Sofoklis "Antigonė" - analizė

 Įvadas Antikinė, tai yra senovės Graikijos ir Romos, kultūra skaičiuoja trečią tūkstantį metų. Ji nėra pati seniausia pasaulyje - šalia kitų, senesnių ( Šumero, Egipto ar Kinijos ) , atrodo net palyginti jauna. Bet būtent ją vadiname senąja ( lot. antiquus – senas, senovinis ) ir prie jos grįžtame kaip prie šiuolaikinės Europos kultūros ištakų. Mokantis literatūros istorijos, šis grįžimas ypač svarbus. Referate sutelksiu dėmesį į vieną senosios Heladės miestą – Atėnus ir į vieną laiko tarpą – Va. pr. Kr., kai buvo sukurtas klasikinės antikos dramos modelis. Analizuodama jos pavyzdį – Sofoklio „Antigonę“ - bandysiu suvokti, kuo senoji graikų tragedija didinga, savita, kokią bendražmogišką patirtį po tūkstančių metų mums perduoda. Graikų literatūra jau turėjo herojinį ir didaktinį epą, ištobulintą įvairių žanrų lyriką, kai atėjo dramos klestėjimo laikai. Epo pagrindas – įvykių pasakojimas, lyrika atskleidė individo jausmus, o drama (gr. drama – veiksmas) sujungė viena ir kita bei rodė įvykius kaip dabar vykstančius, išgyvenamus. Graikų drama galutinai susiformavo V a. pr. Kr. Būtent šis amžius tapo pirmąja didinga teatro epocha Vakarų kultūros istorijoje. Teatras buvo polio kultūros dalis, atspindėjo graikų gyvenimo procesus ir pats juos veikė, jis kaip ir visuomenė išgyveno kilimo, klestėjimo ir nuosmukio laikus. V a. pr. Kr. antikinė drama įgauna ištobulintą klasikinį pavidalą, susiformuoja pagrindinės žanrinės formos – tragedija ir komedija. Dramos terminas kilęs iš graikų kalbos veiksmažodžio „drao“, kuris reiškia „esu pasiryžęs veikti“ . Dramos ištakos – religinėse apeigose bei šventėse vyno ir vynuogininkystės dievui Dionisui pagerbti. Tragedijos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių „tragos“ – „ožys“ ir „ode“ – „daina“ , taigi jis reiškia „ožių dainą“. Vieni tyrinėtojai pavadinimą sieja su Dioniso palydovais satyrais, kurie, apsisiautę ožių kailiais, užsidėję ragus, kartais prisitvirtinę arklių uodegas, giedodavo ditirambus galingajam dievui. Kiti mano, kad ankstyvuosius vaidinimus lydėjo ožio aukojimas arba ožiu būdavo apdovanojamas varžybose laimėjęs choras. Dramos buvo vaidinamos tik per šventes. Paprastai vykdavo ir tragedijų, ir komedijų konkursai – varžybos. Veikalus vertindavo miesto gyventojų atstovų komisija. Poetas sukurdavo ne tik tekstą, bet ir muziką bei choreografiją. Taigi antikos dramaturgas būdavo ir kompozitorius, ir baletmeisteris, ir režisierius, dažnai ir aktorius. Pastatymo išlaidas apmokėdavo tautos susirinkimo paskirtas turtingas pilietis. Antikos teatre paprastai vaidinta su kaukėmis. Jos dengdavo ne tik aktoriaus veidą, bet ir galvą. Kaukės spalva, antakių, lūpų, nosies forma, plaukų spalva apibūdindavo vaizduojamojo asmens lytį, amžių, visuomeninę padėtį, dorovines ypatybes ir dvasinę būseną. Keičiantis veikėjo dvasinei būsenai, aktorius keisdavo kaukę. Visus vaidmenis (ir moterų) vaidindavo vyrai. Tragedijų aktoriai dėvėdavo specialų storapadį apavą – koturnus. Visų graikų tragedijų sandara panaši: prologas – pradžia, parodas – choro atėjimas, epeisodijai – veikiančiųjų asmenų pokalbiai, stasimai – choro dainos, komai – choro ir veikėjų pokalbiai, eksodas – choro išėjimas. V a. pr. m. e. vidurys buvo senovės