Socialinės paramos šeimai teisinis reglamentavimas

ĮVADAS Temos aktualumas. Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka. Čia pratęsiama gyvybė, individas tamap tam tikros socialinės grupės nariu ir socializuojamas gyvenimui už šios pirminės grupės ribų. Šioje aplinkoje jis užauga, tuokiasi, augina vaikus, joje atsiranda stipriausi prisiririšimai ir vyksta rimčiausi konfliktai. Pastarųjų dešimtmečių socialinės sąlygos, esminiai pokyčiai bei vertybinių orientacijų virsmas Lietuvoje turi didelę įtaką Lietuvos šeimoms. Šeimoje atsispindi ir kaupiasi visi socialinio gyvenimo pažangūs ir nepažangūs pokyčiai, išryškindami silpnąsias šeimos vietas: mažėja gimstamumas, daugėja ištuoktų bei padidintos rizikos šeimų, todėl ypač žalojama vaikų fizinė ir psichinė sveikata; daugelis šeimų dabartiniu metu jaučia materialinį nepriteklių, netgi skursta; ypač aktuali jaunų šeimų socialinė ekonominė padėtis. Pastarojo laikmečio Lietuvos situacija, joje vykstančios socialinės – ekonominės permainos sąlygoja valstybės vykdomos socialinės bei šeimos politikos pagrindinius tikslus. Svarbi socialinės apsaugos sistemos dalis yra socialinė parama. Jos pagrindinis tikslas – sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas šeimoms, kurių gaunamos pajamos dėl objektyvių priežasčių yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti patiems savimi – ribotas. Šio darbo tikslas – supažindinti su pagrindine socialine parama, kuri teikiama Lietuvoje gyvenančioms šeimoms bei jų nariams. Aptariamos dvi sudėtinės socialinės paramos dalys – piniginė parama, įvairios garantijos, lengvatos bei socialinės paslaugos. Darbe analizuojama esama socialinės paramos šeimai sistema, jos plėtra bei pokyčiai. Darbo objektas: Socialinė parama šeimai, teisinis reglamentavimas. Darbo tikslas: Išanalizuoti teikiamą socialinę paramą šeimai. Uždaviniai: 1 .Išanalizuoti šeimos sąvokos charakteristiką. 2. Apibūdinti kokia yra teikiama socialinė parama šeimai pagal Lietuvos Respublikos teikiamas galimybes. 3. Išsiaiškinti naujoves paramos šeimai srityje 2009 metams. Naudotos literatūros šaltiniai. Išsamiau apie tai nagrinėja P.S. Vitkevičius savo knygoje „Šeimos narių turtiniai, teisiniai santykiai“ (2006), taip pat M. Išoraitė savo knygoje „ Socialinių paslaugų administravimas“ (2007). 1. ŠEIMOS SĄVOKOS CHARAKTERISTIKA Šeima – esminis visuomenės gėris, kylantis iš žmogaus prigimties ir grindžiamas savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu skirti savo gyvenimą šeiminiams santykiams kurti, užtikrinantis šeimos narių – vyro ir moters, vaikų bei visų kartų gerovę ir sveikos visuomenės raidą, tautos bei valstybės gyvybingumą ir kūrybingumą.( Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. X-1569 priedėlis). Artimieji giminaičiai – kraujo ryšiais tarpusavyje susiję asmenys – tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai, broliai ir seserys. Darni šeima – šeima, atliekanti būdingas šeimos funkcijas, kurios užtikrina visų jos narių fizinę, psichinę ir dvasinę gerovę. Daugiavaikė (gausi) šeima – šeima, auginanti tris ir daugiau vaikų. Išplėstinė šeima – sutuoktiniai, jų vaikai (įvaikiai), jeigu jų yra, ir kartu gyvenantys artimieji giminaičiai. Krizę išgyvenanti šeima – sudėtingą gyvenimo tarpsnį dėl tam tikrų psichologinių, socialinių, sveikatos, ekonominių ar kt. problemų išgyvenanti šeima (besiskirianti; šeima, kurioje vienas arba abu tėvai laikinai gyvena užsienyje, o jų vaikai, likę gyventi gimtinėje, dažnai įgyja našlaičio sindromą (t. y. patiria išsiskyrimo traumą ir jos pasekmės juntamos psichinei sveikatai bei elgesiui); ligonį slauganti, netektį ar smurtą patyrusi ar kitų problemų turinti šeima). Nepilna šeima – šeima arba išplėstinė šeima, kurioje santuokai pasibaigus vaikai yra netekę vieno ar abiejų tėvų. Santuoka – įstatymų nustatyta tvarka įformintas savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius. Socialinės rizikos šeima – šeima, kurioje auga vaikų iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui Šeima yra maža socialinė grupė (bendrija), kurią sieja giminystės, tarpusavio priklausomybės, atsakomybės ir globos saitai, patvirtinti įstatymine ir socialiai pripažinta tvarka. Galima daryti prielaidą, kad pagrindinis šiuolaikinės šeimos apibrėžimo principas gali būti tik dviejų suaugusiųjų susivienijimas. Šiame vienete autoritariniai ar egalitariniai santykiai tarp jo narių, kurie gali būti skirtingos ar tos pačios lyties, yra grindžiami vedybiniu arba nevedybiniu sugyvenimu, kai yra bendras namų ūkis arba jo nėra, yra vaikų arba jų nėra. Atitinkamai nepilnos šeimos atžvilgiu pagrindinis apibrėžimo principas gali būti tik vienetas suaugęs-vaikas su bet