Socialiniai ir teisiniai aspektai Lietuvos paprotinėje teisėje

Rašto darbe apžvelgiama papročio svarba visuomenėje, kuri buvo perduodama iš kartos į kartą. Visuomenės taisyklės buvo išreikštos papročių forma. Visi tam tikros giminės ar šeimos nariai papročius žinojo, manė juos esant teisingus ir laikėsi tų papročių savanoriškai.
Papročiai ir tradicijos turi savarankišką reikšmę, todėl gali skatinti ar lėtinti visuomenės pažangą. Ilgą laiką papročiams ir tradicijoms nebuvo skiriamas dėmesys, buvo laikomi visuomenės sąmonės atgyvena. Bet pasirodė, kad taip manyti yra neteisinga. To pasekoje, papročio ir tradicijų tyrinėjimai suaktyvėjo.
Dauguma papročių pirmiausia susiformuoja šeimoje, po to platesniame rate ir išplinta per visą visuomenę. Ilgą laiką šeimos gyvenime buvo svarbūs religiniais vaizdiniai. Papročiai ir apeigos formavo žmonių būdą, prisidėjo prie moralės plėtotės.
Taip pat darbe analizuojama teisė, teisės teorija, teisės samprata. Teisė – socialinis interesas, privaloma elgesio taisyklė, skirta žmonių elgesiui norminti ir derinti priešingus interesus.
Paprotys, nuolatinė žmonių tarpusavio bendravimo forma, atsiradusi apibendrinus reikšmingą besikartojantį elgesį.
Papročius naudoja neapibrėžtas žmonių ratas. Jų garantavimui netaikomos poveikio priemonės, jos tiesiog naudojamos iš įpročio.
„Tiesioginių šaltinių apie lietuvių sąlygiškai pagoniškojo laikotarpio (iki 1387 m.) paprotinę teisę, iš kurių būtų galima spręsti apie to meto krašto teisinį vidaus ekonominių – socialinių santykių reguliavimą, neišliko.“3
Paprotinė teisė susiformavo XII–XIII amžiuje, tada, kai dar nebuvo rašytinės teisės, t. y. Statuto, tol ir žmonės teisėsi paprotinės teisės tvarka.
„Pirmas Statutas pavadintas Правa пиcaныe (t. y. rašytinė teisė).“ 4
Rašytinė teisė, kitaip nei paprotinė teisė, turi griežtai vadovautis tik rašytine teise, o iki Pirmojo Statuto visas gyvenimas buvo paremtas paprotinės teisės samprata.
Teisinis paprotys šių dienų teisei beveik bereikšmis. Nedidelį sąmyšį tarp Lietuvos teisininkų sukėlė įstatymų leidėjas, Civiliniam kodekse įtvirtinęs papročius, kaip civilinių santykių reguliatorių.
„Rašytinė teisė visuomet buvo jurisprudencijos objektas.“ 5 Tuo tarpu nerašytinių taisyklių ir papročių tyrimas ilgą laiką buvo priskiriamas sociologijai ir antropologijai. Nerašytinės normos ir papročiai ignoruojami ir šių dienų teisininkų. Bet nuo teisės sampratos, teisinis paprotys vis dažniau pastebimas, nors jis niekad nebuvo absoliučiai ignoruojamas.
Autoriai, kurie...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!