Graikijos klestėjimo viršūnė. Tuo metu pasidarė labai populiari kalokagatijos idėja, kurią stengtasi ne tik teoriškai suformuluoti, bet ir praktiškai įprasminti. Žodis „kalos“ – reiškia gražus, patrauklus, garbingas, taurus. Šiuo epitetu buvo apibūdinamas ne tik išoriškai gražus, bet ir pasiryžęs atlikti savo pareigas tėvynei ir vertas apdovanojimo už tų pareigų atlikimą žmogus. Žodis „agathos“ yra kilęs iš veiksmažodžio “gėrėtis, žavėtis”. „Agathos“ yra tas, kurio darbais ir žygiais gėrisi piliečiai. Taigi sąvoka „kalokagatija“ reiškė ir išorinį, ir vidinį žmogaus grožį, ypač pabrėždama piliečio naudą visuomenei. Sofoklis – žymiausias graikų tragikas. Jis daugiausia laurų pelnęs dramaturgas, net 24 kartus ( kai kurių šaltinių teigimu – 18 ) nugalėjęs tragikų konkursuose. Produktyviausias jo kūrybos laikotarpis sutapo su Atėnų aukso amžiumi – taikos, demokratijos klestėjimo, didelių kūrybinių užmojų dešimtmečiais. Išvaizdus, saiką ir harmoniją visur išlaikąs, ginąs tradicinę gyvenimo tvarką ir moralę, jis buvo atėniečių garbinamas, vadinamas dievų numylėtiniu. Sofoklis parašė per 120 dramų, iš kurių šiandien žinomos irgi tik 7. Skirtingai nei Aischilas, Sofoklis nesistengė jungti dramų į vientisą trilogiją – kiekvieną tragediją rašė kaip savarankišką kūrinį, rūpinosi, kad ji būtų vieninga, išbaigta. Sumažinęs choro vaidmenį ir įvedęs trečią veikėją, jis išryškino pagrindinį dramos elementą – veiksmą. „Antigonė“ sukurta anksčiau nei „Edipas karalius“ ar „Edipas Kolone“ , bet ji vaizduoja įvykius po nelaimingojo Edipo mirties. Edipas turėjo du sūnus – Eteoklį ir Polineiką - bei dvi dukras – Antigonę ir Ismenę . Kūrinyje šeimos tragedija tęsiama – tėvams tekusi nelemtis persekioja ir Edipo vaikus. Sofoklio tragedijų vardai rodo, kad turinį, veikėjus savo tragedijoms dramaturgas pasirenka iš mitų, ypač iš tų, kurie yra susiję su jo gimtuoju miestu. Tačiau čia Sofoklio akis pastebi ne dievus ir titanus, bet žmones; ne gyvenimo didingumą, bet gyvenimo darnumą, harmoniją. Kūrėjas prieina arčiau žmonių, giliau žvelgia į jų sielą ir randa ją nesudėtingą: vienuose vyrauja pavydas, užsispyrimas, kerštingumas, kituose – stipri valia, gilus šeimos ir pareigos jausmas, artimo meilė, teisingumas. Realistiškiau vaizduodamas žmones, Sofoklis lieka vis dėlto idealistas. Visus jo žmones ir dievus valdo rūstus likimas. Jis skaudžiai baudžia žmones ne tik už jų pačių, bet ir už tėvų ar senelių nusikaltimus, siunčia nelaimes net tiems, kurie nieko pikta nėra padarę. Dėl to Sofoklio žmonės – daugiausia kenčiančios būtybės. Tačiau žmogaus kentėjimas, nors ir didelis, jam neatrodo gėdingas. Kentėjimas nuplauna, nuskaidrina žmogaus sielą. Kas kančiose susitaiko su likimo jam siunčiamomis nelaimėmis, atgaus ir dievų malonę. Savo tragedijose Sofoklis nepamiršta pamokyti: nors ir laimingiausias būtum, visados apmąstyk savo menkumą, visados būk pasirengęs priimti kentėjimą, kuris nuskaidrins tavo dvasią, o kovodamas su likimu, pats būsi sutriuškintas. Tragediją Sofoklis žymiai apvalė nuo epiškų pasakojimų, nereikalingos lyrikos. Jų vietoj plėtojo tikrąjį dramos elementą – veiksmą. Anksčiau vaidindavo pats poetas, o nuo Sofoklio (kuris turėjęs labai silpną balsą) vaidintojas būdavo renkamas burtais. Vaidintojų iš pradžių buvo