligoninėje 2002 m. lapkričio – gruodžio mėnesiais atliktas tyrimas patvirtina šį teiginį. Tyrime dalyvavo visi ligoninėje pirmaeiles pareigas užimantys gydytojai ir slaugytojos bei pacientai, kurie tuo metu buvo gydomi ligoninėje. Tam, jog paslaugų kokybės suvokimo palyginimas būtų tikslesnis, pacientams ir medikams buvo pateiktos vienodos anketos. Rezultatai atskleidė, jog pacientai ligoninės teikiamų paslaugų kokybę įvertino geriau negu darbuotojai (Bučiūnienė ir kt., 2004). Stebint tokius rezultatus galima daryti prielaidą, jog ligoninės medicinos darbuotojai, būdami savo srities specialistai, kelia aukštesnius reikalavimus paslaugų kokybei (ypač techniniams kokybės aspektams). 1. 1. 2. 3. Kokybė vadybos, valdymo prasme Vadybininkas/vadovas kokybę sieja su efektyviu resursų panaudojimu, reglamentų bei įstatymų, įsakymų atitikimu (Tamašauskienė, 2020). Šiuo atveju resursais laikomi ne tik finansai, bet žmonės ir net laikas. Šios srities atstovai orientuojasi į sistemišką sveikatos priežiūros kokybės gerinimą, yra atsakingi už įvairių kokybės gerinimo sistemų parinkimą ir diegimą sveikatos priežiūros įstaigoje, tinkamą darbo organizavimą bei administravimą (Tylienė, 2015). Iki šiol labai dažnai pasitaikydavo, jog sveikatos priežiūros organizacijų vadovų postus užimdavo profesionalūs gydytojai, kuriems galimai trūkdavo vadybinių žinių. Stebint pasaulinę praktiką, nuo 2005 metų Lietuvos universitetuose pradėti rengti specialistai, tikslingai ugdomi sveikatos priežiūros įstaigų administravimo bei valdymo linkme. Tokių specialistų dėka, kokybės vadybos sistemų bei modelių diegimas sveikatos priežiūros organizacijose įgavo spartesnius tempus (Kosinskienė ir kt., 2011). Apibendrintai galime teigti, jog sveikatos priežiūros paslaugų kokybė yra ypatingos svarbos aspektas, vertas atidžios nuolatinės analizės. Nesant vienareikšmiško kokybės apibrėžimo, ji gali būti vertinama iš įvairių pozicijų ir įvairiais aspektais. Kaip teigia J. Kairys su kolegomis (2004): sveikatos priežiūros paslaugų vertinimas, remiantis atskirais rodikliais, yra prasmingesnis procesas nei bandymas suabsoliutinti kokybės apibrėžimą. Skirtingų kokybės dimensijų̨ analizė padeda nustatyti kokybės problemų prigimtį ir palengvina problemų sprendimo būdų paieškos kelią. Kokybiška sveikatos priežiūra neapsiriboja tik geresne pacientų sveikata, ji orientuota ir į geresnės gyvenimo kokybės užtikrinimą. Ji atspindi pacientų poreikių ir lūkesčių patenkinimo lygį. Tai 20 tęstinis, sisteminis procesas, kuris grindžiamas nuolatiniu mokymusi ir klaidų/neatitikimų eliminavimu (Ambrazevičienė, 2005). Kokybiškos sveikatos priežiūros užtikrinimas taupo išteklius ir sudaro galimybes juos reinvestuoti ateityje. Žinojimas, jog mažesni nuostoliai patiriami kai defektą/klaidą aptinka pats paslaugos teikėjas, o mažiausi nuostoliai patiriami kuomet iš anksto yra skiriamas dėmesys defektų/klaidų prevencijai, dar labiau motyvuoja įstaigas orientuotis į kokybiškų paslaugų teikimą, kokybės užtikrinimo sistemų bei modelių diegimą (Čereška ir kt., 2005). 21 1. 2. Darbo krūvio apimtys medikų darbe 1. 2. 1. Darbo sąvokos aptarimas ir darbo laiko reglamentavimas Lietuvių kalbos žodyne žodis ,,darbas“ yra apibrėžiamas kaip ,,tikslingas, visuomenei naudingas žmogaus veikimas, reikalaujantis protinių ar fizinių jėgų įtempimo“ (Lietuvių kalbos žodynas (t. I– XX, 1941–2002)). Kiti šaltiniai darbą apibūdina kaip ,,tikslingą žmogaus veiklą, dirbimą, paprastai duodantį tam tikrus rezultatus. Darbas gali būti materiali (fizinė raumenų) ir nemateriali (intelektinė protinė) veikla, skirta atskiro individo ar visuomenės vartojimui ir gerovei“ (Wikipedia). Sąvokų aprašymai labai panašūs, pabrėžiantys veiklą, susijusią su protinių ar fizinių pajėgumų panaudojimu, bei tos veiklos teikiamą naudą individui ar visuomenei. Darbas gali aprėpti daugybės skirtingų funkcijų atlikimą: nuo valdymo ir strateginių sprendimų priėmimo iki paprasčiausių užduočių vykdymo. Darbų sudėtingumas varijuoja pagal veiklos sritį. Sveikatos priežiūros specialistų darbas tiesiogiai susijęs su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu. Šias paslaugas gali teikti tik tam tikrą išsilavinimą įgiję asmenys, jų licencijavimas griežtai reglamentuojamas. Medikų darbinės pareigos vykdomos vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, įvairiomis medicinos normomis, įstaigos, kurioje dirba, įstatais (nuostatais), vidaus tvarkos taisyklėmis bei pareigybės aprašymais. Laiko trukmė, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį skiria darbui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaičiuojant viršvalandžių) yra vadinama darbo laiko norma. Dažniausiai darbo laikas apsprendžiamas remiantis fiziologiniu ir ekonominiu aspektais. Fiziologine prasme reikia atsižvelgti į asmens natūralų biologinį laikrodį: įvertinti kada žmogaus organizmas yra labiausiai pasiruošęs darbui, o kada labiausiai reikalauja poilsio; ekonominiu aspektu orientuojamasi į maksimalų darbo našumą (Rožukienė, 2009). Darbo laiko