kuriuo biologinio ar socialinio ryšio tipu. Vadinasi, universalus šeimos apibrėžimo principas gali būti bent dviejų suaugusiųjų vienetas arba vienetas suaugęs-vaikas, kurių nariai apibūdina savitarpio ryšius kaip šeimyninius. A. Charčevo (1979) pasiūlytame šeimos apibrėžime pastebima struktūrinių funkcionalistų įtaka. Pagal jo apibrėžimą šeima yra kaip “maža socialinė grupė, istoriškai konkreti sutuoktinių savitarpio santykių, santykių tarp tėvų ir vaikų sistema, kurios nariai susiję santuokos ar giminystės ryšiais, buities bendrumu ir bendra moraline atsakomybe bei socialine būtinybe, kuri sąlygoja visuomenės fizinio ir dvasinio gyventojų atkūrimo poreikį”. Šiuolaikinė šeima kaip socialinės struktūros dalis yra apibūdinama kaip “institucinė bendrija, susiklostanti remiantis santuoka ir iš jos kylančia teisine ir moraline sutuokatinių atsakomybe už vaikų sveikatą bei jų auklėjimą”. Nors įvairių socialinių, kultūrinių, įstatyminių ir politinių sistemų valstybėse egzistuoja šeimos formų įvairovė, šeima lieka pagrindinė visuomenės ląstelė ir turi susilaukti visuomenės apsaugos ir paramos. Pasak M. Išoraitės (2005), šeima yra viena seniausių ir reikšmingiausių visuomenės institucijų, kurioje nuolat vyksta žmogaus socializacija. Šeima veikia savo narius, daro jiems įtaką, lygiai taip pat įtakodami ir visuomenę. Todėl šeima dažnai vadinama svarbiausiu socialiniu institutu, turinčiu pareigas ir atsakomybę prieš savo narius ir visuomenę. Šeima, kaip žmonių bendrija, atlieka įvairias funkcijas, apimančias visas gyvenimo sritis, ko negali kita visuomenės struktūra. Apibendrinant galima teigti, kad šeima yra svarbiausia emocinio ir materialinio rėmimo institucija, t.y. jos narių materialinio aprūpinimo, ugdymo, priežiūros bei globos garantas. Todėl šeimos, kaip pagrindinio socialinio instituto, reikšmė ir vertinama taip, kaip šeimos nariai sugeba vykdyti jiems pavestas šeimos ir visuomenės funkcijas. Istorinis žmonijos patyrimas rodo, jog keičiantis visuomenės socialinėms ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima. Ji turi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, keisti gyvenimo stilių, savo funkcijas ir elgseną. 1.1. Šeimos teisės reglamentuojami visuomeniniai santykiai. Anksčiau galiojusiuose Lietuvos įstatymuose ir teisės literatūroje šeimos teisė buvo laikoma savarankiška teisės šaka, turinti savo atskirą kodeksą. Daugelyje užsienio valstybių ji priskiriama prie civilinės teisės. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas šeimyninių santykių reglamentavimą priskyrė prie civilinės teisės normų reglamentuojamų santykių. Tačiau civilinis kodeksas (toliau CK) atsižvelgė ir į kai kuriuos šeimyninių santykių ypatumus. Antai CK 1.1 straipsnyje iš CK reglamentuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių atskirai išskiriami šeimos santykiai, nors šeimos santykiai reglamentavimo dalykas taip pat yra turtiniai ir asmeniniai santykiai. Pasak P. S. Vitkevičiaus (2006) CK trečiosios knygos „Šeimos teisė“ 3.1 straipsnyje teigiama, kad šios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos sudarymo, jo galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas. Tačiau svarbiausia yra minėto straipsnio dalies nuostata, teigianti, kad kitų CK knygų ir kitų civilinių įstatymų normos šeimos santykiams tiek, kiek jų nereglamentuoja šios knygos normos. Tai leidžia teigti, kad šeimos teisė, nors ir nėra atskira teisės šaka, bet yra specifinis, gana autonominis civilinės teisės pošakis, kuriam daugeliu atvejų nepriimtinos komercinius santykius reglamentuojančios bendrosios civilinės teisės normos. Kiek pakoregavus prof. P. Rasimavičiaus apibrėžimą, galima teigti, kad šeimos teisė yra civilinės teisės pošakis, kurį sudaro sistema teisės normų, reglamentuojančių asmeninius neturtinius ir turtinius santykius, atsirandančius tarp fizinių asmenų iš santuokos, giminystės, įvaikinimo, globos rūpybos (Rasimavičius P.). Apibendrinant galima teigti, kad šeimos teisės reglamentuojami visuomeniniai santykiai yra civilinio kodekso pošakis, kuris reglamentuoja visas su šeima susijusias nuostatas, tai kaip santuokos sudarymą, jos galiojimo ir nutraukimo pagrindus ir tvarką, vaikų kilmės nustatymą, tėvų, vaikų tarpusavio teises ir pareigas. 