vienas, Eschilas įvedė antrą, o Sofoklis – trečią veikėją, be to, sumažino chorų roles, pačius chorus padidino iki 15 žmonių ir juos įtraukė į veiksmą. Kita svarbi jo reforma – atsipalaidavimas nuo trilogijos formos. Jis rūpinosi visa tragedijos medžiagą suimti vieną tragediją, bet padaryti ją vieningą, pilną – išbaigtą veikalą. Dėl to tragedijų kompozicija darni: be nereikalingo patoso ir kitų nedramiškų priedų. Sofoklio dramų centre – tragiškas individo likimas, todėl jo kūriniai vadinami ir charakterių tragedijomis. Pasak Sofoklio, jis kuria žmones tokius, kokie jie turi būti. Jo žmogus nėra prieštaringas: charakterių vientisumas, tvirtumas daro jį didingą. Kilnūs, idealizuoti personažai puikiai išreiškė kalokagatijos turinį. Nors likimas priklauso nuo aukštesnių jėgų valios, bet ir pats žmogus yra aktyvus, ryžtingai siekia tikslo. Jis iki galo lieka ištikimas sau, savo principams, pasirinktam keliui. Sofoklį žavėjo darna, harmonija, todėl jis gina tradicines vertybes kaip žmogaus ir bendruomenės harmoningo gyvenimo pagrindą. Sofoklis parašė „ Antigonę “ remdamasis vadinamuoju Tėbų mitų ciklu. Tėbų karalaičiai, Antigonės broliai Polineikas ir Eteoklis, susiginčijo dėl valdžios. Eteoklis išvijo Polineiką ir užėmė sostą. Surinkęs pagalbininkų armiją, Polineikas puolė miestą. Abu broliai žuvo dvikovoje. Karaliaus valdžia atiteko jų dėdei Kreontui. Šis įsakė Eteoklį palaidoti su visomis apeigomis, o Polineiką palikti nelaidotą. Žuvusiųjų sesuo Antigonė ryžtasi nepaklusti mirtimi grasinančiam Kreonto įsakymui ir palaidoti brolį. Dramos prologas atskleidžia koliziją, kuri lems veikėjų poelgius bei tolesnius įvykius. (Kolizija- nevienodų siekių ir tikslų susidūrimas, dėl kurio suyra buvusi pusiausvyra). Kreontas brolius „perskiria kapu: pagerbęs vieną, antrąjį paniekino“ . Eteoklį jis palaidojo „gražiai, kaip reikalauja krašto paprotys“, o Polineiko kūną užgynė laidot. Išleidęs įsakymą, nepaisydamas, ar jis nesipriešina svarbesniems dievų įstatymams, Kreontas pagrasinęs, jog kas drįsiąs nepaklust, „tas miesto aikštėje sukniubs po akmenim“. (Užmušimas akmenimis buvo vienas bausmės vykdymo būdų). Pradžios situacija verčia seseris Antigonę ir Ismenę rinktis tam tikrą elgesio kryptį. Jeigu Ismenė teigia, jog „ta bėda ne mano pajėgoms“, tai Antigonė pasiryžta palaidoti brolį: „ Ne jam [Kreontui] uždraust, kad mano priedermė šventa!“. Ismenė paiso žmonių valią, o Antigonė – pareigą, „uždėtąją dievų“ . Lavono išniekinimą klasikinių laikų helėnai laikė barbarų papročiu. Net atsitiktinai radusio lavoną žmogaus pareiga buvo jį palaidoti. Antigonė motyvuoja savo poelgį kraujo ryšiais (šeimos pareiga) ir religinėmis pažiūromis: senieji graikai šventai tikėjo, jog nepalaidota kūno vėlė, nerasdama ramybės, pasmerkta amžinai klajoti be vietos; tai didžiausia panieka ir bausmė mirusiajam. Antigonė supranta, kad jos poelgis sukels konfliktą, suvokia jo pasekmes, realiai vertina savo ir priešininko jėgas, tačiau tikslo neatsisako: Iškęsiu baisumus šituos: jie mažesni, Tikėk, nei mirti negarbinga mirtimi. Kolizija perauga į konfliktą – priešiškų jėgų susidūrimą. Draminio veiksmo (konkrečios konflikto išraiškos) pagrindas – vienas svarbus įvykis – Polineiko laidojimas, pakeitęs žmonių likimus. Draminis veiksmas – tai