Sprendimo likviduoti Kultūros ir sporto rėmimo fondą racionalumas. Kultūros rėmimo fondo veiklos veiksmingumas

 SPRENDIMO LIKVIDUOTI KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDĄ RACIONALUMAS. KULTŪROS RĖMIMO FONDO VEIKLOS VEIKSMINGUMAS. SEMESTRO DARBAS Vilnius, 2009, sausio 19 d. Turinys Įvadas.................................................................................................................................................3 1. Naujasis intitucionalizmas ir institucinis racionalus pasirinkimas: 1.1 Naujasis institucionalizmas: istorinis, racionalaus pasirinkimo ir sociologinis institucionalizmas.............................................................................................. ..........................6 1.2 Institucinis racionalus pasirinkimas.................................................................................7 2. Kultūros rėmimo fondas: 2.1 Kultūros ir sporto rėmimo fondo veikla ir administravimas 1998-2008-ais metais.........9 2.2 Kultūros ir sporto rėmimo fondo skilimas 2008-ais metais............................................11 2.3 Kultūros rėmimo fondo veikla ir administravimas 2008-2009-ais m.............................12 3. Priimto sprendimo racionalumas: 3.1 Veikiusių agentų skaičius bei kas galėjo (negalėjo) dalyvauti priimant šį sprendimą.....15 3.2 Politinių institucijų įtraukimas į procesą, individų ir institucijų santykiai.......................16 Išvados..............................................................................................................................................17 Šaltinių ir literatūros sąrašas.............................................................................................................18 ĮVADAS Kaip teigė garsusis Aristotelis, žmogus yra politinis gyvūnas, todėl visus visuomeninio gyvenimo aspektus, paprasčiausia yra tirti remiantis artimiausia terpe, t.y. politika. Šiame darbe, analizuojant pasirinkto sprendimo racionalumą ir analizuojamo objekto veiksmingumą, bus remiamasi mintmi, jog politinis procesas neišvengiamai vyskta institucijų kontekste. Rašto darbo objektas – Kultūros rėmimo fondo (toliau KRF) veikla ir administravimas; priimto sprendimo (likviduoti Kultūros ir sporto rėmimo fondą (toliau KSRF) ir KRF prijungti prie Kultūros ministerijos (toliau KM)) racionalumas. Kalbant apie objektą, reiktų pasakyti, jog 2008-ais metais, norint „užtikrinti […] kvalifikuotą projektų ekspertizę, jų valdymo kontrolę”1 bei siekiant „aktyvesnės ir lankstesnės rėmimo struktūros”2, nuspręsta KSRF pakeisti atskirais Kūno kultūros ir Kultūros rėmimo fondais. KRF buvo prijungtas prie KM, kuri taip pat užsiima kultūros projektų finansavimu. Šiuo metu kultūros projektai finansuojami tiek iš Kultūros finansavimo biudžeto, tiek papildomai iš KRF, kuris administruojamas KM. Taigi įdomu, ar pasirinktas sprendimas buvo geriausias iš visų galimų, kadangi daugelio paramą gaunančių sričių finansavimas dubliuojasi (pvz. kinas, muziejai, literatūra, muzika ir pan.), taip pat pastebimas ilgas sprendimų priėmimo laikas (nuo paraiškos pateikimo iki rezultatų paskelbimo praeina 5–6 mėn.). Tyrimų, skirtų šio sprendimo (t.y. likviduoti KSRF ir KRF prijungti prie KM) gairėms nušviesti nėra, tai ir paskatino susidomėjimą šia tema. Darbo problema – nėra aišku, ar Lietuvos KRF atskirimas nuo KSRF ir prijungimas prie KM, yra geriausia pasirinkta alternatyva, siekiant pagerinti šio fondo veiklos veiksmingumą (veiksmingumas apibrėžiamas kaip tikslų pasiekimo laipsnis). Analizės aktualumas – Lietuvos kultūros politika, tai sritis, kuri ir šiomis dienomis susilaukia menko politikos analitikų dėmesio.Vidaus veiklos ir administravimo procesai įvairiose Lietuvos institucijose, [šiuo atveju Kultūros ministerijoje – G.S.], dar nebuvo detaliai nagrinėjami3. KRF tai puikus pavyzdys to, kaip atmestinai priimami sprendimai, neapsvarstant visų galimų ir nepasirenkant tinkamiausių alternatyvų. Šiuo atveju KRF, tiesiog prijungtas prie Kultūros ministerijos, neatsižvelgiant į tai, kiek tai yra efektyvu ir naudinga. Darbo tikslas – nustatyti, kodėl siekiant padidinti KRF veiklos veiksmingumą buvo priimtas sprendimas likviduoti KSRF ir KRF prijungti prie KM. Uždaviniai: 1) Aptarti pasirinktą teorinį pagrindą, jo tinkamumą šiai analizei; 2) Išanalizuoti KSRF veiklą ir administravimą 1998–2008–ais metais bei KRF veiklą ir administravimą 2008–2009–ais metais; 3) Siekiant išsiaiškinti analizuojamo sprendimo racionalumą: a) išsiaiškinti, koks buvo veikiusių agentų skaičius bei kas galėjo (negalėjo) dalyvauti priimant šį sprendimą; b) išsiaiškinti, kokios politinės institucijos buvo įtraukiamos į procesą; c) kokie individų ir institucijų santykiai; Rašto darbo