normos skaitinė išraiška turi būti užfiksuota darbo sutartyje. Lietuvoje darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę, tačiau ji gali būti mažesnė, jei darbdavys ir darbuotojas susitaria dėl ne viso darbo laiko (valstybinės darbo inspekcijos informacija). Dirbant nakties metu nustatytoji dienos (pamainos) trukmė sumažinama 1 valanda. Darbuotojams, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine bei emocine įtampa, yra taikomos sutrumpinto darbo laiko normos. Šiai darbuotojų grupei yra priskiriami sveikatos priežiūros specialistai, lentelėje pateikta detalesnė informacija apie jų darbo laiko paskirstymą (lentelė matoma kitame lape): 22 Darbuotojų rūšis Darbo laikas Sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys skubią medicinos pagalbą, kai tai yra pagrindinė jų funkcija pagal pareigybės aprašymą. 37 val. per savaitę Sveikatos priežiūros specialistai, turintys privalomą atitinkamos veiklos licenciją ir atliekantys chirurgines operacijas ar dalyvaujantys jas atliekant, kai tai yra pagrindinė jų funkcija pagal pareigybės aprašymą. 37 val. per savaitę Sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys asmens sveikatos priežiūros įstaigose su pacientais, kuriems taikoma priverstinė hospitalizacija, priverstinė diagnostika ar priverstinio gydymo priemonės, arba laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, asmens sveikatos priežiūros įstaigose ir tarnybose, esančiose pataisos įstaigose ir areštinėse. 37 val. per savaitę Sveikatos priežiūros specialistai, teikiantys sveikatos priežiūros paslaugas kartu su jais dirbantiems darbuotojams, kurie tiesiogiai aptarnauja pacientus arba dirba tomis pačiomis sąlygomis, nenurodyti aukščiau. 38 val. per savaitę 2 lentelė. Sutrumpinto darbo laiko normos pagal darbuotojų rūšį. Kasdienio darbo laiko trukmė yra nustatoma pagal pasirinktą darbo laiko režimo rūšį (dažniausiai ji būna suderinta tarp darbdavio ir darbuotojo ir priimta bendru nutarimu). Remiantis Valstybinės darbo inspekcijos duomenimis, išskiriamos šios darbo laiko režimo rūšys: • Nekintanti darbo dienos ar pamainos trukmė ir pastovus darbo dienų per savaitę skaičius; • Suminė darbo laiko apskaita; • Lankstus darbo grafikas; • Suskaidytos darbo dienos režimas (tą pačią dieną dirbama su pertrauka, kurios trukmė ilgesnė nei nustatyta maksimali pertrauka); • Individualus darbo laiko režimas. Darbo teisėje egzistuoja viršvalandžių bei papildomo darbo sąvokos, už tokio pobūdžio darbą darbuotojui turi būti papildomai sumokėta. Viršvalandžiais laikomas laikas, kai darbuotojas dirba viršydamas darbo laiko režimo jam nustatytą darbo dienos (pamainos) ar apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko trukmę (maksimali viršvalandžių trukmė – 8 val. per savaitę, darbuotojui sutikus – 12 val. per savaitę). Svarbu pabrėžti, jog maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir 23 papildomą darbą, neturėtų būti ilgesnis nei 60 valandų per savaitę (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys). Sveikatos priežiūros sektoriuje stebima opi darbo laiko teisinio reguliavimo problema. Nepaisant teisinės bazės, reglamentuojančios 38 ar mažiau valandų darbo savaitę, medikai, dažnu atveju, dirba ilgiau (viršvalandžius, dirba papildomai arba pagal kelias darbo sutartis ir pan.). Galimai tam daro įtaką mažas sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokestis ar specialistų rinkoje trūkumas. Kaip sako J. Stirblienė: ,,Ši problema egzistuoja jau senai, tačiau nėra gausu mokslinių tyrimų, skirtų Lietuvos sveikatos priežiūros darbuotojų darbo laiko normos viršijimo problemoms (netinkamo apmokėjimo, darbuotojų sveikatos ir jų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės prastėjimo ir kt.) spręsti“ (Stirblienė, 2015). Žinant, jog mediko darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine bei emocine įtampa, būtina skirti daugiau dėmesio tikslesniam darbo laiko reguliavimui, pvz.: tobulinti sveikatos priežiūros specialistų darbo - poilsio režimų valdymo mechanizmus organizacijose. 1. 2. 2. Darbuotojų poilsis Darbuotojų darbingumui bei sveikatai atgauti, jų socialinėms ir kultūrinėms reikmėms tenkinti, yra būtinas poilsis. Darbo teisėje poilsis yra apibūdinimas kaip laisvas nuo darbo laikas (Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, 2016). Valstybiniu lygmeniu yra nustatyti minimaliojo poilsio laiko reikalavimai, kurių darbo laiko režimas negali pažeisti. Svarbu prabrėžti, jog poilsio sąvoką analizuojame darbinėje plotmėje ir nesiejame jos su laisvalaikio sąvoka. Laisvalaikio kategorija yra daug platesnė ir siejama su aktyviu įsitraukimu į asmeniui patinkančias, malonias, atpalaiduojančias veiklas, nesusijusias su darbine veikla (pvz.: skaitymas, sportas, kelionės, muzikavimas ir pan.). Šiame kontekste poilsį traktuojame kaip laiką, skirtą pailsėti nuo darbo ir atgauti jėgas. Dažniausiai darbuotojai poilsio galimybes darbo metu vertina teigiamai. Vieno žvalgybinio tyrimo duomenimis, net 40% respondentų (iš 1600) nurodė, jog po