1.2. Šeimos ir šeimos narių požymiai ir teisinė padėtis Anot P. S. Vitkevičiaus (2006) šeima ir šeimos nariai sociologijos, teisės ir kituose moksluose apibrėžiami nevienodai, o įstatymuose nerasime šeimos apibrėžimo, juose prabėgomis tik nurodomi kai kurie ne patys svarbiausi šeimos nario požymiai. Todėl nevienodos nuomonės šiuo klausymu yra ir mokslininkai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „ šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Šio straipsnio 2 dalyje teigiama, kad „ valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Normalios šeimos, kurią labiausiai saugo ir globoja valstybė, pagrindą ir pradžią paprastai sudaro santuoka. Ji sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu. Vienos lyties asmenų sąjunga Lietuvos įstatymų nepripažįstama, nes svarbiausia šeimos funkcija yra biologinė – giminės pratęsimas. Be to, labai svarbią reikšmę turi auklėjamoji ir, žinoma, ūkinė-ekonominė šeimos pusė, sudaranti visos šeimos, ypač vaikų, tinkamą išlaikymo ir raidos materialinį pagrindą. Visuomeninio turinio požiūriu normali šeima apima tris tarpusavyje susijusias socialinių reiškinių grupes: santuoką kaip jos pagrindą, sutuoktinių santykius kaip santuokos rezultatą, tėvų ir vaikų santykius kaip sutuoktinių santykių rezultatą. Žinoma, šeimos santykiai gali būti labai nevienodi, pavyzdžiui, vaikų ir kitų kraujo giminaičių, įeinančių į šeimos sudėtį santykiai, arba net santykiai su kraujo giminaičiais, neįeinančiais į šeimos sudėtį, pavyzdžiui, su tėvu, nutraukusiu santuoką su vaiko motina gyvenančiu atskirai, gali būti skurdesni negu, pavyzdžiui, bevaikių sutuoktinių santykiai. Apibendrinant galima teigti, kad šeimos ir jos narių požymiai nėra apibrėžiami vienodai, todėl nėra ir aiškaus jo apibūdinimo. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, bet visa tai turi apjungti santuoka. Taigi nereikia painioti šeimos narių ir šeiminių teisinių santykių subjektų. Šeimos narių teisinius santykius teisingiau vadinti šeimos santykiais, o asmenų, nesančių šeimos nariais, bet turinčiais kai kurias teises ar pareigas, - šeiminiais santykiais. 2. SOCIALINĖ PARAMA ŠEIMAI TEISINIS REGLAMENTAVIMAS 2.1. Socialinės paramos šeimai charakteristika Socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas taip pat vieniems gyvenantiems asmenims yra viena iš socialinės paramos vykdomų funkcijų, o socialinė parama kartu su socialiniu draudimu yra socialinės apsaugos dalis. Štai kaip būdamos sistema, šios sritys yra viena su kita susijusios ir viena kitą papildo. Taigi socialinės paramos sistema buvo sukurta, siekiant papildyti socialinio draudimo sistemą. Valstybės socialinė parama, skirtingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai, t.y. į tuos žmones, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas. Kai kuria socialine parama, būtent socialinėmis išmokomis, yra siekiama ir kitų tikslų, ne tik skurdo prevencijos. Pavyzdžiui, mokant pašalpas vaikų išlaikymui, pašalpas ir kompensacijas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas, norima pagerinti demografinę Lietuvos padėtį. Koordinuojant socialinės paramos ir draudimo sistemų sąveiką, pagrindinis dalykas yra išvengti tokios situacijos, kad asmenys, kurie gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas, nepakliūtų ir į socialinės paramos sistemą. Tačiau dėl gana mažų socialinio draudimo išmokų tokio dubliavimosi visiškai išvengti negalima. M. Išoraitė (2005) teigia, kad vienas pagrindinių socialinės paramos tikslų – padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Todėl šeimoms bei vaikams yra mokamos socialinės išmokos ir teikiamos socialinės garantijos taip pat lengvatos. Valstybinę šeimų ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos bei mažas pajamas turinčioms šeimoms teikiama parama, įvertinus jų pajamas. Gerinant socialinės paramos šeimoms ir vaikams sistemą, įgyvendinamos svarbios kryptys: ekonominės socialinės aplinkos kūrimas, mažinant nedarbą; profesinio aktyvumo skatinimas; paramos šeimoms ir vaikams sistemos tobulinimas; šeimų atsakomybės už šeimos gerovę didinimas; palankių sąlygų šeimoms kūrimas, sprendžiant būsto problemas; pašalpų šeimoms derinimas su kitomis paramos formomis bei kitos priemonės, skatinančios žmones aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyjant išsilavinimą ( http://www.socmin.lt/index.php?2121191900 ). Apibendrinant galima teigti, kad socialinė parama – tai socialinės, teisinės, ekonominės, organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie galėtų pasirūpinti savimi. 2.2. Socialinės paramos šeimoms ir vaikams teisinis reglamentavimas Kaip ir daugelyje Europos šalių, šeimoms, auginančioms vaikus, yra teikiama Išmokų vaikams įstatymu (Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas. 2004.) nustatyta valstybės parama, užtikrinanti kiekvieno šeimoje auginamo vaiko rėmimą nuo jo gimimo iki pilnametystės. Ši parama mokama iš valstybės biudžeto, nepriklausomai nuo šeimos pajamų ir nepriklausomai nuo to, ar asmuo draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu, ar ne. Įstatyme įteisintos šios vienkartinės ir kas mėnesį mokamos išmokos(Socialinis pranešimas, 2007-2008): 1. Šeimose auginamiems vaikams: – vienkartinė išmoka vaikui gimus; – išmoka įvaikintam vaikui; – išmoka vaikui; – išmoka privalomosios tarnybos kario vaikui. 