pagrindinis klausimas: kodėl, siekiant padidinti KRF veiklos veiksmingumą, buvo priimtas sprendimas likviduoti KSRF ir KRF prijungti prie KM. Šalutiniai klausimai: 1) koks buvo veikiusių agentų skaičius bei kas galėjo (negalėjo) dalyvauti priimant šį sprendimą; 2) kiek ir kokių institucijų dalyvavo priimant šį sprendimą; 3) kokie individų ir institucijų santykiai; Analizės hipotezė – priimtas sprendimas likviduoti KSRF ir KRF prijungti prie KM, nėra geriausia pasirinkta alternatyva, siekiant padidinti KRF veiksmingumą. Šio darbo priklausomas kintamasis – KRF veiklos neveiksmingumas 2008–ais m., o nepriklausomas kintamasis – netinkamas sprendimo (likvidaviduoti KSRF ir KRF prijungti prie KM) pasirinkimas. Darbo teoriniu analizės parindu pasirinktas Elinor Ostrom institucinio racionalaus pasirinkimo modelis. Analizuojant šią viešojo sprendimo situaciją pagal pasirinktą modelį norima pasiekti užsibrėžtą tikslą, įgyvendinant numatytus uždavinius ir atsakant į išsikeltus klausimus. Rašant šį darbą, atlikta atvejo analizė. Pagrindiniai taikyti metodai, tai pirminių ir antrinių šaltinių/dokumentų analizė bei pokalbiai. Pagrindiniai šaltiniai aprašant pasirinktą teorinį metodą, tai P. Hall ir R. Taylor leidinyje „Political studies“ esantis skyrius, pavadinimu „Political Science and the Three New Institutionalisms“4, taip pat E. Ostrom parašytas straipnis, pavadinimu „Institutional Rational Choice: An Assessment of the Institutional Analysis and Development Framework“5 bei W. Parsons knygoje “Politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas. Viešoji politika”6 pateikta informacija ir kt. Atliekant analizę, daugiausiai remtasi empirinių duomenų šaltiniais: LR įstatymais, nutarimais bei Kultūros ministerijos ir Kultūros rėmimo fondo internetiniuose tinklalapiuose teikiama informacija. Taip pat, vykdytų asmeninių pokalbių7 su KRF programų skyriaus vyr. spec. Agne Silickaite ir Jolanta Meiduviene metu gauta informacija. 1. Naujasis institucionalizmas ir institucinis racionalus pasirinkimas. 1.1 Naujasis institucionalizmas: istorinis, racionalaus pasirinkimo ir sociologinis institucionalizmas. Institucijų tyrimai buvo ir yra aktuali politikos mokslų sritis. Remiantis tokiais politikos analitikais, kaip P. Hall ir R. Taylor, galima sakyti, jog naujasis instuticionalizmas, tai terminas, kuris tampa vis populiaresnis šiomis dienomis. Trys skirtingi analitiniai požiūriai save pristato kaip „naująjį institucionalizmą“: istorinis institucionalizmas, racionalaus pasirinkimo institucionalizmas ir sociologinis insitucionalizmas. Visi jie atsirado XX a. 6-7 dešimtmetyje, kaip reakcija, siekiant išvengti vis didesnės institucijų įtakos priimant sprendimus, kurie įtakojo socialinius ir politinius rezultatus. Šios trys mokyklos turi didelį bendrą analitinį pagrindą ir vieno požiūrio įžvalgumas galėtų būti panaudotas tam, kad papildytų ar sustiprintų kitą. 8 Kito politikos analitiko W. Parsons teigimu: „pastaruoju metu pastebimas naujas susidomėjimas instituciniu viešosios politikos kontekstu. [...] Institucionalizmas aprėpia labai skirtingas koncepcijas, kurių daugelis yra nebendramatės. ”9 Jo manymu, šiuo metu galima išskirti tokias tris institucionalizmo sritis, tai: politinis institucionalizmas, sociologinis institucionalizmas ir ekonominis institucionalizmas.10 W. Parsons teigimu: „[...] nors jas vienija bendras įsitikinimas dėl institucijų svarbos, jų nevienija beveik niekas daugiau, net „institucijų“ apibrėžimas. Kiekviena šių institucionalizmo atmainų teikia skirtingą vaizdą, kaip institucijos formuoja sprendimų priėmimo procesą ir (tai ypač pasakytina apie ekonominį institucionalizmą) kaip institucijos turėtų būti konstruojamos, kad jos funkcionuotų „efektyviau“.“11 Bendrais bruožais apžvelgdamas išvardintas institucionalizmo atmainas, jis pastebi, jog sociologinis institucionalizmas didžiausią dėmesį sutelkia į viešąsias organizacijas, o ne, kaip jis sako į „abskrakčias firmas“12, ką daro ekonominis institucionalizmas. Socialinio institucionalizmo atstovų nuomone, „institucinė analizė turi parodyti, kaip organizacijos sąveikauja su aplinka, siekia prie jos adaptuotis, išlikti ir klestėti. Organizacijų sprendimus veikia jų aplinka, jie nėra grindžiami grynai formaliais, racionaliais sumetimais.“13 Taigi, W. Parsons nuomone: „sociologai sprendimų priėmimą institucijoje vaizduoja kaip procesą, veikiamą vertybių, interesų, aplinkos reikalavimų, tikslų modifikavimo, kompromisų, adaptacijos ir t.t., o ekonominis institucionalizmas grįžta į teiloristinį pasaulį, kur žmonės vadovaujasi vien savanaudiškais sumetimais.