poilsio pertraukos dažniausiai yra lengviau ir maloniau dirbti, 25% respondentų sakė, jog taip yra visada (Raišutienė ir kt., 2012). Yra skirtingų poilsio rūšių, Valstybinė darbo inspekcija išskiria šias: • Pertraukos skirtos pavalgyti bei pailsėti – tokio pobūdžio pertraukos turi būti skiriamos ne vėliau kaip po 5 valandų darbo, per ją darbuotojas gali palikti darbo vietą. Pertraukos trukmė negali būti trumpesnė nei 30 minučių ir ilgesnė kaip 2 valandos, nebent šalys palaiko kitokį susitarimą. Pasitaiko atvejų, kuomet darbuotojai nespėja papietauti dėl didelio kiekio darbinių užduočių, teisine prasme taip neturėtų būti. Tokiose situacijos darbuotojas drąsiai gali išsakyti nepasitenkinimą darbdaviui. Pietų pertraukos skirtingose šalyse reglamentuojamos įvairiai, štai JAV teisiškai jos apibrėžtos mažiau nei pusėje valstijų. 24 Kalifornijoje, Kolorade, Nevadoje, Vašingtone, Oregone (išvardintos ne visos valstijos) kaip ir Lietuvoje galioja 30 minučių pietų pertraukos (Witkoski ir kt., 2010). • Papildomos ir specialios pertraukos poilsiui – darbo metu darbuotojas pagal poreikį gali turėti pertraukas skirtas fiziologinių poreikių patenkinimui; specialiosios pertraukos skiriamos, kuomet dirbama lauko sąlygomis esant tam tikrai temperatūrai, profesinės rizikos sąlygomis, dirbant sunkų fizinį bei didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą (ne rečiau kaip kas 1,5 valandos). • Nepertraukiamasis poilsis tarp darbo dienų (pamainų) – šio poilsio trukmė negali būti trumpesnė kaip 11 valandų iš eilės. Jei darbuotojas dirbo 7 dienas iš eilės, jam turi būti suteiktas bent 35 valandų nepertraukiamojo poilsio laikas. Jeigu darbuotojo darbo dienos (pamainos) trukmė yra daugiau kaip 12 valandų, bet neviršija 24 valandų, nepertraukiamojo poilsio tarp darbo dienų (pamainų) laikas negali būti mažesnis negu 24 valandos. Jei asmuo budi 24 valandas, po tokio budėjimo jam privaloma suteikti ne mažiau kaip 24 valandas nepertraukiamo poilsio. Pastarosios 12 bei 24 valandų budėjimo schemos yra ypač populiarios sveikatos priežiūros sektoriuje. Austrijoje tiriant slaugytojų savijautą po 12 valandų budėjimų prieita išvados, jog po dviejų tokių darbo pamainų sekančių viena po kitos, pilnam darbuotojo atsigavimui yra būtinos bent trys laisvos nuo darbo dienos (Haluza ir kt., 2018). Panašia taktika vadovaujamasi net Brazilijoje, šioje šalyje slaugytojams po 12 darbo valandų, dažniausiai skiriamos 36 valandos nepertraukiamo poilsio (Silva Borges ir kt., 2003). Pasitaiko atvejų, kuomet darbuotojai patys pageidauja ilgesnių pamainų dėl to, jog po jų skiriama daugiau laisvadienių (Harrington, 2001). • Savaitės nepertraukiamas poilsis - turi trukti ne mažiau kaip trisdešimt penkias valandas. Bendra poilsio diena yra sekmadienis. Jei asmenys dirba pagal penkių dienų darbo savaitės schemą, poilsio dienomis tampa šeštadienis ir sekmadienis. Šiomis poilsio dienomis darbuotojui liepti dirbti yra draudžiama, išskyrus tuos atvejus, kuomet darbas nestabdomas arba yra būtinas. Darbai sveikatos priežiūros sektoriuje dažnu atveju yra tęstiniai, ypač tretinio lygio gydymo įstaigose. Pacientams paslaugos yra teikiamos nuolatos, asmenys hospitalizuojami, tiriami, operuojami ir pan. Dėl galimybės žmonių sveikatai sutrikti bet kuriuo paros ar savaitės metu, dažnai šeštadieniai ir sekmadieniai tampa medikų darbo dienomis. • Kasmetinis poilsio laikas – tai šventinės kalendorinės dienos, kurių metu nedirbama (jei dirbama mokamas didesnis atlygis) bei kasmetinės darbuotojų atostogos. Sveikatos priežiūros specialistams kasmetinėms atostogoms skiriamos nuo 28 iki 42 kalendorinių 25 dienų (vadovaujamasi specialiu aprašu pagal sveikatos priežiūros specialisto darbo pobūdį). Darbo sutartyje gali būti numatytos ir ilgesnės trukmės atostogos (LNSS šakinė kolektyvinė sutartis, 2017). 1. 2. 3. Darbo ir poilsio laiko derinimas Personalo vadybos kontekste, vienu iš labai svarbių uždavinių yra sudaryti darbuotojui sveikas ir saugias darbo sąlygas (Ginevičius, 2008). Šiuolaikiniame organizacijų valdyme vis daugiau dėmesio skiriama darbuotojams, jų lūkesčių tenkinimui, pasitenkinimo darbu formavimui. Jei darbuotojai jaučia nepasitenkinimą, atsiranda darbuotojų kaitos rizika organizacijose, kuri lemia didėjančias išlaidas susijusias su naujų darbuotojų samda bei apmokymu (Viningienė, 2012). Darbas gali būti efektyvus, našus ir kokybiškas tik tada, kuomet yra derinamas su poilsiu. Tai yra natūralus organizmo poreikis – žmogaus kūnui reikia tiek atsipalaidavimo, tiek veiklos (Jasiukevičiūtė ir kt., 2013). Darbuotojo darbo laiko trukmė turėtų būti paskirstyta kalendoriniame periode ją derinant su įstatymuose nustatytu būtinu poilsio laiku. Kitaip tariant - racionalų darbo ir poilsio laiko derinimą galime vadinti darbo ir poilsio režimu. J. V. Vaitkevičius apibūdina šio režimo neurofiziologinę prasmę: ,,tai jaudinimo ir slopinimo procesų pusiausvyros būsena, kuri sąlygoja optimalią, ritmišką, maksimaliai efektyvią organizmo veiklą” (Vaitkevičius, 2003). Remiantis šiuo