2. Vaikams, kuriems nustatyta globa (rūpyba): – globos (rūpybos) išmoka; – vienkartinė išmoka būstui įsigyti arba įsikurti. 1. Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai. Tobulinant piniginės socialinės paramos teikimą nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims, 2006 m. lapkričio 21 d. priimtas Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-916 (Žin., 2006, Nr. 130-4889) (įsigaliojo 2006 m. gruodžio 1 d.), (http://www.socmin.lt/index.php?2121191900). Įgyvendinant Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo nuostatas, Lietuvoje taikoma vieninga pajamų ir turto įvertinimu pagrįsta piniginės socialinės paramos teikimo sistema. Nepasiturintiems gyventojams mokama socialinė pašalpa, garantuojanti minimalias lėšas prasimaitinti, ir teikiamos būsto šildymo išlaidų, išlaidų karštam bei šaltam vandeniui kompensacijos, skirtos būsto išlaikymo išlaidoms iš dalies padengti (Socialinis pranešimas 2007-2008). Teisę gauti piniginę socialinę paramą turi šeimos ir vieni gyvenantys asmenys, negalintys savarankiškai apsirūpinti pakankamomis pragyvenimui lėšomis. Iš besikreipiančių socialinės paramos reikalaujama, kad jie pirmiausia pasirūpintų visomis pajamomis, kurias gali gauti savo pastangomis, t.y. gautų priklausančias išmokas; darbingi šeimos nariai aktyviai ieškotų darbo teritorinėse darbo biržose; auginant vaiką, nesusituokusių asmenų vaikams būtų pripažinta ar nustatyta tėvystė; šiems, taip pat išsiskyrusių tėvų vaikams būtų teismo patvirtinta sutartimi arba teismo sprendimu nustatytas išlaikymas ir pan. Piniginė socialinė parama teikiama įvertinus ne tik gaunamų pajamų, bet ir turimo turto dydį. Socialinę pašalpą turi teisę gauti šeimos bei vieni gyvenantys nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, kurių pajamos vienam asmeniui yra ne didesnės už Vyriausybės nustatytą valstybės remiamų pajamų lygį. Jos dydis lygus 90 proc. skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui ir šeimos ar vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Šeimai ar vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojama už būsto, kuriame yra deklaravę savo gyvenamąją vietą, šildymą. Vienam iš šeimos narių arba vienam gyvenančiam asmeniui kompensuojamos 38 m2, kiekvienam kitam šeimos nariui – 12 m2 būsto ploto šildymo išlaidos. Šie nustatyti būsto plotų kompensuojami dydžiai garantuoja paramą nepasiturintiems gyventojams, gyvenantiems vidutinio dydžio būstuose. Šeima ar vienas gyvenantis asmuo už būsto šildymą moka ne daugiau kaip 20 proc. skirtumo tarp gaunamų pajamų ir valstybės remiamų pajamų šeimai (asmeniui). Likusi mokesčio už būsto šildymą dalis kompensuojama iš valstybės biudžeto lėšų. Toks kompensacijų apskaičiavimo principas apsaugo gyventojus nuo mokesčio padidėjimo augant energetinėms ir komunalinių paslaugų kainoms (Socialinis pranešimas, 2007-2008). Sąlygos, kurioms esant asmenys turi teisę į piniginę socialinę paramą: asmuo turi būti vyresnis kaip 18 metų, kuris dirba ir per laikotarpį, už kurį pajamos apskaičiuojamos, dirbo ne mažiau kaip du trečdalius maksimalaus darbo laiko trukmės. Asmuo mokosi dieninėse bendrojo lavinimo mokykloje ar kitoje formaliojo švietimo įstaigoje dieniniame skyriuje, kol jam sukaks 24 metai. Asmeniui, sukakę senatvės pensijos amžiui arba gaunančiam bet kokios rūšies pensiją, pensijų išmokas arba šalpos išmokas, išskyrus pensijas, paskirtas netekus 45–55 procentų darbingumo. Asmuo yra bedarbis, gaunantis nedarbo socialinio draudimo išmoką. Asmuo, kuris yra ne trumpiau kaip 6 mėnesius įsiregistravęs teritorinėje darbo biržoje; Vienas gyvenantis asmuo arba vienas iš šeimos narių slaugo vaiką (vaikus); Asmuo ne trumpiau kaip vieną mėnesį gydosi sveikatos priežiūros įstaigos stacionare arba ne trumpiau kaip vieną mėnesį turi nedarbingumo pažymėjimą; Yra nėščia moteris, kuriai yra likę 70 kalendorinių dienų iki numatomos gimdymo datos; Teritorinėje darbo biržoje įsiregistravę asmenys, kuriems iki senatvės pensijos amžiaus sukakties likę ne daugiau kaip 5 metai. Auginančių vaikus iki 18 metų. Piniginė socialinė parama šeimos nariui ar vienam gyvenančiam asmeniui neteikiama, jei jis - nuolat arba darbo dienomis išlaikomas (nemokamai gauna nakvynę ir maistą) valstybės ar savivaldybės finansuojamoje įstaigoje; užsienio valstybėje besimokantis ir gyvenantis mokinys ar studentas iki 24 metų; atliekantis bausmę, sulaikytas ar suimtas, jam paskelbta paieška ar teismo pripažintas nežinia kur