“14 Na, o aptardamas politinį institucionalismą, W. Parsons pabrėžia, jog čia, analizuojant viešąją politiką, reikalaujama, kad būtų atsižvelgiama į tai, kaip tam tikrame instituciniame kontekste interesų bei įdėjų konfiguracija formuoja ir determinuoja politinį procesą.15 Apibendrinant, galima būtų dar kartą pacituoti W. Parsons, jo teigimu: „institucionalistinių konsepcijų atsiradimas viešosios politikos tyrinėtojams priminė, jog [...] problemų konstravimas vyksta konstitucijų, taisyklių, turimų išteklių, žodžiu tam tikrose instituciniuose rėmuose, kurie formuoja politinę elgseną ir lemia žaidimo taisykles: kam bus leista jame dalyvauti; kas bus laikomas išlošusiu; kokie veiksmai bus leistini ir t.t.“16. Taigi, siekiant atlikti analizę, kurios metu pastebimas itin svarbus instucijų poveikis, turime galimybę rinktis iš keleto konsepcijų (racionalaus pasirinkimo, sociologinio, istorinio ar ekonominio institucionalizmas) ir taikyti jas kaip teorinį analizės pagrindą. Mano pasirinkta konsepcija – racionalus pasirinkimo institucionlizmas, jį ir aptarsiu sekančioje darbo dalyje. 1.2 Institucinis racionalus pasirinkimas. Vykinto Pugačiausko teigimu: „racionalaus pasirinkimo teorija gali būti apibrėžta kaip pasirinkimų, kuriuos racionalūs veikėjai padarė tarpusavio priklausomybės sąlygomis, analizė.“17 Pradedant šį skyrių, galima pasiremti E. Barsevičiaus teiginiu, jog „institucijos keičiasi, jeigu racionaliai besielgiantys veikėjai nutaria, kad senosioms struktūroms nebeatlieka joms skirto vaidmens arba kad naujos struktūros padėtų efektyviau mažinti bendradarbiavimo kaštus. Vyksta tam tikra mokslinė diskusija dėl institucijų „instrumentalumo“, kurioje galima sąlyginai atskirti „ekonominį“ ir „politinį“ institucionalizmą.“18 Jo manymu: „pirmuoju atveju vadovaujamasi prielaida, kad racionalūs veikėjai kuria institucijas tam tikroms funkcijoms atlikti ir gali sąlyginai nesunkiai šias institucijas pakeisti, kai jos nebeatitinka jų interesų. Antruoju atveju pabrėžiama, kad net ir labai racionaliai suplanuotos institucijos nebūtinai veiks taip, kaip sumanė jų kūrėjai – dėl informacijos apribojimų planavimo metu ir įvairiausių netikėtų efektų. Institucinė kaita sudėtinga, todėl nusistovėjusi pusiausvyra remiasi interesais tų veikėjų, kuriems ji naudinga, o kiti – prisitaiko.“19 Šiame rašto darbe remiamasi Elinor Ostrom siūlomu institucinio raciolaus pasirinkimo modeliu. Analitiko parašytame straipsnyje „Institutional Rational Choice. An Assessment of the Institutional Analysis and Development Framework”20 pateikiama informacija, kaip galima būtų analizuoti sprendimo priėmimo procesą, remiantis būtent racionalaus pasirinkimo modeliu. E. Ostrom siūlomas modelis akcentuoja lemiamą institucijų vaidmenį politiniame procese.21 Kaip vėliau bus pastebėta, atliekant šią analizę paaiškėjo, jog didžiausią ir bene pagrindinį vaidmenį priimant analizuojamą sprendimą ir atliko institucijos (konkrečiau Kultūros ministerija ir kt.). E. Ostrom nuomone, „„sprendimo“ situacijas nusako trys aspektai: a) institucinė sandara; b) įvykiai susiję su problema; c) sprendimu suinteresuotos grupės.22 Tai taip pat atsispindi atliktoje analizėje. Analizuojant viešojo sprendimo situacijas pagal E. Ostrom modelį, yra siekiama išsiaiškinti tokius aspektus: veikiančių agentų skaičių; kas gali (negali) dalyvauti; kokios agentūros, pareigūnai, departamentai ar kitos politinės institucijos įtraukiamos į procesą ir kt. 23 Remiantis šiais aspektais, darbe siekiama išsiaiškinti analizuojamo sprendimo racionalumą. Svarbu nepamiršti ir kito E. Ostrom teiginio, jog „šios sprendimų priėmimo situacijos ilgainiui gali keistis: kintant taisyklėms, institucijoms ar ištekliams, kinta ir individų elgsena, nes jie mėgina savo strategijas pritaikyti prie naujų sąlygų.“24 Apibendrinant, reikia pasakyti, jog E. Ostrom racionalaus pasirinkimo modelis – šios analizės pagrindas, juo remiantis siekiama išsiaiškinti analizuojamo sprendimo racionalumą, tuo pačiu Kultūros rėmimo fondo veiklos veiksmingumą. 2. Kultūros rėmimo fondas: 2.1 Kultūros ir sporto rėmimo fondo veikla ir administravimas 1998-2008-ais metais. Kultūros rėmimo fondas (toliau KRF), kaip atskiras fondas, kuri administruoja Kultūros ministerija atsirado tik praėjusiais 2008-aisiais metais. Iki to laiko, nuo 1998-ųjų metų dalinę finansinę paramą kultūros ir sporto sritims teikė bendras Kultūros ir sporto rėmimo fondas (toliau KSRM). Kalbant apie KSRF priešistorę reiktų pasakyti, jog po nepriklausomybės atgavimo, prastėjant Lietuvos ekonominei padėčiai, valstybinis kultūros finansavimas artėjo prie kritinės ribos. Todėl, dar 1996-aisiais metais pasigirdo siūlymų, sekti Estijos pavyzdžiu ir steigti kultūros rėmimo fondą, asignuojamą iš alkoholio ir tabako akcizo mokesčių. Manyta, jog šiame fonde paramą turėtų skirstyti patys kultūros bendruomenės