apibūdinimu galime teigti, jog asmens, kuris geba palaikyti tinkamą santykį tarp darbo ir poilsio laiko, organizmas funkcionuoja efektyviau. Siekiant atrasti balansą, būtinas tinkamas darbo ir poilsio režimo sudedamųjų dalių išdėstymas, derinimas tarpusavyje bei tikslus veikloms skiriamo laiko apibrėžimas. Visa tai tampa labai svarbiais faktoriais žmonių darbingumo palaikyme, sveikatos stiprinime bei pervargimo profilaktikoje (Šapokienė, 2007). Subalansuoto darbo ir poilsio režimo nauda yra kompleksinė - tiek darbuotojui, tiek darbdaviui, tiek paslaugų gavėjams. Remiantis higienos instituto duomenimis, organizacijose, kuriose yra tinkamai valdomas darbuotojų darbo ir poilsio režimas: • Darbuotojai yra labiau atsipalaidavę, ramesni, turi daugiau energijos įsitraukti į darbinę veiklą; • Darbas vyksta produktyviau, kokybiškiau, darbuotojai mažiau klysta, fiksuojama mažiau nelaimingų atsitikimų darbe; • Darbe vyrauja palaikantys tarpusavio santykiai, mažiau neigiamų emocinių nuokrypių; • Sumažėja kaštai patiriami dėl darbuotojų klaidų ar nelaimingų atsitikimų darbe, darbuotojai rečiau dėl ligos apleidžia darbą; • Sumažėja darbuotojų kaita, įmonė tampa patraukli naujiems darbuotojams; 26 • Gerinama įmonės įvaizdis, galima viešai deklaruoti, jog laikomasi Europos Sąjungos rekomendacijų darbo ir poilsio laiko derinimo atžvilgiu (Jasiukevičiūtė ir kt., 2013). 1. 2. 4. Slaugytojų darbo krūvis bei jo reglamentavimas Remiantis Lietuvos Respublikos įstatyminės bazės informacija ,,slaugytojo darbo krūvis – slaugytojo aptarnaujamų pacientų skaičius per atitinkamą darbo pamainą arba darbo valandą“. Šis krūvis yra reglamentuotas teisiškai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. V-400 „Dėl Slaugytojų darbo krūvio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Dokumente aprašyta slaugytojų darbo krūvio nustatymo tvarka atsižvelgiant į slaugos paslaugų teikimo vietą, profilį ir sritis (svarbu pabrėžti, jog ši tvarka nėra taikoma nustatant slaugos administratorių darbo krūvį). Ambulatorinės slaugos srityje dirbančių specialistų krūvis yra apskaičiuojamas pagal specialią formulę - slaugytojo darbo pamaina arba viena darbo valanda yra dalinama iš vidutinio suteiktos paslaugos laiko (minutėmis). Šioje formulėje paslaugos laikas aprėpia ne tik pačią procedūrą ar manipuliaciją bei pasiruošimą jai, bet ir laiką skirtą dokumentacijos pildymui, bendravimui su pacientu, jo mokymui, informacijos pateikimui. Stacionarinėje asmens sveikatos priežiūros įstaigoje slaugytojų darbo krūvis yra nustatomas atsižvelgiant į licencijuojamų paslaugų pobūdį, pvz.: priėmimo - skubios pagalbos skyriuose darbo krūvis dažniausiai priklauso nuo per parą priimamų pacientų skaičiaus ir teikiamų paslaugų pobūdžio. Siekiant užtikrinti kokybišką sveikatos priežiūros paslaugų teikimą stacionare, pateiktos rekomendacijos įvardinančios maksimalų pacientų skaičių tenkantį vienam slaugytojui dirbančiam be slaugytojo padėjėjo (asmens sveikatos priežiūros įstaigos pačios nustato slaugytojų padėjėjų ir slaugytojų santykį, jei slaugytojas dirba su padėjėju, darbo krūvis gali būti didesnis nei nurodyta lentelėje): Licencijuojamos stacionarinės paslaugos Maksimalus pacientų skaičius 1 slaugytojui Licencijuojamos stacionarinės paslaugos Maksimalus pacientų skaičius 1 slaugytojui Suaugusiųjų pulmonologija 9 Suaugusiųjų chirurgija 7 Suaugusiųjų reumatologija 9 Suaugusiųjų krūtinės chirurgija 6 Geriatrija 6 Suaugusiųjų neurochirurgija 6 Klinikinė toksikologija 9 Suaugusiųjų abdominalinė chirurgija 6 Onkologija chemoterapija 7 Suaugusiųjų plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija 7 27 Onkologija radioterapija 7 Suaugusiųjų kraujagyslių chirurgija 8 Onkologija 7 Suaugusiųjų širdies chirurgija 6 Dermatovenerologija 11 Suaugusiųjų burnos, veido ir žandikaulių chirurgija 8 Neonatologija 4 Suaugusiųjų ortopedija ir traumatologija 7 Psichiatrija 11 Suaugusiųjų urologija 7 Priklausomybės ligų psichiatrija 11 Oftalmologijos chirurgija, oftalmologija 9 Specialioji psichiatrija (gydymas bendro, sustiprinto ir griežto stebėjimo sąlygomis) 11 Otorinolaringologijos chirurgija, otorinolaringologija 9 Suaugusiųjų tuberkuliozė 7 Vidaus ligos 9 Suaugusiųjų medicininė reabilitacija II 9 Ginekologija 7 Suaugusiųjų medicininė reabilitacija III, pakartotinė ir palaikomoji reabilitacija 4 Suaugusiųjų alergologija 9 Organų transplantacija (suaugusiųjų arba vaikų) 1 Suaugusiųjų gastroenterologija 8 Suaugusiųjų arba vaikų kaulų čiulpų transplantacija 1 Suaugusiųjų endokrinologija 9 Palaikomasis gydymas ir slauga 6 Suaugusiųjų hematologija, onkohematologija 7 Vaikų ir paauglių psichiatrija 7 Infektologija 9 Vaiko raidos sutrikimų ankstyvoji reabilitacija 6 Suaugusiųjų kardiologija 9 Vaikų reumatologija 7 Suaugusiųjų nefrologija 7 Vaikų chirurgija 7 Suaugusiųjų neurologija 6 Vaikų abdominalinė chirurgija 6 Vaikų kardiologija 7 Vaikų burnos, veido ir žandikaulių chirurgija 6 Vaikų endokrinologija 7 28 Vaikų plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija, mikrochirurgija 