personažų poelgių ir santykių raida, sukelta ir skatinama skirtingų interesų bei tikslų (išorinis veiksmas), o kartu – tų personažų minčių, aistrų ir jausmų dinamika, tai yra intelektinis ir emocinis jų reagavimas į aplinką, kitus žmones ir į savo pačių poelgius (vidinis veiksmas). Pirmasis dialogas atskleidžia skirtingus seserų charakterius. Ismenė – antroji Edipo duktė. Ji tyli, lėta, bailios širdies: Niekingai žūsim, jei šalies įstatymų, Karaliaus valios ir valdžios negerbsime. Tu pamiršti, kad gimėm mudvi moterim Ir stot į grumtynes su vyrais negi mums. Ji mano, jog kieno galia didesnė, tas ir valdo. Nors Antigonės siekis jai atrodo beprasmis, Ismenė neišsižada sesers: „Nors tu elgies paikai, saviems lieki sava” , o vėliau net pasiryš gelbėti Antigonę. Šio seserų dialogo funkcija – informacinė, padedanti suprasti konflikto priežastis bei aplinkybes ir skirtingus personažų poelgių motyvus. Antigonė, priešingai Ismenei, herojiška asmenybė, sąmoningai ir savarankiškai siekianti konkretaus tikslo, prisiimanti atsakomybę už savo sprendimus: „Aš pasišvęsiu tam, ką liepia pareiga“, „Jei nevaliosiu – krisiu nepalūžusi“. Taigi, skaitydami pirmąją sceną – prologą, jau galime numanyti, kas susidurs žūtbūtinėje kovoje. Dramos personažus galima suskirstyti į keletą grupių. Pirmoji – protagonistas (svarbiausias aktyvus herojus) ir antagonistas (pagrindinis jo priešininkas) . Tai Antigonė ir Kreontas . Kiti tragedijos personažai tik paryškina pagrindinius veikėjų bruožus: šalia silpnos ir bailios Ismenės išryškėja Antigonės drąsa ir stiprybė, Haimonas ateina į orchestrą, kad pabrėžtų Kreonto užsispyrimą ir tironiškumą. Pirmas epeisodijas prasideda Kreonto pasirodymu, kuris yra įdomus ir reikšmingas. Naujasis valdovas apibūdina situaciją, atvirai išsako savo pricipus bei idealus: O kas tėvynės garbę vertina mažiau Už draugystes, tas niekas mano akyse. Kreontas – dievų balso neklausąs valdovas, tai žmogus, kuris vieną rytą pabudo su karūna ant galvos, kaip abu Edipo sūnūs žuvo „nuo vienas kito ieties“. Jis, kaip netikėtai iškilęs į valdovus, nori tuojau išmėginti, ar jo visi bijo ir klauso. Kad patirtų, ar jo visi klausys, leidžia įstatymus, nepaisydamas, ar jie teisingi, ar nesipriešina svarbesniems dievų įstatymams: Suvokti dvasią, norus ir mintis žmogaus Juk neįmanoma tol, kol įstatymais Ir turima valdžia savęs jis neparodė. Svarbiausia jam, kad įstatymą vykdytų, todėl sargybinio atnešta žinia Kreontą supykdo. Jis bando suvokti, kodėl jo įsakymas paneigtas. Reikalauja pristatyti prieš akis tą, „kurs nusikalto laidodamas jį“[Polineiką]. Kreontas išnyra kaip tironas: „Per maža bus į Hadą tiesiai jus pasiųsti:/ Gyvi karodami atskleisit kaltę šią “. Choro pasirodymas skelbia piliečių, visuomenės nuomonę, nes jį sudaro Tėbų didžiūnai. Samprotaujama apie žmogų : Daug nuostabių daiktų pasauly, Bet nuostabiausias jų – žmogus. I ir II strofoj išryškinamas žmogaus bebaimiškumas, tai laimės vaikas, kuris tik Hado išvengti bejėgis. I ir II antistrofos pabrėžia jo gudrumą – klastą. Gudrumas lenkia į pikta arba į gera, o nelaimę atneša kiekvienas, „pasukęs iš doro kelio“. Sofoklio choras neretai atlieka filosofuojančio ar moralizuojančio komentatoriaus vaidmenį. Antrajame epeisodijuje pirmą kartą akis į akį susiduria