nariai, kurie geriausiai išmano realią padėtį. Taip pat, fondas galėtų biudžeto lėšomis pritraukti kitų lėšų ir kaupti „kapitalą“ kultūrai. Na, o Fondo įstatymas, kuris nustatytų asignavimų dydį, teiktų daugiau garantijų, kad kultūros programos iš tiesų bus paremtos.25 Svarbu tai, jog jau iš pat pradžių buvo nuspręsta šiame fonde sujungti kultūrą ir sportą, motyvuojant tuo, kad sportininkų, įtakingos visuomenės dalies, lobizmas padės įveikti skeptišką politikų požiūrį į kultūros finansavimą. Buvo nuspręsta, kad biudžeto asignavimai kultūrai ir sportui bus dalinami lygiomis dalimis – po 50 procentų.26 KRF programų skyriaus vyriausiosios specialistės Agnės Silickaitės teigimu: „1997 metais tuometinis kultūros ministras Saulius Šaltenis pasiūlė kultūros ir sporto rėmimo fondą įrašyti į LR Vyriausybės programą. Šio fondo įstatymo projektą pateikė Kultūros ministerija. LR Seimas Lietuvos Respublikos kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymą priėmė 1998-ųjų metų spalio 18-tą dieną ir 1999-ųjų metų kovo 18-tą dieną Kultūros ir sporto rėmimo fondas buvo įsteigtas.“27 Reiktų paminėti tai, jog fondas nebuvo juridinis asmuo, jo lėšos buvo laikomos specialioje Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR Vyriausybės sąskaitoje. KSRF lėšomis pagal tarybos priimtus sprendimus disponavo Kūno kultūros ir sporto departamentas. KSRF pajamų ir išlaidų sąmatą kasmet tvirtino Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Fondo lėšų naudojimo metines ataskaitas parengdavo Kūno kultūros ir sporto departamentas ir patvirtintas KSRF tarybos pateikdavo Finansų miniterijai. KSRF skirtų valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų naudojimą kontroliavo Vlastybės kontrolė. KSRF taryba lėšų šaltinių ir lėšų naudojimo ataskaitą du kartus per metus (pasibaigus pusmečiui) skelbdavo „Valstybės žiniose“. 28 KSRF lėšos buvo skiriamos profesionaliam ir liaudies menui bei kūno kultūrai ir sportui remti.29 Kalbant konkrečiai apie kultūrą, KSRF rėmė kultūros programas muzikos, literatūros, dailės, teatro, kino, šokio, liaudies meno, cirko ir kitose srityse. Prioritetai buvo teikiami Lietuvos kultūros plėtrai ir propagavimui, menininkų bei meno kolektyvų dalyvavimui tarptautiniuose konkursuose, stažuotėse, konferencijose, seminaruose, parodose, festivaliuose ir pasaulio menininkų dalyvavimui tokiuose renginiuose Lietuvoje; lietuvių literatūros vertėjų rengimui ir pasaulio elitinės literatūros leidybos rėmimui, nacionalinio meno propagavimo pasaulyje programoms, jaunųjų menininkų debiutų bei edukacinių programų rėmimui.30 Tuo laikotarpiu į fondą paramos dažniausiai kreipėsi kūrybinės sąjungos ir asociacijos (1999-ais metais aktyviausia buvo Dailininkų sąjunga, o 2001-ais metais – Fotomeninikų sąjunga), viešosios įstaigos, nacionalinės ir regioninės kultūros įstaigos, įvairios draugijos, klubai ir bendrijos, labdaros ir paramos fondai (aktyviausiai Muzikų rėmimo fondas), koncertinės organizacijos ir kt.31 Kalbant apie KSRF fondo administravimą 1998-2008-ųjų metų laikotarpiu, reiktų pasakyti, jog vadovaujantis įsigaliojusiu fondo įstatymu Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tapo Kultūros ir sporto rėmimo fondo administratoriumi. Departamentui teko visa atsakomybė, susijusi su Kultūros ir sporto rėmimo fondo veiklos finansavimu ir finansinėmis ataskaitomis. Tarybos pirmininkas buvo Kultūros ministerijos atstovas, o Fondo lėšų administratorius – kūno kultūros ir sporto departamentas. Aptariant KSRF vadovybę, svarbu paminėti tai, jog tuo užsiėmė fondo taryba. Ji pagal ekspertų komisijų siūlymus nagrinėjo ir priimdavo sprendimus finansuoti kultūros, kūno kultūros ir sporto programas. KSRF tarybą sudarė devyni asmenys, į ją po vieną narį delegavo Seimo Švietimo, moklso ir kultūros komitetas, Finansų ministerija, Kultūros moinisterija, Švietimo ir mokslo ministerija, Kūno kulryųros ir sporto departamentas, Lietuvos kultūros ir meno taryba, Meno kūrėjų organizacijų asociacija, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos asoviacija „Sportas visiems“. Tarybos sudėtį ir jos pirmininką kultūros ministro teikimu trims metams tvirtino Vyriausybė. Fondo tarybos sudėtis po kiekvienos kadencijos buvo atnaujinama ne mažiau kaip trečdaliu. Tarybos posėdžiai buvo rengiami ne rečiau kaip šešis kartus per metus, o psėdžiai kuriuose priimami sprendimai dėl finansavimo ne rečiau kaip du kartus per metus.32 Taryba, priimdama sprendimus kurioms kultūros ir sporto sritims teikti dalinę paramą, rėmėsi ekspertų komisijų pateiktais siūlymais. Taigi, prie KSRF fondo veikė kultūros bei kūno kultūros ir sporto ekspertų komisijos. Kiekvieną komisiją sudarė po penkiolika narių. Komisijos buvo kasmet atnaujinamos ne mažiau