7 Vaikų neurologija 7 Vaikų kraujagyslių chirurgija 7 Vaikų alergologija 7 Vaikų ortopedija ir traumatologija 7 Vaikų medicininė reabilitacija II, sveikatą grąžinamasis gydymas, antirecidyvinis gydymas 7 Vaikų urologija 7 Vaikų medicininė reabilitacija III, pakartotinė ir palaikomoji reabilitacija 4 Vaikų oftalmologija 7 Vaikų kardiologija 7 Vaikų ligos 7 Vaikų endokrinologija 7 Vaikų nefrologija 7 Vaikų neurologija 7 Vaikų hematologija, onkohematologija 7 Vaikų alergologija 7 Vaikų gastroenterologija 7 Vaikų medicininė reabilitacija II, sveikatą grąžinamasis gydymas, antirecidyvinis gydymas 7 Vaikų pulmonologija 7 Vaikų medicininė reabilitacija III, pakartotinė ir palaikomoji reabilitacija 4 Vaikų abdominalinė chirurgija 6 Vaikų plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija, mikrochirurgija 7 Vaikų burnos, veido ir žandikaulių chirurgija 6 Vaikų kraujagyslių chirurgija 7 3 lentelė. Rekomenduojamas maksimalus pacientų skaičius 1 slaugytojui (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymas Nr. V-400). Kaip pateikta 3 lentelėje, Lietuvoje slaugytojoms mažiausiai pacientų (1-4 pac.) turėtų tekti organų transplantacijų, kaulų čiulpų transplantacijų, neonatologijos ir medicininės reabilitacijos (III) srityse, daugiausiai pacientų (11 pac.) turėtų tekti dermatovenerologijos bei psichiatrijos srityse. Tenka pabrėžti, jog tai yra rekomendacijos (pagal lietuvių kalbos žodyną reiškiančios patarimą, pasiūlymą), realioje praktikoje nežinia ar atsispindinčios. Slaugytojams tenkančių pacientų santykis yra reglamentuojamas ir kitose šalyse: Jungtinėse Amerikos Valstijose Kalifornija buvo pirmoji iš valstijų 1999 metais išleidusi teisės aktus, reglamentuojančius darbo krūvio pasiskirstymą tarp slaugytojų. Tais metais planuose (kaip vienas iš pavyzdžių) buvo minima, jog valstybinių ligoninių chirurginiuose skyriuose vienai slaugytojai 29 turėtų tekti rūpintis šešiais pacientais, o 2005 metais šis santykis pakistų ir taptų 1 slaugytoja : 5 pacientai; skyriuose, kuriuose reikalinga intensyvi pacientų priežiūra, vienai slaugytojai turėtų tekti rūpintis dviem pacientams (Mason, 2003). Šiomis dienomis JAV galiojantys teisiniai aktai reglamentuojantys slaugytojų-pacientų santykį per laiką kito, tobulėjo ir skiriasi nuo pirmųjų. Rekomendacijos buvo tobulinamos palaikant komunikaciją su Amerikos slaugytojų asociacija (ang. American Nurses Association) bei atsižvelgiant į įvairiuose skyriuose gydomų pacientų skaičių, jų poreikių lygį, pagalbinio personalo skaičių skyriuose ir panašius dalykus (Edwards, 2011). Stebint Jungtinių Amerikos Valstijų praktiką, norėtųsi, jog Lietuvoje egzistuojančios medikus atstovaujančios organizacijos, tokios kaip Lietuvos slaugytojų vadovų sąjunga (LSVS), Lietuvos slaugos specialistų organizacija (LSSO), Nacionalinė medikų asociacija ir pan., aktyviau prisijungtų prie teisinių dokumentų šioje ir kitose srityse kūrimo. Juk būtent šių organizacijų nariai darbinėje praktikoje realiai susiduria su darbo krūvio paskirstymo tarp specialistų iššūkiais, turi galimybę stebėti ir vertinti įvairių priemonių bei modelių taikymo pasiteisinimą arba nepasiteisinimą, gali išklausyti didžiosios daugumos sveikatos priežiūros specialistų nuomonę apie darbo krūvį ir ją reflektuoti aukštesnių institucijų akivaizdoje. Organizaciniai sprendimai koreguojant slaugytojams tenkančių pacientų santykį siejasi su pagerėjusia pačių slaugytojų savijauta ir geresniais rezultatais pacientų sveikatos bei priežiūros prasme. Tai liudija tyrimai, kurie daugiausiai buvo atlikti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Europos lygmeniu ši tema buvo mažai analizuota, tad Europos Komisija nusprendė skirti lėšų (net 3 826 040 eur) ir subūrė tyrėjų grupę iš dvylikos Europos šalių, JAV bei trijų partnerių šalių (Botsvanos, Kinijos ir Pietų Afrikos). Slaugytojų prognozavimo: žmogiškųjų išteklių planavimo slaugos srityje (angl. Nurse Forecasting: Human Resources Planning in Nursing) studija pradėta 2009 metų sausio mėnesį, baigta 2011 metų gruodžio mėnesį. Tyrimas skirtas analizuoti slaugytojų darbo jėgos dinamiką: slaugytojų skaičiaus, slaugytojų įgūdžių bei darbinės aplinkos įtaką slaugytojų gerovei ir rezultatams susijusiems su pacientais. Dėmesys telktas į dideles ligonines, turinčias daugiau nei 100 lovų, nes tokiose sveikatos priežiūros įstaigose dirba daugiausiai slaugytojų, taip pat tokiose įstaigose rūpinamasi dideliu kiekiu pacientų, tad medicininių klaidų tikimybė tokiose vietose didesnė. Tyrimo duomenys atskleidė, jog įvairiose šalyse pacientų kiekis tenkantis vienam slaugytojui skiriasi: Norvegijoje vienam slaugytojui vidutiniškai tenka 5,4 paciento, Olandijoje 7, Švedijoje 7,7, Šveicarijoje 7,9, Vokietijoje 13, Ispanijoje 12,6 ir pan. Iš apibendrintų rezultatų matoma, jog Norvegijoje slaugytojo-paciento santykis yra palankiausias. Kiekvienoje tyrime dalyvavusioje šalyje reikšmingas kiekis slaugytojų įvardino kokybiškos pacientų priežiūros trūkumą, perdegimo riziką, nepasitenkinimą