du priešininkai – Antigonė ir Kreontas. Antigonė drąsiai atremia visus Kreonto priekaištus: Ne Dzeusas tą įstatymą paskelbė man. Ne Teisingumas, kurs su požemių dievais Gyvena, duodamas įstatymus žmonėms. Antigonė nemano, kad Kreonto įstatymas „pranoktų nerašytą amžiną dievų įstatymą“- miręs turi atitekti mirusių karalystės dievui. Ji drąsiai teigia: „mane tik kvailas kaltins kvailumu“. Tačiau Kreontas turi vieną argumentą, kuris nuolat jam išsprūsta: „Tu dorojo nelygink su nedorėliu“. Antigonė: „Bet Hado nuostatai vienodi jiems abiems“. Kūrinyje susiduria ne tik du stiprūs priešininkai, ginantys savo pozicijas, susikerta skirtingi požiūriai į žmogų. Abu aforistiškai išsako savo moralines nuostatas. Kreontui nepatinka, kai „žodžiais savo kaltę gražina žmogus“. Antigonė gina šeimą, pareigą: „Jokios nėr gėdos kraujo gimines mylėti“. Ji gimė meilei, o neapykanta jai svetima. Ji myli ne žodžiais, pagarbą šeimai įrodo darbais. Pagrindiniai veikėjai tvirtai žino, kokias vertybes gina. Tačiau Kreontas – valdovas, todėl laikosi savo įstatymo ir jį gina: Ne vyras būsiu aš ir didvyrė bus ji, Jei panieka ši valdžiai liks nenubausta. Bausmė – Antigonės mirtis – patenkintų Kreontą: „Gavęs ją, aš viską būsiu gavęs“. Tačiau Antigonė nepasiduoda, jai dievų nerašytas įsakymas yra aukštesnis už žmogaus įsakymą. Kreontas, jau neturėdamas ką atsakyti, tik atkerta: „O aš kol gyvas, moteriškė netvarkys“. Šie žodžiai pabrėžia jo tironišką prigimtį. Kreontas labiausiai bijo pripažinti kito (ypač moters) nuomonę, kitokią tiesą. Pasirodo, kad jam svarbu įtvirtinti savo valdžią, pademonstruoti valdovo galią. Kreonto tikslas – įvesti Tėbuose tvarką, sutramdyti anarchiją po nesenų brolžudiškų kautynių ir nubausti išdaviką, jo kūną išmetant už miesto plėšriesiems paukščiams ir žvėrims sudraskyti. Dramos dialogai skirtini į du tipus. Šį Kreonto ir Antigonės dialogą galima vadinti dialogu – dvikova. Tai dinamiškas ir sąryšingas personažų kalbėjimas ta pačia tema – jiems svarbiu klausimu, reikalaujančiu konkretaus sprendimo. Po Antigonės ir Kreonto dialogo draminė įtampa trečiame epeisodijuje stiprėja. Scenoje susikerta dar dviejų veikėjų – tėvo ir sūnaus – nuomonės. Dialogas prasideda ramiu ir nuosaikiu tonu. Antro epeisodijo pabaigoje choro vadovas įspėjo, kad Haimonas atskuba nusiminęs „Dėl vestuvių ar dėl Antigonės dalios,/ Dėl greitai nutrūkusios meilės.“ Kreontas tarsi bando išvengti sūnaus priekaištų, sumaniai kreipdamas pokalbį brandesne linkme: „Ar gal aš mielas tau, bet ką darydamas?“ Į tokį tiesmuką klausimą sūnaus atsakymas vienaprasmis: „Aš – tavo, tėve.“ Gana patetiškais žodžiais Haimonas reiškia savo pagarbą, atsidavimą tėvui – gėrio kelrodžiui. Autorius pirmiausia leidžia kiekvienam veikėjui išsikalbėti, atskleisti savo pažiūras bei siekius, pagrįsti jų teisingumą, svarbą. Kreonto kalba pratęsia iškilmingus sūnaus žodžius, jis samprotauja apskritai apie vaikų ir tėvų, pavaldinių ir valdovų santykius. Pagrindinė mintis aiški – pirmieji visiškai turi paklusti tiems, kurie tvarko šeimos ar valstybės reikalus. Kaip Kreontas bando įtikinti savo požiūrio teisumu? Jo svarstymų išeities taškas – nediskutuotinas teiginys: „Aukščiau už viską tėvo turi būt valia.