kaip trekšdaliu narių. Kultūros ekspertų komisiją tvirtino kultūros ministras. Į kultūros ekspertū komisiją narius delegavo Lietuvos kultūros ir meno taryba. Kūno kultūros ir sporto ekspertų kamisiją tvirtino Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius. Į kūno kultūros ir sporto ekspertų komisiją po tris narius delegavo Lietuvos sporto federacijų sąjunga, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Lietuvos asociacija „Sportas visismes“ ir parolimpinis komitetas, du narius Lietuvos olimpinis sporto centras ir vieną narį – Kūno kultūros ir sporto departamentas. Minėtosios ekspertų komisijos nagrinėjo pateiktas programas ir teikė išvadas bei pasiūlymus dėl programų finansavimo tarybai.33 Apibendrinant šį skyrelį, galima būtų teigti, jog 1998-ais metais priimtas sprendimas įkurti bendrą Kultūros ir sporto rėmimo fondą buvo tikrai sveikintinas. Įkūrus šį fondą, atsirado galimybė gauti paramą tiek kultūros, tiek kūno kultūros ir sporto sričių projektams. Kultūros ministerija buvo atsakinga už fondo valdymą, kadangi KSRF tarybos pirmininkas buvo Kultūros ministerijos atstovas, o Kūno kultūros ir sporto departamentas buvo atsakingas už fondo lėšų administravimą. Tačiau 1998––2008 m.m. KSRF veikla susilaukė ir nemažai kritikos. Lyginant šio fondo veiklą su kaimyninių Estijos ir Latvijos šalių panašių fondų patirtimi buvo pastebėta nemažai trūkumų. Skatinant taupyti administravimo lėšas, dėl mažų finansinių galimybių bei panašaus veiklos pobūdžio buvo siūloma jį jungti prie Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo34. Tačiau KSRF buvo išskaidytas, KRF prijungtas prie KM. 2.2 Kultūros ir sporto rėmimo fondo skilimas 2008-ais metais. Kultūros ir sporto rėmimo fondas (toliau KSRF) 2008-ais metais skilo į du atskirus fondus: Kultūros rėmimo fondą (toliau KRF) ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą (toliau KKSF). Sunku pasakyti, kokios tiksliai priežastys galėjo įtakoti tokį sprendimą. KRF programų skyriaus vyriausiosios specialistės Agnės Silickaitės teigimu: „Nors Kultūros ministerija galėjo pati administruoti lėšas ir buvo asignavimų valdytojas, pagal galiojantį Kultūros ir sporto rėmimo fondo įsatatymą, ji dalyvavo tik deleguojant savo atstovus į fondo tarybą bei sudarė kultūros ekspertų komisiją. Atsižvelgus į susiklosčiusią padėtį, iškilo būtinybė reorganizuoti veikiančio Kultūros ir sporto rėmimo fondo valdymą.35 Taigi, buvo pateiktas naujas įstatymo projektas, kuriuo remiantis buvo siekiama atskirti kultūros ir kūno kultūros ir sporto sričių rėmimo reglamentavimą, t.y. lėšas, kurios buvo skiriamos vienam Fondui, turėjo būti padalinamos dviem asignavimų valdytojams: viena dalis Kultūros ministerijai, kita – Kūno kultūros ir sporto departamentui. Manyta, jog toks atskirimas, leistų geriau organizuoti darbą, biudžeto lėšomis pritraukti kitų lėšų, būtų sukurta aktyvi ir lanksti rėmimo struktūra. Atskyrimas užtikrintų kvalifikuotą projektų ekspertizę ir jų vyksdymo kontrolę. Be to, pateiktame projekte buvo nurodyti ir nauji, palygimus su galiojančio įstatymo nuostatomis, Fondo finansavimo šaltiniai – 10 procentų lėšų, gautų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio. Pagal šį įstatymo projektą buvo siekiama , kad Kultūros ministerija gautų įgaliojimus tvarkyti ir disponuoti Kultūros rėmimo fondo lėšomis. Apibendrinant šį skyrelį ir remiantis A. Silickaitės suteikta informacija, galima būtų teigti, jog Kultūros ir sporto rėmimo fondo skilimą iniciavo Kultūros ministerija siekdama gauti įgaliojimus tvarkyti ir disponuoti Kultūros rėmimo fondo lėšomis. Tačiau nėra tiksliai aiškų, ar toks sprendimas buvo priimtas siekiant geriau organizuoti darbą, užtikrinti kvalifikuotų projektų ekspertizę ir kt. Tai konkrečiau bus aptariama trečiame šio darbo skyriuje. 2.3 Kultūros rėmimo fondo veikla ir administravimas 2008-2009-ais metais. Kaip jau minėta anksteniame darbo skyriuje, Kultūros ir sporto rėmimo fondas (toliau KSRF) skilo į Kultūros rėmimo fondą (toliau KRF) ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą (KKSRF). 