Socialinės paramos paslaugų administravimas

Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje pabrėžiama, kad vienas iš svarbiausių socialinės politikos tikslų – sudaryti sąlygas kiekvienam asmeniui savo jėgomis tvarkyti gyvenimą, laisvai ir atsakingai kurti savo ateitį bei kartu solidariai pagelbėti tiems, kurie dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių negali apsirūpinti patys.
Vienas iš pagrindinių nuosekliai įgyvendinamų socialinės politikos principų – socialinės paramos sistemos decentralizavimas, paremtas centrinės valdžios įtakos mažinimu, vietos savivaldos institucijų atsakomybės bei kompetencijos bei pačios bendruomenės ir kiekvieno iš mūsų atsakomybės už save ir savo veiksmus didinimu.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatyta ir toliau decentralizuoti socialinių paslaugų teikimą, daugiau funkcijų perduoti savivaldybėms, plačiau panaudoti nevalstybinį sektorių plėtojant bendruomenines socialines paslaugas, sudarant sąlygas privačiai iniciatyvai, teikti pirmenybę pagalbai ir slaugai namuose, o ne stacionarinėse įstaigose.
Socialinių paslaugų plėtra vyksta decentralizacijos kryptimi, rengiant ir įgyvendinant valstybines ir savivaldybių socialinių paslaugų programas.
Iki nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje socialinės paslaugos buvo teikiamos tik stacionariose socialinės globos įstaigose. Beveik visos tuo metu veikiančios įstaigos buvo pavaldžios Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Paslaugos buvo teikiamos tik seniems žmonėms, neįgaliems vaikams ir suaugusiems bei vaikams, netekusiems tėvų globos.
Nuo 1991 m., įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos kryptis, kuriose numatytas globos įstaigų decentralizavimas bei tolesnis jų plėtojimas, savivaldybėse pradėti steigti atskiri struktūriniai padaliniai. Šiems padaliniams perduota atsakomybė už savivaldybių teritorijoje gyvenančių neįgaliųjų , vienišų senų žmonių globą ir rūpybą.
Socialinės paslaugos Lietuvoje teisiškai įtvirtintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją, kurioje socialinė parama buvo išskirta į tris sudėtines dalis: pagalba pinigais, pagalba daiktais, pagalba paslaugomis. Teisinį pagrindą tolesniam socialinių paslaugų plėtojimui sudaro Socialinių paslaugų įstatymas ir vėliau priimti poįstatyminiai teisės aktai.
Nuo 1998 m. buvo pradėta įgyvendinti Valstybinė socialinių paslaugų infrastruktūros programa, kuri ir toliau yra tęsiama.
5.2. Socialinių paslaugų katalogas
Vykstant sparčiai socialinių paslaugų plėtrai ir atsiradus didelei socialinių paslaugų įvairovei savivaldybėse, tapo svarbu apibrėžti ir susisteminti atskiras paslaugų rūšis ir įstaigų tipus. Tuo tikslu buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas 2000 m. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis...

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!