esančiu; atliekantis privalomąją pradinę karo tarnybą; neturintis leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jei tokį leidimą privalo turėti pagal galiojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas. 2006). Piniginės socialinės paramos dydžiai. Mažinant nepasiturinčių šeimų socialinę atskirtį, skurdo riziką bei siekiant padidinti socialinę paramą yra didinamas valstybės remiamų pajamų dydis. Valstybės remiamų pajamų (toliau vadinama – VRP) dydis – tai bazinis dydis, naudojamas skaičiuojant piniginę socialinę paramą nepasiturintiems asmenims (socialinę pašalpą ir kompensacijas už išlaidas būstui šildyti), nustatant mokinių iš nepasiturinčių šeimų teisę gauti nemokamą maitinimą mokyklose ir aprūpinimą mokinio reikmenimis mokslo metų pradžioje, nustatant teisę gauti nemokamą teisinę pagalbą, o taip pat skaičiuojant nedarbo draudimo išmokas darbo biržose įsiregistravusiems bedarbiams. 2007 metais VRP dydis buvo didinamas 2 kartus: nuo 2007 m. sausio 1 d. VRP didėjo 20 litų iki 205 litų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 1217 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“), o nuo 2007 m. spalio 1 d. – iki 235 litų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas Nr. 824 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“) Nuo 2008 m. sausio 1 d. VRP dydis padidintas 50 litų, t.y. nuo 235 iki 285 litų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 1328 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“). Didinant bazinius išmokų dydžius, didėja su šiais dydžiais susieta valstybės parama Lietuvos gyventojams (Socialinis pranešimas, 2007-2008). Socialinės pašalpos dydis. Socialinė pašalpa sudaro 90 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui ir vidutinių šeimos arba vieno gyvenančio asmens pajamų per mėnesį. Socialinė pašalpa vaikui sudaro 90 procentų skirtumo tarp valstybės remiamų pajamų vienam šeimos nariui ir vidutinių šeimos pajamų vienam šeimos nariui per mėnesį. Piniginės socialinės paramos skyrimas ir teikimas. Piniginę socialinę paramą teikia šeimos arba vieno gyvenančio asmens deklaruojamos gyvenamosios vietos savivaldybės administracija, o jei šeima arba vienas gyvenantis asmuo gyvenamosios vietos neturi,– savivaldybės, kurioje šeima arba vienas gyvenantis asmuo gyvena, administracija. Kreipimasis dėl piniginės socialinės paramos. 1. Kreipdamasis dėl piniginės socialinės paramos, pareiškėjas užpildo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintą prašymą-paraišką, nurodo duomenis apie save ir šeimos narius, veiklos pobūdį, turimą turtą ir šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6–11 punktuose bei 2 dalyje nurodyto turto vertę, gaunamas pajamas, taip pat kitą piniginei socialinei paramai gauti būtiną informaciją. Prie prašymo-paraiškos pridedamos šeimos narių arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, arba, jei pajamų šaltinis yra pasikeitęs, pajamas to mėnesio, nuo kurio prašoma skirti piniginę socialinę paramą. Visų prašyme-paraiškoje pateiktų duomenų teisingumą pareiškėjas patvirtina savo parašu. Piniginės socialinės paramos teikimas. Socialinė pašalpa gali būti teikiama: pinigais, nepinigine forma. Kompensacijos gali būti teikiamos: pinigais; apskaičiuotų kompensacijų sumą pervedant į energiją, kurą, šaltą bei karštą vandenį tiekiančių įmonių atsiskaitomąsias sąskaitas bankuose; šeimai arba vienam gyvenančiam asmeniui pakeitus deklaruotą gyvenamąją vietą; paskirta, bet laiku neatsiimta socialinė pašalpa išmokama; mirus asmeniui, kurio vardu šeimai mokama socialinė pašalpa (Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas. 2006). Be to, numatyta, kad savivaldybės savo nustatyta tvarka iš savo biudžeto lėšų gali skirti šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) piniginę socialinę paramą ir kitais Įstatymo nenustatytais atvejais (skirti vienkartinę pašalpą, socialinę pašalpą, kompensuoti Įstatyme nenu rodytas būsto išlaikymo išlaidas, kompensuoti didesnio negu šio Įstatymo nustatytas normatyvas, būsto naudingojo ploto šildymo išlaidas, padengti įsiskolinimą už būstą ir kt.) (http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/apzvalgos/Socialinis_pranesimas_2004_99-153.pdf ). Taigi, socialinės paramos šeimoms ir vaikams yra teikiama valstybės pagalba, užtikrinanti kiekvieno šeimoje auginamo vaiko rėmimą nuo jo gimimo iki jo pilnametystės. Socialinė parama teikiama visoms nepasiturinčioms šeimoms, garantuojanti minimalias lėšas prasimaitinti ir teikiamos būsto šildymo išlaidų, išlaidų karštam ir šaltam vandeniui kompensacijos. Teisę gauti socialinę paramą turi šeimos ar vieni gyvenantys nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai ir kurių pajamos nesiekia vienam asmeniui ne didesnė už Vyriausybės nustatytą valstybės remiamų pajamų lygį. Socialinės paramos šeimai teisinis reglamentavimas darbdavio lėšomis. Darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Tačiau yra suteikiamos garantijos nėščioms moterims ir darbuotojams, auginantiems vaikus. Darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie nėštumą, ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, išskyrus Darbo kodekso 136 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus atvejus, taip pat laikinąją darbo sutartį pasibaigus jos terminui. Su darbuotojais, auginančiais vaiką (vaikus) iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta, jei nėra darbuotojo kaltės (Darbo kodekso 129 straipsnis Kasmetinių atostogų suteikimo tvarka. Pagal Darbo kodekso 169 straipsnio, teisę pasirinkti kasmetinių atostogų laiką po šešių mėnesių nepertraukiamojo darbo įmonėje turi: 1) asmenys iki aštuoniolikos metų; 2) nėščios moterys ir darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų. 2. Vyrams jų pageidavimu kasmetinės atostogos suteikiamos žmonos nėštumo ir gimdymo atostogų metu. Nemokamos atostogos suteikiamos darbuotojo reikalavimu: darbuotojams, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų iki keturiolikos kalendorinių dienų; darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų – iki trisdešimties kalendorinių dienų; moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai  tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, metu); šių atostogų bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, 2007). Taigi, darbo sutartis negali būti nutraukiama su nėščia moterimi ar auginančia iki trejų metų vaiką. Darbdavio iniciatyva nutraukti darbo sutartį gali su neįgaliaisiais, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų, kai darbuotojui iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip penki metai. Kosmetines atostogas gali gauti tie žmonės, kurie įmonėje dirbo šešis mėnesiu nepertraukiamojo darbo. Socialinės paramos šeimai teisinis reglamentavimas socialinio draudimo fondo lėšomis Ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos pagal ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsni turi gauti vaiko priežiūrai, jeigu asmuo, kuriam suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos ar atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai (toliau – vaiko priežiūros atostogos), dėl savo ligos ar traumos negali šio vaiko prižiūrėti. Motinystės pašalpa mokama už 126 kalendorines dienas. Komplikuoto gimdymo atveju ir kai gimė daugiau negu vienas vaikas, pašalpa mokama papildomai už 14 kalendorinių dienų. Jei gimė daugiau negu vienas vaikas, motinystės pašalpa didinama atsižvelgiant į vienu metu gimusių vaikų skaičių (gimus dvynukams – 2 kartus, gimus trynukams – 3 kartus ir t. t.). Motinystės (tėvystės) pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, kol vaikui sueis vieni metai, yra 100 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai, – 85 procentai pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio. Teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą turi vienas iš tėvų, (įtėvių), globėjas, kuris yra draudžiamas ligos ir motinystės socialiniu draudimu, ir: • apdraustas ligos ir motinystės socialiniu draudimu; • įstatymų nustatyta tvarka išleistas vaiko priežiūros atostogų; • per paskutinius 24 mėnesius iki pirmos vaiko priežiūros atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 7 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Nuo 2009 m. liepos 1 d. reikalaujamas ne trumpesnis kaip 9 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius, o nuo 2009 m. spalio 1 d. – ne trumpesnis kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažas (http://www.socmin.lt/index.php?2020293715). Pagal išmokų vaikams įstatymą kiekvienam gimusiam vaikui skiriama 11 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka.Vienkartinė išmoka vaikui mokama vienam iš vaiką auginančių tėvų (ar turimam vieninteliam iš tėvų), įtėvių ar vaiko globėjui. Išmoka vaikui mokama ir šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui skiriama 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį nuo vaiko gimimo dienos, iki sukaks 3 metai. Šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, kiekvienam vaikui skiriama 1,1 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį nuo vaiko gimimo dienos, iki sukaks 3 metai. Šeimoje, auginančioje vieną ar du vaikus, kiekvienam vaikui nuo 3 iki 18 metų ir vyresniam, kuris mokosi pagal bendrojo lavinimo programą ir (ar) pagal profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti, bet ne ilgiau, kaip