2007-ais metais liepos 4 d. priimtas LR Kultūros rėmimo fondo įstatymas. Šis įstatymas įsigaliojo nuo 2008-tų metų sausio 1 d.. Pradėjus galioti šiam įstatymui LR Kūlturos ir sporto rėmimo įstatymas neketo galios. KSRF buvo likviduotas, o šio fondo sąskaitoje buvusios lėšos lygiomis dalimis buvo paskirstytos KRF ir KKSRF. Taigi, 2008-ųjų metų sausio 1 d. KRF pradėjo savo veiklą. Fondas (kaip ir prieš tai buvęs KSRF) nėra juridinis asmuo, jo nuostatus tvirtina Vyriausybė. KRF administratorius – Kultūros ministerija, fondo lėšos laikomos atskiroje Kultūros ministerijos sąskaitoje ir įtraukiamos į apskaitą pagal atskirą programą. KRF lėšas sudaro: a) 1 procentas akcizo pajamų, gautų už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką; b) 10 procentų lėšų, gautų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio ir kitos teisėtai įgytos lėšos. Planuojant kiekvienų metų valstybės biudžeto asignavimus, fondui numatoma: a) 1 procentas praėjusių metų faktinių įplaukų iš akcizo už alkoholinius gėrimus ir apdorotą tabaką; b) 10 procentų praėjusių metų faktinių įplaukų iš loterijų ir azartinių lošimų mokesčio.36 Pirmajame KRF paraiškų priėmimo etape 2008-ais metais kultūros ir meno projektams finansuoti iš KRF surinkta 1452 paraiškos. Dar nėra tikslių duomenų kiek paraiškų surinkta antrojo paraiškų priėmimo etapo metu. 2008-tų metų biudžetą sudarė 12, 79 mln. litų. KRF lėšomis (kaip ir anksčiau buvusio KSRF metu) remiami architektūros, ciko, dailės, fotografijos, kino, kultūros paslaugų plėtros, kultūros paveldo, literatūros, muzikos, šokio, tarpdisciplininio meno, tautodailės, teatro meno megėjų projektus, reikšmingai prisidedančius prie kultūros ir meno sklaidos, prieinamumo, atvirumo bei atsinaujinimo visuose šalies regionuose.37 Aptariant KRF administravimą, reikia kalbėti apie Kultūros ministerijos funkcijas šioje srityje. Taigi, fondo administratorius (Kultūros ministerija): a) disponuoja Fondo lėšomis ir tvarko jas pagal tarybos priimtus sprendimus finansuoti fondo remiamų veiklos sričių projektus; b)vykdo tarybos sprendimus ir jos pirmininko pavedimus; c)sudaro finansavimo sutartį tarybai priėmus sprendimą skirti lėšų projektui; d) pagal kompetenciją, nustatytą fondo nuostatuose, atstovauja fondui valstybės ir savivaldybių institucijose, teismuose, kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose visais su jo veikla susijusiais klausimais; e) rengia fondo veiklos pusmečio ir metų ataskaitas; f) rengia ir teisės aktų nustatyta tvarka teikia Finansų ministerijai finansines ataskaitas; g) kontroliuoja ir kaupia informaciją apie fondo lėšų naudojimą; h) sprendžia kitus Fondo nuostatuose numatytus klausimus.38 Kalbant apie KRF valdyba, reikia pasakyti, jog fondo valdymo organas - taryba. Ją sudaro septyni nepriekaištingos reputacijos asmenys. Į tarybą po vieną narį deleguoja Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ir Meno kūrėjų organizacijų asociacija, tris narius – Kultūros ministerija, vienas jų turi būti kultūros srities atstovas iš regionų, du narius – Lietuvos kultūros ir meno taryba, vienas jų turi būti kultūros srities atstovas iš regionų. Tarybos sudėtį ir jos pirmininką kultūros ministro teikimu dvejiems metams tvirtina Vyriausybė. Tarybos sudėtis po kiekvienos kadencijos atnaujinama ne mažiau kaip trečdaliu. Tas pats asmuo tarybos nariu gali būti skiriamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Kiekvienos kadencijos pradžioje taryba dvejų metų laikotarpiui patvirtina projektų teikimo gaires. Jose nustato rėmimo sritis ir jų prioritetus, rėmimo ir vertinimo kriterijus, paraiškos formą, projektų pateikimo, lėšų skyrimo bei atsiskaitymo už panaudotas lėšas tvarką. Kultūros ir meno rėmimo sričių prioritetus ir projektų vertinimo kriterijus taryba nustato suderinusi su Lietuvos kultūros ir meno taryba. Taryba kasmet skelbia ne mažiau kaip du konkursus projektams, kurie bus remiami fondo lėšomis, atrinkti. Tarybos kompetencijoje tokie darbai: a) ji tvirtina fondo administravimo pajamų ir išlaidų sąmatą; b) skelbia konkursus remiamiems projektams atrinkti; c) nagrinėja kultūros ir meno ekspertų komisijų išvadas ir priima sprendimus; d) teikia Vyriausybei fondo veiklos pusmečio ir metų ataskaitas; e) vykdo kitus fondo nuostatuose nustatytus uždavinius ir funkcijas. 39 Svarbu aptarti ir ekspertų komisijos sudėtį bei veiklą. Remiantis LR kultūros rėmimo įstatymu, galima sakyti, jog paraiškas, kuriose aprašomi į fondo finansavimą pretenduojantys projektai, nagrinėja kultūros ir meno ekspertų komisijos. Kultūros ir meno ekspertų komisijų narių skaičių nustato taryba. Komisijos sudėtis kas dveji metai atnaujinama ne mažiau kaip trečdaliu. Tas pats asmuo kultūros ir meno ekspertų komisijos nariu gali būti skiriamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Ekspertų komisijos nariu gali būti tik nepriekaištingos reputacijos asmuo. Jos sudėtį ir pirmininką tvirtina kultūros ministras. Į kultūros ir meno ekspertų komisiją narius deleguoja Lietuvos kultūros ir meno taryba. Ekspertų komisija pagal tarybos nustatytus rėmimo ir vertinimo kriterijus nagrinėja pateiktus projektus ir teikia išvadas tarybai dėl projektų finansavimo. Kultūros ir meno ekspertų komisijų darbo reglamentą tvirtina taryba.40 Taigi, taip įstatymas apibrėžia kultūros ir meno ekspertų komisijos struktūrą ir veiklą. Na, o KRF programų skyriaus vyriausiosios specialistės