“ Kategoriškumą kiek sušvelnina pirmasis sakinys – šią mintį Kreontas pateikia kaip sūnaus požiūrį. Argumentai irgi nepaneigiami: vaikų paklusnumo žmonės visada „karštai geidauja“. Kreontas, kaip puikus oratorius, kreipiasi į pašnekovą klausimu (nors atsakymas aiškus), įtraukia į savo minčių tėkmę. Tik tada, privertęs su juo sutikti, ima tiesiogiai mokyti sūnų: „O tu, sūnau, dėl malonumo nepamesk/ Galvos, dėl moters nesuklupki...“ Kreontui rūpi paveikti sūnaus valią, įtikinti savo sprendimo teisingumu bei nauda. Svarbu, kad Haimonas būtų ištikimas tėvo sąjungininkas: „Jei savus auginsiu aš/ Nepaklusnius, juoba tokie augs svetimi.“ Kaip apgalvotai Kreontas pereina nuo tėvo prie valdovo priedermių. Visiškas paklusnumas valdovo, kaip ir tėvo, valiai jam yra didžiausia dorybė: Ką miestas pastatys, to reikia ir klausyti Lig smulkmenų, ar bus teisingas jis, ar ne. Nėra didesnio blogio už anarchiją, Miestus sužlugdo ji... Choras pritaria: atrodo, Kreonto lūpom „kalba išmintis“. Ką tik baigėsi Eteoklio ir Polineiko kova, grasiusi Tėbams nelaimėmis, baigėsi dramatiška brolių žūtimi. Dabar iš tiesų svarbu kurti saugų, ramų gyvenimą, o kad jo niekas nesugriautų, - patirtis rodo, - reikia „ginti tvarką ir įstatymus“. Valdovo kalboje viskas atrodo tikslu, teisinga, pagrįsta. Bet mes jau žinome Antigonės ir Kreonto konflikto esmę, todėl kai kas šiuose samprotavimuose kelia nerimą: valdovo privalu klausyti, „ar bus teisingas jis, ar ne“. Haimonas, atsiliepdamas į tėvo žodžius, turi pritarti: „Kad neteisybė visa tai, ką tu kalbi,/ Nei aš galėčiau, nei mokėčiau pasakyti.“ Kaip anksčiau tėvas, Haimonas kreipia kalbą į jam rūpimus dalykus, Tai, kas svarbu, jis įvardija pradžioje: išmintis – „tarp žemės gėrių tai didžiausia dovana“. Sūnaus kalba yra panašios struktūros: veikėjas išsako argumentus, kreipiasi į pašnekovą, eina nuo konkrečių prie bendresnių dalykų. Ir Kreontui, ir Haimonui svarbi daugumos nuomonė, todėl ji yra svariausias argumentas: „tos mergaitės visas miestas gailisi“. Tėbų gyventojai nepritaria valdovo elgesiui ir žavisi Antigonės žygdarbiu. Haimono tikslas – atverti tėvui akis ir parodyti tokius dalykus, kurių tas nemato ar nenori matyti. Tiesa negali būti vieno nuosavybė, todėl Haimonas ragina tėvą būti išmintingą – įsiklausyti į kitų nuomonę. Karštai kalbančiam jaunuoliui svarbu, kad jį išgirstų, tam griebiamasi paralelių su lengvai įsivaizduojamais aplinkos reiškiniais – potvynis „atkaklius stuobrius išrauna su šaknim“. Baigiamoji frazė įtvirtina Haimono požiūrį, jo ginamą vertybę: protinga, gražu ir kito patarimų paklausyt“, nes tik taip randamas išmintingas sprendimas. Taigi du veikėjai apmąsto tą pačią situaciją, bet jų požiūriai, siūlomi sprendimai skirtingi. Choro žodžiais, jie kalbėjo gražiai, bet vienas kito nuomonės nepakeitė. Nors jaunesnis, Haimonas kalba išmintingiau – taip turbūt manė žiūrovai, taip jo žodžius vertina choras („Valdove, paklausyk, teisybę sako jis“). Dialogas ne suartina, bet išskiria tėvą ir sūnų – tai įrodo antroji dalis. Pokalbis virsta dvikova, kurioje kaip skaudus smūgis skamba kiekviena personažų replika. Kreonto ir Haimono replikos taiklios, spontaniškos. Abu veikėjai dar atkakliau gina savo poziciją. Kreontas jaučiasi esąs vienvaldis, ir jį žeidžia menkiausias nepaklusnumas: „Nurodinės man žmonės, ką turiu daryti?