darbu. Nustatytas ryšys tarp slaugytojams tenkančių pacientų kiekio ir teikiamų paslaugų kokybės. Ligoninėse, kuriose slaugytojai rūpindavosi didesniu kiekiu pacientų, kuriose slaugytojų išsilavinimas buvo žemesnio lygio, kur darbo sąlygos buvo 30 prastesnės – aptiktas didesnis pacientų mirtingumo skaičius. Tai reiškia, jog darbo krūvis ir darbo sąlygos bendrąja prasme siejasi su sveikatos priežiūros paslaugų kokybe (CORDIS - bendruomenės tyrimų ir plėtros informacijos tarnybos duomenys). Žemiau pateikiama lentelė, kurioje išskirtos galimos pasekmės, susijusios su dideliu slaugytojų darbo krūviu: Didelio darbo krūvio pasekmės Rezultatas Laiko stoka Trūkstant laiko slaugytojas nespėja atlikti visų savo darbinių užduočių arba jas atlieka skubėdamas. Skubant gali atsirasti išsiblaškymo, užmaršumo apraiškos, kas galimai siejasi su prastesne teikiamų paslaugų kokybe. Stokojant laiko skiriama mažiau dėmesio bendravimui su pacientais, jų mokymui. Nespėjant atlikti pareigų, kenčia tarpdisciplininis kolegų bendravimas, gali atsirasti įtampa ar tarpusavio nepasitenkinimas. Mažėjanti darbuotojo motyvacija Mažėjant darbuotojo motyvacijai, kenčia paslaugų kokybė, prastėja darbo rezultatai. Asmuo nenori eiti į darbą, gali padidėti pravaikštų ar ligos lapelių atvejų, kas tampa finansiniu nuostoliu organizacijai. Nemotyvuotas darbuotojas gali pakenkti įmonės įvaizdžiui, skleisti neteisingą informaciją už įstaigos ribų. Didėjantis darbuotojų stresas bei organizmo išsekimo rizika Nuolatinis stresas gali sukelti neigiamų emocijų proveržį (cinizmą, pyktį, emocinį išsekimą). Slaugytojai, nuolat patiriantys stresą, negali veiksmingai atlikti užduočių, fiziniai ir protiniai gebėjimai nusilpsta. Išsekus fiziniams ir psichologiniams resursams, asmuo apleidžia darbo vietą – tenka ieškoti pakaitinio personalo, didinti kitų darbuotojų darbo krūvį. Atsirandančios klaidos Gali išsivystyti darbinės klaidos susijusios su nuovargiu, mieguistumu, padaugėti nepageidaujamų įvykių praktikoje, suprastėti informacijos sklaida tarp kolegų ir pacientų. Tyčia padaromi pažeidimai Gali atsirasti tyčinių nuokrypių nuo taisyklių, nuostatų, politikos, instrukcijų ir pan. Sisteminis poveikis Vieno slaugytojo per didelio darbo krūvio pasekmės gali turėti įtakos kitiems sveikatos priežiūros sistemos darbuotojams, pvz.: nebelieka laiko padėti kolegoms ar apmokyti naujus kolegas, kolegoms gali būti perduodama klaidinga informacija apie 31 procesus ar pacientus. Netinkamai atlikus užduotis kenčia ne tik slaugytojo įvaizdis, bet ir visos organizacijos veidas visuomenėje. 4 lentelė. Galimos per didelio darbo krūvio pasekmės (Bradulskienė, 2017). Žinant, jog darbo krūvio pasiskirstymas tinkamu santykiu gali užtikrinti kokybiškesnę pacientų priežiūrą bei geresnę slaugytojo kaip specialisto savijautą, būtina telkti dėmesį į pacientų kiekio, tenkančio vienam slaugytojui, optimizavimą. Ateityje ši problema gali tapti dar opesnė, nes didelį darbo krūvį patiriantys specialistai vis labiau nusivilia darbu, perdega ir dėl šių priežasčių net palieka savo darbo vietas - slaugytojo profesija praranda perspektyvios profesijos poziciją. Ilgesnė tikėtina žmonių gyvenimo trukmė keičia Europos Sąjungos gyventojų pasiskirstymą amžiaus prasme. Pereinama prie vyresnės visuomenės struktūros (didėja pensinio amžiaus žmonių skaičius). Remiantis Eurostat duomenimis, vyresnio amžiaus žmonių dalis, palyginti su visu gyventojų skaičiumi, ateityje tik didės (Eurostat, 2020). Tai reiškia, jog sveikatos priežiūros paslaugų ateityje gali prireikti didesniam kiekiui žmonių, o logine seka remiantis, šiuos poreikius kokybiškai patenkinti prireiks ir didesnio kiekio specialistų. Išaugus sveikatos priežiūros paslaugų paklausai, tinkamas žmogiškųjų resursų paskirstymas slaugos srityje taps dar svarbesnis. Organizacijų gebėjimas sistemiškai žvelgti į ateitį ir taikliai prognozuoti personalo poreikį padidins galimybes užtikrinti kokybišką sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei tinkamą darbo krūvio tarp darbuotojų paskirstymą. 1. 2. 5. Naktinis darbas Medicina yra sritis, reikalaujanti nenutrūkstamo personalo budrumo ir pasiruošimo, gebėjimo priimti rimtus sprendimus susijusius su žmonių sveikata, nepaisant paros meto. Darbas sveikatos priežiūros sektoriuje vyksta tiek dieną, tiek naktį – žmogus sunegaluoti gali bet kada (ligoniai hospitalizuojami, tiriami, gydomi ar operuojami 24 valandas per parą). Galima sakyti, jog būtent mediko profesija yra viena iš labiausiai susijusių su naktiniu darbu (Janušonis, 2015). Remiantis darbo kodeksu, ,,naktiniu laikomas darbas, jeigu trys darbo valandos tenka nakčiai. Nakties laikas yra kalendorinis laikas nuo dvidešimt antros valandos iki šeštos valandos“ (Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, 2016). Fiziologine prasme, naktis skirta organizmo poilsiui, miegui, tad naktinis medikų darbas negali būti tapatinamas su darbu dienos metu (nors darbinės užduotys gal ir nesiskiria). Apklausiant medikus dirbančius pamaininį darbą, dirbantys