Jolantos Meiduvienės nuomone, ekspertų komisijos šiuo metų dirba geriau, nei tuomet kai buvo bendras KSRF. Jos teigimu, dabar ekspertų darbas kokybiškesnis, nes mažesnė apkrova, jei gali geriau įsigylinti į projektus. Tačiau mano nuomone ši priežastis nėra pagrįsta, apkrova ir prieš tai buvo tokia pati, kadangi KSRF metu dirbo dvi atskiros ekspertų komisijos (viena dirbo su kultūros projektais, kita su kūno kultūros ir sporto projektais). Apibendrinant šį skyrelį galima sakyti, jog KRF atskirus nuo KSRF didelių pokyčių neįvyko, tiesiog Kultūros ministerija fondo valdymą ir administravimą perėmė į savo rankas. Ten dirbančių KRF programų paskirtymo vyriausių specialisčių nuomone, šiandien fondo veikla efektyvesnė, tačiau konkrečių įrodymų tam pagrįsti nėra. Sekančiame skyriuje bus siekiama išsiaiškitni, ar priimtas sprendimas likviduoti KSRF ir sukurti du atskirus fondus, nors jų finansavimo šaltinis yra tas pats buvo racionalus. 3. Priimto sprendimo racionalumas. Politinių sprendimų priėmimą lemia oficialių asmenų ar institucijų veikla, priimant ar atmetant esamas ir siūlomas politinių veiksmų galimybes.41 Kaip jau minėta prieš tai, 2007-ais metais remiantis tuo, kad Kultūros ministerija Kultūros ir sporto rėmimo fondo (toliau KSRF) veikloje dalyvavo tik deleguojant savo atstovus į fondo tarybą bei sudarant kultūros ekspertų komisiją, nuspręsta reorganizuoti veikiančio Kultūros ir sporto rėmimo fondo valdymą, t.y. likviduoti jį ir įkurti du naujus atskirus Kultūros rėmimo ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondus. Šiame skyriuje, remiantis Elinor Ostrom siūlomu institucinio racionalaus pasirinkimo modeliu, bus siekiama išsiaiškinti, kiek toks sprendimas (likviduoti Kultūros ir sporto rėmimo fondą ir KRF prijungti prie Kultūros ministerijos) buvo racionalus. 3.1 Veikiusių veikėjų skaičius bei kas galėjo (negalėjo) dalyvauti priimant šį sprendimą. Kultūros ministerijos iniciatyva buvo pateiktas naujas įstatymo projektas, kuriuo buvo siekiama atskirti kultūros ir kūno kultūros sričių rėmimo reglamentavimą, tiksliau sakant buvo siekiama padaryti taip, kad visos lėšos, kurios buvo skiriamos vienam KSRF būtų padalintos dviem valdytojams: viena dalis Kultūros ministerijai, kita – Kūno kultūros ir sporto departamentui. Taigi vienas iš pagrindinių veikėjų šiame procese ir buvo Kultūros ministerija. Kitas veikėjas, tai Kūno kultūros ir sporto departamentas, kuris prieš likviduojant KSRF buvo šio fondo lėšų administratorius. Apie šio veikėjo poziciją šioje situacijoje informacijos nepavyko rasti. Svartant ir patvirtinant naująjį įstatymo projektą dalyvavo ir LR Seimas bei LR Vyriausybė. 2007-ais metais balandžio 4 d. vykusiame LR Vyriausybės posėdyje pritarta Kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymo pakeitimo projektui, kuriuo siūloma atskirti kultūros ir kūno kultūros ir sporto sričių rėmimo reglamentavimą ir vietoj šiuo metu veikiančio Kultūros ir sporto rėmimo fondo, įsteigti du – Kultūros rėmimo fondą ir Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą.42 Vyriausybės atstovų teigimu: „įsteigus du fondus, būtų geriau organizuojamas abiejų sričių darbas, rėmimo struktūra taptų aktyvesnė ir lankstesnė. Tai užtikrintų kvalifikuotą ir kūno kultūros ir sporto, ir kultūros projektų ekspertizę, jų vykdymo kontrolę.“43 Na, o kalbant apie konkrečius asmenys ar interesų grupes dalyvavusias šiame procese, reiktų pasakyti, jog KRF programų skyriaus vyriausios specialistės Agnės Silickaitės teigimu, konkrečių asmenų ar vykusį procesą veikusių interesų grupių nepastebėta, kadangi ši problema nebuvo aktuali siauram veikėjų ratui ar vienam asmeniui, tai globalesnis klausimas, kuris rūpėjo konkrečiai institucijai.44 Taigi, apibendrinant galima būtų teigti, jog Kultūros ministerija iniciavo sprendimą likviduoti KSRF. Šiame sprendimo priėmimo procese dalyvavo tokie veikėjai kaip Kultūros ministerija, Kūno kultūros ir sporto departamentas, LR Seimas ir LR Vyriausybė, t.y. konkrečios institucijos. Atskirų asmenų ar intereso grupių įtakos analizuojamame procese nepastebėta (vyr. specialistės nuomone, reiktų pakalbėti su tuo metu dirbusiu Kultūros ministru Jonu Juču). 