“, „Ar ne valdovams turi priklausyt šalis?“ Kitaip tariant, jis gina autokratinį valdymą, tironišką valdovo elgesį. Haimonas teigia priešingus dalykus: „Kur vienas valdo šalį – ne valstybė ten“, „Vien tyrlaukiuos galėtum vienas viešpatauti.“ Sūnaus replikos išreiškia Sofoklio amžininkų požiūrį: valstybė nestipri, jei valdovas daro, ką nori. Įsiplieskusi diskusija apie skirtingus valdymo principus virsta karštu ginču, kai jau ne pozicija ginama, o siekiama pažeminti, įžeisti oponentą. Kai kurios Kreonto replikos rodo, kad jis apimtas įniršio ir kerta nelabai garbingai: „Matau, iš vieno eina jis su ta merga“, „Mergos pajungtas, dar kalbės jis prieš mane!“ Tokiomis frazėmis tiesiogiai nesikreipiama į sūnų – kalbama tarsi apie trečią asmenį, dėl to šie žodžiai atrodo dar šiurkštesni, niekingesni, nederantys išmintingam valdovui. Juo labiau kad Haimonas gina ne Antigonę, o save, tėvą, teisingą ir garbingą elgesį. Deja, Kreontui atrodo, kad sūnaus lūpomis kalba vien jaunuoliška meilė. Iškreiptas vyriškos garbės supratimas jam trukdo išgirsti tiesą pašnekovo žodžiuose. Veikėjai vienas kito elgesį vadina beprotyste: Kreontui atrodo kvaila nepaisyti tėvo bei valdovo sprendimų, Haimonui – aklai klausyti vien savo ambicijų. Kadangi grumiamasi dėl esminių dalykų, nė vienas negali nusileisti, belieka tik kitokiais būdais – ne žodžiais - ginti savo tiesą (Kreontas: „atveskit tą nenaudėlę, ji čia tuojau/ Turės man galą gaut jaunikio akyse“; Haimonas: „Nemirs ji mano akyse, ir tu manęs/Daugiau neberegėsi savo akyse.“) Scena pasiekia kulminaciją: abu veikėjai turės tesėti pažadus, dialogas priartina tragišką atomazgą. Kreonto pokalbis su sūnum – tik viena iš dramos scenų. Panašiai Sofoklis komponuoja ir kitas (su Antigone, Teiresijumi) – veikėjams leidžiama ir išsipasakoti, argumentuoti savo sprendimus, ir karštai, aistringai grumtis žodžių dvikovoje. Dialogas yra pagrindinė draminio veiksmo forma, jo svarbiausia paskirtis – veiksminė, dinaminė, jis stumia veiksmą į priekį (po Kreonto ir sūnaus pokalbio aišku, kad abu veikėjai turės imtis veiksmų). Pokalbyje atsiskleidžia veikėjų charakteriai, išryškėja jų ginamos vertybės. Šiuo požiūriu trečias epeisodijas ypač įdomus. Skaitydami jį, matome, kaip keičiasi veikėjų santykiai (nuo pagarbos tėvui iki įniršio, neapykantos), kaip sūnaus meilę ir pasitikėjimą (Haimonas: „Jokių vestuvių nestatysiu aš aukščiau/ Užu tave, kurs gėrio kelrodis esi.“) griauna despotiškas tėvo ir valdovo elgesys. Kreonto atkaklumas šioje scenoje atrodo išties beprotiškas, ir sukrėsti valdovą gali tik toks pat beprotiškas žingsnis (Haimonas: „Ji mirs ir mirdama dar pražudys kai ką.“). Įtikėjęs savo teisumu, tėvas negirdi desperatiškų sūnaus žodžių, choro vadovo įspėjimo. Dar daugiau – paskutinis ironiškas jo sakinys įžeidžia tiek žmogų, tiek požemio dievus. Toks elgesys, prieštaraujantis religijos bei moralės normoms, bus lemtingas ir pačiam Kreontui, ir jo artimiesiems. Ketvirtas epeisodijas – lyriškiausia dramos scena. Antigonės išgyvenimus atskleidžia du skirtingo pobūdžio tekstai – pakaitomis su choru giedama rauda ir monologas. Antigonė atsisveikina su gyvųjų pasauliu: „Į paskutinę išeinu kelionę, paskutinį kartą regiu aš saulę

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!