nakties metu (55,8 proc. respondentų) įvardino, jog vieno budėjimo metu dažniausiai dirba po 12, o kartais ir daugiau valandų (Šimukaitytė, 2012). Tai reiškia, jog medikai ne tik dirba nakties metu, kuomet kūnui yra sunkiau adaptuotis prie darbinės veiklos, bet dirba ir pakankamai ilgas valandas. Toks intensyvus, atidumo 32 bei racionalaus mąstymo reikalaujantis darbas, nakties metu asmeniui gali tapti nemažu iššūkiu, ypač tiems, kam sunku adaptuotis prie kintančio pamaininio darbo režimo. Asmuo dirbdamas naktį aukoja savo miegą, dėl tos priežasties laiką poilsiui reikia skirti kitu paros metu, t.y. dieną. Mokslininkai stebi, jog slaugytojų, kurie dirba naktį, miego kokybė ženkliai suprastėja (Trinkoff ir kt., 2011). Nesilaikant tinkamo miego režimo, sutrinka organizmo cirkadinis ritmas (kitaip vadinamas biologinis organizmo laikas - 24 valandų trukmės fiziologinių procesų, psichologinių funkcijų organizme kartojimasis) (Uleckienė ir kt., 2009). Tai reiškia, jog miego trūkumas pradeda neigiamai veikti tiek fizinę, tiek psichologinę žmogaus būklę (Murauskaitė ir kt., 2014; Zwart ir kt., 1993). Mokslininkai net yra aptikę sąsajų tarp naktinio pamaininio darbo ir onkologinių susirgimų rizikos padidėjimo. Tarptautinis vėžio tyrinėjimo centras Lione naktinį pamaininį darbą įtraukė į veiksnių, kurie galimai yra kancerogeniški žmogui, sąrašą (grupė pavadinta 2A). Šiai grupei priskiriami veiksniai, kurių kancerogeninis poveikis žmogui nėra įrodytas, bet eksperimentuojant su laboratoriniais gyvūnais pastebėtas (Uleckienė ir kt., 2009). Pripažįstama, jog darbas nakties metu yra vienas iš veiksnių, sukeliančių darbuotojų nuovargį, didinančių klaidų darbe atsiradimo riziką, mažinančių gebėjimą sutelkti dėmesį (Rožukienė, 2009). Jaučiamas nuovargis veda prie prastesnio užduočių atlikimo, ypač slaugytojų tarpe (Pasupathy 2012). Habilituotas daktaras, profesorius V. Janušonis viename savo mokslinių straipsnių mini: „laikytis nustatytų pacientų priežiūros standartų naktį daugeliui medikų dėl naktinio darbo specifikos nelengva, todėl nuo jų neretai nukrypstama“ (Janušonis, 2015). Pastarieji nuokrypiai siejasi su medikų teikiamų paslaugų kokybe, naktinis darbas turi įtakos pacientų saugumui, nepageidautinų įvykių ir medicinos klaidų atsiradimui (Janušonis 2005; 2008). Tas pats autorius remdamasis Arnedt (2005) savo darbuose yra užfiksavęs įdomų faktą: ,,vieną naktį dirbusio ir dieną nemiegojusio gydytojo psicho-motorinė veikla panaši į žmogaus, kurio alkoholio koncentracija kraujyje yra 0,1 proc.“ (Janušonis, 2015). Pastarasis pasakymas priverčia susimastyti ir kvestionuoti tokio specialisto kokybiško darbo galimybes. Vis daugiau mokslininkų pasitelkia technines, kompiuterizuotas priemones, tyrinėjant kelių dienų iš eilės naktinio darbo poveikį asmenims bei jų darbo kokybei. Vienas iš tokių tyrimų atliktas Australijoje - naudotos specialios apyrankės tvirtinamos ant intensyvios terapijos skyriaus darbuotojų riešų. Pastebėtas ryšys tarp sutrikusio darbuotojų miego priklausomai nuo savaitėje dirbtų naktinių pamainų. Nustatyta, jog darbuotojų dėmesio koncentravimo galimybės didesnės pirmąją budėjimo naktį, nei vėliau sekančias, taip pat paminėta, jog pirmosios darbo nakties pabaigoje klaidų tikimybė tampa didesnė, nei darbo pradžioje (Ganesan ir kt., 2019). Praktikoje pasitaiko situacijų, kuomet naktinį darbą dirbantys medikai randa laiko šiek tiek pamiegoti. Dažniausiai tokias galimybes susikuria patys darbuotojai tuomet, kada atlieka būtiniausius darbus ir mato, jog nepakenks savo darbo kokybei. Didesnėje dalyje medicininių įstaigų 33 naktinį darbą dirbantiems asmenims nėra leidžiama miegoti, bet yra išimčių: Prancūzijoje medikams nusnūsti yra leidžiama, tačiau tam nėra formaliai skirta laiko darbo grafike (Barthe ir kt., 2016). Miegas naktinio medikų darbo metu galėtų tapti puikia tema tolimesniems moksliniams tyrimams, pvz.: tiriant sąsajas su teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe. 34 1. 3. Darbo – poilsio režimo bei darbo krūvio sąsajos su teikiamų paslaugų kokybe Svarbiausi organizacijos ištekliai yra darbuotojai, jie yra pagrindiniai asmenys kuriantys produktus ar paslaugas, būtent jų pastangomis yra pasiekiami rezultatai (Bivainis, 2011; Ginevičius, 2008). Ne išimtis ir medikai – tai svarbiausia darbuotojų kategorija, kuri formuoja visos organizacijos kompetencijos lygį, principinėje darbo jėgos struktūroje jie atitinka profesionalų branduolį. Šis branduolys organizaciją gali ir sukurti ir sužlugdyti, tai ypatingos svarbos darbuotojų rūšis, kuri veikia vadovaudamasi įsitikinimais, o ne tiesioginiais nurodymais (Handy, 1978). Taigi, jei asmuo (šiuo atveju medikas) yra motyvuotas savo darbo turiniu, darbo kokybę jis suvoks kaip natūralų dalyką, turintį egzistuoti jo kasdieninėje darbinėje veikloje (Tamošiūnas, 2013). Svarbu prabrėžti, jog siekiant užtikrinti kokybišką paslaugų teikimą, vien tik darbuotojo motyvacijos kokybiškai dirbti, atlikti užduotis nepakanka. Kaip minėta anksčiau, įtaką kokybei