3.2 Politinių institucijų įtraukimas į procesą, individų ir institucijų santykiai. Kaip jau minėta ankstesnėje darbo dalyje, pagrindinį vaidmenį šiame procese atliko Kultūros ministerija, kadangi ji ir iniciavo aptariamą sprendimo priėmimo procesą. Taip pat neišvengiamai į procesą buvo įtrauktas ir Kūno kultūros ir sporto departamentas, kuris prieš tai buvo Kultūros ir sporto rėmimo fondo (toliau KSRF) lėšų administratorius, o po šio fondo likvidavimo valdo ir administruoja atskilusį Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą. Siekiant įgyvendinti priimtą sprendimą, neapsieta be naujų įstatymų projektų rengimo ir įgyvendinimo, taigi suprantama, jog analizuojamame procese dalyvavo ir LR Seimas bei LR Vyriausybė, kurie pritarė Kultūros ministerijai ir priėmė jai palankų sprendimą. Apie individų ir institucijų santykius šiame procese sunku kalbėti, kadangi remiantis turima informacija yra žinoma, jog konkrečių asmenų dalyvavimo šiame procese nepastebėta. Taigi, apibendrinant galima teigti, jog šis sprendimas buvo inicijuotas konkrečių institucijų ir analizuojamame sprendimo priėmimo procese absoliučiai dominuoja tik institucijos, todėl apie individų ir institucijų santykius nėra galimybės kalbėti. IŠVADOS Atlikta analizė leidžia daryti tokias išvadas: pasirinkto E. Ostrom racionalaus pasirinkimo teorinio modelio dėka, pavyko įgyvendinti užsibrėžtą tikslą bei uždavinius. Prieita prie išvados, jog priimant analizuojamą sprendimą, institucijos (šiuo atvejų Kultūros ministerija ir kt.) darė didelę, galima sakyti lemiamą įtaką. Tai iliustruoja atlikta analizė, kurios metu buvo siekiama išsiaiškinti, kodėl siekiant padidinti Kultūro rėmimo fondo (toliau KRF) veiklos veiksmingumą buvo priimtas sprendimas likviduoti Kultūros ir sporto rėmimo fondą (toliau KSRF) ir KRF prijungti prie Kultūros ministerijos, kas lėmė tokį pasirinkimą. Atlikus tyrimą, paaiškėjo, jog didžiausią įtaką šiame sprendimo priėmimo procese darė konkreti institucija, tai Kultūros ministerija, kurios iniciatyva buvo nuspręsta, jog siekiant veiksmingenio kultūros projektų finansavimo, būtina likviduoti KSRF ir įkurti du naujus KRF ir Kūno kultūros ir sporto (toliau KKSRF) rėmimo fondus. Tačiau reikia pasakyti, jog šis siekis nebuvo vienintelis. Dar vienas, galbūt ir pagrindinis tikslas, buvo gauti įgaliojimus, kurie suteiktų galimybę disponuoti Kultūros rėmimo fondo lėšomis. Tokia Kultūros ministerijos iškelta problema susilaukė ir LR Seimo ir LR Vyriausybės dėmesio. To pasekoje, atsižvelgus į Kultūros ministerijos teiginius, sprendimas likviduoti KSRF, KRF perduodant Kultūros ministerijai, o KKSRF – Kūno kultūros ir sporto departamentui įgyvendintas. Taigi, 2007-tų metų liepos 4 d. buvo patvirtintas Kultūros rėmimo fondo (toliau KRF) įstatymo projektas, pagal kurį KRF tapo viena iš Kultūros ministerijos finansuojamų sričių. Tyrimo metu buvo siekiama išsiaiškinti, ar veiksminga (veiksmingumas apibrėžiamas kaip tikslų pasiekimo laipsnis) KRF veikla, jį perdavus Kultūros ministerijos atsakomybei. Peržvelgus KSRF veiklą ir administravimą 1998-2008-ais metais, bei KRF veiklą ir administravimą 2008-2009-ais metais, išanalizavus įstatymus, paaiškėjo, jog jokių konkrečių pakitimų, teikiant dalinę finansinę paramą kultūros projektams, neįvyko, taigi, siekis veiksmingiau įgyvendinti išsikeltus tikslus tarsi ir nebuvo įgyvendintas. Tiesa, remiantis korespondenčių pokalbio metu išsakytomis mintimis, peršasi kita nuomone, jų teigimu „šiuo metu projektai yra vertinami tikrai kokybiškiau ir efetyviau, kadangi dabar kiekvienam projektui yra skiriamas didesnis ekspertų dėmesis, viskas lengviau kontroliuojama.“45 Bet paanalizavus KSRF ir KRF įstatymus, juos palyginus, ypatingų pokyčių ir ekspertizės srityje nepastebėta. Prieš fondo skilimą projektus vertino dvi atskiros kultūros ir sporto ekspertų komisijos, dabar, fondui suskilus, jas vertinas taip pat dvi atskiros ekspertų komisijos. Taigi galima sakyti, jog korespondenčių išsakyta nuomonė nėra pagrįsta. Be to buvo pastebėtas finansavimo sričių dubliavimasis bei ilgas sprendimų priėmimo laikas. Bet ir į tai korespondenčių buvo atsakyta, jog finansuoamos sritys nesidubliuoja, kadangi pasirenkami skirtingi pjūvai per kuriuos finansuojamos tos pačios sritys, o sprendimų priėmimo laikas ilgas todėl, kad siekiama itin detaliai išanalizuoti teikiamus projektus. Taigi, reziumuojant galima būtų teigti, jog Kultūros ministerijos inicijuotas, o LR Vyriausybės įgyvendintas sprendimas, likviduoti KSRF ir KRF prijungti prie Kultūros ministerijos, priimtas ne vien tik norint užtikrinti efektyvesnę projektų ekspertizę ir jų valdymo kontrolę, bet ir siekiant didesnės įtakos valdant KRF lėšas. Galima teigti, jog decentralizacija dažniausiai veda prie geresnių rezultatų ir didesnio veiksmingumo, todėl priimtas sprendimas buvo racionalus. Tačiau tikslesnį atsakymą į šį klausimą bus galima pateikti praėjus ilgesniam laikotarpiui (kadangi vienerių metų neužtenka, be to KRF dar nėra parengęs 2008-tų metų veiklos atsakaitos) ir įvertinus bei dar tiksliau išanalizavus susidariusią padėtį. ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS: 1. “Atskyrus kultūros ir sporto rėmimo fondus, parama bus skaidresnė ir didesnė.”

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!