iki jam sukanka 21 metai, skiriama 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį. Šeimoje, auginančioje tris ar daugiau vaikų, kiekvienam vaikui nuo 3 iki 18 metų ir vyresniam, jei jis mokosi pagal bendrojo lavinimo programą, pagal formaliojo profesinio mokymo programą ar studijuoja aukštojoje mokykloje pagal dieninės studijų formos nuosekliųjų studijų programą (įskaitant ir akademinių atostogų laikotarpį), bet ne ilgiau, kaip iki jam sukanka 24 metai, skiriama 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio išmoka per mėnesį (Išmokų vaikams įstatymas, 6 straipsnis). Vienkartinė išmoka nėščiai moteriai yra teikiama pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturinčiai teisės gauti motinystės pašalpos, likus 70 kalendorinių dienų iki numatomos gimdymo datos, skiriama 2 bazinių socialinių išmokų dydžio vienkartinė išmoka. Apibendrinant galima teigti, kad teisę gauti motinystės (tėvystės) pašalpą gali gauti vienas iš tėvų arba globėjas. Yra skiriamos tokios motinystės (tėvystės) pašalpos, kad pirmagimis būtų pilnai aprūpinamas, pagal darbo kodeksą, išėjus motinystės (tėvystės) atostogų iki kol vaikui sukaks vieneri metai bus mokamas 100% atlyginimas, o iki dviejų metų – 85%. 3. NAUJOVĖS PARAMOS ŠEIMAI SRITYJE 2009 METAMS Nuo 2009 metų pradžios nemokamas maitinimas bus skiriamas mokiniams (apie 111 tūkst.), tarp jų pradinukams ir prieš mokyklinukams (apie 60 tūkst.), tuo atveju, jeigu vidutinės pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį yra mažesnės kaip 1,5 valstybės remiamų pajamų dydžio (VRP šiuo metu – 350 Lt). Be atskiro prašymo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki mokslo metų pabaigos nemokami pietūs bus skiriami pagal priešmokyklinio ar pradinio ugdymo programas besimokantiems mokiniams, kuriems 2008 m. buvo skirta parama mokinio reikmenims įsigyti (pajamos neviršijo 1,5 VRP dydžio). 2009 m. biudžete numatyta nepasiturinčių šeimų mokiniams nemokamam maitinimui (produktams) – 101,7 mln. Lt, paramai mokinio reikmenims įsigyti – 13,6 mln. Lt. Socialinės paramos mokiniams įstatymo pakeitimai įsigalioja 2009 m. sausio 1 d. ir galioja finansinės krizės laikotarpiu iki 2010 metų gruodžio 31 d. „Vaiko pinigų“ mokėjimas. Nuo 2009 m. kovo 1 d. išmoka vaikui (vad. „vaiko pinigai“) bus mokama visiems vaikams iki 3 metų, nepriklausomai nuo šeimos pajamų, o vyresniems kaip 3 metų vaikams bus mokama vertinant (testuojant) šeimos pajamas, - jei šeimos pajamos kiekvienam šeimos nariui per mėnesį neviršija 3 VRP. (Iki 2009 m. kovo 1 d. išmokos vaikui bus mokamos neatsižvelgiant į šeimos pajamas, kaip ir buvo mokamos 2008 metais.) Siekiant sumažinti naštą šeimoms, dėl išmokos vaikui skyrimo reikės kreiptis į deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės Socialinės paramos skyrių vieną kartą per metus ir pateikti duomenis apie šeimos pajamas už 12 kalendorinių mėnesių iki kreipimosi dėl išmokos mėnesio. Pavyzdžiui, kreipiantis kovo mėnesį būtina pateikti šeimos narių pajamas už 2008 m. kovo mėn. - 2009 m. vasario mėn. (įskaitytinai) laikotarpį. Išmokos vaikui dydis nesikeičia: nuo vaiko gimimo dienos iki 3 metų bus mokama 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio (97,5 Lt) per mėnesį, 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio (52 Lt), kai šeimoje yra vienas ar du vaikai, ir 1,1 bazinės socialinės išmokos dydžio (143 Lt) išmoka per mėnesį, kai šeimoje yra trys ar daugiau vaikų. Vaikui nuo 3 iki 18 metų ir vyresniam, besimokančiam pagal bendrojo lavinimo ar profesinio mokymo pirmajai kvalifikacijai įgyti programas, bet ne ilgiau kaip iki 21 metų – 0,4 bazinės socialinės išmokos (52 Lt) dydžio per mėnesį,  kai šeimoje yra vienas ar du vaikai. O kai šeimoje auga trys ir daugiau vaikų, 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio (97,5 Lt)  išmoka per mėnesį mokama ne ilgiau, kaip iki jam sukanka 24 metai. Skiriant išmoką vaikui, įskaitomos visų šeimos narių gaunamos pajamos, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymo 15 straipsnyje, t. y. su darbo santykiais susijusios pajamos, autorinis atlyginimas, individualios įmonės savininko pajamos, pajamos iš žemės ūkio veiklos, piniginės lėšos vaikui išlaikyti (alimentai) ir kt. Šeimų, kurios gauna socialinę pašalpą ir (ar) kompensacijas būsto šildymui, karštam ar šaltam vandeniui, pajamos nebus papildomai vertinamos, todėl nepasiturinčios šeimos, auginančios vaikus, išmoką vaikui gaus nuo 2009 m. kovo 1 d. be atskiro kreipimosi. Atkreiptinas dėmesys, jog vaikams, kuriems nustatyta globa (rūpyba), išmokos vaikui mokėjimo tvarka nesikeičia – nuo 2009 m. sausio 1 d. šiems vaikams paskirtos išmokos vaikui mokėjimas bus tęsiamas. Tokia išmokos