Specialiųjų poreikių moksleivių socializacija heterogeninėse bendruomenėse

Šiandien Lietuvoje aktyviai diskutuojama specialiųjų poreikių vaikų mokyklinės integracijos ir socializacijos klausimais, todėl jų integracija į bendrojo ugdymo mokyklas vyksta labai lėtai ir lydima įvairių problemų. Vieni tvirtina, kad integruotas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas gali sugriauti tai, kas per daugelį metų buvo sukurta šalyje, kiti mano, jog integruojant galima sėkmingai spręsti vaikų, turinčių intelekto ar kitų sutrikimų, socializacijos problemas bei pasiekti, kad ir šie vaikai turėtų vienodas teises bei galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime.
Dar XIX amžiaus viduryje buvo įsteigtos ir veikė sutrikusio intelekto asmenų specialiojo auklėjimo ir mokymo įstaigos bei jų priežiūros ligoninės. Šios įstaigos ypač paplito per pirmus XX amžiaus dešimtmečius.
Tačiau vakarų valstybėse nuo 1920 iki 1960 metų vyravo medicininė neįgaliųjų asmenų ugdymo samprata, kur į protiškai atsilikusius vaikus buvo žiūrima kaip į pacientus, t.y. iš medicininės pusės. Tuo laikotarpiu buvo akcentuojami „funkciniai sutrikimai bei medicininė reabilitacija“. (Rimdeikienė: 2000, p. 94). Todėl „mokymas specialiosiose internatinėse mokyklose ir globa prieglaudose tuo laiku buvo praktiškai vienintelė teikiama neįgaliesiems paslauga.“ (2000, t.p.).
Lietuvoje iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo įkurtas ir išplėstas platus specialiųjų įstaigų tinklas. Vyravo „institucinis“ požiūris į neįgaliųjų integraciją. Šiems asmenims buvo nustatoma medicininė diagnozė ir jie buvo segreguotai ugdomi tam skirtose įstaigose. Nežymaus protinio atsilikimo vaikai mokėsi specialiosiose mokyklose, kurios buvo vadinamos „pagalbinėmis“. Kaip teigia J. Ruškus, „institucinis požiūris į neįgaliųjų integraciją iki tam tikro laiko buvo pažangus ir būtinas“ (2000, p. 95). Buvo sukurta daug vertingų ugdomųjų – korekcinių metodikų, kurių pagrindu nežymiai protiškai atsilikę vaikai buvo mokomi skaityti, rašyti, skaičiuoti ir t.t. Specialiosiose mokyklose šie vaikai taip pat galėjo įgyti profesijos pagrindus.
Toks protiškai atsilikusių asmenų ugdymo modelis vadinamas „klinikiniu – korekciniu, t.y. funkcijas ribojančiu ugdymo modeliu.“ (2000, t.p.).
Specialiosiose įstaigose vaikai buvo ugdomi izoliuotai nuo kitų visuomenės narių, kas tik „sustiprino neįgaliųjų segregacijos procesus visuomenėje – tiek pačių ten esančių neįgaliųjų jiems visuomenės skirto atriboto nuo daugumos – stigmato socialinį vaidmenį,...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!