sveikatos priežiūros sektoriuje daro ne vienas veiksnys. Šiame darbe didesnis dėmesys skiriamas sąsajų tarp darbuotojų darbo-poilsio režimo, darbo krūvio bei sveikatos priežiūros paslaugų kokybės aptarimui. Viskonsine (Jungtinėse Amerikos Valstijose) 2004 metais buvo vykdytas tyrimas, kurio metu apklaustos 265 slaugytojos dirbančios septyniolikos skirtingų ligoninių intensyvios terapijos skyriuose. Klausimyną sudarė įvairūs klausimai susiję su teikiamų paslaugų kokybe, darbo krūviu bei kliūtimis iškylančiomis darbe. Rezultatai atskleidė neigiamą koreliaciją tarp darbo krūvio bei teikiamų paslaugų kokybės ir jų saugumo. Slaugytojos, kurios patyrė intensyvesnį darbo krūvį savo teikiamas paslaugas įvertino kaip mažiau kokybiškas, taip pat užsiminė, jog dažniau jautė nuovargį bei stresą (Gurses ir kt., 2009). Šveicarijoje vertinant pirminio sveikatos priežiūros lygio gydytojų (N 1755) nuomonę apie tai, kas darbe kelia didžiausią stresą, iš daugybės išvardintų veiksnių, tarp pasirinktų atsakymų labiausiai išryškėjo darbo krūvis – susijęs su sveikatos draudimu (37,5%), administracinėmis užduotimis (37,6%) ir darbo krūvis bendrąja prasme (32,7 %) (Goehring ir kt., 2005). Šie tyrimai parodo, jog medikai vis labiau akcentuoja darbo krūvio įtaką ne tik savo sveikatai, psicho-emocinei būklei bet ir darbo kokybei. Medikai kalbėdami apie savo profesiją dažnai ją sieja su ilgomis darbo valandomis, naktiniu darbu bei pacientų gausa (Žutautienė ir kt., 2014). Rytų Kinijoje vienoje nedidelės imties studijoje, kurios metu apklausta 202 gydytojai, didelis darbo krūvis įvardijamas kaip priežastis, kodėl atsiranda nepasitenkinimas mediko profesija. Nors tyrimo imtis nėra didelė, rezultatai suteikia progą atidžiau pažvelgti į didelio darbo krūvio problemą. Apklausus gydytojus, dirbančius skirtingose sveikatos priežiūros įstaigose skirtinguose šalies regionuose, paaiškėjo, jog 33,2% respondentų per dieną priima 8 val. ▢ Nežinau Gerb. Respondente, Esu Justina Semionova, Klaipėdos universiteto sveikatos priežiūros vadybos II kurso magistro studijų studentė. Rašau baigiamąjį darbą tema ,,Sveikatos priežiūros sektoriaus darbuotojų poilsio ir darbo režimo sąsajos su teikiamų paslaugų kokybe“. Siekiant atlikti išsamią temos analizę, kreipiuosi į Jus prašydama atsakyti į anketos klausimus. Anketa yra anoniminė, atsakymai bus naudojami tik statistiniams apibendrinimams. Atsakymus į pateiktus klausimus pažymėkite varnele, jei prašoma, įrašykite tekstą. Kilus klausimams, prašau susisiekti el.p. justina.mons@yahoo.com. 1 PRIEDAS 76 5. Ar darbe turite pietų pertrauką? ▢ Turiu ▢ Neturiu ▢ Ne visada 6. Kiek kartų per pastarąjį mėnesį teko dirbti nakties metu? ▢ 1-2 ▢ 3-5 ▢ >5 ▢ Nedirbu nakties metu 7. Kiek vidutiniškai valandų per dieną praleidžiate darbe (įskaitant visas pareigas)? ▢ 1-4 val. ▢ 5-8 val. ▢ 9-12 val. ▢ > 12 val. 8. Ar esate darbe padarę klaidą dėl to, jog buvote pavargęs? ▢ Taip ▢ Ne ▢ Nežinau 9. Ar esate pastebėję kolegos klaidą dėl to, jog buvo pavargęs? ▢ Taip ▢ Ne ▢ Nežinau 10. Ar Jūsų darbo krūvis padidėjo prasidėjus Covid-19 epidemijai? ▢ Taip ▢ Ne ▢ Neturiu nuomonės 11. Ar esate sulaukę skundų iš pacientų dėl netinkamai suteiktos medicininės paslaugos? ▢ Taip ▢ Ne 77 12. Ar dėl nuovargio darbinėje praktikoje esate susidūrę su šiomis situacijomis? Prie kiekvienos situacijos pažymėkite Jums tinkantį atsakymą. Situacija Susidūriau Nesusidūriau Negaliu atsakyti į klausimą Klaidos atliekant medicinines manipuliacijas Pacientų sumaišymas Neteisingo medikamento administravimas Irzlus bendravimas su pacientu Trumpesnio laiko skyrimas pacientui Pamiršimas pacientui suteikti reikiamą informaciją Užsimiršimas apie laukiančius pacientus Pamiršimas atlikti paskirtą procedūrą Kita (įrašyti) ________________ 13. Kaip vertintumėte savo kaip specialisto teikiamas sveikatos priežiūros paslaugas? Įvertinkite balais nuo 1 iki 5 (atsakymą apibraukite). Labai blogai 1 2 3 4 5 Labai gerai 78 14. Kaip dažnai patiriate išvardintas nemalonias fizines būsenas? Prie kiekvieno teiginio pažymėkite Jums tinkantį atsakymą. Teiginiai Beveik niekada Retai Kartais Dažnai Beveik visada Nuovargis Energijos trūkumas Mieguistumas Dėmesio stoka Nervingumas Galvos skausmas Stresas Emocijų svyravimai Nemiga Trumpai apie Jus: 15. Kokia Jūsų lytis? ▢ Vyras ▢ Moteris 16. Koks Jūsų amžius? Parašykite skaičių. _____________________ 17. Kokio lygio sveikatos priežiūros įstaigoje dirbate? ▢ Pirminio lygio. ▢ Antrinio lygio. ▢ Tretinio lygio. 79 18. Kokia Jūsų specialybė? ▢ Gydytojas (-a) ▢ Slaugytojas (-a) ▢ Kitas medicinos personalas 19. Koks Jūsų darbo stažas sveikatos priežiūros sektoriuje? Parašykite skaičių. _____________________ 20. Kokiu darbo krūviu dirbate? ▢ Dirbu 0,25 etato ▢ Dirbu 0,5 etato ▢ Dirbu 0,75 etato ▢ Dirbu 1,0 etatu ▢ Dirbu didesniu nei 1,0 etatu ▢ Šiuo metu nedirbu 21. Keliose medicinos įstaigose dirbate? ▢ Vienoje ▢ Dvejose ▢ Daugiau nei dvejose Dėkoju už Jūsų laiką ir nuoširdžius atsakymus!

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!