vaikui mokėjimo tvarka nustatyta finansinės krizės laikotarpiu ir galios iki 2010 metų gruodžio 31 d. Reikia pabrėžti, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. didėja parama globojamiems (rūpintiniems) vaikams. Mokama bus ne tik globos (rūpybos) išmoka, bet nuo šiol kiekvienam globojamam vaikui iki jam sukaks 3 metai, bus taip pat skiriama 0,75 bazinės socialinės išmokos dydžio (97,5 litų) išmoka per mėnesį, o nuo 3 iki 18 metų ir vyresniems, kurie mokosi pagal bendrojo lavinimo programą ir (ar) pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti, bet ne ilgiau, kaip iki sukanka 21 metai, skiriama 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio (52 litai) išmoka per mėnesį. Kitos išmokos vaikams. 2009 m. sausio 1 d. nuo 8 iki 11 bazinių socialinių išmokų dydžio didėja vienkartinė išmoka gimus ar įvaikinus vaiką, šios išmokos dydis sieks 1430 litų. Taip pat didėja ir vienkartinė išmoka įsikurti tiems asmenims, kuriems iki pilnametystės buvo nustatyta vaiko globa (rūpyba), ir kurie teisę į šią išmoką įgijo po 2009 m. sausio 1 d. Taigi šiems asmenims išmokos dydis sieks 75 bazinės socialinės išmokos dydžius ir sudarys 9750 litų. Lietuvos Respublikoje gyvenantiems vaikams užsieniečiams, kuriems nustatyta tvarka globa (rūpyba) nustatyta Lietuvos Respublikoje ar jų globos (rūpybos) vykdymą perėmė kompetentinga institucija Lietuvoje, nuo 2009 m. sausio 1 d., kaip ir visiems globojamiems (rūpintiniems), bus mokama globos (rūpybos) išmoka (http://www.socmin.lt/index.php?-1805396032). IŠVADOS 1 .Šeima yra svarbiausia visuomenės ląstelė, kuri susideda iš mažos socialinės grupės, kurią sieja giminystės ryšiai. Šeima bendraudama, dalindamasi socialiniais veiksniais, daro įtaką savo šeimos nariams, kad ir kokia ji būtu. Šeima, kaip žmonių bendrija, atlieka įvairias funkcijas, apimančias visas gyvenimo sritis, ko negali kita visuomenės struktūra. 2. Socialinė parama yra teikiama šeimoms ar vieniems gyvenantiems asmenims, kurių turimos pajamos yra nepakankamos jų pragyvenimui. Užpildžius tam tikrus dokumentus tos šeimos ar asmens savivaldybėje ir atitinkantis visus kriterijus, pagal kuriuos bus gaunama socialinė parama. Socialinė parama yra teikiama būstui, karštam ir šaltam vandeniui kompensuoti. Teikiama piniginė parama, kad šeima ar asmuo galėtu pragyventi iš gautos paramos. Yra skiriamos vienkartinės ir kas mėnesį mokamos išmokos, tai pvz.: vienkartinė pašalpa vaikui gimus arba išmoka įvaikintam vaikui, vienkartinė išmoka nėščiai moteriai. 3. Mokiniams, pradinukams bei prieš mokyklinukams bus suteiktas nemokamas maitinimas mokymosi įstaigose, bet tik tuo atveju, jei vidutinės vienam šeimos nariui yra mažesnės už 350 litų valstybės remiamų pajamų. Išmoka vaikui iki trejų metų bus mokama neatsižvelgiant į šeimos pajamas ar turtą. Šeimos, kurios gauna socialinę pašalpą ir (ar) kompensacijas būstui ir vandeniui, nepasiturinčioms šeimoms, auginančioms vaikus išmoką vaikui gus be jokio atskiro kreipimosi. Didėja vienkartinė išmoka vaikui, nuo 8 iki 10 bazinių socialinių išmokų. LITERATŲROS SĄRAŠAS 1. Išoraitė M. Socialinių paslaugų administravimas. Mykolo Riomerio universitetas. Mokomasis leidinys. Vilnius. 2007. 2. Išmokų vaikams įstatymas Aktuali nuo 2008-07-17 3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262 4. Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. X-1569 priedėlis. 5. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (žin., 2006, nr. 17-589) 6. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas (Žin., 2003, Nr. 73-3352; 2006, Nr. 130-4889). 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gruodžio 6 d. nutarimas Nr. 1217 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 134-5087) 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas Nr. 824 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 91-3633) 9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 1328 „Dėl valstybės remiamų pajamų dydžio patvirtinimo“ (Žin., 2007, Nr. 135-5472) 10. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, patvirtintas 2002 m. birželio 4 d. įstatymu Nr. IX-926. 11. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Motinystės (tėvystės) pašalpa. [Žiūtėta 2009-05-01]. Prieiga per internetą:

Daugiau informacijos...

★ Klientai rekomenduoja

Šį rašto darbą rekomenduoja mūsų klientai. Ką tai reiškia?

Mūsų svetainėje pateikiama dešimtys tūkstančių skirtingų rašto darbų, kuriuos įkėlė daugybė moksleivių ir studentų su skirtingais gabumais. Būtent šis rašto darbas yra patikrintas specialistų ir rekomenduojamas kitų klientų, kurie po atsisiuntimo įvertino šį mokslo darbą teigiamai. Todėl galite būti tikri, kad šis pasirinkimas geriausias!